Apie migrantus, žmogaus teises ir pavojų tautinei valstybei | Apžvalga

Įžvalgos

  • Apie migrantus, žmogaus teises ir pavojų tautinei valstybei

  • Data: 2015-11-08
    Autorius: Aivaras ŽUKAUSKAS

    Migrantų krizė Europoje privertė ne vieną apžvalgininką, politiką, o taip pat ir paprastus piliečius įsitraukti į aršias diskusijas dėl svetimšalių priėmimo į klestinčią Europą. Plačiai paplitęs skepticizmas ir kartais atviras priešiškumas migrantų atžvilgiu slepia ne tik Europos visuomenių, bet ir dabartinės politinės realybės suvokimo bėdas, su kuriomis dar ilgai nebus susitvarkyta.

    Ilgus metus pabėgėlių problemą narstantis Oksfordo universiteto profesorius Alexanderis Bettsas šiuo metu Europą krečiančią masinę imigraciją pavadino „pagrindine šio amžiaus Europos problema“. Įtakingas amerikiečių žurnalas Foreign Policy krizę pavadino lemiamu momentu Europai, parodysiančiu, kaip vieningai ši gali tvarkytis su didžiausiomis problemomis nuo II pasaulinio karo laikų.

    Tačiau pati Europa neatrodo apsisprendusi. Vengrija, Slovakija ir kitos šalys yra priešiškai nusiteikusios pabėgėlių atžvilgiu. Europos Sąjungai patvirtinus pabėgėlių priėmimo kvotas, rugsėjo 22 d. Slovakijos premjeras Robertas Fico pareiškė, jog verčiau ryšis pažeidimams, negu sutiks su „diktatu“. Tuo tarpu Vokietija, pademonstravusi iniciatyvą ir kvietusi Europos Sąjungos šalis solidarizuotis, priimant pabėgėlius, vėliau atnaujino sienos su Austrija kontrolę. Vokiečių ir kitose visuomenėse, tarsi užmirštant ne visai seną istoriją, vis labiau stiprėja ir antiimigracinės nacionalistinės nuotaikos. Skepticizmas neaplenkia ir Lietuvos.

    Skeptiški dešinieji teigia, jog naujieji pabėgėliai kelia grėsmę kultūriškai vientisų Europos visuomenių solidarumo pamatams arba kelia teroro pavojų Europoje (nors rimto pagrindo tam teigti taip pat kol kas nėra). Populistai dažnai kalba apie „veltėdžius“ ekonominius pabėgėlius, mažinsiančius vietinių ekonominę gerovę, nepaisant to, kad Jungtinių Tautų duomenimis mažiausiai 70 proc. atkeliaujančių žmonių yra iš karų bei ekstremizmo draskomų Sirijos, Eritrėjos, Afganistano ir kitų šalių. Kitaip, negu skelbia populistai, mano Nobelio premijos laureatas Alvinas Rothas ir kiti ekonomistai. Jie teigia, kad imigrantai gali tapti ekonomine „palaima“ priimančioms šalims, pradedant  vartojimu ir baigiant išsilavinusiais darbuotojais.

    Tačiau galiausiai diskusijos apie terorizmo ir multikultūralizmo grėsmes bei baimės, kad „jie atims mūsų darbus“ tik dangsto šiandienos politinės tikrovės interpretacijos problemas, į kurias nenorima pažvelgti iš esmės.

    Žmogus ar pilietis?

    Vienas labiausiai paplitusių argumentų tarp žmonių, palaikančiųjų pabėgėlius, yra paremtas žmogaus teisėmis į orumą, laisvą judėjimą ir t.t. Kitaip tariant, individai, kenčiantys nuo negandų savoje šalyje, turi teisę į geresnį gyvenimą turtingesnėse valstybėse. Šiuo atveju skirtis tarp „karo pabėgėlio“ ir „ekonominio migranto“ neturi didelės reikšmės, kadangi net ir ekonominiu pagrindu migruojantys piliečiai dažnai bėga nuo nepavydėtinų sąlygų savoje šalyje. Užtenka prisiminti prieš dešimtmetį D. Britaniją užplūdusius imigrantus iš Zimbabvės, kurie buvo deportuoti, nes neatitiko „tipinio“ karo pabėgėlio apibrėžimo. Tiesa, šiandien sutinkama, jog buvo neatsižvelgta į tai, kad Roberto Mugabės kontroliuojamoje šalyje socioekonominė padėtis buvo tiesiog tragiška. Žmogaus teisių gynėjai skeptikams neretai kerta ir istoriniu argumentu, primindami, kad daugelyje šalių prie blogos padėties prisidėjo ir klestintys Vakarai (nuo karų Vidurio Rytuose iki Afrikos žemyno valstybių sienų braižymo).

    Imigracijos priešininkai savo ruožtu teigia, jog atvykėliai sukels sunkumų, susijusių su integracija. Pasak skeptikų, migrantai iš kitų kraštų (ypač musulmoniškų) ne tik sunkiai įsilies į vietines bendruomenes, tačiau ir atsisakys prisiimti politines, kultūrines ir socialines atsakomybes, būdingas europiečiams. Tai trukdytų jiems tapti visaverčiais egzistuojančių politinių bendruomenių nariais, o galiausiai sukeltų pavojų ir bendram ES šalių stabilumui.

    Matant tokius ir panašius ginčus, galima išskirti bent dvi stovyklas, skirtingai traktuojančias į Europą plūstančius svetimšalius. Pirmoji vertina migrantus kaip žmones, turinčius pamatines žmogaus teises, nepriklausomai nuo jų statuso politinėje bendruomenėje. Tai galima pavadinti idealiuoju požiūriu. Antrasis požiūris migrantus mato kaip piliečius, netekusius savo vietos vienoje ar kitoje politinėje bendruomenėje, taigi ir teisių, atsirandančių su įsipareigojimais jai. Būtent antroji prieiga dominuoja šiandienos politinėje praktikoje, taip atskleidžiant žmogaus teisių (taip, kaip jas suprantame pirmąja prasme) iliuziją.

    Žmogaus teisių netikrumo problema pabėgėlių ir migrantų klausimu nėra nauja. Šį klausimą dar prieš pusę amžiaus plėtojo garsi Vokietijos (o vėliau JAV) politinė mąstytoja Hannah Arendt. Savo jau klasika tapusioje knygoje „Totalitarizmo šaknys“ pabėgėlės duonos ragavusi teoretikė teigė, jog žmogaus teisės pasirodė esančios iliuzija tarpukario metais, kuomet Europa turėjo tvarkytis su masėmis žmonių, netekusių pilietybės. Nors žmogaus teisių doktrinoje kalbama apie savaime žmoguje slypintį orumą, atnešantį pamatines teises, ši fikcija sugriuvo iškart, kai Europą pasiekė didelis skaičius žmonių, netekusių visko (įskaitant ir specifinius ryšius su kitais žmonėmis), išskyrus savo žmogiškumą. Kitaip tariant, pabėgėlių masės turėjo kentėti stovyklose dėl to, kad faktiškai nepriklausė jokiai egzistuojančiai politinei bendruomenei, kurioje įmanomas žmogaus teisių išskleidimas.

    H. Arendt žmogaus teisių analizė remiasi dar Aristotelio pateikta nuo gamtinių poreikių priklausančio (gr. zoe) bei pilnaverčio gyvenimo (gr. bios), įmanomo tik politinėje bendruomenėje, perskyra. Šis kokybinis gyvenimo atskyrimas, perkeltas į žmogaus teisių politikos sritį, leidžia H. Arendt užčiuopti žmogaus teisių politikos paradoksą – žmogaus teisės praktikoje yra piliečių, arba, prancūzų filosofo Jacqueso Ranciere‘o žodžiais tariant, „tų, kurie jau turi teises“ teisės. Priverstinių migrantų atveju tai virsta teisėmis tų, kurie išties neturi jokių teisių, kadangi žmogaus teisės jiems gali būti taikomos tik tuo atveju, kai jie yra piliečiai.

    Jeigu žmogaus teisės gali būti sutapatintos su piliečio teisėmis, žmogaus teisių kategorija kaip tokia nebetenka savo prasmės. Tokiomis žmogaus teisėmis paremtame pasaulyje žmogus-pabėgėlis neturi pagrindo įgauti teisių ir jomis pasinaudoti. Išstūmimas iš politinės bendruomenės neretai reiškia išstūmimą ir iš žmonijos kaip tokios. Toks žmogus tegali „leistis būti išgelbėjamas“. Pabėgėlis, turintis tapti pagrindine žmogaus teisių ginama figūra, tik išryškina jų krizę. Vieninteliu keliu iš tokios situacijos tampa radikalus politinis veiksmas. Tą 2002 m. padarė daugiau nei 60 pabėgėlių Pietų Australijoje, Woomeros pabėgėlių stovykloje užsisiuvę burnas ir taip pareiškę protestą dėl priverstinio ir ištęsto sulaikymo pabėgėlių stovyklose bei sąlygų jose.

    Šis paradoksas, išryškinantis iliuzinį žmogaus teisių pobūdį, gali būti pastebimas ir šiandien, Europą užplūdus imigrantų bangai. Tai ypač atsispindi kritikų replikose. Daugeliu atvejų žmogaus teisių gynėjų argumentai neveikia būtent dėl žmogaus teisių supratimo, kuris jau įsitvirtino praktiniame lygmenyje ir daro žmogaus teisių sąvoką labiau retorine figūra, o ne praktine priemone. Tačiau net ir šio didžiulio tarptautinės sistemos trūkumo kontekste žmogaus teisių fikcija nėra vienintelė problema. Paradoksalu, tačiau žmogaus teisių iliuzijos išryškėjimas ir „beteisių“ minios gausėjimas nurodo ir į tautinės valstybės, kurios koncepcijoje vyrauja piliečiai, nyksmą.

    Šventosios trejybės išniekinimas

    Kritiškumas pabėgėlių ir imigrantų atžvilgiu neretai veikia kaip reakcija į tautinės valstybės eroziją, kuri yra vienas iš didžiausių tariamų galvos skausmų dešiniesiems. Kaip teigia italų filosofas Giorgio Agambenas, pabėgėlis ir migrantas šiandien tampa viena svarbiausių (jei ne pačia svarbiausia) politinės ir socialinės tikrovės figūrų, nurodančių į naujo tipo politinę bendruomenę, jau nebesiremiančią iki šiol šventa laikyta valstybės-tautos-teritorijos trejybe.

    G.Agambeno teigimu, jau nuo I pasaulinio karo gyvename periode, kuriame migracija ir pabėgėliai yra tapę iš tiesų masiniu socialiniu ir politiniu reiškiniu. Apie tai liudija ir iki šiol neregėti žmonijos mobilumo mastai. Dėl konfliktų, o kartu ir padidėjusio mobilumo, įvairių šaltinių duomenimis, šiandien yra skaičiuojama daugiau nei 200 mln. tarptautinių migrantų. Būtent į šį augančio „bevalstybiškumo“ (angl. statelessness) skaičių nurodo ir G.Agambenas, kalbėdamas apie „lemtingą posūkį tautinės valstybės gyvenime.“ Tautinėje valstybėje, kurioje pagrindinis veikėjas yra pilietis, nėra erdvės žmogui kaip tokiam. Tačiau būtent toks žmogus vis dažniau sutinkamas, pradedant pabėgėliais ir baigiant migrantais. Pastarieji nebūtinai turi būti iš trečiojo pasaulio – tą puikiai demonstruoja ir lietuvių bei lenkų migracija į D. Britaniją, Švediją ir kitas šalis. Vertinimo tendenciją tarsi patvirtina ir nesenas Vokietijos miesto Duisburgo mero pareiškimas, jog jis mieliau „sutiktų dvigubai daugiau sirų, jeigu už tai galėtų atiduoti Rytų europiečius“.

    Vis didesnė žmonijos dalis šiandien negali būti apibrėžta tik per tautinės valstybės prizmę. Būtent tai išjudina iki šiol bandomą palaikyti nacionalistinės trejybės valstybė-tauta-teritorija fikciją. Šiuolaikinio pabėgėlio ir migranto figūros pasirodo kaip ribiniai veikėjai, patvirtinantys šiandien vyraujančių tautos, piliečio ir žmogaus savokų neadekvatumą naujiems iššūkiams. Išsivysčiusios šalys susiduria su vis didėjančia „ne-piliečių“ mase, kuri nenori būti nei natūralizuota, nei grąžinta atgal į savo tėvynę. Didėjant mobilumui, didės ir tokių žmonių masė visame pasaulyje. Tai jau kurį laiką atspindi ir laisvą vidinį judėjimą propaguojanti Europa. Ir tai verčia permąstyti mūsų tikrovės matymą.

    Kas toliau: tarp utopijos ir žaidimo baimės

    Ne naujiena, kad tautinė valstybė šiandien susiduria su problemomis. Pasaulis jau kurį laiką negali būti traktuojamas grynai tautiniu, o „Tautų Europa“, kurią įvairiomis formomis bando pristatyti analitikai ir mąstytojai, yra labiau romantiška svajonė, įmanoma po dar vieno Europą atgal bloškiančio konflikto. Pernelyg didelis teritorijos sureikšminimas ir homogeniškos kultūros fikcija, kurią bandoma išsaugoti, kartais skatinant visuomenės baimę, tampa vis keblesniu uždaviniu augančio pasaulio mobilumo ir „tautų maišymosi“ akivaizdoje.

    Visa tai veda mus prie gana radikalios ir gąsdinančios išvados, į kurią daro aliuzijas ir pats G.Agambenas – galimybę traktuoti Europą kaip ateritorinį, t.y. nesusaistytą teritorijos junginį, kuriame visi gyventojai (ir piliečiai, ir ne-piliečiai) būtų traktuojami kaip esantys pabėgėlio situacijoje, t.y. kaip tie, kurie nėra priklausomi nuo teritorijos ar konkrečios politinės bendruomenės, taip atspindint vis labiau atitrūkusį nuo konkrečios teritorijos gyvenimą.

    Nors šiuolaikinio pasaulio procesai, atrodo, yra palankūs G.Agambeno pranašystėms, sunku manyti, jog tokio (ar panašaus) scenarijaus būtų galima laukti artimoje ateityje. Europoje (o ypač jos Rytuose) vis dar yra jaučiami per ilgą laikotarpį nusistovėję uždari bendruomeniniai saitai ir mitai, užkertantys kelią atsiverti kitų kultūrų plūsmui.

    Be jokios abejonės, ilgalaikiai bendruomeniniai saitai yra labai svarbūs. Tačiau jie ir nebūtų didžiausia problema, jei politiniais sumetimais nebūtų kurstoma baimė, net ir suprantant, jog proporciškai dabartiniai srautai nėra didesni už 1992 m. Bosnijos konflikto metu plūdusius pabėgėlius.

    Dar visai neseniai mūsų žiniasklaidoje aidėjo gąsdinimai „barbarų penktąja kolona“ bei „bastūnų miniomis“, kurios užpuls Lietuvą, atims iš mūsų tapatybę ir gyvenimo gerovę bei, žinoma, išmokas (kurių didžioji dalis nebus išmokama tiesiogiai pabėgėliams). Visgi išgirdus apie lietuvius, žudančius ir prievartaujančius užsienyje, ar tiesiog dėl išprusimo ir kultūros stokos (sumaišytos su dideliais kiekiais alkoholio) nesugebančius pagarbiai elgtis su kitų valstybių piliečiais svetur, galima pagrįstai kelti klausimą apie tai, kas yra „barbarai“ ir „bastūnai“? Kur brėžiama riba tarp jų ir „civilizuotų Vakarų“? Manau, jog ne vien Duisburgo merui šis klausimas pasirodytų sudėtingesnis nei atrodo kai kuriems viešosios erdvės atstovams. Dėl šios priežasties vertėtų atsiriboti nuo neapykantos kurstymo bei menkinančių mitų skleidimo pačiose bendruomenėse.

    Dabartinė pabėgėlių krizė, žmogaus teisių ir tautinės valstybės problemos negali būti vertinami vienareikšmiškai neigiamai ar teigiamai – abi pusės kelia rimtus klausimus. Esmė tame, jog šie įvykiai ir procesai, kurių mastai nuolatos auga, kviečia mus permąstyti savo politinę ir socialinę tikrovę, istoriją, o kartu ir jų pagrindines sąvokas (žmogaus teisės, tautinė valstybė ir t.t.), kuriomis šią tikrovę vertiname. Tai gąsdina, tačiau anksčiau ar vėliau tai teks padaryti, o migrantai ir pabėgėliai gali ir turi tapti svarbiais šio proceso iniciatoriais. ■

  • ATGAL
    Konrado Adenauerio fondo vadovė Elisabeth Bauer: krizės Europos Sąjungą verčia galvoti apie vertybes, ne tik apie pinigus
    PIRMYN
    Miša Jakobas: Svarbiausias dalykas mokykloje – moksleivių motyvacija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.