Apie vyriausybės planą ir energetiką | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • Apie vyriausybės planą ir energetiką

  • Institucijos: Vyriausybė
    Data: 2017-04-07
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Greitai pralėkė trys mėnesiai nuo pritarimo Vyriausybės programai Seime ir lauktojo Vyriausybės programos įgyvendinimo plano. Per tą laiką valdančioji dauguma patyrė daug įvairių ir įdomių nutikimų, kuriuos besvarstant žiniasklaidoje tie trys mėnesiai nepastebimai prabėgo. Ar sulaukėme plane patvirtintų darbų, apie kuriuos „valstiečiai“ tvirtai žadėjo (mes padarysime!) iš tribūnų rinkiminės kampanijos metu, tačiau jau daug švelniau skambančiu teiginiu „sieksime“  surašė į Vyriausybės programą?  (Nors į tą programą galėjo rašyti, ką norėjo, Seimo dauguma būtų bet kam pritarusi).

    Kas gero Plane, Premjere?

    Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo planas (toliau – Planas) parengtas vadovaujantis Vyriausybės programos (toliau – Programa) nuostatomis. Plane išskirti penki prioritetai:

    I. Darni, atsakinga ir sveika visuomenė.

    II. Švietimo, kultūros ir mokslo paslaugų kokybės bei efektyvumo didinimas.

    III. Viešojo sektoriaus efektyvumo ir skaidrumo didinimas.

    IV. Darni ir konkurencinga ekonomikos plėtra.

    V. Saugi valstybė.

    Kiekvienas prioritetas suskirstytas į keletą krypčių (jų yra 25), kryptyse išvardyti 135 numatomi atlikti darbai. Kiekvienas darbas  apibūdinamas  būtinais atlikti veiksmais (jų yra virš 800), nurodant veiksmų atlikimo datą arba trukmę. Plane išvardijami  rodikliai, kokių tikimasi pasiekti kiekvienoje kryptyje bei konkrečiame darbe.

    Tokiu būdu naujoji Vyriausybė sukūrė Planą, kuriuo Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis paaiškina viską, ko Seimo nariai nesuprato Programoje. Reikia pažymėti, kad Seime pritartą Programą sudėsčius į Planą, žadėtų darbų gerokai sumažėjo. Tokius poslinkius lengva paaiškinti – užsilipus „ant bačkos“ rinkimės kampanijos metu galima rinkėjams šnekėti vien tai, ką jie nori išgirsti, ir jie jus išrinks. Seime tapus tokių šnekėtojų dauguma, Programoje irgi galima prirašyti daug nerealių pažadų (nepageidautinos tik gramatinės klaidos) ir tai Programai bus pritarta. Tuo tarpu Programos įgyvendinimo Planą reikia kurti rimčiau – pažadai privalo sietis su darbų reikalingumu ir galimybėmis darbus atlikti. Aišku, jei ir vėl prirašysi nerealių darbų arba nesugebėsi jų atlikti, tai teks nuolatos šaukti „netrukdykite dirbti“, tačiau atsiskaitymo valanda vis tiek ateis – po ketverių metų vėl bus rinkimai.

    Suprantama, daugelis darbų Plane įrašyti panašūs į tuos, kurių nesugebėjo įgyvendinti net kelios ankstesnės Vyriausybės, žadėjusios tai atlikti. Įdomiausiais iš tų „amžinų ir nepaaiškinamai neįgyvendinamų“ darbų galima paminėti pažadus atpiginti vaistus bei sumažinti skaičių įstaigų ir įmonių, dubliuojančių viena kitos veiklą, taip pat užbaigti žemės grąžinimo procesą. Apie nesėkmes nudirbant šiuos „užburtus“ darbus gal būt perskaitysime buvusiųjų premjerų ir ministrų memuaruose, po keliolikos ar daugiau metų. O dabartinės žemės reformos vykdytojai prelatui Mykolui Krupavičiui (1885–1970) tik juoką keltų ir susilauktų jo pašaipos.

    Plane įrašyti ir kiti labai svarbūs darbai, skirti įveikti ilgalaikius  neigiamus ekonominius ir socialinius reiškinius mūsų valstybėje – mažinti šešėlinę ekonomiką, skurdą, socialinę atskirtį, kovoti su korupcija, plėtoti verslą regionuose. Reikia džiaugtis, kad ši Vyriausybė pagaliau įvertino tragišką demografinę situaciją sparčiai mažėjančioje Lietuvoje. Plane numatyta kurti šeimai palankią aplinką ir ketinama pasiekti labai svarbų gimstamumo rodiklį – kad 2020 metais vienai moteriai Lietuvoje tektų 1,9 vaiko (2015 metų rodiklis – 1,7 vaiko).

    Paskelbus  Plano projektą, žiniasklaidoje imta abejoti, ar ne per daug darbų bandys aprėpti Sauliaus Skvernelio vyriausybė, kaip ji sugebės kontroliuoti virš 800 veiksmų, juos atliekant. „Gyvenimas parodys“, – taip sakome apie dar neaiškią ateitį, tačiau tai, kad Vyriausybės kanceliarijai vadovauja aukštos kvalifikacijos vadybininkė Milda Dargužaitė, leidžia tikėtis sėkme. Jei kas nerimauja dėl darbų gausybės, tai vertėtų prisiminti, kad ankstesnės Vyriausybės savo planuose buvo jų prisirašiusios gerokai daugiau.

    Planas parengtas pagal ministerijų, taip pat socialinių ir ekonominių partnerių pateiktus siūlymus, rengimą koordinavo Vyriausybės kanceliarija. M. Dargužaitės siekiai Planą sukurti kiek įmanoma tikroviškesnį, susidūrė su senoviškai dirbti įpratusių kanceliarijos darbuotojų pasipriešinimu. Naujoviškai planuojami Vyriausybės darbai nepatiko daliai kanceliarijos darbuotojų, įpratusių perrašinėti kasmetiniuose planuose  tuos pačius nevykdomus darbus ir panašias ataskaitas apie juos.

    M. Dargužaitė apie Plano kūrimą „Verslo žinioms“ sakė siekusi, kad jis „būtų vienas bendras dokumentas, pagal kurį galėtume stebėti visų darbų pažangą, ir kad tai būtų tarpinstituciniai, horizontalūs darbai.“

    Šiuo jos teiginiu ir baigsime žvelgti į visą Planą, apie jį rašys ir kiti, analizuodami jiems rūpimus ūkio sektorius ir veiklos sritis. Prieš tris mėnesius, apžvelgdami Programos dalį, skirtą energetikai, laukėme, ką Vyriausybė pateiks apie tai pažadėtame Plane. Pabandysime apžvelgti, kokius darbus ir veiksmus per ketverius numatė atlikti Plano kūrėjai energetikoje.

    Sinchronizacijos su KET darbus ketinama įpusėti

    Nors Programoje žadėtų darbų energetikos sektoriuje gerokai sumažėjo, reikia džiaugtis, kad Plane liko svarbiausias strateginis darbas – Lietuvos (kartu su Latvija ir Estija) elektros energetikos sistemos sinchronizavimas bendram darbui su kontinentinės Europos elektros tinklais (KET). Tikimasi, kad sinchronizavimas  bus pabaigtas 2025 metais. Plane siekiama iki 2020 metų atlikti net 45 procentus nuo visų šiam darbui įgyvendinti reikalingų veiksmų (elektros linijų, transformatorinių, srovės keitiklių statybos, sistemų darbo reglamentų įdiegimo bei techninių  ir politinių susitarimų). Plane įvertinta, kad iki 2017 metų atliktų darbų dalis jau siekia 25 procentus, tačiau, ko gero, tai pernelyg optimistiškas dydis.

    Plane šiam darbui numatyti penki veiksmai, bet jų įrašyta per mažai. Neaišku, kodėl neįrašytas veiksmas dėl ruošimosi statyti elektros jungtį „LitPol Link 2“. Visiems gerai žinoma švedų konsultacinės kompanijos „Gothia Power“ 2013 metais atlikta Baltijos valstybių integracijos į KET galimybių studija. Joje įvertinta, kad viena svarbių sąlygų sinchronizacijai yra antroji elektros jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tai, kad būtina susijungti su KET sinchroniniam darbui ir pasitraukti iš Rusijos elektros sistemos, pripažįstama Programos prioritetu. Šį darbą vykdė jau dvi ankstesnės Vyriausybės, jau veikia elektros jungtis su Lenkija „LitPol Link 1“, todėl keista, kad į Planą neįrašyta būtinybė pastatyti elektros jungtį „LitPol Link 2“, nes be jos susijungimas su Europos tinklais neįmanomas. Tai labai svarbus darbas, juo naujajai Vyriausybei reikės rūpintis visus ketverius metus.

    Neįrašytas ir kitas sinchronizavimo projektui  reikalingas veiksmas – Ignalinos AE ir Utenos transformatorių pastočių rekonstrukcija. Neįrašytas, nors AB „Litgrid“ planuoja tai atlikti 2018–2021 metais. Gal Plano rengėjai primiršo Elektros energetikos sistemos integracijos į Europos energetikos sistemas įstatymą, kuriame nustatyta, kad integraciją (sinchronizaciją) įgyvendina AB „Litgrid“, o Vyriausybė nustato konkrečių veiksmų planą, koordinuoja ir prižiūri jo įgyvendinimą?

    Nesuprantama, kodėl Plane palikti ketinimai statyti antrą elektros jungtį į Švediją. Programoje (apie jos realumą jau kalbėjome) ji įrašyta, tačiau Plano kūrėjai privalėjo labiau kliautis  galva, o ne rašikliu. Antroji jungtis su Švedija sužlugdytų sinchronizavimą su KET, ji blokuotų  būtinai reikalingos infrastruktūros statybą ir tokiu Lietuvos sumanymu Kremlius tik džiaugtųsi. Tokia jungtis – tai didžiulės finansinės išlaidos Lietuvos biudžetui ir Lietuvos energetikos sistemos įmonėms. ES energetikos infrastruktūros plėtros planuose šis objektas nenumatytas, todėl didžiulės paramos, kurią gavo NordBalt jungtis, nesitikėkime. Antroji jungtis su Švedija nereikalinga ir sinchronizavimo su KET projektui. Įvairūs veikėjai „saldžiai“ aiškina, kad ši jungtis galėtų tarnauti pigesnės elektros iš Švedijos importui. Gerai, galėsime statyti šią jungtį, tačiau tik po to, kai susijungsime sinchronizuotam elektros sistemų darbui su KET.

    Dar keisčiau, kad šią jungtį įrašė į Planą,  nors dar nepradėta aiškintis, kur ji bus tiesiama – iš Švedijos į Lietuvą ar į Latviją.  Prisimindami NordBalt jungties vietos parinkimo istoriją, galime teigti, kad šį kartą latviai bus atkaklesni.

    Kogeneracija Lietuvoje nereikalinga?

    Daug metų kalbame, kad mažesnes elektros ir šilumos kainas mums gali užtikrinti tik kogeneracija – elektros ir šilumos gamyba toje pačioje jėgainėje. Prisiminkime ir daugelį rinkėjų suviliojusius patikinimus, kad Visagino AE elektrą nesunkiai pakeistų 14 kogeneracinių elektrinių didesniuose Lietuvos miestuose. Suprantama, Lietuvoje keturiolikos miestų, kuriems reikėtų daug šilumos ir žiemą, ir vasarą, nesurasta. Todėl kogeneracija tapo galima tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Kogeneracine jėgainė „Fortum Klaipėda“ sėkmingai dirba degindama atliekas,  vadinamąjį kietąjį atgautą kurą (KAK). Vilniaus kogeneracinė jėgainė bus pastatyta, nes statybos darbų sutartys jau pasirašytos, o Europos Komisija jėgainės statybai skyrė 150 milijonų eurų paramą. Planuojama, kad naujoji Vilniaus kogeneracinė jėgainė bus baigta ir šilumą vilniečiams pradės tiekti jau 2018 metų šildymo sezone.

    Įdomu, kodėl Vyriausybė neįrašė į savo Planą šio taip „gerai judančio“ projekto? Juk Programoje labai ryžtingai išdėstė, kad „Vilniuje ir Kaune pastatysime vietinius ir atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias kogeneracines elektrines, taip pat užtikrinsime minimalų galimą elektros tarifą.“

    Tačiau Kauno kogeneracinės jėgainės, kurią ruošiasi statyti  „Lietuvos energija“ kartu su „Fortum Heat Lietuva“, reikalai susiklostė kitaip. Nors Kauno kogeneracinės jėgainės projektą Algirdo Butkevičiaus vyriausybė 2015 m. gegužės 28 d. nutarimu pripažino valstybei svarbiu ekonomikos projektu, jis atsilieka nuo Vilniaus jėgainės projekto. Naujojo Seimo Energetikos komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad būtų iš naujo įvertinta Kauno kogeneracinės jėgainės projekto būtinybė. O tą būtinybę iššaukė Europos Komisijos abejonės, ar Lietuvoje kogeneracinėms jėgainėms užteks kuro iš atliekų. Europos Komisijai neaiškumai kilo greičiausiai dėl to, kad visi atliekų skaičiuotojai skaičiuoja jas skirtingai – Aplinkos, Ūkio, Energetikos ministerijų bei nepriklausomų ekspertų pateikiami būsimų atliekų deginimui (KAK) kiekiai gerokai skiriasi.

    Plane įrašyta daug veiksmų, kaip ateityje tvarkysime atliekas, tačiau tai susiję su būsimais teisės aktų pakeitimais, todėl spėlioti nesiryžtame. Nors viena mintis kirba – atliekų tvarkymo tarifai tik didės. O jei atliekų nesugebėsime sudeginti energijos gamybai, mums jos dar daugiau kainuos.

    Vėluojanti energetikos strategija

    „Apžvalga“ ne vieną kartą rašė apie Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos atnaujinimą, pradėtą 2012 metais, kai socialdemokratai su koalicijos partneriais ėmė valdyti Lietuvą. Tuo metu jiems reikėjo skubiai sugalvoti, kuo galima būtų pakeisti būsimą Lietuvoje gaminamos elektros energijos deficitą, nes referendume nebuvo pritarta Visagino AE statybai.  Agitacijos metu „garantuoti“ elektros gamybos būdai nepasiteisino, todėl strategija buvo „peržiūrima“ iki 2015 metų pabaigos.  A. Butkevičiaus vyriausybė žadėjo ją apsvarstyti ankstesniame Seime, tačiau nebesuspėjo.

    Dabar, žvelgiant į Planą, darosi keista, kad tokios, beveik užbaigtos, strategijos svarstymas Seime į Planą neįrašytas. Logiškai galvojant, valstybei yra svarbiau priimti energetikos strategiją, o po to rengti ją įgyvendinančius planus. Belieka tikėtis, kad „valstiečiams“ pavyks perkinkyti arklį – strategiją – į tinkamą vietą – prieš vežimą (Planą), nes dabar yra atvirkščiai.

    Ilgai „peržiūrint“ strategiją ir nerandant būdų, kaip gaminti konkurencingą elektrą Lietuvoje, atsirado besidžiaugiančių, kad esame „išskirtinė“ elektros importo šalis, turinti daug jungčių su kaimynais ir elektrą, kaip bet kurią prekę, galime vien importuoti. Taip kalbėti būtų galima apie kitas prekes, pavyzdžiui, automobilius ar lėktuvus, nes jų pasigaminti nesugebėsime, tačiau elektra yra techniškai nesudėtingai pagaminama prekė, kurią sėkmingai gamina net ekonomiškai atsilikusios valstybės. O mes tik džiaugiamės, kad 70–80 procentų elektros importuojame, atiduodami kitiems sunkiai uždirbtus eurus.

    Kuriant Planą be strategijos, daugelis svarbių ir Lietuvai reikalingų energetikos darbų atidėliojami. Jau įgyvendinta vėjo elektrinių statybos sausumoje kvota (500 MW), galima būtų ruoštis tolesnėms statyboms, papildomai 250 MW padidinant  vėjo elektrinių įrengtąją suminę galią. Tačiau sprendimo priimti nesiryžtama, nes jis „neišdiskutuotas“. Pernelyg toli nutęsta jūrinės vėjo energetikos vystymo pradžia. Atlikti tyrimus ir po to priimti sprendimus ketinama tik 2020 metais, nors Lietuvos vėjo elektrinių asociacija teigia galinti tyrimus atlikti savo lėšomis ir daug greičiau.

    Kaip Planas gins Lietuvą nuo Astravo AE

    Kuo labiau artėja Astravo AE statybos pabaiga, tuo daugiau plūsta į viešumą politikų, politologų, diplomatų, istorikų, energetikų, žurnalistų ir kitų asmenų kaltinimai, kodėl Lietuva nesustabdo šios elektrinės statybos. Galima būtų jų paklausti – kur buvote jūs prieš 10 metų, kai baltarusiai parinkinėjo vietą elektrinės statybai? Ką žinojo, ką galvojo, ką darė tuometinė Vyriausybė, kad būtų pasirinkta kita vieta statybai? Diplomatinių ar politinių Lietuvos žingsnių tuo metu Baltarusija vargu ar būtų paisiusi (nors jų mes ir nedarėme). Europos Sąjungoje tuomet dar nebuvo įtvirtinta nuostata energetikos klausimais kalbėti vienu ES balsu. Galima teigti, kad tuo metu turėjome tokią galimybę – pinigais atsipirkti nuo banditiškai besielgiančio kaimyno. Baltarusijos sprendimą Astravo AE statyti ekonomiškai nebūtinoje vietoje galima vadinti politiniu Lietuvos reketu. Kiek tai būtų kainavę, niekas nežino, tačiau Baltarusijai dolerių visados reikėjo. Tačiau ar būtų ryžusis tokiam žingsniui tuometinė Gedimino Kirkilo vyriausybė? 2008 metų rudenį, kai Astravo AE statybos vietą Baltarusijos valdžia patvirtino, išsipirkinėti jau buvo vėlu.

    Visiems žinoma, kad Baltarusija, statydama Astravo AE, pažeidė visas tarptautines konvencijas ir susitarimus dėl branduolinių jėgainių statybų. Ir jokio poveikio iš konvencijas prižiūrinčių institucijų nesulaukė. Baltarusija yra TATENA narė, tačiau apie jos pašalinimą iš šios organizacijos už konvencijų pažeidimus nekalbama. Turime pripažinti – net ją ir pašalinus, Baltarusija jėgainę statytų. Statytų, kol Rusija duoda pinigų statybai. Labai tikėtina, kad pastatytą elektrinę (arba jos dalį akcijomis) Rusija iš Baltarusijos pasiims – už skolas, ar už sutikimą „pirkti“ elektrą.

    Vyriausybė, rūpindamasi mūsų valstybės saugumu, į Planą įrašė keletą veiksmų, kuriuose numato ginti Lietuvos interesus, kartu su tarptautine bendrija siekiant sustabdyti elektrinės statybą. Jei to padaryti nepavyktų, šioje elektrinėje pagamintos elektros į mūsų šalies rinką nepriimsime, sieksime, kad jos nepriimtų į savo rinką latviai, estai ir lenkai.

    Europos Komisijai labiau rūpi elektrinės saugumo klausimai, todėl privalome reikalauti, kad EK taikytų Baltarusijos atžvilgiu visas įmanomas poveikio priemones.

    Lietuva (taip pat Latvija ir Estija) privalo kuo skubiau ir ryžtingiau vykdyti sinchronizacijos su KET projektą, nes tai bus svarbiausias žingsnis ekonomiškai stabdant Astravo AE veiklą.

    Teigiamai vertinamas vasario 10 dieną pasirašytas parlamentinių politinių partijų lyderių susitarimas „Dėl bendrų veiksmų dėl nesaugios Astravo atominės elektrinės“. Šis susitarimas užtikrina, kad Seimas priims Elektros energetikos sistemos bei elektros energijos rinkos apsaugos įstatymą, kurio tikslas – apsaugoti Lietuvos gyventojus ir elektros energetikos sistemą nuo grėsmę saugumui keliančiose elektrinėse pagamintos elektros patekimo į Lietuvą. ■

  • ATGAL
    100 dar vienos naujos vyriausybės dienų
    PIRMYN
    Siekiame sumažinti pajamų apmokestinimą du ar daugiau vaikų auginančioms šeimoms
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.