“Apžvalga” siūlo apsilankyti | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • "Apžvalga" siūlo apsilankyti

  • Data: 2013-03-21
    Autorius: Vilius ARLAUSKAS

    „Apžvalga“ pasidomėjo kovo mėnesį vyksiančiais kultūriniais renginiais, kurie galbūt nepelnytai plačiojoje visuomenėje susilaukia mažiau dėmesio. Šį mėnesį visus skaitytojus norime pakviesti į Vytauto V. Landsbergio koncertą „Žiauriai gražūs romansai“. Koncertas vyks kovo 22 d. Vilniuje, Planetariume. Renginio metu bus pristatytos net dvi naujos autoriaus kompaktinės plokštelės. Kitas dėmesio vertas renginys – Pavasario lygiadienis „Žymės“, vyksiantis Vilniuje, Šventaragio slėnyje kovo 23 d. 19 val. Norėdami plačiau pristatyti šiuos renginius, pakalbinome rašytoją, režisierių ir muzikantą Vytautą V. LANDSBERGĮ ir idėjinę lygiadienių organizatorę, dailininkę Juliją IKAMAITĘ. Kalbantis apie minėtus renginius, nejučia abu pašnekovai prakalbo apie bendravimo, bendruomenės, pabuvimo kartu ilgesį ir liaudies meno, senųjų mūsų tradicijų paslaptingą jėgą, kuri galbūt nepelnytai ilgą laiką buvo primiršta.

    VYTAUTAS V. LANDSBERGIS: DAINA YRA TAI, KAS MUS SUVIENIJA

    Vytautas V. Landsbergis (Martynos Trinkūnienės nuotrauka)

    Kaip Jūsų gyvenime atsirado gitara, muzika, pirmosios dainos?

    Neketinau profesionaliau užsiimti šiuo dalyku, nesu baigęs jokios muzikos mokyklos. Tiesiog, kaip ir daugelis mūsų metų jaunuolių, grojau gitara savo malonumui. Mano klasėje buvo Gedas Storpirštis, jis ir parodė pirmuosius akordus. Taip nuo 8 ar 9 klasės prasidėjo pamuzikavimai sau arba hipiuojant kur po buvusią Sovietų Sąjungą.

    Vienintelė rimtesnė muzikinė patirtis – etnografinė. „Atidirbau“ ansamblyje „Ratilio“ (vad. Z. Kelmickaitė). Greičiausiai nuo tada „prikibo“ liaudies dainos, pats mėgstamiausias žanras iki šiol. Net ne saviraiškos, o bendravimo, buvimo, laisvalaikio forma. Paskui, palikus ansamblį, visa tai transformavosi dainuojamosios poezijos link. Pastebėjau, kad dirbant, ypač teatre, prieš repeticijas, labai padeda gitara, bendri padainavimai su aktoriais.

    Viešumon lįsti su savo dainomis neplanavau, bet suplanavo kažkas Kitas. Jeigu teisingai pamenu, pradžia buvo Šiauliuose, statant spektaklį ,,Daktaras ir Mangaryta“ 2003 m. Kaip visada vežiausi gitarą ir su aktoriais prieš repeticijas dainavome liaudies dainas. Išgirdo teatro garso režisierius Vladas Jasiūnas ir sako: „Užeik į studiją, Vytai. Pabandysim įrašyti gitarą ir balsą ir pažiūrėsim kas iš to išeis.“ Taip ir pradėjau įrašinėti, tarsi netyčia, iš tų pabandymų atsirado pirmasis diskas „Kaimiečių mantros“. O šiaip į sceną mane atitempė Gedas Storpirštis, paprašęs Mokytojų namuos per vytautines padainuoti porą dainų su kitais vytautais – Kernagiu ir kitais. Taip ir prasidėjo… Tačiau iki šiol manau, kad koncertai, kuriuose dalyvauju, nėra dainuojamoji poezija; greičiau tai – kalbėjimasis ir bendravimas, paįvairintas muzika.

    Kaip manote, koks galėtų būti pačios dainuojamosios poezijos fenomenas? Kuo ji svarbi?

    Tai bendravimo be pozos ilgesys. Gyvenime tiek daug suvaidintų ir surežisuotų santykių: televizinių, teatrinių, o čia ateini tarsi nuogas. Balsas užkimsta – atsikrenkšti ir dainuoji toliau, užmiršai žodžius  – sustoji, pakalbi. Tai duoda tam tikrą gyvastį ir laisvę elgtis kitaip, nesi įpareigotas vaidinti to, kuo nesi. Tada, manau, ir žiūrovas jaučiasi geriau, nebelieka distancijos: esame mes, bičiuliai, o ne atlikėjas ir žiūrovai.

    Man atrodo, dainuojamoji poezija yra zona be pykčio ir be kritinio vertinimo. Svarbu, kad kultūroje išliktų balansas, kad egzistuotų ne tik mušanti, bet ir glostanti, gydanti ranka. Kita vertus, važinėjant po Lietuvą, ypač po užkampėlius, kartais peršasi ir tokia mintis, kad daina tampa ypač svarbiu XXI amžiaus gyvojo komunikavimo būdu. Žmonės vis dažniau nebesusišneka, yra pavargę, užsidarę prie kompiuterių ir nebenori girdėti argumentų. O daina yra bendro vardiklio atradimas, ji vėl mus suvienija ir padaro tauta, bendruomene. Ne veltui Vytautas Kernagis, Lietuvos atgimimo šauklys, daina padarė žymiai daugiau negu dauguma politikų. Būtent jis sujungė tokius skirtingai galvojančius žmones, kurie niekada nesusėstų už bendro stalo, nes vieno tėvai komunistai, kito – Sibiro tremtiniai, trečio – dar kitokie… Bet staiga visi susitinka kartu koncerte ar mitinge ir dainuoja V. Kernagio dainą. O dainuodami tą dainą visi pakyla virš komunizmo, virš Sibiro tremties. Galvoju, kad dainuojamoji poezija taip pat turi išsaugoti tą funkciją – būti virš, jungti.

    Sakykite, iš kur atsirado medžiaga žiauriesiems romansams?

    Ji atsirado iš „Ratilio“ laikų, ekspedicijų. Kai kaimuose rinkdavome senąsias dainas, bobulės mums pridainuodavo ir šių romansų. Tai tokia savita XX a. folkloro rūšis, sklidina košmariškų meilės istorijų. Kai įsiklausai į jų žodžius, suvoki, kad tai gali būt suprasta ir kaip juodasis humoras.

    Lietuvių liaudies dainos nėra per daug linksmos, o jauniems žmonėms ypač noris pajuokauti… Tai kas, kad šis žiauriųjų romansų humoras truputį makabriškas.

    1985 m. balandžio 1 d. su ratiliokais surengėm pirmąjį „Žiauriai gražių romansų“ koncertą dabartinėje prezidentūroje, tuometiniuose Meno darbuotojų rūmuose. Atsimenu, buvo anšlagas, žmonės labai gerai priėmė. Tad dabar nieko naujo ir nesukūriau, tik pradėjau tęsti tai, ką mes su chebra darėme anais „Ratilio“ laikais.

    Kuo Jums artimi romansai? Gal galėtumėte pasidalyti kokio nors romanso siužetu?

    Iš fotosesijos "Žiauriai gražkų romansų" kompaktiniam diskui (Linos Fisheye nuotrauka)

    Romansai yra labai paradoksalūs, dviprasmiški. Jie jaudina, yra emocionalūs, kartais net hipersentimentalūs. Iš kitos pusės, visados jauti šalia pulsuojantį juodąjį humorą. Tai artima Gorano Bregovičiaus ir Balkanų muzikavimo tradicijai, kurioje su dūdmaišiais, lėkštėmis, su gedulingais instrumentais, grojami pasiutusiai linksmi čigoniški šokiai. Toks danse makabre stiliukas visada šiek tiek „veža“, ypač jaunesnius žmones. O ką tu su ta mirtim daugiau gali padaryti? Pasijuokti, nes kito ginklo neturi. Kaip teigia Umberto Eco, juokas atsirado todėl, kad mirtį žmonės suvokia vieninteliai iš gyvų padarų. Juokas yra mūsų reakcija į mirties suvokimą.

    Galbūt romansų kūrėjai ir nepokštavo, galbūt labai rimtai kūrė, bet dabar, kai klausai istorijos, kaip koks nors karininkas išeina į karą ir paskui mylimajai rašo melagingą laišką, kad jis gulįs be rankų, be kojų, ir klausia, ar jį myli… Toji atrašo, kad jau nebe, kad jau turinti kitą. Paskui jis grįžta iš karo su rankom, su kojom ir nukerta jai galvą, sakydamas: jei myli, mylėk amžinai! Labai savotiškas pamokymas tai nukirstai galvai, kad kitą kartą taip nedarytų.

    Be kita ko, romansų stilistika labai kinematografiška. Tad „Karininko romansą“ esu ir ekranizavęs – su aktoriais Sauliumi Bareikiu, Olegu Ditkovskiu ir Dalia Michelevičiūte.

    Kaip atrodo Jūsų diena prieš koncertą? Kaip ruošiatės? Ar turite kokių nors ypatingų ritualų?

    Manau, kad kiekvienas atlikėjas arba aktorius turi savo mažąsias magijas, apie kurias šnekėti daug nesinori, nes jos privačios. Galiu pasakyti tik tiek, kad prieš koncertą man reikia 10 arba 15 minučių tylos. Negali šauti į koncertą, jei nesi susikaupęs. Turi užmiršti tą pasaulį, kuriame buvai, ir pereiti į kitą. Patys sunkiausi koncertai būna tie, kai vėluoji ir turi lėkti tiesiai į sceną. Tokiu atveju turiu „startinių“, visada veikiančių dainų arba kitų atidirbtų metodų, kuriuos darau scenoje.

    Kitas svarbus dalykas – žiūrovų būsenos nuskenavimas. Niekada neturėjau koncerto, kuris būtų sustyguotas: nuo tos dainos pradėsiu, paskui ta, kita, o šita užbaigsiu. Mėgstu improvizuoti. Kartais pajunti, žmonės yra pavargę, todėl dabar jiems rimtai mąstyt nesinorėtų, geriau pajuokausim. O kai pamatai, kad jau atsipalaidavo, pailsėjo, galima rimtinti vakarėlį.

    Kiek Jums svarbi koncerto aplinka, šiuo atveju Planetariumas? Kokią ruošiate programą šiam vakarui ir galbūt jau esate numatęs, kuo nustebinsite į koncertą susirinkusius žiūrovus?

    Koncertuojant Kulautuvoje su žmona Ramune (Virginijaus Kašinsko nuotrauka)

    Planetariume esu koncertavęs tik kartą, ši vieta paliko labai gerą įspūdį. Visų pirma, kupolas ir žvaigždės. Jos savaime padeda padaryti tai, ką kitose erdvėse dar turi stengtis sukurti. Ten iškart dalyvauja ir šiokia tokia kosminė dimensija. Antra vertus, ten ir žmonės susirenka šiek tiek žvaigždiniai. Su ta publika nereikia didelio apšilimo. Jie ateina ir iš karto galima pradėti.

    Aišku, šis koncertas bus mažytė rizika, nes romansai yra kiek kitoks žanras, nei liaudies dainos ar dainuojamoji poezija. Netgi savotiškai įdomu, kaip jie skambės būtent tokioje erdvėje. Koncertas bus iš dviejų dalių – antrojoje vis tiek aš dainuosiu tai, ką visada dainuoju. Juolab kad dabar yra tokia proga – pasirodo du nauji kompaktai: „Išėjau aš stotin“ ir dadaistinių dainelių CD „Kaip gera, kaip man gera“. Jas, kaip pastebėjau, publika irgi labai mėgsta. Vaikystei visi jaučiame nostalgiją – ypač kai pradedi senti ir suvoki, kad išeisi pro tuos pačius sielos vartus, pro kuriuos įėjai… Tada ir vaikiškos dainos pasidaro labai savos.

    Atrodote labai užimtas žmogus. Kaip randate viskam laiko?

    Nerandu. Bet gyvenimas priverčia. Norėdamas gyventi iš kultūrinių darbų, turi jų daryti daug. Juolab kai kuri jau trečią filmą apie Lietuvos partizanus ir valstybė jo neremia. Tačiau vis dar atsiranda keistuolių verslininkų (buvo a. a. Bronislovas Lubys ir dabar yra keletas), kuriems tai rūpi, kurie paremia tokius projektėlius.

    Ar dar turite neįgyvendintų idėjų, kurioms galbūt dar neradote laiko ar galimybių?

    Viena idėja tarp daugelio kitų kybo ore. Tai yra baltiškas mitologinis pramogų parkas. Jei ta idėja išsivystys vienu ar kitu pavidalu, būsiu labai laimingas. Vis mažiau žmonių skaito knygas, o tai reiškia, kad reikia eiti į pramogavimo kultūrą, kur žmonės renkasi, ir joje veikti.

    Bręsta toks projektas Anupriškėse (apie 30 km nuo Vilniaus), kur verslininkas Antanas Guoga turi poilsio zoną. Neseniai parašiau romaną paaugliams „Anupro kupros“, jis pasirodys artimiausiu metu. Mano žiniomis, Anupriškėse pagal šią knygą planuojama kurti pramogų parką.

    JULIJA IKAMAITĖ: BUVIMAS KARTU, BUVIMAS VIENI KITIEMS IR YRA TIKROJI ŠVENTĖ

    Julija Ikamaitė (Martynos Trinkūnienės nuotrauka)

    Kiek teko domėtis, Pavasario lygiadienio šventė organizuojama ne taip jau seniai? Kokia buvo jos pradžia?

    Vilnius jau kelis dešimtmečius turi unikalią tradiciją Rudens lygę pasitikti susirenkant grožėtis skulptorių sukurtomis liepsnojančiomis skulptūromis.

    O štai mūsų Vilniaus jaunimo ir mokinių kuriama šventė (renginius organizuoja ir globoja Vilniaus etninės kultūros centras) du kartus metuose – ir rudenį, ir pavasarį – tapo lyg ir antrąja „šviečiančia banga“. Šie lygiadieniai išties turi stiprų, neprognozuotą bangos efektą. 2005 m. su mokinukais ir nuostabiais mokytojais įžiebėm pirmą šimtaraštę juostą Neries krante ties Mindaugo tiltu, tyloje, be muzikos. Toliau išmėginom šviečiančių skulptūrų plukdymą Nerimi vis didesniuose masteliuose ir tik 2008 m., jau skambant Gedimino Žilio, Andriaus Rugio, Gvido Kovėros muzikinėms kompozicijoms, atsigręžėme į Šventaragį: įsižiebė baltiškos saulytės, aukurai, sodai…

    Kokia šių metų lygiadienio tema?

    Pernai Šventaragyje ridinėjom milžiniškus kiaušinius. Šiemet – šviečiantis Lizdas. Aiškus, paprastas, gimtinės, gimimo pradžios, kažko sąmoningai surinkto, atriboto nuo chaoso simbolis. Greta – miesto širdis – Katedra, Valdovų rūmai, Kalnas… Lizdo paukštė – kaip ir deivė paukštė Laima, likimo lėmėja – tik numanoma, kažkur išskridusi, tačiau palikusi mums daug šviečiančių pėdučių.

    Kokie yra Pavasario lygiadienio šventės atributai, be kurių ji neįsivaizduojama?

    Pavasario lygiadienyje yra įskeliama Naujų metų ugnis. Tai tiesiog privaloma. Taip pat tradiciškai yra kopiama ant aukšto kalno. Visa tai – graži, gero linkinti magija. Lietuvių tautoje ugnelės uždegimas – šventas dalykas (kaip, beje, ir žemė, ir vanduo, ir visa kas gyva: dar esam nepraradę harmoningo pasaulio suvokimo). Ankščiau, švęsdami pavasario lygę, jau sutemus, lipdavome į Gedimino kalną, kol imta labai jį saugoti ir vartai užsivėrė. Nežinau tik, nuo ko saugoma, nes procesiją su šviesomis, giedamomis sutartinėmis sudaro išimtinai šviesūs, taikūs, neatsitiktiniai žmonės, kurie gerbia Kalną, Šventaragį, puikiai supranta jų svarbą. Galiausiai į kalną lipa visai nedideli vaikai – jiems tai – neišdildomas įspūdis, kurio jie laukia visus metus. Rodos, jau galėtumėme džiaugtis, kad esam laisvi… Man tos procesijos labai primena atgijusius Čiurlionio paveikslus… Tai tiesiog reikia pamatyti.

    Pavasario lygiadienio šventė „Šventaragio sodai“ (2011 m.) (Nuotraukos iš Julijos Ikamaitės asmeninio archyvo)

    Šiemet su šviesom, muzika keliausim į Kalnų parką, ant Stalo kalno. Kalno viršūnėje – simbolinė apeiga – jaunimas gieda, įskeliama pačiu archaiškiausiu būdu nauja, švari ugnelė (Indijoje ir dabar ties tokia ugnimi žmonės meldžiasi, ja „prausiasi“). Mažiausieji dažnai balsu prašo ugnelės, kad saugotų jų tėvelius, Lietuvą Tėvynę, beria ugnelei žiupsnelius druskos. Suaugusieji graudinasi… Štai Čia ta Šventė (juk iš žodžio „šventas“). Galiausiai ugnies šokėjos, Vilniaus fakyrai nuo šios naujos ugnies žiebiasi savo ugninius įrankius ir ima šokti. Reginys išties užburiantis.

    Kokia svarbiausia šios šventės idėja? Kaip manote, kuo ši šventė svarbi jaunimui?

    Labai džiaugiuosi, kad lygiadienių idėją palaiko Vilniaus savivaldybė, Kultūros rėmimo fondas, UAB „Geralda“ (ačiū jiems už žvakes). Matant, kaip iš Lietuvos nuteka talentai, pirma idėja buvo suorganizuoti tokias kūrybines veiklas ar erdves jaunimui, kuriose jie jaustųsi šeimininkais savo pačių namuose. Tėvynė juk ir yra namai. Jei namuose tvyro kūrybinė aura, vaikai myli savo namus, į juos sugrįžta. Jaunimas itin greitai tarpusavy komunikuoja, kuria gyvą bendruomenę iš labai skirtinga veikla užsiimančių žmonių. Reikia tik rasti bendrą vardiklį – ir susišnekėjimas tampa paprastu dalyku.

    Ką vertėtų žinoti skaitytojams, kurie norėtų apsilankyti renginyje?

    Laukiame visų su šviesa širdyje. Mesim šviesų burtą (neprošal degtukai kišenėje ar fakelas procesijai pašviesti). Visi gali jungtis į šviesos fiestą ar šviesos maldą, čia kaip kas regi. Kiekviena virpčiojanti žvakelė yra bendras tinklas, kuris mus riša. Juk Vėlinių ugnelės – irgi simbolis, kad esame jungtyje tarp čia ir anapus. Taip ir pavasario lygėj esam kartu, sueinam, išpaišom šviesomis ženklus, primirštas prasmes, atsivedam vaikus. Tai liks jų atminty šviesiai, lengvai, su muzika, ugnies šokiu. Buvimas kartu, buvimas vieni kitiems ir yra tikroji šventė. Tik susibūrę pamatome, kiek daug panašiai jaučiančių ar galvojančių. Paskui jau imam sveikintis vardais, šypsomės vieni kitiems…

    Kaip manote, kokios priežastys lėmė, kad šis renginys per neįtikėtinai trumpą laiką tapo toks populiarus? Kas Jums kelia didžiausią nuostabą?

    Praėjusių metų Pavasario lygiadienio tema – kiaušinis

    Šios šventės tikslas – prieiti prie gelmės. Jei šventė turi tik paviršių, ji ilgai neišgyvena, numiršta. Reikia rasti gilesnius klodus, prieiti prie paslapties, sukelti smalsumą. Kartais pavyksta geriau, kartais ne – sustyguoti vaizdinius taip, kad vaikam kiltų kuo daugiau klausimų ar asociacijų: kodėl lizdas? O gal karūna? Kas tas Šventaragis, kodėl lipam į kalną? Jaunimas, vaikai, pats gyviausias tautos pulsas. Ir jeigu jie buriasi, jungiasi, domisi senelių palikimu, tai reiškia, jie jaučia, kad to jiems trūksta. Senimas visada siūlo gerai patikrintus būdus, kaip saugoti tradicijas, tačiau jaunimui reikia patiems išradinėti naujus takus iki versmės, tuo jie ir yra gyvesni. Šios dvi šventės – pavasario ir rudens lygė – mano akimis, yra nuostabios savo dalyviais. Žinau ir tokių, kurie suplanuoja grįžti iš Europos į Lietuvą, kad galėtų sušokti lygiadieniuose su ugnimi, tiesiog atšvęsti, kaip jie sako, Naujus metus Šventaragyje.

    Ar yra žinoma, kiek žmonių šiemet žada dalyvauti šiame renginyje? Kaip vyksta pats kūrybinis procesas?

    Apskaičiuoti ar apibrėžti, kas yra žiūrovas, o kas yra dalyvis, labai sunku. Mūsų tikslas toks ir būtų – ištirpinti ribą tarp žiūrovų ir dalyvių, pakviesti žmones burtis į šviesuomenę, tiesiog ateiti, prisijungti kiekvienais metais tuo pačiu metu, toje pačioje erdvėje.

    Tikiu, kad menas, muzika gydo, telkia, guodžia, saugo. O žmonės patys savo buvimu taikioj kūrybinėj erdvėj kuria nematomą saugos ratą. Vilniaus lygiadieniai tuo ir skiriasi nuo kitų miesto švenčių. Pinigai nėra dideli, bet daug šviesos. Tradiciškai Etninės veiklos centras kviečia vaikus iš maždaug dvidešimties Vilniaus mokyklų, tai jų turėtų būti ne daugiau kelių šimtų, bet ką daryti, kad vaikai auga, tampa studentais ir visi jie renkasi, sveikinasi, teiraujasi, kaip sekasi?.. Mano, dailininkės, darbas kiekvienais metais susapnuoti vaizdinį, kuris kalbėtų tautinio paveldo ženklais, mitologiniais simboliais apie švarią Būtį. Kiekvienas esam maža, bet labai svarbi Gyvybės medžio ar Pasaulio dalelė. Nuo kiekvieno iš mūsų laikysenos priklauso ir tautos, ir Pasaulio sveikata. Na, o drąsi, mėgstanti rizikuoti M. K. Čiurlionio menų mokyklos užauginta skulptorių komanda (dabar jau Vilniaus dailės akademijos studentai) kartu su puikiais savanoriškai padedančiais asistentais iš įvairių mokyklų mėnesį dirba prie šviečiančių skulptūrų – lygiadienio kūno. Išties reginys sukuriamas labai jaunų žmonių rankomis ir gera valia.

    Kadangi Vilniuje šis renginys susilaukė didelio pasisekimo, gal ir kituose miestuose yra planuojami panašūs renginiai?

    Žemaičiai jau yra įžiebę ugninius ženklus Žemaitijos alkakalniuose. Man siūlė šiuos ugninius žaidimus užpatentuoti, juokinga.. Tokie menai juk niekam nekenkia, džiugina akį, buria žmones. Lai plinta, tai juk būdas susikalbėti, kaip ta ugnis pilių kuoruose… Turiu planą išausti šviečiančią šimtaraštę juostą Pajautos slėnyje, Kernavėje Rasų nakčiai. Tik čia jau neišduosiu, kaip… Gal ankščiau ar vėliau Baltų vienybės dieną (ji sutampa su rudens lygiadienio laiku – rugsėjo 22 d. ) ir Lietuvoj, ir Latvijoj sąšaukos metu spindės tūkstančiai saulyčių. Dar svajojam su broliais latviais Rygos centre išausti kokį šviečiantį žaltį. Mūsų baltiškas paveldas be galo turtingas – semk ir neišsemsi…

    Ar Jums neatrodo, kad apie mūsų paveldą, folklorą, senąsias tradicijas viešojoje erdvėje yra kalbama per mažai?

    Medžius supantys raštai. Rudens lygiadienis (2011 m.)

    Esame nedidelė valstybė, todėl savo tautinio paveldo neišmanymas ar tautos istorijos neišmoktų pamokų neapmąstymas – tai ateities praradimas. Tvirtumas juk ne šakose, o šaknyse, t. y. toje nematomoje dalyje. Kultūra, švietimas – čia tos tautos šaknys. Jos nėra savaime suprantamos, jas reikia puoselėti. Štai čia aš ir pasigendu tvirtos ir nuoseklios, pabrėžiu – nuoseklios kultūros politikos su aiškiais tikslais ir prioritetais. Dar, matyt, turim subręsti, tik kad nebūtų vėlu…

    Tokiai mažai tautai norint išlikti, reikia nepamiršti trijų šventų dalykų: Žemės, Kalbos ir Šeimos. Lietuvis myli savo žemę, į kalbą žiūri jau ne taip pagarbiai, o šeima – švariausias indas naujai kartai – baigia prarasti savo šventumą įsibėgėjus mums primetamomis iš svetur eitynėms. Priversk lietuvį gėdytis savo praeities ir nebesirūpinti švaria savo ateitimi – ir tauta išnyks labai greitai. Kuo mes skiriamės nuo didesnių tautų? Turime nuolatos budėti, būdrauti,  kaip pasakytų Vydūnas. XXI a. civilizacija sutelkta į vartotoją: prarandi budrumą ir visa „šventa trejybė“ ima byrėti, nes juk viskas apsukriai parduodama ir perkama. Svarbiausiu dalyku tampa malonumas. O budėjimas susijęs su pareiga, atsakomybe, su tuo, kas bus po manęs, – ne pačiais maloniausiais dalykais. Jaunimui reikia švyturių, kurie rodytų kryptį…

    Kalbant apie etnokultūrą, manau, visų mokyklų programose turėtų būti pamoka, skirta nacionaliniam tapatumui suvokti. Kai mokinių klausiu, kokias jie žino pasakas, tai vardija „Tris paršiukus“, „Pelenę“, „Snieguolę“. Visos trys nelietuviškos. Retas kuris žino, kodėl trečią brolį Joną laikė kvailučiu (dėl geros širdies ir nenuspėjamos narsos taigi), ar yra girdėję apie Sigutę, žarijų duobę – visose mūsų pasakose moralas paprastas: vaike, turi aukotis, tik tada atgimsi. Baltos dėmės mūsų vaikų sąmonėje – tai signalas, kad mes pametėm supratimą, iš ko esame išaugę. Jei tai būtų valstybės vyrų atsakomybė ir tvirta pozicija, tai situacija pasikeistų. Ir labai greitai, nes visuomenėje savo tapatumo, nacionalinio orumo klausimas nėra užmirštas. Jis itin gyvas. Daugybė žmonių imasi puikių iniciatyvų jam išsaugoti. Reiktų tik daugiau viešai, žiniasklaidoje apie tai kalbėti ir parodyti jau nudirbtus puikius darbus.

  • ATGAL
    Jurga Tumasonytė: esu rašymo procese
    PIRMYN
    Nerijaus Cibulsko kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.