Apie pasklusnumą, prisitaikymą ir Šiaurės Korėją | Apžvalga

Įžvalgos

  • Apie pasklusnumą, prisitaikymą ir Šiaurės Korėją

  • Data: 2012-03-01
    Autorius: Edita Mieldažė

    Šiaurės Korėjos gyventojai, Kim Il Sung aikštėje Pchenjane susibūrė į masinį mitingą, remiantį jų valstybės politiką ir naująjį lyderį Kim Jong Uną (2012 m. sausio 3 d.) (AFP/KNS/KCNA/Scanpix nuotrauka)

    2011 m. gruodį Šiaurės Korėjoje po lyderio Kim Jong Ilo mirties pasaulis išvydo raudančius izoliuotus žmones. Tautą, gyvenančią žemiau skurdo ribos, tautą, kenčiančią badą, tautą, paklūstančią diktatoriui. Regint šią desperatišką raudą, turbūt ne vienam vyresnio amžiaus lietuviui iškilo prisiminimų apie SSRS diktatoriaus Josifo Stalino mirtį. Tada žmonės, ištiesę rankas į J. Stalino portretą, garsiai raudojo. Tikros ar suvaidintos ašaros tryško. Atrodė, kaip dabar socialistinės imperijos liaudis gyvens be savo lyderio… Senus lyderius pakeitė nauji, tačiau prisitaikymas ir paklusimas sistemai išliko.

    Murti-Bingo tabletės

    Lietuvių kilmės lenkų rašytojas Česlovas Milošas garsiojoje savo knygoje ,,Pavergtas protas“ apibūdino dvi kategorijas prisitaikančių ir paklūstančių sistemai žmonių. Pirmieji vadinami „murti-bingais“, o antrieji – „ketmanais“. Žinoma, ne Milošas šias keistas sąvokas sukūrė, bet jis jas labai puikiai pritaikė prie komunizmo uzurpuoto konteksto. Č. Milošas savo knygoje mini lenkų rašytojo Ig. Witkiewicziaus romaną „Nepasisotinumas“. Prasmės ir saugumo gyvenime nematantiems Ig. Witkievicziaus knygos herojams miestuose pasirodę perpardavinėtojai siūlo Murti-Bingo tabletes. Murti-Bingu knygoje vadinamas mongolų filosofas, sukūręs „pasaulėžiūros“ preparatą, glūdintį tabletėse. Šių tablečių paragavęs žmogus visiškai pasikeisdavo, tapdavo ramus ir laimingas, o visos anksčiau kankinusios problemos tapdavo nevertomis dėmesio. Toks žmogus nustodavo kvaršinti galvą metafiziniais klausimais, jis, pasak Č. Milošo, „gyvendavo tarp savųjų bendrapiliečių nelyg sveikuolis tarp puspročių“. Tokioje Murti-Bingo tabletes ryjančioje visuomenėje nėra religijos, nes ją pakeičia filosofija/ideologija, žmonės bijo laisvai, savarankiškai mąstyti, atsiranda labai daug absurdo (kodėl „A“, o ne „B“, ir atvirkščiai). Galiausiai tokiam žmogui sušlubuoja nervai, payra sveikata. Jis supranta, kad jam tenka atsisveikinti su ankstesniu savimi, kaip sako Č. Milošas, „jei jis yra rašytojas, tai jis nebenulaiko plunksnos“. Murti-Bingo tabletes ryjantį žmogų dar kurį laiką kamuoja kaltės jausmas dėl savo praeities, dėl to, kas „sena“ ir „nauja“, bet Murti-Bingo kursą perėjęs žmogus įgyja vidinę ramybę. Jis džiaugiasi, kad valstybė jam DUODA šaldytuvą, motociklą, baltos duonos ir sviesto. Ko daugiau gali reikėti?

    Ketmanas arba aktorystė

    Reikėti gali. Toje pačioje sistemoje ne visi ryja Murti-Bingo tabletes. Praktikuojantis „ketmaną“ žmogus meluoja, o tiksliau vaidina. Pasak Č. Milošo, svarbu tik, kad gerai vaidintų, nes puikus vaidmens atlikimas liudija, kad ta asmenybės dalis, kuria grindžiamas vaidmuo, yra pakankamai išvystyta. Taigi, jeigu kas rėžia neapykantos kalbą prieš Vakarus su įkarščiu, tai rodo, kad jis iš tikrųjų bent 10 proc. nekenčia Vakarų. Žinoma, kad žmogaus elgesio formos turi didesnę ar mažesnę aktorystės žymę. Sovietų imperijoje ši žymė buvo išreikšta sąmoningu masiniu vaidinimu. Kaip teigia Č. Milošas, „žmogus, tapęs bėgiku todėl, kad turėjo tinkamai suformuotas kojas, dar labiau jas ištreniruoja bėgiodamas. Po ilgesnių pratybų taip susigyvenama su vaidmeniu, kad sunku ir atskirti, kas sava, o kas prisiimta, ir sutuoktiniai lovoje kalbasi mitingo lozungais.“ Tačiau apsimetinėdamas žmogus turi nepamiršti išlikti budrus: neapkęsti ir kartu demonstruoti meilės požymius, žinoti ir apsimesti nežinančiu. Visgi kyla klausimas: ar nepraktikuodamas „ketmano“ (nei rydamas Murti-Bingo tabletes) ir sakydamas tiesą žmogus būtų natūralesnis? Poetas svajoja, kad galėtų laisvai parašyti eilėraštį be jokių suvaržymų, bet ar jis parašytų, jeigu tokią laisvę turėtų? Taigi „ketmanas“ tampa tikra palaima, jis puoselėja, anot Č. Milošo, svajones: „Žmogus pradeda pamilti jį supančias tvoras.“ Ar Šiaurės Korėjos gyventojai pamilo 250 km ilgio sieną-tvorą su Pietų Korėja, apraizgytą daugybe elektros laidų? Laidų, pro kuriuos prasibrauti beveik neįmanoma…

    Chuch’e – korėjiečių ideologija

    Iki šiol veikianti Šiaurės Korėjos sistema buvo sukurta gruodį mirusio Kim Jong Ilo tėvo Kim Il Sungo. Iškart po Korėjos karo (1950–1953), padalijusio Korėją į dvi dalis ties garsiąja 38 lygiagrete, tapusia viena labiausiai saugomų sienų pasaulyje, Kim Il Sungas pasirinko naują, tariamai savarankiškos diplomatijos ir ekonomikos politiką, vadinamą Chuch’e. Šią naują politikos liniją Kim Il Sungas pasirinko norėdamas atsverti SSRS ir komunistinės Kinijos įtaką ir kartu politiškai, ekonomiškai ir kariškai suvienyti Korėją. Viešai Chuch’e Kim pristatė 1955 m. kaip socialinę ir ekonominę revoliuciją, kaip sąvoką, mažai ką bendro turinčią su marksizmu. Chuch’e, pasak Kim, reiškia „nepriklausomą būvį neigiant priklausomybę nuo kitų, tam naudojant savo paties jėgas, tikint savo stiprybe ir demonstruojant savarankišką revoliucinę dvasią“. Kim Il Sungas Chuch’e sukurta ideologija siekė įtvirtinti savo privilegijuotą vaidmenį ir išstumti iš politikos akiračio tuos, kurie bent kiek orientuoti į Vakarus. Žinoma, nauja ideologija neprigijo iškart, tad Chuch’e buvo pristatoma kaip „kūrybinė“ marksizmo forma. Po gero dešimtmečio Chuch’e jau tapo Didžiojo vado „kim il sungizmu“. Chuch’e buvo naudinga ir siekiant supriešinti abi Korėjas, mat po Korėjų pasidalijimo Pietų Korėja buvo po amerikiečių skėčiu, o Šiaurės Korėja – po SSRS ir komunistinės Kinijos. Kim Il Sungas, prisidengdamas Chuch’e, siekė pietų korėjiečius sukiršinti su „imperialistais“. Siekė valdyti visą pusiasalį. Kaip teigia Michael E. Robinsonas, knygos „Korėjos XX a. odisėja: trumpa istorija“ autorius, „visiems šiaurės korėjiečiams įsakyta laikyti Chuch’e savo širdyse ir galvose, nes tik taip jų veiksmai bus tinkamai įvertinti“. Tačiau Chuch’e ekonomikoje neveikė taip, kaip politiniame mūšyje. Dėl savo izoliacinės, autarkinės politikos, kai viskas gaminama ir kuriama tik savo ūkiui, dėl didžiulio ginklavimosi (didžiausia pasaulyje armija) ir elito švaistymosi ir taip mažai išteklių turinti Šiaurės Korėja buvo priversta priimti tarptautinę maisto pagalbą ir imtis šiokių tokių rinkos reformų.

    Kim Il Sungo sistema

    Šiaurės Korėjos lyderis atėjo į valdžią po Antrojo pasaulinio karo, kai sumušė japonus. XX a. pirmoje pusėje (1910–1945 m.) visas Korėjos pusiasalis buvo okupuotas Japonijos, ir šis išsilaisvinimas korėjiečiams turbūt reiškė tą patį, ką ir mums 1990-ieji. Tad pasinaudojęs išlaisvinimo dvasia, Kim Il Sungas, anot istorikų Charleso Armstrongo ir Bruco Cumingso, sukūrė „religiją“, grįstą tėvo, sūnaus ir šventosios dvasios įvaizdžiais. Kaip teigia Amerikos įmonių instituto pirmininkas Nikolas Eberstadtas, „Kim Il Sungas sukūrė pasaulietinę religiją, kuri galėtų pateisinti jo dinastinę tvarką“. Tad nuo pat Korėjos karo pabaigos į valdžios koridorius įžengė Kimo giminaičiai, ir vienas pirmųjų buvo žiaurumu garsėjantis Didžiojo vado brolis Kim Jong Ju. Kaip tiek laiko Kim Il Sungo sistema veikė? Atsakymas paprastas – ši sistema rėmėsi tais elementais, kurie kuria totalitarinę valstybę – tai ksenofobija, įbauginimas, teroras, valdžios sutelkimas į vieno ar kelių žmonių rankas. Tai sistema, kur valdžia kontroliuoja kiekvieno individo ar grupės veiksmą ir interesą, tai sistema, kur valdžia turi neribotą valdžios monopolį visose srityse. Šiaurės Korėjos lyderis visus šiuos elementus puikiai išnaudojo.

    Įbauginti visuomenę

    Ksenofobija, arba kitaip perdėtas priešiškumas svetimšaliams ir tam, kas svetima, padėjo Didžiojo vado sukurtoje sistemoje išvengti vidinės revoliucijos ir sukurti antagonistinį amerikiečių, japonų ir pietų korėjiečių paveikslą. Tai buvo naudinga ir norint pateisinti milžiniškas ginklavimosi išlaidas (25 proc. bendrojo vidaus produkto, palyginti su 4 proc. Pietų Korėjoje) ir lėšas branduoliniam ginklui kurti. Kim Il Sungas, vengdamas vidinio pasipriešinimo, sukūrė komunistinę žmonių klasę, kurioje nėra nei vidurinės grandies, nei dvasininkijos. Ir tie, kurie gali kelti grėsmę jo sistemai, jo Chuch’ei, buvo apgobti stiprios režimo kontrolės. Žinoma, ne taip paprastai atbaidysi liaudį nuo pasipriešinimo, nuo aktorystės, nuo Č. Milošo vadinamo „ketmano“. Todėl valdžia „buvo priversta“ naudoti jėgą, kad tuos, neryjančius Murti-Bingo tablečių, galėtų kontroliuoti. Informatorių apgaubta sistema stebėjo visus. Jei tik koks pilietis nenuvalydavo dulkių nuo Didžiojo vado portreto, turėjo tuoj pat būti perauklėtas: vykdavo savęs kritikavimo seansai arba priverstinis Kim Il Sungo tekstų mokymasis. Buvo ir tokių, kurie dulkes nuvalydavo nuo Didžiojo vado portreto, tačiau patyliukais kūrė pabėgimo ir laisvės planus. Tokius „didysis brolis“ sumala į miltus. Todėl tie, kurie Šiaurės Korėjos valdžios buvo apkaltinti nelojalumu, buvo išsiųsti nuošaliau į belaisvių stovyklas.

    Koncentracijos stovyklos

    Nepaklusniųjų režimui kalėjimai Šiaurės Korėjoje veikia iki šiol. Koks tikslus jų skaičius, niekas nežino, bet, kaip teigė vienas JAV atstovas, gali būti, kad šiose koncentracijos stovyklose kalinama apie 200 tūkst. žmonių. Ir tai – optimistiškiausiu spėjimu.

    Kalinama daug moterų ir vaikų. 2003 m. amerikiečių TV kanalas NBC atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad Šiaurės Korėjos saugumas nuošaliose vietovėse įkūręs dešimtį politinių ir apie 30 darbo ir perauklėjimo kalėjimų. Blogiausia padėtis pastebėta šalies šiaurės rytuose, kur kai kurie kalėjimai yra tiesiog milžiniški: vien tik šie du kalėjimai, Haengyong ir Huaong, yra didesni negu Kolumbijos apygarda JAV! Per palydovą „DigitalGlobe“ buvo matyti didžiuliai kareivinių plotai, apjuosti dešimties pėdų vieline tvora, šalia kurių gilios šachtos ir spąstai. Haengyong – išskirtinis kalėjimas, jis dar kitaip vadinamas „Kalėjimu Nr. 22“. Įkurtas 1959 m. Jame kali apie 50 tūkst. politinių kalinių ir jų giminaičių. JAV atstovai apskaičiavo, kad šie kaliniai yra laikomi tokiomis sąlygomis, kad per metus jų miršta nuo 20 iki 25 proc. Prieš kartu kalinčias nėščias moteris yra naudojama jėga, ne tik prievartavimai, bet ir priverstiniai abortai. Šiaurės Korėjos sistema yra įsitikinusi, kad politinius kalinius reikia išrauti su šaknimis. Tiesiogiai. Per naująją kartą.

    Shino istorija

    Shin Dong-Hyukas yra trisdešimties metų jaunuolis. Gyvena jis saugioje ir civilizuotoje Pietų Korėjoje, tačiau jo istorija sukrečianti. 1996 m. jis, šiaurės korėjietis, kartu su savo šeima buvo įkalintas vienoje iš Šiaurės Korėjos koncentracijos stovyklų. Shino mama jo akivaizdoje buvo pakarta, o brolis nušautas. Visa šeima atsidūrė koncentracijos stovykloje dėl to, kad Shino tėvo du broliai kolaboravo su Pietų Korėja per Antrąjį pasaulinį karą ir pasitraukė į pietus. Shino tėvas buvo pripažintas kaltas dėl brolių išdavikų, o pats Shinas dėl to, kad jis yra savo tėvo sūnus. Skamba neįtikėtinai! Taigi Shinas lageryje praleido devynerius metus, dirbo drabužių fabrike. 2005 m. Shinas su vyresniu kalinčiu draugu netoli elektros srove apjuostos tvoros rinko malkas. Ir jie nusprendė, kad štai dabar yra puikus šansas pabėgti. Shino draugui pabėgimas baigėsi vietoje, nes jį elektros srovė nutrenkė negyvai, o Shinui pasisekė – jis pabėgo į Kiniją, o vėliau išvažiavo ieškoti savo dėdžių į Pietų Korėją. Tačiau jis prisipažino, kad nejaučia keršto. 2008 m. „Washington Post“ žurnalistei Stelai Kim jis teigė, kad „Kim Jong Ilas yra banditas. Jeigu mes jį nudėtume, būtume lygiai tokie pat kaip jis“. Shinas negalėjo numanyti, kad Kim Jong Ilas po trejų metų numirs (apie šį veikėją kiek vėliau). Atvykęs į Pietų Korėją, Shinas kaip pabėgėlis trejus metus kas mėnesį gaudavo po 800 dolerių. Tačiau Pietų Korėja jis nebuvo sužavėtas. Pasak jo, pietų korėjiečiams daug svarbiau ekonominis augimas ir didėjantys atlyginimai nei tai, kas vyksta jų pašonėje, – Šiaurėje. Jie nori, kad  Korėjos susijungtų, tačiau ne dabar. Pietų korėjiečiai bijo Vokietijos suvienijimo scenarijaus. Bijo, kad reikės gerokai pakratyti pinigines, kol Šiaurė atsigaus.

    Elitas

    Kim Il Sungas mirė 1994 m. Iki tol jis sukūrė militaristinę, trijų pakopų visuomenę: elitą, ,,drebančiąją klasę” ir priešus. Elitui priklausė Kim Il Sungo giminaičiai ir visi tie, kurie buvo palankūs režimui, turėjo artimųjų ar patys kovėsi Korėjos kare už Šiaurę. Elitas naudojosi savo privilegijomis – gerai mokamais darbais, namais ir dovanomis (pavyzdžiui, konjaku, plačiaekraniais televizoriais ar Mercedes-Benz automobiliais). Elitui buvo leista gyventi sostinėje Pchenjane, mat po 1995 m. bado, nusinešusio milijoną gyvybių, gyvenimas sostinėje reiškė geresnes gyvenimo sąlygas nei kur nors kitur. Ir, žinoma, elitas neliko skolingas nei Kim Il Sungui, nei jo sūnui Kim Jong Ilui. Lojalumas buvo šimtaprocentinis, nes jis reiškė privilegijas, patogų gyvenimą. Kas norėjo viso to atsisakyti?! Taigi Kim Il Sungas sukūrė viršūnę, besiremiančią politiniu lojalumu, bet ne kompetencija. Didysis vadas įkūrė viena kitą stebinčias saugumo sistemas ir kartu, kas keisčiausia, paraleliai asmeninę kariuomenę, kuri Kim Il Sungą saugotų nuo Korėjos liaudies kariuomenės. Sistemą sistemoje.

    „Madame de Pompadour“

    1994 m. oficialiai po tėvo mirties Kim Jong Ilas perėmė tėvo valdžią, tačiau pats Kim Il Sungas 1992 m. viešai prisipažino, kad sūnui jau prieš dešimtmetį buvo pavedęs tvarkyti šalies reikalus. Tad politikos padangėje Kim Jong Ilas nebuvo naujokas. Tačiau jis buvo garbėtroška ir absoliutas. Analitikas N. Eberstadtas Kim Jong Ilą pavadino ,,Madame de Pompadour” (karaliaus Liudviko XV meilužė, posakio „po manęs nors ir tvanas“ autorė). Kim Jong Ilas, ilgai ruošęsis valdžios olimpui, norėjo visko čia ir dabar. Jis ignoravo šalį valdančią vienintelę partiją ir 1998 m. pasiskelbė generaliniu sekretoriumi. Galiausiai jis priėmė konstitucines pataisas, dėl kurių tapo visiškai neaišku, kas šalyje yra atsakingas už valstybės administravimą. Šiaurės Korėjos valstybė buvo Kim Jong Ilas. Tokie neprognozuojami Didžiojo naujojo vado veiksmai pasireiškė ir renkantis įpėdinį. Iš septynių nepripažintų savo sūnų jis nepasirinko nė vieno, tačiau vyriausiąjį iš jų, Kim Jong Namą, dar ir ištrėmė. Kim Jong Ilas pasirinko įpėdiniu trečią iš pripažintų savo sūnų, 29 m. Kim Jong Uną. Šis jaunuolis, mokslus baigęs Šveicarijoje, neturėjo patirties valdyti šalį. Tačiau Kim Jong Ilas apie viską pagalvojo. Jis pasirūpino, kad po jo mirties Kim Jong Unui valdyti padėtų jo dėdė ir teta – Jang Song Thaek ir Kim Kyong Hui.

    Vargu, ar kas nors keisis naujojo lyderio valdomoje Šiaurės Korėjoje. Kookmin universiteto Seule profesorius Andrejus Lankovas įsitikinęs: jeigu Kim Jong Unas nori išlikti gyvas ir kontroliuoti Šiaurės Korėją, jis neturi kito pasirinkimo, kaip tik tęsti tėvo politiką, kuri remiasi atgrasymu, bauginimais ir mirtimis. Ar dar ilgai šiaurės korėjiečiai ris Murti-Bingo tabletes ir vaidins „ketmanus“? Ar paklusnumas turi ribas? Kaip jis giliai įsišaknijęs?

    Paklusnumo ribos: eksperimentas

    Kaip giliai autoriteto galia įsišaknijusi mūsų sąmonėje, puikiai parodė Jeilio universiteto (JAV) mokslininko Stanley Milgramo 1963 m. atliktas eksperimentas, kurį jis vėliau aprašė knygoje „Paklusnumas autoritetui: eksperimentinis tyrimas“ (1974 m.). S. Milgramas sugalvojo šį eksperimentą norėdamas išsiaiškinti, kodėl eiliniai vokiečiai karo metais pakluso nacių įsakymams ir savo rankomis sunaikino milijonus žmonių, uždarytų koncentracijos stovyklose. Taigi mokslininkas tyrė, kaip elgiasi žmogus, iš autoritetingo šaltinio gavęs nurodymus, kurie kertasi su vidinėmis tiriamojo nuostatomis. Tiriamieji buvo amerikiečiai iš Konektikuto valstijos. Jie buvo suskirstyti į „mokytojus“ ir „mokinius“. Autoritetingas mokslininkas įsakydavo „mokytojams“ bausti vis stiprėjančia elektros srove „mokinius“, jei tik šie pateikdavo klaidingą atsakymą. Eksperimento rezultatai šokiravo. Priešingai nei buvo manyta prieš eksperimentą, dauguma bandomųjų pakluso „autoriteto“ nurodymams ir be jokio gailesčio baudė „mokinius“ elektros šoku. 65 proc. „mokytojų“ netgi priėjo iki skalės pabaigos, t. y. paleido 450 voltų elektros srovę, žinodami, kad „mokinys“ jaučia nepakeliamą skausmą. Šis eksperimentas parodė, kad paklusnumas autoritetui taip giliai įsišaknijęs mūsų pasąmonėje, kad verčia mus paklusti net tada, jei jaučiame didžiules moralines kančias ar vidinį konfliktą. S. Miligramo eksperimentas buvo pakartotas dešimtis kartų su skirtingais žmonėmis įvairiose šalyse. 2002 m. žurnale „Psychology Today“ Merilendo universiteto (JAV) tyrėjas Thomas Blassas paviešino visų pakartotinių eksperimentų rezultatus – skalės pabaigą pasiekia nuo 61 iki 66 proc. žmonių. ■

  • ATGAL
    Baltarusijos valdžia jau ketvirtą kartą nenori registruoti krikščionių demokratų partijos
    PIRMYN
    Kroatija papildys Europos Sąjungos narių gretas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.