Apie Daniją, laisvę ir saugumą | Apžvalga

Pasaulio lietuviai

  • Apie Daniją, laisvę ir saugumą

  • Data: 2015-04-29
    Autorius: Edita Mieldažė

    Eglė Petkevičiūtė (Nuotrauka iš asmeninio E. Petkevičiūtės archyvo)

    Pokalbis su alytiške Egle PETKEVIČIŪTE, Kopenhagos universiteto biomedicinos mokslų magistre, išsirutuliojo savaime, kartu prie bendro stalo bevalgant taip lietuvių pamėgtą sūdytą silkę. Tada Eglė papasakojo man, jog, studijuodama parazitologiją, pirmaisiais magistro studijų metais privalomai išskrodė dvi silkes ir… vienoje rado net dešimt nematodų klasei priklausančių parazitų. Ši žinia manęs nė kiek nesužavėjo, nes, kaip ir daugelis lietuvių, su malonumu per šventes valgydavau silkę. Taip su Egle bekalbant apie skrandžiui ne itin malonius reikalus, priėjome prie antropologinių temų. Tiksliau – man parūpo sužinoti, kodėl šis jaunas žmogus gyvena Danijoje. Eglė atvirai prakalbo apie patriotizmą, laisvę, integraciją ir danų visuomenę. Ir prisipažino, jog norėtų grįžti į Lietuvą, bet į tokią, kuri yra saugi visomis prasmėmis.

    Kaip ir dalis studentų, baigusių bakalauro studijas Lietuvoje, pasirinkai toliau mokytis svetur. Kas lėmė šį žingsnį ir kodėl pasirinkai būtent Daniją?

    Dar būdama antro kurso bakalauro studentė, žinojau, jog studijuosiu vieno iš užsienio universitetų magistrantūroje, bet nebuvau tikra, kur ir kokią studijų programą pasirinksiu. Kiek vėliau pradėjau žiūrinėti programas universitetuose, kuriuose magistro studijos vyksta anglų kalba. Galvoje sukosi Jungtinė Karalystė, Danija ir Švedija. Jungtinė Karalystė atkrito greitai – magistro studijų kaina buvo gana didelė. Švedija nesiūlė tokios programos studijos, tik Kopenhagos universitete buvo galima studijuoti parazitologiją. Pasilikau prie Danijos, nes mano bakalauro baigiamasis darbas buvo susijęs su parazitiniais mikroskopiniais grybais, dėl to magistrantūroje norėjau studijuoti kažką panašaus.

    Taigi, magistrantūroje studijuoti pasirinkai parazitologiją – labai įdomią biomedicinos specializaciją. Kas tai?

    Tai biologijos atšaka, kurioje susipina įvairios kitos disciplinos – molekulinė biologija, genetika, imunologija, evoliucija, ekologija. Studijos susidėjo iš privalomų ir pasirenkamų dalykų, pasibaigė magistro darbu. Privalomi dalykai apipynė žmogaus ir gyvūnų bei bendrąją parazitologiją, pasirenkamieji dalykai susidėjo iš mikrobiologijos disciplinų, darbų su laboratoriniais gyvūnais. Vienerius metus praleidau laboratorijoje – dirbau prie magistrinio projekto.

    Kadangi daugiau nei pusmetį esi diplomuota Kopenhagos universiteto magistrė, gali drąsiai palyginti aukštojo mokslo sistemą Lietuvoje ir Danijoje. Kuo jos skiriasi, kuo panašios?

    Aukštojo mokslo sistema tikrai skiriasi. Bakalauro studijos Lietuvoje susideda iš gausybės dalykų – per visus keturis metus mokiausi 50 dalykų. O per dvejus magistro metus Danijoje teturėjau 7 dalykus. Bakalauro metais sesijos metu reikėdavo išsilaikyti 5–6 egzaminus, kartais net ir daugiau. Tuo tarpu Danijoje sesijos metu tekdavo išsilaikyti vieną, kartais du egzaminus. Lietuvoje egzaminai dažniausiai vyksta raštu, o Danijoje beveik visi egzaminai būna žodžiu. Egzaminų laikymas žodžiu geras tuo, jog pripranti kalbėti prieš auditoriją, garsiai reikšti savo mintis ir apginti savo nuomonę. Tokia praktika padeda, ginantis magistro darbą. Lietuvoje, studijuojant bakalaurą, dažniausiai mokėmės iš vadovėlių, paskaitos vyko principu – „dėstytojas aiškina, studentai klausosi“. Į dėstytoją Lietuvoje dažniausiai kreipdavomės pavarde, pridėdami jo pareigas ir mokslinį laipsnį. Danijoje santykiai tarp dėstytojų ir studentų paprastesni – čia vieni į kitus kreipiasi tik vardais. Beje, Danijoje labai svarbi kiekvieno studento nuomonė, nesvarbu, ar pamąstymas vienu ar kitu klausimu teisingas, svarbu jį išreikšti, ir visuomet sulauksi palaikymo, jog įdomiai mąstai.  Jei taip ir nėra, kodėl gi negali būti. Lietuvoje to trūksta.

    Kai studijavai Kopenhagos universitete, ar daug studentų iš Lietuvos teko sutikti?

    Kopenhagos universitete sutikau nemažai studentų iš Lietuvos, teko su jais bendrauti. Socialinio tinklo grupėje, skirtoje šiam universitetui, yra apie 90 prisiregistravusių studentų iš Lietuvos. Nemažai studentų iš Lietuvos studijuoja ir Kopenhagos verslo mokykloje. Apskritai, Kopenhagoje gyvena apie 3000 lietuvių, kurie tarpusavyje bendrauja. Žinau, kad Danijos sostinėje veikia lietuvių bendruomenė, tačiau jos veikloje nedalyvauju. Daugiausia bendrauju su lietuviais studentais ar jau baigusiais studijas.

    Kopenhagos panorama iš Mūsų gelbėtojo bažnyčios bokšto (Nuotrauka iš asmeninio E.Petkevičiūtės archyvo)

    Kas tau yra patriotiškumas? Ar jį puoselėji Danijoje?

    Aš myliu Lietuvą, joje mano šeima, namai, čia gimtinė. Man Lietuvon  visuomet malonu grįžti ir visuomet norisi grįžti. Kai manęs Danijoje klausia, iš kur aš, visuomet pabrėžiu, jog iš Lietuvos ir rekomenduoju danams bent kartą gyvenime nuvažiuoti į Vilnių ar Klaipėdą. Ar aš pati puoselėju patriotizmą? Neturiu nei Lietuvos vėliavos pasikabinusi, nenešioju marškinėlių su Lietuvos užrašu. Tiesa, šaldytuvas nukabinėtas atvirlaiškiais su Lietuvos vaizdais. Ar tai patriotizmas? Gal savotiškas. Man pačiai patriotizmas – tai noras grįžti namo, neišsižadėjimas savo pilietybės vien dėl to, jog gyveni kitoje šalyje.

    Danai mėgsta įvairiomis progomis iškelti Danijos vėliavą. Ar jie iš tiesų taip myli savo šalį?

    O taip, vėliavos keliamos tikrai dažnai. Netgi švęsdami gimtadienius, danai tortą būtinai papuošia Danijos vėliava. Šventėse naudojamos plastikinės lėkštutės, servetėlės, išmargintos Danijos vėliavomis. Greičiausiai taip danai pabrėžia meilę savo šaliai. Kartą Kopenhagos kavinėje šventėme vienos lietuvaitės gimtadienį. Prie mūsų priėjo barmenas, pasiteiravo, ką švenčiame. Kadangi kalbėjome angliškai, buvo aišku, kad esame ne danės, tačiau barmenas vis tiek mums atnešė Danijos vėliavėlę ir pasveikino su gimtadieniu.

    Puse lūpų kalbama, kad danai nerakina savo namų durų, nes Danijoje saugu gyventi. Kaip yra su tomis durimis ir saugumu Danijoje?

    Deja, durys rakinamos ir netgi mažiausiai dviem spynom. Daugiabučių lauko durys yra rakinamos, kiekvienas gyventojas turi raktą. Pašaliniai, išskyrus laiškininkus (kurie taip pat turi raktą), neįeis. Naktį nebaisu pareiti ar dviračiu parvažiuoti namo. Taip, tikrai yra rajonų, kuriuose vakarais vienam būtų nemalonu vaikščioti, tačiau tokių rajonų yra visose šalyse.

    Ne paslaptis, kad imigrantams svetimoje valstybėje – ne pyragai. Ar Danijoje imigrantams sudėtinga integruotis? Ar jie noriai tai daro?

    Jei žmogus nemėgsta bendrauti, yra užsidaręs, jam nebus gerai nei savoje šalyje, nei svetimoje. Atvažiavusiems į Daniją, reikia nebijoti bendrauti ir būti paprastiems. Šypsena veide ir gera nuotaika Danijoje taip pat padeda. Gal kiek sunkiau Danijoje integruotis tiems, kurie atvažiavo šičia užsidirbti pinigų. Ne paslaptis, jog dalis atvykėlių dirba nelegaliai ir bendrauja tik tarpusavyje. Tokie turi mažai galimybių ir noro susipažinti su danais, juos riboja ir kalbos barjeras. O tie, kurie nori integruotis į Danijos visuomenę, turi galimybę nemokamai lankyti danų kalbos kursus.

    Kaip danai žvelgia į imigrantus iš Lietuvos?

    Tai priklauso nuo atvykimo į Daniją priežasties. Pavyzdžiui, į studentus danai žvelgia palankiai, nesvarbu, tu iš Rytų ar Vakarų Europos, Azijos ar kito kampelio. Dar svarbu, kaip tu save danams pateiksi. Danai gana paprasti. Taip, tarp jų yra nacionalistų, bet kiekvienoje šalyje tokių galima rasti. Jei atvykėlis į Daniją yra paprastas ir darbštus, jis tikrai bus vietinių gerbiamas. Reikia pridurti, jog skandinavai vertina kokybę, tad jei darbuotojas imigrantas atlieka savo darbą kokybiškai, tai danų ir kitų skandinavų nuomonė apie jį bus tikrai palanki.

    Kuo tau patinka danai, kuo ne?

    Su danais gana lengva ir paprasta bendrauti, nors jie tikrai nėra labai konkretūs žmonės. Čia žmonės dažniau šypsosi gatvėse, parduotuvėse. Tiesa, yra visokių danų, kaip ir kitos tautybės žmonių. Yra nacionalistų, rasistų, man su tokiais neteko susidurti.

    Ko Lietuvos piliečiai galėtų pasimokyti iš danų?

    Reiktų mums, lietuviams, pradėti dažniau šypsotis. Juk tam nebūtinai reikia priežasties. Vitaminas C, kuris gaminasi besijuokiant, dar niekam nepakenkė!

    Kaip manai, kas yra laisvė danui? O lietuviui?

    Laisvė danui – tai pačiam nuspręsti dėl savo pasirinkimų gyvenime. Danas puikiai suvokia, kad ir koks jo sprendimas būtų, jį visuomenė visuomet palaikys. Lietuviui laisvė – teoriškai būti laisvam, tačiau daugeliu klausimų nuomonę pasilaikyti sau.

    Nepamainoma transporto priemonė Danijoje. Yra sakoma, jog atvažiavęs gyventi į šią šalį pirmiausia turi įsigyti dviratį. (Nuotrauka iš asmeninio E.Petkevičiūtės archyvo)

    Kopenhagoje, kaip ir Amsterdame, be dviračių – nė iš vietos. Koks tavo santykis su dviračiu ir miestu?

    Yra sakoma – atvažiavus į Daniją, pirmas daiktas, kurį turi įsigyti, yra dviratis. Viešasis transportas ganėtinai brangus, todėl dviratis tampa neatsiejama transporto priemone, kartais netgi įvaizdžio dalimi. Aš dviratį įsigijau, praėjus keletui savaičių nuo atvykimo į Kopenhagą ir dabar galiu pasakyti – tai viena iš geresnių transporto priemonių mieste. Naktimis viešasis transportas dažnai vėluoja, važiuoja rečiau, dviračiu namus gali pasiekti netgi greičiau. Beje, važinėti dviračiu – juk sportas! O sportas Danijoje – neatsiejama gyvenimo dalis. Kas antras žmogus bėgioja (šalta ar šilta), sporto salės visuomet pilnos žmonių, nemažai žmonių dalyvauja įvairiose bėgimo varžybose.

    Gyvendama Danijoje, gali iš šalies pažvelgti į Lietuvą, jos problemas. Ką pastebi?

    Problemų visuomet yra ir bus, tiek Lietuvoje, tiek kitoje šalyje. Bet ką pastebėjau, gyvendama Kopenhagoje, tai yra tai, jog žmonės dirba šešias valandas ir ne ilgiau – apie penktą valandą jau gali būti namie, su šeima ir vaikais. Skandinavijoje šeima apskritai yra vienas iš svarbiausių dalykų. Lietuvoje žmonės dirba iki aštuonių valandų per dieną, kartais net ilgiau, grįžta vėlai vakare, vaikams nelieka laiko, jie auga vieni, jiems tiesiog trūksta tėvų dėmesio ir meilės. Manau, tai viena didžiausių problemų, kodėl tiek daug vaikų Lietuvoje yra nelaimingi.

    Ar norėtum grįžti į Lietuvą? Jei taip, į kokią Lietuvą tu norėtum grįžti?

    Žinoma, į Lietuvą tikrai noriu grįžti ir tikrai grįšiu. Į kokią? Manau, į tokią, kurioje būtų saugu. Saugu visomis prasmėmis.

  • ATGAL
    Pagalba gyvybei
    PIRMYN
    Inovatyvus Kaunas – moderni Lietuva
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.