“Apžvalga” kviečia apsilankyti. “Sirenos” – provokuojantis ir metantis iššūkius teatro festivalis | Apžvalga

Laisvalaikis

  • "Apžvalga" kviečia apsilankyti. "Sirenos" - provokuojantis ir metantis iššūkius teatro festivalis

  • Data: 2013-10-11
    Autorius: Kalbino Vilius Arlauskas

    Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Rojus“ M.Nekročiaus nuotrauka

    Šį mėnesį „Apžvalga“ kviečia apsilankyti teatro festivalyje „Sirenos“, kuris šiemet švenčia 10 metų sukaktį. Šiame festivalyje, vyksiančiame rugsėjo 26–spalio 6 dienomis, be žinomų lietuvių režisierių taip pat tradiciškai bus pristatyti ir užsienio menininkų darbai. Apie festivalį, jo žiūrovus, programą, problemas ir kitus aktualius klausimus kalbėjomės su renginio meno vadove Audra ŽUKAITYTE.

    Šiemet „Sirenų“ festivalis švenčia dešimties metų jubiliejų. Sveikinu Jus šia proga. Norėčiau pasiteirauti, kaip festivalis keitėsi per tuos metus, kas išliko, kas pakito?

    „Sirenų“ festivalis kito nuolat, tačiau visuomet išliko gyvas, pulsuojantis ir ieškantis naujų išraiškos formų pristatymo galimybių. Pirmasis festivalis, remiantis statistika, pranoko lūkesčius, turint omenyje, kad žiūrovų lankomumas buvo nuo 111 iki 146 procentų. Tai reiškia – žiūrovų salėse buvo daugiau nei vietų atsisėsti. Didžiuojamės, kad mūsų žiūrovas ieško ne patogios vietelės prisėsti ir stebėti veiksmą scenoje, o bet kuriuo – net nepatogiu – atveju nori būti šiuolaikinio teatro liudininku ir bendrininku. Ši tendencija vis dar egzistuoja ir džiaugiamės tiek publikos, tiek kritikos susidomėjimu. Žiūrovas mums yra vienas svarbiausių įvertinimų, parodančių, koks vis tik festivalis yra svarbus.

    Kasmet šalia pagrindinės, užsienio spektaklių programos, stengiamės pristatyti ir, mūsų manymu, verčiausius pastarojo sezono lietuvių režisierių darbus – juos stebi tiek užsienio kritikai, prodiuseriai, kultūros operatoriai, tiek jaunieji teatro kritikai, jau trečius metus atvykstantys į prie festivalio rengiamą tarptautinę konferenciją. „Sirenos“ išlaiko siekį ne tik atvežti ir parodyti vadinamuosius „a must see“ spektaklius, bet ir supažindinti žiūrovus su jų kūrėjais įvairių diskusijų po spektaklių ar klubo renginių metu.

    Klubas išlieka dinamiškas – kasmet vis ieškome jam tinkamiausio formato. Šiemet, tarkime, vyks ne vien susitikimai su spektaklių kūrėjais, bet ir diskusijos Menų spaustuvėje, muzikiniai ir teatro renginiai vakarinėje „off programoje“ kavinėje „7 Fridays“.

    Per pastarąjį dešimtmetį patyrėme ne vieną kuriozišką, kartais net nesuvokiamą sveiku protu situaciją, tačiau išvados tos pačios – festivalis yra reikalingas, metantis iššūkius, provokuojantis, neleidžiantis paskęsti vietiniame kontekste.

    Festivalio tinklalapyje yra pabrėžiama, kad nesiekiate apsiriboti vienos kartos kūrėjais, konkrečia estetika ar žanrinėmis ribomis, tad kaip buvo sudaryta šiųmetė festivalio programa?

    Šiųmetėje festivalio programoje šis siekis, manau, atsispindi visapusiškai: pristatome ir jaunų latvių kūrėjų darbą „Legionieriai“ – postdraminio, politinio teatro apraiškų turintį spektaklį, ir savotiška klasika tapusius britų brecht-pankiško kabareto atstovus „The Tiger Lillies“. Šių metų festivalio veikėjai – italų režisierės Emmos Dante sicilietiško temperamento šiuolaikinė Medėja, nužudžiusi savo vaikus, lietuvio Oskaro Koršunovo norvegas egocentrikas, žmogus be širdies ir namų – Peras Giuntas, nežinia, ko besiblaškantis po pasaulį – ar tai neprimena šiuolaikinio žmogaus, ieškančio ir nerandančio savo vietos po saule? Galų gale, gruzinų režisieriaus Davido Doiašvilio kruvinoji Makbeto ir jo žmonos istorija, papasakota kaip viduramžių Bonnie ir Clyde‘o istorija su ištarme „gyvenimas – tai bėgantis šešėlis, <…> tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės“ – juk tai  dažnos šalies politinės realijos.

    Spektakliai, kuriuos rodome  festivalyje – ne tradiciniai gražūs paveikslėliai. Žanrai čia sumišę taip, kad net sunku surasti tikslų pavadinimą – spektaklis, koncertas, performansas, instaliacija… o dažniausiai – ir viena, ir kita. Programą sudarydami visuomet galvojame ir apie patį festivalio pavadinimą ir ženklą: tai visų pirma šaižus garsas, skelbiantis apie pavojų. Ir festivalis jau 10 metų kalba apie reiškinius, problemas visuomenėje, į kuriuos verta atsigręžti. Dešimtmečio, tiesą sakant, ypač  nesureikšminame – kasmet siekiame kokybės ir jubiliejai nėra pretekstas „labiau pasistengti“. Kasmet stengiamės pristatyti iškilius ir reikšmingus teatrinio meno kūrinius, nesvarbu, ar tai būtų trečias, šeštas ar dešimtas festivalis. Tačiau tokie skaičiai įpareigoja, tad šiemet nutarėme revizuoti klasiką: ne lyriškai į ją atsigręžti, bet klasikos tekstais ir šiuolaikinio teatro priemonėmis supurtyti šiandienį žiūrovą: mes patys gyvename šalia makbetų, medėjų, perų giuntų ir kartu patys esame jais. Mes patys išduodame save, kitus, mes patys aukojame ir esame santvarkos aukos, verčiami aukoti.

    „Sirenų“ devizas: nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai? Tad ir norėjau pasiteirauti, kokia ta šiandienė auditorija?

    „Sirenų” žiūrovas yra visų pirma intelektualus, kultūros procesais besidomintis žmogus. Jis yra festivalio konteksto bendraautoris – nesvarbu, kuo jis užsiima gyvenime, kokios jo politinės pažiūros ar religiniai įsitikinimai. Tai mąstantys, analizuojantys įvykius tiek scenoje, tiek socialiniame gyvenime asmenys.

    „Sirenų“ žiūrovas ateina patirti gyvenimo, jis pasiruošęs iššūkiams ir net nejaukiems, nepatogiems dalykams. Jis žino, kad atėjo ne „pailsėti po darbo“ ar „pasikultūrinti“ – jis pasiruošęs komunikuoti ir spektaklio metu, ir diskutuodamas su kūrėjais spektakliui pasibaigus. Apie esminius, egzistencinius, ontologinius ir net metafizinius dalykus. Taip pat ir apie labai kasdienes socialines problemas – žmonės praranda darbus, žudosi ir bando viską pradėti iš naujo.

    Festivalyje, kaip ir kasmet, pristatote ne vieną užsienio režisierių spektaklį. Kaip lietuvių publika priima užsieniečių spektaklius? Visgi ne visi spektakliai yra rodomi su lietuviškais titrais.

    Kaip jau minėjau, „Sirenų“ žiūrovas yra intelektualus žmogus – jis supranta, kad nebūtina mokėti italų kalbą, norint suprasti, kad ir, tarkime, Jan Fabre ar Romeo Castellucci spektaklių kalbą. Nebūtina mokėti latvių ar estų, kad suprastum Tiitą Ojasoo‘ą arba Alvį Hermanį. „Sirenose“ režisieriai kalba ne žodžiais, bet energija, vaizdu, bežode komunikacija su žiūrovu. Bet kuriuo atveju faktiškai visi spektakliai yra rodomi su lietuviškais titrais, o jei tai nėra būtina arba, spektaklio kūrėjų pageidavimu, nereikalinga – yra paruošiami lietuviški spektaklių teksto aprašai, santraukos. Manau, lietuvių publika eina žiūrėti „Sirenų“ užsienio programos ne su ta mintimi, kad pamatys užsienietišką spektaklį, bet su idėja tapti gyvo, aktualaus teatro liudininkais.

    Užsiminėte apie jau ne pirmus metus vykstančia tarptautinę konferenciją. Gal galėtumėte apie ją papasakoti daugiau? Taip pat ir apie diskusijas po spektaklių tarp žiūrovų ir režisierių?

    Trečius metus vykstanti tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija kasmet plečia savo geografiją: šiemet pranešimus skaitys teatro minties specialistai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos, Vokietijos, Gruzijos, Turkijos, Čekijos ir Rusijos. Pirmoji, 2011 metais vykusi konferencija analizavo metateatriškumo aspektus Europos teatro scenoje, pernai buvo revizuojamas heroizmas, o šįmet pranešimuose figūruos teatro ir politikos paralelės ir susikirtimai. Tai nemokamas ir atviras edukacinis renginys visiems besidomintiems teatro teorija ir aktualiausiomis Europos teatro tendencijomis. Šiemet ši konferencija buvo išrinkta nacionaliniu laureatu Karolio Didžiojo jaunimo premijai gauti ir atstovavo Lietuvos vardui Vokietijos mieste Achene vykusiuose apdovanojimuose.

    Taip pat manome, kad labai svarbus ne vien teorinis teatro analizavimo aspektas, bet ir gyvas susitikimas su ką tik scenoje savo kūrybą pristačiusiais aktoriais ir spektaklių režisieriais. Šiemet tokių pokalbių bus trys: su latvių ir gruzinų režisieriais bei kūrybine komanda ir italų aktoriais. Šiuos susitikimus moderuoja teatrologai ir artimai su teatru susiję filosofai, o kalbos vyksta lietuviškai, tarpininkaujant vertėjams.

    Ar lengvai užsienio režisieriai sutinka atvykti į Lietuvą?

    Visų pirma, mes atvežame spektaklį, režisieriaus kūrybos vaisių, o ne patį asmenį. Šie dažniausiai atvyksta. Ir noriai. O jei neatvyksta, tai tikrai ne dėl to, kad Lietuva kaip šalis jiems būtų atgrasi. Nemanau, kad ir teatro festivalių kontekste į „Sirenas“ būtų žiūrima kaip į „per menką“ atvejį. Kartais režisieriai neatvyksta vien todėl, kad tuo metu repetuoja kito spektaklio pastatymą, yra išvykę į galimas komandiruotes ar gastroles su kitais savo spektakliais. Kiekvienas sukurtas spektaklis jau gyvena savarankišką gyvenimą, žinoma, dažniausiai ir toliau prižiūrimą režisieriaus, tačiau mes visų pirma dairomės kokybiškų darbų, o ne vardų ar pavardžių.

    Pagal kokius kriterijus festivalio organizatoriai renkasi/kviečiasi spektaklius?

    Siekiame, kad „Sirenos“ pristatytų ne tik naujausius, originaliausius ir karščiausia kalba šnekančius spektaklius, bet ir tuos, kuriuos teatro aktualijas sekantiems žiūrovams pamatyti būtų būtina, tačiau nepavyko pristatyti tų spektaklių anksčiau. Norime, kad „Sirenų“ festivalio programoje atsirandantys spektakliai suteiktų galimybę žiūrovams daryti išvadas apie šiandienos Europos teatro sceną.

    Kokie yra techniniai reikalavimai?

    Kiekvieno spektaklio techniniai reikalavimai yra skirtingi – kartais, rodos, užtenka ir mažosios kurio nors teatro salės be įmantresnių apšvietimo ar įgarsinimo subtilybių, kad meistriškų spektaklio kūrėjų dėka pajustum totalų katarsį, o kartais spektaklių techninė dalis yra tikras galvosūkis mums visiems, verčiantis imtis ir komiškų, ir techniškai be galo sudėtingų priemonių, siekiant absoliučios kokybės.

    Ar visus norėtus spektaklius pavyko atsigabenti? Ar pavyko įgyvendinti lūkesčius?

    Kasmet pasaulyje yra pristatoma spektaklių, kuriuos norėtume parodyti ir Lietuvos žiūrovui, tačiau, žinoma, dėl įvairių aspektų – tiek finansinių, tiek trupių užimtumo – tai neįmanoma. Siekiame pagal galimybes maksimaliai išpildyti tiek mūsų žiūrovų lūkesčius, tiek nenuleisti kokybės kartelės. Be to, jei jau būtume pristatę viską, ką norėjome, nebebūtų užduočių ateičiai – o jų dar turime į valias. Kadangi teatras yra nuolatinio kismo ir atsinaujinimo procesų reikalaujantis menas, perspektyvoje nematau tokios situacijos, kad užsienyje nerastume „Sirenų“ vertų spektaklių. ■

  • ATGAL
    Agnė Bilotaitė: gera knyga yra savotiški vaistai
    PIRMYN
    Ką reiškia būti "Ultra", arba kodėl trispalvės į krepšinį atėjo iš futbolo
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.