Apie bandymus perkurti politinės dešinės vertybes Lietuvoje | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Apie bandymus perkurti politinės dešinės vertybes Lietuvoje

  • Data: 2014-04-14
    Autorius: Laurynas Kasčiūnas

    (Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys)

    Po ilgesnės pertraukos tautiškumo klausimas susilaukė dėmesio Lietuvos viešojoje erdvėje. Prie to ypač prisidėjo diskusija, užsimezgusi politinėje dešinėje.

    Jeigu bandymą, pasitelkus Vyčio ir Rūpintojėlio metaforas, apibrėžti „tikrąjį“ tautiškumą galima vertinti kaip intelektualinę provokaciją, tai noras tautiškumo sklaidą susieti su Rusijos interesais liudija apie dar vieną bandymą perkurti Lietuvos politinės dešinės vertybių sistemą.

    Pradėti reikėtų nuo šūkio „Kuo daugiau Europos Lietuvoje, tuo mažiau Rusijos“ analizės. Iš tiesų, Vakarai ir Europa yra nediskutuotina Lietuvos strateginė kryptis, saugumo garantijų šaltinis. Kadangi šis šūkis atspindi civilizacinį Lietuvos pasirinkimą, jis tikrai gali pretenduoti tapti geopolitiniu Lietuvos leitmotyvu.

    Tačiau net ir krypties turėjimas neat­leidžia nuo atsakomybės svarstyti – o kas yra šiandieninė Europa? Ar tai bendrą istorinę atmintį, saugumo sampratą ir krikščioniškas šaknis puoselėjanti bendruomenė, o gal užleido vietą estrelų, lunačekų, con benditų ir apskritai naujosios kairės ideologija grindžiamam dominavimui?

    Ir tikram konservatoriui tai negali būti „virtų ar keptų bulvių pasirinkimo“ klausimas, nes tai – Europos civilizacinio apsisprendimo dilema. Ir kol atsakymo į šį klausimą neturėsime, tol abejonės ES galimybėmis padėti Lietuvai atsverti geopolitines grėsmes iš Rytų bus pagrįstos.

    Akivaizdu, jog Lietuva neturi savaime „tirpti“ europinėse struktūrose, ypač tose srityse, kur sprendžiamas visuomenės moralinio audinio likimas. Lietuva turi kurti Europą ir pirmiausia ten, kur labiausiai svarbu mūsų nacionaliniams interesams – sprendžiant geopolitinius iššūkius.

    Bet grįžkime prie tautiškumo. Kai kam labai patogu tautinės valstybės idėją suprimityvinti iki etninių konfliktų šaltinio. Tai NK95 diskusijų lygį apie patriotizmą siekiantis lozungas. Nacionalinė (tautinė) valstybė – visų pirma savarankiška politinė bendruomenė, kuri yra demokratiškai išrinktų institucijų legitimumo šaltinis.

    Kartu su nacionaline valstybe gimė ir atstovaujamoji demokratija. Kai federalistų pastangomis Europos integracijos procese išryškėjo bandymas „atkabinti“ tautas nuo valstybės, tai iš karto ėmė kilti abejonių dėl šio proceso demokratiškumo. Filosofas P. Manent ne veltui iškėlė klausimą – ar įmanoma Europoje demokratija be tautų? Ar įmanomas viršnacionalinis demokratijos modelis, kai nėra politinės bendruomenės, kurią jis atstovautų?

    Taigi tautinė valstybė yra demokratijos lopšys, nes norint, kad institucijos būtų teisėtos ir kontroliuojamos, jos turi atstovauti kolektyviniais tapatybiniais ryšiais tvariai susaistytą politinę bendruomenę.

    Todėl visi bandymai nustumti tautiškumo ir nacionalinės valstybės idėjas į užribį bus visiškai nieko verti tol, kol nerasime atsakymo į esminį klausimą – o kokia alternatyva Europai yra siūloma? Ar tai komunų susivienijimas, miestų kultūra, o gal Europos federacija? Ir koks tapatybinis šių vizijų pagrindas? Čia galima būtų ir sustoti bei palaukti atsakymo, jeigu ne kelios grubios vaduotojų nuo tautiškumo klaidos.

    Pirma pastaba. Nereikia gilių analitinių įžvalgų, kad suprastum, jog V. Putinas ieško sąjungininkų Europoje, o Vakarų Europos kraštutinės politinės jėgos kimba ant šio kabliuko. Reikia pabrėžti, jog Kremliui būtų naudingas Europos politikos grįžimas prie didžiųjų valstybių „koncerto“ ir tai bent jau iš dalies sutampa su tokių politinių jėgų kaip M. Le Pen vadovaujamo Prancūzijos Nacionalinio fronto puoselėjama Europos vizija.

    Kalbėti apie tai, kad radikali dešinė šiandien yra egzistencinė grėsmė Europai yra mažų mažiausiai neadekvatu. Bent jau tol, kol Prancūzijoje veiks dviejų turų daugumos atstovavimo rinkimų sistema, užkertanti kelią net ir kelis milijonus rinkėjų balsų gaunančiam Nacionaliniam frontui gauti nors kelias parlamentarų vietas Nacionalinėje Asamblėjoje.

    Be to, reikia būti nuosekliems ir sąžiningiems. Akivaizdu, jog M. Le Pen susitikimas su Rusijos Dūmos pirmininku S. Naryškinu yra patogus taikinys nacionalizmo Europoje kritikai, bet šis įvykis Lietuvai yra kur kas mažiau reikšmingas nei N. Sarcozy centro dešiniųjų vadovaujamos Prancūzijos sprendimas parduoti Rusijai karinius „Mistral“ laivus. Ar reikėtų priminti, jog ši jėga priklauso centro dešiniąsias jėgas vienijančiai Europos liaudies partijai?

    Antra pastaba – apie pasakas, kad  neva tautiškumas Europoje tarnauja Rusijos geopolitiniams interesams. Tautiniai sąjūdžiai suvaidino ypatingai svarbų vaidmenį, griaunant sovietų imperiją. Ir šiandien tai yra bene vienintelė reali jėga, galinti pasipriešinti ir Rusijos kuriamam Eurazijos projektui.

    Žvilgtelėkime į Ukrainą ir taps akivaizdu, jog jeigu ne tautinės ukrainiečių organizacijos, Maidano Kijeve ir kituose Ukrainos miestuose jau nebūtų. Būtent šis sąjūdis prisidėjo prie to, kad V. Janukovyčiui nepavyko Ukrainos paversti dar viena Baltarusija. Taip, teisūs tie, kurie sako, jog vakarų ukrainiečių nacionalizmas negali tapti visos Ukrainos tapatybiniu pagrindu, tačiau lygiai taip pat akivaizdu, jog be šio judėjimo nebūtų ir pačios Ukrainos.

    Tautinės idėjos svarba Ukrainos revoliucijoje matoma ir plika akimi. Pavyzdžiui, vakarų ukrainiečių nacionalistų šūkis „šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams” šiandien jau yra tapęs visus Ukrainos protestuotojus vienijančiu šūkiu, kartojamu po kiekvienos Maidano aikštėje pasakytos kalbos, o Ukrainos išsilaisvinimo armijos juodos ir raudonos vėliavos yra pavirtusios į pasipriešinimo V. Janukovyčiaus režimui simbolį.

    Jei neužtenka Ukrainos pavyzdžio, panagrinėkime Baltarusiją. Deja, bet baltarusių tautai neteko nuosekliai pereiti visų tradicinių tautinės tapatybės formavimosi etapų. Būtent tai lėmė, jog ši tauta atsidūrė tapatybinių schemų pliuralizmo spąstuose. Svarbiausia istorinė data Baltarusijai – ne šalies nepriklausomybės paskelbimas ar atkūrimas, o sovietų įvykdytas išvadavimas nuo nacių okupacijos.

    Todėl teiginys, jog Baltarusijos istorija – Rusijos parašytas istorinis pasakojimas, nėra taip toli nuo tiesos. Tapatybinis pliuralizmas suteikė svertus A. Lukašenkai konstruoti baltarusišką tapatybę pagal jo politinius ir geopolitinius interesus.

    Visa tai liudija, jog silpna Baltarusijos tautinė tapatybė prisidėjo ne tik prie to, kad A. Lukašenkos režimui jau 20 metų, bet ji lėmė ilgalaikę Baltarusijos subordinaciją Rusijai ir Minsko įsitraukimą į Eurazijos sąjungos projektą. Baltarusijos kaip nacionalinės valstybės susiformavimas būtų leidęs išvengti šio scenarijaus.

    Galų gale žvilgtelėkime ir į Moldovą. Vienintelė civilizacinė-kultūrinė atsvara Rusijos palaikomai postsovietinei Moldovos tapatybei – vienos valstybės su Rumunija idėja, kurią ypač palaiko buvęs Moldovos parlamento pirmininkas M. Ghimpu. Šio žmogaus pastangomis Moldova tapo pirmąja SSRS respublika, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

    Trečia pastaba. Radikalios dešiniosios  politinės jėgos Vakarų Europoje atsirado ne dėl Rusijos veiksnio. Tai naujų socialinių ir kultūrinių lūžių XX a. pabaigos Vakarų Europoje padarinys ir tradicinės dešinės politinių partijų nesugebėjimo rasti atsakymus į šiuos iššūkius pasekmė.

    Kitaip tariant, radikalios dešinės judėjimai šiandien kalba apie problemas ir jų sprendimo būdus, apie kuriuos kalbėti turėtų senosios dešinės (ar centro dešinės) konservatorių ar krikščionių demokratų partijos. Sprendžiant tokius klausimus, kaip šeimos samprata, gyvybės apsauga ar imigracija bei multikultūrinis visuomenės modelis, tradicinės centro dešinės politinės partijos iki šiol taip ir nesugebėjo pasiūlyti aiškios pozicijos dėl tolesnio visuomenės raidos modelio.

    Kultūrinėje srityje, kur Europos kairieji yra monopolizavę tokias sąvokas kaip tolerancija ir žmogaus teisės, tradicinės politinės dešinės Europoje, deja, jau beveik nebėra, o jų apleistų vertybių gynėjų vaidmenį prisiima vadinamosios kraštutinės dešinės politinės partijos.

    Ir kol Vakarų Europos konservatoriai ir krikščionys demokratai nesugrįš prie savo vertybinių šaknų, tol tolimos dešinės politinio judėjimo plėtra yra neišvengiama. Todėl vietoj radikalios dešinės demonizavimo reikėtų pagalvoti apie tai, kaip įveikti šiuos iššūkius. Bet tai tikriausiai daug didesnis darbas nei pionieriškai vaduoti Lietuvą nuo tautiškumo ar kalbėti apie „aukso vidurį“?

    O ir to „aukso vidurio“ paieškos ne tokios jau ir lengvos. Štai Mantas Adomėnas „konservatyviu“ pavadino balsavimą už „kompromisinį“ Lunaček rezoliucijos variantą, kuris galimai pažeidžia ES ir nacionalinių valstybių kompetencijos pasidalijimo principą. O juk konservatoriui turėtų rūpėti, kad gyvybės, santuokos, šeimos klausimai turėtų būti išimtinai nacionalinių valstybių kompetencijoje.

    „Aukso vidurio“ paieškomis turbūt galima pavadinti ir tą nuolatinį blaškymąsi tarp paramos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) antikonstitucinėms įstatymų iniciatyvoms Seime ir taip nekenčiamų voldemarininkų šūkio naudojimo savo rinkimų kampanijoje. Ar tai elementarus noras turėti veiksmo laisvę ir, kai naudinga, užsidėti konservatoriaus kaukę, o kai patogiau – pabūti liberalu?

    Ir pabaigai. Rusija visada buvo ir, mažai abejonių, netolimoje ateityje liks egzistenciniu saugumo iššūkiu Lietuvai ir visoms Baltijos valstybėms, kurias  ne veltui Lietuvos geopolitinės mokyklos pradininkai yra įvardiję geopolitinėmis anomalijomis. Šį veiksnį reikia giliai analizuoti, kurti šio iššūkio prevencijos strategijas ir jas įgyvendinti, bet jokiu būdu negalima Rusijos veiksnio paversti vidaus politinių kovų sudėtine dalimi. Tai ne tik būtų naudinga pačiai Rusijai, bet ir būtų pavojinga Lietuvos demokratijai.

    Rusijos vaizdinio naudojimas ne vietoje ir ne pagal paskirtį gali suklaidinti ir tarptautiniuose reikaluose. Naujausias pavyzdys – nuo paskutinių Gruzijos parlamento rinkimų (2012 m.) opozicijoje likusių M. Saakašvilio šalininkų pastangomis sukurtas naujos B. Ivanišvilio vyriausybės prorusiškumo naratyvas.

    Nors šis naratyvas – Gruzijos vidaus kovų padarinys, jį tarptautinėje erdvėje padėjo palaikyti ir kai kurie Lietuvos politiniai veikėjai.

    Šiandien JAV analitikai sutartinai daro išvadą, jog naujos Gruzijos vyriausybės prorusiškumui nėra jokių realių įrodymų (ir toliau keliamas tikslas 2014 m. pasirašyti Asociacijos susitarimą su ES bei gauti NATO narystės veiksmų planą) ir netgi teigiama, jog tokio įvaizdžio pa-laikymas prisidėjo prie Rusijos interesų įgyvendinimo – naujosios Gruzijos vyriausybės didesnės izoliacijos nuo Vakarų.

  • ATGAL
    Kraštutiniai dešinieji Europos nevaldys
    PIRMYN
    Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: Europai reikia daugiau drąsos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.