Apie stiklo meną ir „maksiminę“ kultūrą | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Apie stiklo meną ir „maksiminę“ kultūrą

  • Data: 2011-05-26
    Autorius: Edita MIELDAŽĖ

    D. Matijošienė. (Nuotr. iš asmeninio archyvo)

    ,,Kai atsiras supratimas, kas yra kultūra, tai Lietuvoje padėtis pasikeis”, – teigia vitražistė Danguolė Matijošienė ir siūlo vaikus auklėti taip, kad „maksiminė“ kultūra neužgožtų visko, kad patys tėvai skatintų vaikų požiūrį į meną.

    D. Matijošienė vitražo studijas baigė Vilniaus dailės akademijoje (VDA) beveik prieš aštuonerius metus ir pasirinko tokią retą monumentalios dailės sritį neatsitiktinai, mat tėtis – garsus vitražistas Stanislovas Rolandas Bulavas. Meniškų vėjų įpūtė ir D. Matijošienės mama – buvusi balerina Loreta Baltrušytė. Tiesa, baletas ir teatras Danguolei neprilipo, tačiau peno kūrybiškai improvizacijai suteikė. Vitražistė nuo mažens buvo pasinėrusi į dailę, lankė būrelius, mokėsi M. K. Čiurlionio menų ir J. Vienožinskio dailės mokyklose. Baigusi vitražo specialybę, dirbo įvairus darbus, tačiau potraukis vitražui nugalėjo. Juo užkrėtė ir savo vyrą.

     Vitražas vakar ir šiandien

    Vitražas yra monumentalios dailės atšaka, pabrėžianti šviesos ir stiklo žaismą. Vitražistus kasmet rengia Vilniaus dailės akademija, taigi konkurencija tarp menininkų didžiulė. D. Matijošienės kurse vitražą yra baigę net 11 studentų ir bent 2 iš jų dirba pagal specialybę. Sovietų laikais, kai vitražas buvo imperijos gigantiškumo atspindys, vitražistus rengdavo kas ketverius penkerius metus. Tiesa, tada pagrindinis užsakovas buvo valstybė, tad menininkai galėjo lengviau atsipūsti – be darbo nesėdėdavo. Dabar, kai viskas labai brangiai kainuoja, reikia pasverti, kokias medžiagas pirkti ir kokį vitražą kurti. Dabartiniai vitražo užsakovai, anot D. Matijošienės, individualių namų savininkai, mat ,,dabartinio vitražo funkcija – paslėpti arba papuošti, išplėsti arba sumažinti erdves“. Šiandien vitražas yra daugiausia interjero ir architektūros dalis, o ne atskiras kūrinys. Pasak menininkės, seniau vitražas priklausė vaizduojamajai dailei, o dabar įsiterpė į taikomosios dailės sritį. Dar gotikos laikais bažnyčiose vitražas saugojo nuo lietaus ir buvo beraščių žmonių knyga, o dabar – tai prabangos ir skonio reikalas, mat standartinė vitražo kvadratinio metro kaina – nuo 2 tūkst. Lt. Šių dienų bažnyčia, kurioje iki šiol nemažai išlikę klasikinio vitražo pavyzdžių, nebegali leisti sau tokios prabangos. Šį faktą puikiai iliustruoja D. Matijošienės diplominis darbas naujai Šv. Kūdikėlio Teresės bažnyčiai Sangrūdos parapijoje. Vitražistės projektas buvo suderintas ir su architektais, ir maketas paruoštas, tačiau bažnyčia pinigų jam neturėjo.

     Kūrybinis procesas

    D. Matijošienė sutiko, kad vitražas – prabangos menas, nes medžiagos jam kurti itin brangios, be to, Lietuva jų jau nebegamina, tad menininkams tenka jas importuoti iš JAV, Italijos, Vokietijos. D. Matijošienė kartu su vyru kuria pakabukus, auskarus, sages, sąsagas, apyrankes, suvenyrus ir interjerinį vitražą. Pagrindinės priemonės, su kuriomis dirba menininkė, yra rėžtukas, stiklas, replės, krosnis ir apsauginiai akiniai. Pastarieji, pasak D. Matijošienės, tiesiog būtini, nes ,,buvę atvejų, kai stiklas į akį krito“. Pats vitražo kūrimo procesas ilgas ir reikalaujantis kruopštaus darbo. Pirmiausia, išsiaiškinus užsakovo pageidavimą, daromas kūrinio dydžio eskizas. ,,Tada pasidarau spalvotą piešinį, renku ir pjaustau stiklą, jei reikia, piešiu ant jo, ir pašaunu stiklus į krosnį. Kai susilydo, stiklas montuojamas arba klijuojamas. Žiūrint, kokią technologiją pasirenka užsakovas. Tada statomi rėmai į langą, duris, lubas, sienas, pertvaras arba į stiklo paketus“, – pasakojo vitražistė. Jei tik yra užsakymas, menininkė tėvo atiduotą krosnį išnaudoja ir papuošalams, ir suvenyrams, ir kitiems meno dirbiniams kurti, bet svajoja apie modernią krosnį, nes dabar, anot D. Matijošienės, ,,reikia stiklą kaip sausainukus į orkaitę kišti, o moderniose krosnyse dangtis iš viršaus užsivožia ir stiklas kepa“. Menininkė prisipažino, kad papuošalams kurti neužtenka vien tik kruopštumo ir technikos, reikia ir geros nuotakos: ,,Papuošalus darau tik būdama gerų emocijų. Nenoriu perteikti žmonėms blogos energijos“.

     Paklausa ir užsakovai

    Vitražistė pastebėjo, kad vitražo konkurencija, ypač papuošalų srityje, didėja: ,,Prieš penkerius metus stiklo papuošalus kūrėme dviese, vėliau penkiese, kol šiemet Kaziuko mugėje galima buvo išvysti, jog vos ne kas antra palapinė su stiklu stovėjo. Konkurencija auga. Šiemet daug studentų stikllininkų buvo iš Kauno.“ Tačiau D. Matijošienė pabrėžė, kad rinka atsigauna ir, kuo daugiau dirbama, tuo daugiau perspektyvų atranda. Žinoma, menininkė pripažįsta, kad Lietuvoje vis dar sunku vitražui įsitvirtinti, mat vyrauja kaimo, o ne miesto kultūra, tačiau pastebi, kad susidomėjimas auga. Tai matyti dalyvaujant įvairiose parodose ir mugėse. Vitražistė pasidžiaugė, kad jos kūriniais vienoje iš parodų susidomėjo olandai ir paprašė padaryti vieną darbą. Užsakymų iš Olandijos menininkė sulaukė ir daugiau, nes dvejus metus nuolat bendravo su užsakove iš šios šalies. D. Matijošienė prisipažįsta, kad specialiai užsakymų neieško, tačiau išnaudoja interneto teikiamas galimybes: ,,Sukurtas interneto puslapis (www.dangestiklas.lt) ir grupė ,,Dangės stiklas“ socialiniame tinkle ,,Facebook“. Iš čia atsiranda užsakovų. Be to, pasitaiko, kad mugėse anglai ar olandai patys susiranda mus ir užmezga ryšius.“ Be to, vitražistė važinėja į amatų šventes Lietuvoje. Gegužės 20 d. menininkė ruošiasi dalyvauti renginyje ,,Muziejų naktis Trakų pilyje“. Ten bus pristatytas klasikinis ir modernus vitražas. ,,Stengsimės supažindinti žmones, kaip keitėsi vitražas iki šių dienų. Duosime patiems pamėginti pasidaryti vitražą.“

     Menininkas ir garantijos

    D. Matijošienė, šiuo metu besilaukianti kūdikio, negalėjo atsistebėti socialinių ir sveikatos garantijų sistema Lietuvoje. Pasirodo, nė vienas ,,Sodros” specialistas, besivadovavęs principu ,,eik iš vieno kabineto į kitą“, negalėjo pasakyti, kokia motinystės išmoka priklauso menininkei, dirbusiai pagal verslo liudijimą ir užsiėmusiai pedagogine veikla. Vitražistė tik vylėsi, kad Mokesčių inspekcija šiuo klausimu parodys didesnę kompetenciją. D. Matijošienei, kaip ir daugeliui, dirbančių kelis darbus, kelia nuostabą privalomojo sveikatos draudimo įmokos iš kiekvienos veiklos: ,,Jei esi sveikas žmogus ir neturėjai per metus jokių problemų, bet mokėjai visas šias sumas, tu net negali metų gale masažų nemokamai gauti.“ Menininkė labai džiaugėsi nauju įstatymu, įtvirtinusiu menininko kūrėjo statusą. Pagal įstatymą meno kūrėjo statusą turintys darbingo amžiaus asmenys bus draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu valstybės lėšomis nuo Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos tuo atveju, jeigu jie neturi draudžiamųjų pajamų. Liks tik susitvarkyti dokumentus, įrodančius menininko kūrėjo statusą, arba/ir įstoti į asociaciją. D. Matijošienė, dar nesanti Lietuvos dailės sąjungos narė, ketina, susilaukusi kūdikio, įtvirtinti savo narystę šioje asociacijoje ir užsitikrinti bent minimalias socialines garantijas kaip menininkė kūrėja.

     Ar visuomenei reikia meno

    Šviesos ir stiklo menininkė pripažino, kad Lietuvoje vis dar yra žmonių, kuriems reikalingas menas, ir pats vitražas nėra pamirštas. Anot D. Matijošienės, kaip ir anksčiau, taip ir dabar išlieka žaismas su šviesa ir spalva. Kita vertus, vitražistė pastebėjo, kad šiemet vaikų dailės būrelyje, kuriam ji vadovavo, labai jautėsi visuomenės vartotojiškumo bėdos: ,, Kai su vaikais dirbau ir prašydavau nupiešti miestą, visada jame stovėdavo ,,Maxima“ arba ,,Rimi“. Sakau jiems, kur bažnyčios ir pilys dingo? Po ilgų šnekų atsirasdavo. O kai žmogų paišydavo, būtinai jo rankoje koks ,,Maximos“ maišiukas atsirasdavo“… Be to, D. Matijošienė pabrėžė, kad vadovaujant dailės būreliui, teko pabūti ir psichologe. ,,Buvau kaip vyresnė sesuo, kaip draugė, kaip psichologė.“ Mat vaikams labai stinga tėvų, atidirbinėjančių bankų paskolas, dėmesio. ,,Ateina vaikai, pasakojasi, būna, kad per užsiėmimą neprikalbinsi piešti – jiems reikia išsišnekėti. Išsišneka ir ramūs išeina”, – dalijosi įspūdžiais vitražistė. D. Matijošienė palinkėjo vaikus auklėti taip, kad „maksiminė“ kultūra neužgožtų nei meno, nei mūsų požiūrio į jį. ,,Yra žmonių, kurie meną gerbė ir gerbia. Ir jų visąlaik buvo ir bus“, –  viltingai pokalbį baigė vitražistė.

  • ATGAL
    Laiškas maldai…
    PIRMYN
    Laiškas troleibuso respublikai...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.