Ar įmanoma „nemaišyti“ meno ir politikos? | Apžvalga

Apžvalgos tema

  • Ar įmanoma „nemaišyti“ meno ir politikos?

  • Data: 2017-09-06
    Autorius: Laurynas Kasčiūnas

    Birželio pabaigoje kartu su kolegomis Pauliumi Saudargu ir Vytautu Kernagiu kreipėmės į premjerą Saulių Skvernelį bei kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson, atkreipdami dėmesį į informacinio karo požymius Lietuvos kino teatruose rodomuose Rusijoje sukurtuose filmuose. Mūsų teigimu, tokių filmų turinio priežiūra turėtų užsiimti Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK), kuri spręstų, ar filmuose esama prieš Lietuvą nukreiptos propagandos bei dezinformacijos, ir, esant reikalui, galėtų įpareigoti kino teatrus nutraukti tokių filmų rodymą bei skirti pinigines baudas. Vis dėlto, mano ir kolegų siūlymas sulaukė ne tik pritarimo, bet ir kritikos.

    Atkreipti dėmesį į Lietuvai priešišką propagandą kino filmuose paskatino keletas Lietuvoje rodytų rusiškų istorinių filmų. Šių metų pradžioje kino teatruose pasirodė istorinis epas „Vikingas“. Jame pasakojama apie Kijevo kunigaikštį Volodymyrą ir jo kovą už Kijevo Rusios sostą. Nors filme pasakojama apie ankstyvus viduramžius, jame perteikiamos mintys, puikiai atitinkančios šiandieninio Vladimiro Putino režimo idėjas, tai yra, kad Ukraina, kaip valstybė, neturi istorinių šaknų ir todėl neturi galimybių šiandieniniame pasaulyje gyvuoti kaip savarankiška ir nuo Rusijos nepriklausoma tauta.

    Pabrėžtina, kad iš kino platintojų Lietuvos mokyklos netgi gavo pasiūlymų dėl nuolaidų į šio filmo seansus. Nesunku suprasti, kad tokį elgesį lemia tikrai ne siekis sudominti jaunąją kartą kino menu. Vaikams, dar neturintiems pakankamos brandos ir istorijos žinių, tokie filmai gali įskiepyti iškreiptą požiūrį į Lietuvos ir viso pasaulio istoriją, juolab, kad filmui „Vikingas“ skirta išties daug lėšų, jis pasižymi įspūdingomis scenomis ir efektais, kas jauniems žiūrovams gali sudaryti iškreiptą suvokimą apie tikruosius filmo tikslus ir šiandieninę Rusiją.

    Dar aktualesnis ir ne mažiau kontroversiškas yra kitas istorinis filmas „Šaltasis tango“. Jame pasakojama apie įvykius Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje. Filme Lietuvos okupacija pateikiama ne kaip išpuolis prieš Lietuvos valstybę, bet kaip jos išvadavimas iš nacistinės Vokietijos gniaužtų, piktybiškai nutylint sovietų kariuomenės nusikaltimus prieš Lietuvos žmones.

    „Nemaišykime meno ir politikos“ – tikriausiai taip pasakytų siūlymo griežtinti Rusijos filmų prieinamumą kritikai. „Nemaišyti“ tokių filmų ir politikos neįmanoma, nes šių filmų turinys yra aiškiai politizuotas ir turintis tikslą ne tik Rusijos, bet ir kitų šalių žiūrovų sąmonėje formuoti iškreiptą istorijos suvokimą. Nors „Vikingas“ turėjo nemažą pasisekimą Rusijos ir kitų šalių kino teatruose, daugelis kitų propagandinio pobūdžio kino juostų, tokių kaip Nikitos Michalkovo istoriniai filmai, būna nuostolingi, tačiau jų kūrimas vis tiek yra gausiai finansuojamas, turint politinių motyvų.

    Apskritai menas ir politika dažnai būna neatsiejami. Garsus XIX a. vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris, nepaisant jo indėlio muzikos istorijoje, buvo parašęs antisemitinių tekstų, o jo kūryba žavėjosi Adolfas Hitleris. Būtent dėl šios priežasties Izraelyje iki šiol nebuvo pastatyta nė viena R. Wagnerio opera, nors grynai muzikine šio kompozitoriaus kūrinių verte vargu ar abejotų nors vienas muzikos kritikas. Tačiau šalyje, kurios milijonai gyventojų per Holokaustą neteko savo artimųjų ir tik per stebuklą liko gyvi, pats antisemitizmu pagarsėjusio menininko kūrybos demonstravimas visai pagrįstai kelia pasipiktinimą.

    Kitas pavyzdys – Ukrainoje uždrausta rodyti filmus, kuriuose vaidina prancūzų kino legenda Gerardas Depardieu. 2013 m. Rusijos pilietybę gavęs aktorius išgarsėjo kaip aktyvus V. Putino režimo rėmėjas, todėl jis, kaip ir grupė Krymo aneksijai paramą išreiškusių Rusijos menininkų, pripažinti keliantys grėsmę Ukrainos nacionaliniam saugumui. Šioje vietoje reikia atkreipti dėmesį, kad nei R. Wagnerio muzikoje, nei filmuose su G. Depardieu, nepaisant kontroversiškų šių įžymybių biografijų, nesama propagandinio turinio, tad jie informacinio karo kontekste kelia kur kas mažesnę grėsmę nei „Vikingas“ ar „Šaltasis tango“.

    Kalbant apie siūlymą griežtinti Rusijos filmų prieinamumą, pagrįstas atrodo klausimas, pagal kokius kriterijus vieni ar kiti filmai gali būti pripažinti propagandiniais ir ar nebus pereita prie kraštutinumų. Pirma, LRTK dirba kompetentingi asmenys, išmanantys šio klausimo specifiką, ir antra, tam tikra filmų cenzūra egzistuoja ir dabar. Pavyzdžiui, draudžiama rodyti pornografinius kino filmus ir taikomas amžiaus cenzas erotinio bei smurtinio pobūdžio juostoms. Tad jeigu ribojamas tokių filmų prieinamumas, ar neturėtų būti ribojami ir filmai, skleidžiantys prieš Lietuvą nukreiptą propagandą?

    Prieš kelerius metus Lietuvoje vyko aršios diskusijos dėl kultinių sovietinių komedijų, tokių kaip „Likimo ironija, arba po pirties“ ar „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“, rodymo Lietuvos televizijos kanaluose. Apžvalgininkas Romas Sadauskas-Kvietkevičius tąsyk rašė, kad „Po pirties“ žiūrėjimas moraliniu ir politiniu požiūriu prilygsta gėlių padėjimui ant stalinisto kapo, o tokių filmų populiarumas liudija daugumos lietuvių nostalgiją sovietiniams laikams. Į šį straipsnį reagavo filosofas Leonidas Donskis, kurio teigimu, sovietiniai ir dabartinio Rusijos režimo nusikaltimai nėra priežastis ignoruoti visą šios šalies kultūrą. Be to, kaip atkreipė dėmesį šviesios atminties profesorius, daugelyje Eldaro Riazanovo komedijų nesunku pastebėti lengvą ir subtilią pašaipą iš sovietinio režimo, o kai kurie jo filmuose vaidinę aktoriai pasižymėjo kaip V. Putino režimo kritikai.

    Šiuo požiūriu sutinku su L. Donskiu. Rusijoje tikrai yra nemažai talentingų menininkų, kurie nėra V. Putino režimo šaukliai, o dalis Rusijos kultūros, pavyzdžiui, klasikinė muzika, yra itin vertinga pasauliniame kontekste. Nemanau, kad reikėtų panikuoti ir dėl, tarkime, populiarios komedijos „Naša Raša“, kurios siužetuose komiškai vaizduojamos šiandieninės Rusijos realijos – turtais aptekę deputatai, nelegalius darbininkus samdantis ir nuo jų nukenčiantis suktas statybos rangovas ar vulgarias ir kartais šovinistines replikas prie televizoriaus ekrano laidantis „tūlas“ provincijos gyventojas. Tačiau reikia brėžti aiškią skirtį tarp šių filmų ir atvirai propagandinio kino. Juk mūsų siūlymas ir nedraustų rodyti tų Rusijos filmų, kuriuose nėra skleidžiama dezinformacija ar prieš Lietuvą nukreipta propaganda.

    Kalbant apie Rusijos kiną, atkreipčiau dėmesį, kad dar prieš kelerius metus šios šalies bei sovietinių  filmų Lietuvos televizijos ekranuose ypač padaugėdavo per didžiąsias metų šventes. Jeigu vienas kitas televizijose parodomas rusiškas filmas neturėtų kelti negatyvių minčių, tai jiems pasirenkamos datos atrodo provokatyviai. Tokiu būdu Lietuvos žiūrovams, ypač jaunajai kartai, kad ir netiesiogiai, bet vis dėlto skiepijamas požiūris, kad Rusijos kinas yra tarytum aukštesnio meninio lygio, „iškilmingesnis“ už Vakarų kiną, nors tikrovėje taip nėra. Neneigiant dalies Rusijos filmų meninės vertės, ne mažiau vertingų kino juostų sukuriama Višegrado, Skandinavijos šalyse (užtenka žvilgtelėti kad ir į šiųmetinio „Kino pavasario“ programą), tačiau šių Lietuvai geopolitiškai nepalyginamai artimesnių šalių kinematografija Lietuvos žiūrovams pažįstama žymiai mažiau.

    Lietuva yra Vakarų pasaulio dalis, todėl čia turėtų dominuoti ne Rusijos, bet Europos šalių ir kitų demokratinių pasaulio kraštų kultūra. Tuo tarpu atvirai propagandinio pobūdžio juostų prieinamumas turi būti ribojamas. Todėl yra svarstomos dvi alternatyvos, kaip kovoti su Rusijos režimo propaganda kine. Be minėtojo LRTK varianto, alternatyva galėtų būti įpareigojimas Lietuvos kino centrui prie Kultūros ministerijos, atsakingam už visų Lietuvoje transliuojamų filmų peržiūras, specialiu indeksu žymėti filmus, kuriuose pateikiama prieš Lietuvą nukreipta propaganda ar dezinformacija. Tokiu atveju šių filmų poveikis žiūrovams (ypač jaunesniems) būtų ne toks žalingas, nes jie žinotų, kad filmuose pateikiamos istorinės interpretacijos, kaip kad „Vikingo“ ar „Šaltojo tango“ atvejais, nėra objektyvi istorinė tikrovė. ■

  • ATGAL
    Pratybos „Zapad 2017“ – iššūkis regiono saugumui
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.