Apie nerimą prieš žiemą | Apžvalga

Oikos

  • Apie nerimą prieš žiemą

  • Data: 2018-12-17
    Autorius: Aleksandras Graželis

    „VALSTYBĖS“ ENERGETIKOS KONFERENCIJOMS – JAU DEŠIMT METŲ

    Lietuvos valdžiai vertėtų pagalvoti apie biokuro gamintojų plėtrą./Commons.wikimedia.org/Mattias Hedström nuotrauka

    Svarbiausias šio rudens įvykis Lietuvos energetikos politikoje, suprantama, buvo Vilniaus energetikos forumas (jo išsamią apžvalgą skaitykite Godos Karazijaitės rašinyje). Svarbus ne tik kiekvienais metais aptariamomis energetikos politikos gairėmis, tačiau ir tuo, kad tai jau dešimtasis renginys. Nors „pasigyrimo“ šventės tokia proga forumo rengėjai nesuruošė, visi pripažįstame, kokią didelę įtaką šie forumai (iki 2017 metų – konferencijos) turėjo Lietuvos energetikos ateities klausimų ir idėjų aptarimui, galimų sprendimų svarstymui, kitų valstybių patirties įvertinimui ir įgyvendinimui.

    Pirmoji, 2009 metų energetikos konferencija, surengta „Valstybės“ žurnalo redaktoriaus Eduardo Eigirdo, uolaus atsinaujinančių išteklių energetikos šalininko, iniciatyva, pradėjo visa apimančius Lietuvos energetikos politikos klausimų svarstymus. „Valstybė“ subūrė visų Lietuvos energetikos sektorių (elektros, šilumos, dujų, atsinaujinančių išteklių) ir veiklos pobūdžio (inžinierius, mokslininkus, vadovus, valdininkus, ekspertus, vadybininkus, politikus) žmones. Ir tai tapo naujo formato renginiu Lietuvos energetikos klausimams aptarti – integruojant visiems dalyviams svarbius ateities sprendimų aspektus. Siauresnio pobūdžio klausimus aptariančios atskirų energetikos sektorių konferencijos, suprantama, niekur nepradingo, jos taip pat sėkmingai veikia.

    Jau dešimtį metų „Valstybės“ rengiamų konferencijų (forumų) skleidžiama patirtis turėjo didelę įtaką supažindinant Lietuvos visuomenę su energetikos problemomis ir būdais joms spręsti. Atsirado atviresnis požiūris į energetiką, tą paskatino ir jauni naujieji energetikos sektorių vadovai. Juokaudami galime teigti, kad iki 2008 metais išrinktam Seimui ir Andriaus Kubiliaus vyriausybei nepajudinus užsigulėjusių energetikos problemų, apie energetiką išmanė tik socialdemokratai, nes beveik visų jos sektorių vadovai buvo iš senosios Algirdo Mykolo Brazausko specialistų „kohortos“.

    Konferencijose apsvarstyti energetikos politikos klausimai turėjo nemažą įtaką formuojant valstybės valdymo institucijų ir valstybės politikų nuomonę apie būtiną Lietuvos energetikos sektorių plėtrą. Ir taip pat turėjo įtaką problemų aktualumui ir jų sprendimo laikui – šie svarstymai dvejais-trejais metais aplenkdavo vėliau priimtus politinius, teisinius ar investicinius sprendimus. Nepavyko tik ne kartą aptartam Visagino AE statybos projektui, nes referendumas jį sustabdė. Užtat dabar Lietuvos pašonėje turime branduolinę jėgainę, statytą ne japonų, bet rusų.

    Sėkmingais galime vadinti 2009–2010 metų svarstymus apie būtinybę naudoti atsinaujinančius išteklius ir netrukus, 2011 metais, priimtą tai reglamentuojantį Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą. Konferencijose 2010 ir 2011 metais daug svarstyta apie suskystintųjų gamtinių dujų terminalo poreikį, jį statyti pradėjome 2011 metais, o 2014 baigėme. Daugelyje konferencijų (šių metų forume taip pat) kalbama apie būtinybę atsijungti nuo Baltarusijos-Rusijos elektros energetikos sistemos (IPS/UPS) ir susijungti su kontinentinės Europos elektros tinklais darbui sinchroniniu režimu. 2012 metais buvo priimtas Elektros energetikos sistemos integracijos į Europos elektros energetikos sistemas įstatymas. Pradėtas darbas sėkmingai juda pirmyn, 2018 metų vasarą Baltijos valstybės ir Lenkija pasirašė šiam tikslui skirtą politinį susitarimą. Europos Komisija kviečiama inicijuoti diskusiją su Rusija ir Baltarusija dėl desinchronizacijos, o Europos Vadovų Taryba prižiūrės tolimesnį sinchronizacijos projekto įgyvendinimą.

    Šių metų Vilniaus energetikos forume taip pat daug kalbėta apie energetikos ateitį Lietuvoje, tačiau kasdienė energetikos realybė lauke, už forumo durų, buvo kitokia.

    DIDĖJANČIŲ KAINŲ BAIMĖ

    Lietuvos žiniasklaidos erdvę užplūdo valdžios atstovų pranešimai apie brangstančią energiją vartotojams ir apie tai, kaip jie ryžtingai veiks. Tokį jų rūpestį nesunku suprasti – energetiniai resursai ir paslaugos vartotojams pabrango sudėtingu valdantiesiems metu – artėjant net keliems rinkimams 2019 metų pirmame pusmetyje (Savivaldybių merų bei tarybų, Respublikos Prezidento bei Europos Parlamento).

    Nenorime nuliūdinti skaitytojų teigdami, kad žadami valdžios žingsniai „įvesti tvarką kainose“ bus tik veiklos imitacija, nes mūsų valstybė gyvena ne komandinio ūkio laikais, kai vadai, daužydami kumščiais stalą, galėdavo viena kita kapeika (būtent kapeika, ne centu) pakeisti prekės ar paslaugos kainą. Dabar mūsų valstybės ūkis glaudžiai siejasi su pasauliniu, todėl tik dalyje kainų galime kažką pakeisti. Pavyzdžiui, elektros kainos brangimą Lietuvoje valdžia nelabai kuo gali paveikti, nes, importuodami jos 70–80 proc., esame priklausomi nuo elektros kainos „Nord Pool“ biržoje. Dujų kaina Lietuvoje taip pat priklauso nuo pasaulinių kainų.

    Padarėme didelį darbą – pasistatę suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, išsivadavome nuo dujų monopolisto „Gazprom“ įtakos. Dabar „Gazprom“ dujomis, kaip ir kitų tiekėjų, tvarkingai prekiaujama dujų biržoje „GET Baltic“ be jokių bandymų kainą beprotiškai užkelti ar „numušti“, nes biržos prekybos taisyklės tokį išsišokėlį sutramdytų.

    Kitokios galimybės sietinos su valstybės vadovus išgąsdinusiomis šilumos kainomis. Su šiuo reiškiniu sunku susitaikyti, nes biokuro pigumu esame įtikėję jau apie 15 metų. Ar galima buvo paveikti biokuro kainas? Galima, tik tai reikėjo daryti gerokai anksčiau nei dabar, kai jų jau bijome.

    AR VERTA GADINTI GERUS DAIKTUS?

    Pradėkime paprastai, net buitiškai, svarstyti, ar verta gadinti gerai veikiantį daiktą ar įrenginį? Tokiu „daiktu“ visiems girtis ir jį drąsiai galime vadinti geru – „Baltpool“ – geriausią biokuro ir medienos biržą Europos Sąjungos Centrinės bei Rytų Europos valstybėse. Tai dar 2017 metų rudenį patvirtino atsinaujinančių išteklių plėtros analitikas Jakubas Kučera, pateikęs „Baltpool“ biržą kaip tinkamiausią sektiną pavyzdį visai Europos Sąjungai ir paskelbęs vienoje didžiausių atsinaujinančių išteklių energetiką stebinčių interneto svetainių – energypost.eu.

    Lietuvos biokuro biržos naudą patvirtina ir tai, kad pamatę sėkmingą mūsų biržos veiklą, prie jos prisijungė didžiulis skaičius Latvijos biokuro bei šilumos gamintojų, pradedami ryšiai su Estijos ūkio subjektais. Dar daugiau – „Baltpool“ specialistai padėjo sukurti biokuro biržą Danijoje, nors šioje valstybėje biokuro sudeginama tris kartus daugiau nei Lietuvoje, o deginti jį danai pradėjo keliais dešimtmečiais anksčiau.

    Taigi, tuo metu, kai turime gerą ir kitiems patrauklią biokuro biržą, keistokai skamba Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio siūlomi šilumos kainų sumažinimo būdai. Vienas iš jų, skirtas šilumos gamintojams, – kuo daugiau biokuro pirkti ne biržoje, kaip reikalauja Energijos išteklių rinkos įstatymas, bet pagal tiesiogines sutartis. Prekybos biržoje taisyklės tai daryti leidžia, jei biokuras 5 proc. ir daugiau pigesnis nei biržos sandorių kainos vidurkis. Tiesioginio pirkimo sutartis registruoja birža, todėl jose „nukrypimų“ dėl pervežimo atstumų tikriausiai nebus. Galima būtų įtarti, kad šilumos gamintojui naudingiau pirkti pagal tiesioginę sutartį tik tuo atveju, jei biokuro pardavėjas nepajėgia jo gaminti daug. Toks pardavėjas sutiks su galimai žemesniu jo produkcijos kokybės įvertinimu šilumos gamintojo laboratorijoje. Kyla klausimas – ar verta plėsti tokių pavienių smulkiųjų biokuro gamintojų ratą? Vargu, geriau reikėtų pagalvoti, kaip skatinti juos kooperuotis ar veikti jungtinės veiklos sutarties pagrindu, kad smulkieji biokuro gamintojai nebūtų skriaudžiami. Būtent į biržą ateinantis didesnis pardavėjų skaičius ir sumažintų biokuro kainą.

    Peržvelgus šilumos kainų kitimą 2013–2017 metais, labai aiški jų mažėjimo tendencija, nes ėmė galioti reikalavimas šilumos gamintojams kasmet kuo daugiau biokuro įsigyti „Baltpool“ biokuro biržoje (nuo 2016 metų – visą biokurą tapo privalu pirkti biržoje, išskyrus minėtą 5 proc. pigesnį). Šilumos kainos mažėjo, tai buvo pasiekta būtent skaidrios biokuro pardavėjų konkurencijos dėka. Iki šios tvarkos įsigaliojimo tiesioginiais sandoriais perkamas biokuras būdavo gerokai brangesnis nei biržoje. Biokuro birža taip pat sukūrė lengvesnes galimybes savo biokurą parduoti smulkiesiems jo gamintojams, iki tol „dusintiems“ stambiųjų gamintojų. 2017 metų pavasarį buvo pasiektas žemų biokuro kainų „dugnas“ ir jos po truputėlį ėmė kilti dėl didėjančių degalų kainų, didėjančių atlyginimų. Dar viena biokuro brangimo priežastis yra tai, kad nuo 2016 metų Baltarusija uždraudė žaliavinės medienos eksportą, kurio mastai į Lietuvą buvo didžiuliai. Todėl dabar skatinti pirkti biokurą už biržos ribų ir tikėtis, kad tiesioginiai sandoriai tarp biokuro pardavėjo ir šilumos gamintojo labai atpigins šilumą, nevertėtų.

    Norime keletą žodžių tarti ir apie UAB „Ignalinos šilumos tinklai“, kuria, kaip nubausta už biokuro pirkimo taisyklių pažeidimus, labai susirūpino V. Pranckietis. Įmonė, ilgą laiką gaminusi beveik pigiausią šilumą Lietuvoje, dabar gamina apie 10–13 proc. brangesnę, todėl nesėkmingai pabandė tiesioginių sandėrių būdu pirkti pigesnį biokurą. Šiek tiek ramindami ignaliniečius galime teigti, kad pagrindinė pabrangimo priežastis – šiame mieste atnaujinti beveik visi daugiabučiai namai. Parduodant mažiau šilumos, jos gamintojas privalo kelti kainą, nes būtina išlaikyti ir vamzdynus, ir katilinę, ir minimalų ją aptarnaujantį personalą. Atnaujintų namų gyventojai šilumos suvartoja apie 30 proc. (!) mažiau nei iki atnaujinimo, todėl jie turėtų suprasti ir pateisinti šilumos pabrangimo priežastis.

    KIRSTI NEGALIMA SAUGOTI

    V. Pranckietis savo kitu siūlymu kablelį deda po žodžio „kirsti“, nors prie Seimo buvo susirinkę apie 700 žmonių, kurie kablelį dėtų po žodžio „negalima“. Jo siūlomas biokuro kainų mažinimo būdas paprastas ir aiškus – Valstybinių miškų urėdijai skirti tokią užduotį, kad ji daugiau patiektų medienos į rinką. Deja, dabar gyvename rinkos ekonomikoje, ir tokie komandiniai metodai negali garantuoti, kad biokuras atpigs. Tačiau tai, kad dar daugiau medienos bus išvežama į kitas valstybes, garantuoti galima.

    Valdžiai vertėtų pagalvoti apie biokuro gamintojų plėtrą. Reikėtų išanalizuoti trijų Valstybinių miškų urėdijos padalinių, turinčių nuosavus biokuro gamybos įrenginius, veiklą gaminant ir parduodant biokurą. Ar nevertėtų ir kituose padaliniuose biokurą gaminti savais įrengimais, neperkant biokuro gaminimo paslaugų iš kitų gamintojų? Pažvelgus į Lietuvos teritorijos miškingumo žemėlapį, galima teigti, beveik visuose 26-iuose sustambintuose padaliniuose, kuriuos dabar valdo Valstybinių miškų urėdija, biokurą būtina gaminti. Kas, jei ne urėdijos padaliniai, gali geriausiai panaudoti miško kirtimo atliekas pigesnio biokuro gamybai? Keista girdėti balsus, kad miškininkams gaminti tokios kilmės biokurą neapsimoka, tačiau kitiems gamintojams, tas atliekas nusipirkusiems – apsimoka…

    Ne vien tik V. Pranckietis siekia pertvarkyti miškų ūkį ir jo teikiamą naudą. Po Labanoro girios skandalo pasipylė siūlymai keisti Miškų ūkio įstatymą. Deja, ne visi jie skaidrūs, teisingi ir teikiantys perspektyvią naudą Lietuvos ūkiui ir gamtai. Pavyzdžiui, ūkio ministras Virginijus Sinkevičius su Seimo nariu Andriumi Palioniu pateikė siūlymus, kad žaliavinę medieną pirmiausia galėtų įsigyti medienos perdirbėjai Lietuvoje, baldų bei biokuro gamintojai. Tokių gavėjų sąrašus sudarytų, kas pusmetį atnaujintų ir Valstybinei miškų urėdijai pateiktų Ūkio ministerija ar jos įgaliota institucija. Tačiau tokio siūlymo negalime laikyti skaidriu, nes jo potekstėje aiškiai įžiūrimos galimybės korupcijai dėl gausybės subjektyvių sprendimų. Keista, bet ir ministras, ir Seimo narys nežinojo, kad jų siūlomą tvarką reikia iš anksto derinti su Europos Komisija. Teisininkai, įvertinę jų teikiamą įstatymo projektą, pabrėžė, kad, nesuderinus ir priėmus tokį Lietuvos Respublikos teisės aktą, gresia sankcijos „proteguojamos“ medienos pirkėjams – iš jų būtų išieškoma gautoji nauda su palūkanomis.

    KODĖL MOKESTIS VEIKSMINGESNIS UŽ ĮSAKYMĄ?

    Pasaulio valstybių ūkio vystymasis įrodė, kad geriausias būdas reguliuoti kiekvienos šalies ekonomiką yra skaidrūs, protingi ir teisingi mokesčiai bei ūkio subjektų konkurencija. Tai gerai supranta net paaugliai, žaidžiantys kompiuterinius civilizacijų serijos žaidimus.

    Tik monopoliniuose sektoriuose būtinas valstybinis reguliavimas, kvotos ar net lengvatos. Mūsų valstybėje monopolinių sektorių liko nedaug – tik mažesniuose miestuose esantys šilumos gamintojai, geriamojo vandens tiekėjai bei nuotekų surinkėjai. Jų teikiamų paslaugų kainą reguliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ar savivaldybės (tik keletas jų). Tačiau valstybės valdymo struktūrose dar išliko noras taikyti valstybinį reguliavimą (užuot taikius reguliavimą mokesčiais) toms ūkio sritims, kuriose jau veikia konkurencija – tai mūsų minėti
    V. Pranckiečio, V. Sinkevičiaus ir A. Pa­lionio siūlymai reguliuoti miškų ūkio sektoriaus veiklą.

    Gerai, kad atsirado ir kitokio pobūdžio siūlymų. Seimo nariai Virginija Vingrienė ir Juozas Varžgalys siūlo kitaip gelbėti miškus nuo per didelio jų kirtimo bei gauti daug daugiau naudos iš nukirstos medienos. Pasiūlymas taip pat paprastas – papildomai apmokestinti visą eksportuojamą žaliavinę medieną, kurią (net gėda!) jau tiek daug metų tiesiai iš miško išvežame už mus protingesniems jos pirkėjams. Įgyvendinus tokią tvarką, sulauktume naudingų pokyčių medienos pramonėje. Lietuvos baldų gamintojai ir kiti medienos perdirbėjai galėtų pirkti šiek tiek pigesnę žaliavinę medieną, tačiau ne tai svarbiausia. Regionuose intensyvesnis taptų lentpjūvių verslas, ypač suteikus daugiau ES ir valstybės paramos naujoms lentpjūvėms kurtis ar naujiems įrengimams įsigyti. Eksportuojant tik pjautinę medieną bei kitus pramoninius jos gaminius, šalyje liktų ne tik pridėtinės vertės mokesčio pinigai, bet ir daugiau medienos atliekų biokuro gamybai.

    Tiesa, minėtų Seimo narių įstatymo projektą reikia taisyti – apmokestinti eksportą į visas pasaulio valstybes, o ne tik į ES šalis (!), nes toks jų įrašytas ribojimas labai keistai ir juokingai atrodo. Tai, kad tokia tvarka būtų taikoma ne tik valstybinių miškų žaliavinės medienos eksportui, bet ir privačių, gali supykdyti privačių miškų savininkus. Tačiau jie privalėtų suprasti apmokestinimo būtinybę – dabar jie kerta ir parduoda mišką, po sovietinės okupacijos atgautą, jau užaugusį iki kirtimo amžiaus. Kai privačių miškų savininkai pradės kirsti savo pačių pasodintą ir užaugintą mišką (tai įvyktų maždaug po 50 metų), jų medienos atžvilgiu eksporto mokestį galima būtų panaikinti.

    Gali atsirasti teigiančių, kad taikant tokį mokestį sumažės eksporto pajamos. Galbūt, tačiau valstybės vidaus produkto augimas ir pajamos dėl sukurtų papildomų darbo vietų medienos pjovimo ir biokuro gamybos įmonėse tą „įtariamą“ deficitą greitai viršys. Nepamirškime ir tokio veiksnio, kad sumažės biokuro importas. Sunku patikėti, tačiau 2017 metais šilumos gamybai panaudoto biokuro net trečdalį sudarė importuotas. Kuo sudeginamos medienos ar biokuro importas skiriasi nuo sudeginamų dujų importo? Niekuo, į užsienį iškeliauja tokie patys Lietuvos eurai.

    Prisiminkime, ką teigėme darydami „biokuro revoliuciją“ – kad deginsime tik lietuviškos kilmės biokurą.

  • ATGAL
    Gaminti tiek, kiek suvartoji
    PIRMYN
    Pasaulio ekonomikos iššūkiai 2019 metams
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.