Ar dar įmanoma šeimos politika Lietuvoje? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ar dar įmanoma šeimos politika Lietuvoje?

  • Data: 2012-01-12
    Autorius: Nerijus Šlepetys

    Danos Augulės piešinys

    Dar 2008 metų vasarą tuometis Seimas viename iš posėdžių pritarė Valstybės šeimos politikos koncepcijai, numačiusiai gaires tolesnei teisės aktais pagristai šeimos kaip institucijos politikai. Kiek vėliau buvo pasirašytas Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Žinoma, ne visi politikai pritarė minėtiems sprendimams. Galbūt dėl to šis aštrias diskusijas pažadinęs koncepcijos dokumentas buvo patikėtas Konstituciniam Teismui ištirti, ar jo kai kurios nuostatos nepažeidžia nustatytų Konstitucijos principų. Praėjus bemaž trejiems metams, Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė savo išvadą. 

    Paskelbta išvada vienus nudžiugino, kitus nuvylė. Seksualinių mažumų atstovai guodėsi perspektyva, kad galbūt pavyks formalizuoti savo santykius. Teisingumo ministerija pateikė savąjį Partnerystės įstatymo projekto variantą, Seime buvo įregistruotas ir vienalyčių asmenų partnerystės projektas. Politikai ir teisininkai ilgai svarstė ir diskutavo patį KT sprendimą ir galimas jo pasekmes šeimos institucijai. Netgi teko iš kai kurių paramos šeimai įstatymų išbraukti sąvoką šeima ir ją pakeisti neutralesniais įvardijimais ir apibūdinimais. Neapsieita ir be priekaišto, kad KT, užuot buvęs politinių ginčų arbitru, tampa aktyviu šeimos politikos formuotoju. Žinoma, buvo ir gebėjusių įžvelgti pozityvią KT nutarties dvasią šeimos atžvilgiu. Nutarime skelbiama, jog „santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“.

    Nobelio premijos laureatas A. Kamiu romane Svetimas išraiškingai atskleidžia absurdo žmogaus paveikslą, kuriame atsiskleidžia beprasmybės atspindžiu paženklinto žmogaus žvilgsnis į save, pasaulį ir santykius su aplinkiniais. Vienas epizodas, tarsi simbolinė paralelė nurodo  KT sprendimo „dvasią“. Kūrinio veikėjas savo mylimosios paklaustas, ar nenorėtų jos vesti, atsakąs, kad jeigu ji norinti, galima susituokti. Mylimajai pareiškus, kad vedybos rimtas ir atsakingas žingsnis, veikėjas atsakęs lakoniškai: „Visai ne.“

    Nesiimsime plačiau analizuoti teisinių KT nutarimo motyvų ir jų turinio. Manome, kad tikslinga kelti sau klausimą, ar po KT sprendimo apskritai galime kalbėti apie šeimos politiką Lietuvoje? Ar galima svarstyti, nagrinėti Lietuvos šeimos vizijas ir atlikti tam tikrus sprendimus joms įgyvendinti, o gal tiesiog turime ramiai konstatuoti, kad šeima kaip institucija kinta ir nieko padaryti negalime. Fiksuokime tuos pokyčius, skatinkime šeiminio gyvenimo formų įvairovę, juk žmonės atsirinks, kas yra tiesa… Vis dėlto, kaip tuomet su mūsų tautos vertybėmis ir asmenine atsakomybe ateities kartoms?

    Nuotrauka iš NŠTA archyvo

    Šeimos koncepcijos rengėjų teigimu, pirminis sumanymas, akcentuojant santuokos pagrindu sukurtas šeimas, buvo siekiamybė pabrėžti gyvenimo šeimoje privalumus. Pačioje koncepcijoje nėra asmenų klasifikacijos ar kitokio diskriminacinio pobūdžio. Tenka pažymėti, kad šeimos politikos gairės buvo sumanytos kaip tam tikras diferencijavimas, natūralu, kad  ne visų šeimų socialinė ir ekonominė padėtis yra vienoda. Labai dažnai šeimos politika traktuojama tik kaip išmokos vaikams ar kitiems šeimos nariams, tačiau tai yra gerokai platesnė ir spalvingesnė tikrovė. Po KT sprendimo šeimos politika tampa kiek problemiška. Problema ne dėl to, kokį darinį vadinti šeima, tačiau kaip pasverti santykį tarp teisės ir pareigos. Vaizdžiai tariant, galbūt du sykiu gyvenantys asmenys, nepaisant visų jų emocinių ryšių, nesijaučia šeima. Galbūt jiems priimtinas partnerystės statusas. Tad valstybei tenkąs nelengvas uždavinys, juk teoriškai visus „sulyginus“, įsipareigojimai netampa vienodi. Skirtingi dalykai gali sieti du jaukiai gyvenančius, nors ir nesusituokusius, studentus bendrabučio kambarėlyje ir šeimą, auginančią pora ar daugiau vaikų…

    Matyt giminiškas politinis korektiškumas ir tolerancija kai kuriose Vakarų Europos šalyse panaikino sąvokas „tėvas“ ir „motina“ ir pakeitė jas „universalesniais“, kaip antai „protėvis A“ ir „protėvis B“. Akivaizdu, kad minėtas šeimos politikos klausimas yra daug gilesnis ir reikšmingesnis nei ideologiniai skirtumai. Žinoma, vilčių teikia tas faktas, jog LR Seime įsikūrė skirtingas partijas ir frakcijas vienijanti parlamentinė  grupė „Už tradicinę šeimą“.

    Galima teigti, kad kalbėdami apie šeimą susiduriame su dviem sąvokos „šeima“ lygmenimis. Pirmasis – kasdienis, kai šeimos nariais įvardijami kartu gyvenantys ir bendrą ūkį tvarkantys asmenys. Tai kasdienė aplinka su savais gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Šiame lygmenyje sąvoka „šeima“ galbūt kiek „laisvesnė“ ir nusakanti įvairius šeiminio gyvenimo modelius.

    Antrasis aspektas yra teisinė šeimos samprata. Kada vyras ir moteris tampa šeima? Kaip ir kokiu būdu visuomenė sužino apie jų sprendimą per laisvą, viešai deklaruotą pasiryžimą vienas kitam ir visuomenei sukurti šeimą? Du asmenys per santuoką (valstybės atžvilgiu, nesvarbu, ar santuoka civilinė, ar konfesinė) pagimdo naują institutą – šeimą. Ne civilinės metrikacijos biuro darbuotojas ar dvasininkas bažnyčioje juos sutuokia, tačiau patys – vyras ir moteris – tardami priesaikos žodžius steigia šeimą. Minėtieji civiliniai ar religiniai institutai tėra šio fakto liudytojai ir registruotojai. Tai svarbus momentas, kai forma (santuoka) tampa objektyviu ženklu visuomenei, kad šie žmonės yra pasiryžę būti kartu. Žinoma, pats santuokos faktas nėra garantinis raštas, suteikiantis tvirtą ir nepamainomą stabilumą ir aiškumą, tačiau šiam žingsniui reikia sąmoningumo ir drąsos. Nepaisant to, jog KT nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais ir savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y santykių turiniu, o ne šių santykių išraiškos forma, kuri esą konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi, vargu ar rasime teisinę įstaigą, kuriai užtektų žodinio patikinimo, kad du žmones sieja šeimos santykių turinys su visu pagarbiu tarpusavio prieraišumu ir atsakomybe.

    Svarstant šeimos institucijos krizę, dažnai pasitelkiami sociologiniai tyrimai, kurie savo ruožtu kartais padeda fiksuoti tam tikrus kaitos momentus. Tačiau, kaip pažymi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto socialinio darbo katedros doc. dr. Irena Eglė Laumenskaitė, sociologija savo tyrimuose nėra vertybiškai neutrali. Kartais tyrėjų išvadose būna nereflektuotų ir neįsisąmonintų nuostatų. Tyrėjas negali atskirti „savo šeimos“ nuo „šeimos apskritai“, nes pastaroji tėra menama ir realiai neapčiuopiama, o jei gali būti apibūdinama – tai tik tam tikrais pjūviais. Šeimos gyvenimo tyrimai gana sudėtinga tikrovė, kuri negali būti pakankamai objektyvizuojama. Juk kiekvienas turime pirmiausia savo subjektyviąją šeimos patirtį ir atsinešame tam tikras vertybines nuostatas ir netgi elgesio modelius.

    Dr. I. E. Laumenskaitės teigimu, jeigu šeimos pokyčiai vyksta tik dėl tam tikrų visuomenės transformacijų, visos kalbos apie šeimos politiką apskritai lieka tik kalbomis. Atrodytų, kad šeimos politika apskritai negalėtų būti politinių sprendimų lauke, jei nuo tų sprendimų šeimos kaip institucijos gyvybingumas ir kaita nepriklauso. Tačiau tyrimai rodo kiek kitokią realybę. Lietuvių tyrėjų V. Stankūnienės ir A. Maslauskaitės atliktas sociologinis Lietuvos šeimos tyrimas atspindi tam tikras šeimos gyvenimo tendencijas. Viena iš tendencijų – gyvenimas kartu nesusituokus (kohabitacija). Buvo pastebėta, kad ryškus padidėjimas buvo1956–1960 metais. Galėtume klausti, ar tai nesusiję su 1955 m. priimtu abortų įteisinimu? Kitas kiekybinis šuolis pastebimas po 1973 m. Galbūt tai sietina su tuo metu vyravusia socialinės paramos sistema, kuri leido vienišoms motinoms gauti būstą. Šiais pateiktais pavyzdžiais nesiūlome daryti apibendrinančių išvadų ar juolab manyti, kad nereikia remti vienišų motinų, tačiau lieka aktualus klausimas, kokie politiniai ir teisiniai sprendimai veikia šeimą kaip instituciją? Vadinamoji sociologinė pozicija dažnai pasitenkina aprašomuoju pobūdžiu ir yra įsikibusi tam tikros bejėgiškumo laikysenos. Pagrindinis išeities taškas, kai teigiama, jog nieko negalime padaryti ir pokyčiai vyksta nepriklausomai nuo mūsų valios… Tačiau, ar tikrai taip?

    Esama tyrimų, kurie atskleidžia santuokos privalumus, palyginti su kohabitacijoje gyvenančiais asmenimis, tiek sveikatos, tiek finansų požiūriu. Taip pat vaikų ir jaunuolių akademinių pasiekimų ir nusikalstamos veikos aspektu. Žinoma, gyvename demokratinėje visuomenėje, kur asmuo renkasi sau priimtiną gyvenimo būdą. Vis dėlto pažymėtina tai, kad partnerystės ir santuokos institutai nėra lygiareikšmiai kokybine prasme, nors vienam ir kitam po KT nutarimo ir tiktų šeimos apibūdinimas. Tačiau tai platesnė ir daugiau erdvės reikalaujanti tema.

    Kokia galėtų būti šeimos politika?

    Žvelgiant į dabarties realijas, akivaizdu, kad valstybė turėtų skatinti santuokos pagrindu sudarytas šeimas, kuriose atsakingai būtų auklėjama ir ugdoma jaunoji karta ir perduodamos bendražmogiškos vertybės. Taip pat turėtų būti užtikrinama pagarba toms asmenų grupėms, kurioms dėl vienokių ar kitokių priežasčių santuokos pagrindu sukurta šeima nebuvo ta siekiamybė ar tiesiog nepalankiai susiklostė gyvenimo aplinkybės.

    Pirmasis ir labai svarbus žingsnis yra rengimas šeimai. Toks rengimas turėtų prasidėti jaunuoliui lankant mokyklą. Lytinio ugdymo programa, parengta Lietuvos specialistų, kol kas neranda politinio pritarimo jai įgyvendinti. Tai, kas Vakarų Europos valstybėse vadinama lytinio švietimo programomis, dažniausiai yra tikslinis kontraceptinių priemonių marketingas, kuris, užuot nutolinęs lytinio gyvenimo pradžią, ją pagreitina. To negalime tapatinti su rengimu šeimai. Rengimo šeimai programoje akcentuotinas tam tikros brandos ir pagarbaus santykio ugdymas, gebėjimas kitą asmenį priimti kaip dovaną, o ne kaip priemonę saviems tikslams pasiekti.

    Jau minėjome, kad per siaura būtų šeimos politiką traktuoti tik socialinių išmokų fone. Mąstydami, kas gali tilpti sąvokoje šeimos politika, mintyse turime platų spektrą priemonių, galinčių sudaryti sąlygas šeimai kaip institucijai ir visuomenės vienetui pačiai pasirūpinti savo reikmėmis, realizuoti savo galimybes. Esant reikalui, pavyzdžiui, atsidūrus krizinėje situacijoje, šeima galėtų tikėtis pagalbos iš šalies. Natūralu, kad atskirdami diskriminavimo ir diferencijavimo sąvokas, atrasime tai, kas iš tiesų yra veiksminga. Pažymėtina tai, kad šeima kaip problema su visomis pasekmėmis iškyla tada, kai seksualinis gyvenimas yra atskiriamas nuo santuokinio ryšio. Ar mūsų visuomenėje palankiai traktuojama santuoka ir šeima? Galbūt netgi supriešinama meilė ir įsipareigojimai. Individo raiška, įskaitant ir seksualinę, su ištikimybe. Kiekvienas viešas asmuo savo pavyzdžiu atstovauja tam tikroms šeimos vertybėms ir turi įtakos visuomenės doriniams sprendimams ir pasirinkimams. Kadangi visuomenėje santuokinis ryšis nėra ugdomas, o stengiamasi akcentuoti lyčių konkurenciją ir kovą už lygias teises ir galimybes, vyrai ir moterys, užuot dialogo keliu ieškoję sprendimo, tampa oponentais. Krizės atveju šeima tikėtis iš visuomenės pagalbos praktiškai negali. Atskiri įstatymai, kad ir kokie jie geri būtų, akcentuoja atskiro individo teises ir laisves. Kaip tam tikras pavyzdys galėtų būti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kai vieno asmens smurtas yra malšinamas teisiškai valstybės sankcionuojamomis smurto formomis, o reali kompleksinė pagalba šeimai nesuteikiama. Žinoma, tai nereiškia, kad minėtas įstatymas nėra reikalingas, tačiau, ar jo užtenka.

    Dažnai šeimoje įtampos kyla dėl to, kad sutuoktiniams tenka gebėti ištisą dieną skirti tam, kad užsidirbtų minimaliam pragyvenimui, o grįžus namo, ištinka buities rūpesčių lavina. Darbo ir šeimos derinimo galimybės kol kas yra labai apribotos. Taip pat mokestinės lengvatos, kurios taikomos tėvams, auginantiems daugiau negu kelis vaikus, nėra pakankamos. Tikslinga skirti galbūt ir papildomą švietimo krepšelį, kuris būtų numatytas gausesnių šeimų vaikams lavintis ir ugdytis, juolab dažnai dėl sunkesnės materialinės situacijos minėtų šeimų vaikai nukenčia. Tai tik keletas pasiūlymų, kurie galėtų pagerinti esamą šeimos institucijos materialinę situaciją. Beje, reikia pasidžiaugti tuo, kad Lietuvoje, palyginti su Europos šalimis, turime bene ilgiausias motinystės/tėvystės atostogas. ■

  • ATGAL
    V.Stundys: reforma įtvirtino akademinių bendruomenių atvirumą visuomenei, atskaitingumą ir atsakomybę
    PIRMYN
    V.Vaičaitis: Konstitucinis teismas sulygino viešai įformintus santykius su kažkokiais neįvardytais neformaliais santykiais
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.