Ar įmanoma pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius nepasitelkiant LLRA? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ar įmanoma pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius nepasitelkiant LLRA?

  • Temos: Politika
    Data: 2013-05-03
    Autorius: Justina Ambros

    2010 m. balandžio 8 d. Lenkijos prezidentas Lechas Kaczysnkis susitinka su Lietuvos vadove Dalia Grybauskaite. Vos po poros dienų įvykusi tragiška Lenkijos prezidento žūtis lėktuvo katastrofoje prie Smolensko atnešė permainų ir Lietuvos-Lenkijos santykiuose: Lenkijoje į valdžią atėję pragmatinės politikos šalininkai tarptautinių santykių prioritetus peržiūrėjo Lietuvos nenaudai LR Prezidentūra/Džojos G.Barysaitės nuotrauka

    Esu  Justina Ambros, studijuoju Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Esu 21 metų lenkų tautybės Lietuvos pilietė, gimusi ir užaugusi savo Tėvynėje Lietuvoje. Abu mano tėvai yra lenkų tautybės, gimę ir užaugę irgi čia, Lietuvoje. Nors gimimo liudijime rašoma, kad esu lenkė, toli gražu mano lenkiškasis kraujas nėra toks grynas: vienas iš mano prosenelių buvo lietuvis, o tėvo senelis turėjo vokiško kraujo. Mano tėvai darželyje mane leido į lenkų grupę ir, savaime suprantama, po darželio lankiau ir baigiau lenkišką mokyklą. Būdama dar vaiku, nejaučiau tų etninių, tautinių konfliktų, nesantaikos tarp dviejų sau artimų tautų, kol po kelerių metų ši situacija visiškai pasikeitė. Niekada nepagalvojau, kad kada nors bijosiu sakyti, jog esu lenkė, kad jausiuosi nepatogiai būdama lenke. Jums kyla klausimas kodėl? O atsakymas yra paprastas – dažnai gali būti pažemintas ir vertinamas prasčiau nei kitos tautybės asmenys, neretai gali būti nepriimtas į darbą, kolektyvą, būti neutralizuotas vien dėl to, kad esi lenkas, o universitete kitaip vertinamas nei tavo bendrakursiai tik todėl, kad kažkuo išsiskiri iš kitų. Drįsčiau teigti, kad tokią situaciją lemia skirtingi praeities aiškinimai ir tarpukario Vilniaus istorija, žmonių stereotipiškas mąstymas ir visuomenės nuomonę kurianti visagalė medija, reikia pripažinti, daugiau dėmesio skirianti tik lenkų ir lietuvių tarpusavio nesutarimams ir dažniausiai nutyli bendrus, sėkmingus darbus. Daugeliui Lietuvos ir Lenkijos piliečių jie atvertų akis ir priverstų kitaip galvoti apie šių šalių tautines mažumas. O gal dėl šito diskomforto, kurį jaučia dauguma Lietuvos lenkų, yra kalta LLRA vykdoma politika?

    Kiekvienoje valstybėje įvairios partijos gina ir atstovauja įvairių grupių interesams, nėra išimtis ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), kuri turėtų atstovauti Lietuvos lenkų tautinės mažumos interesams. Bet toli gražu ši politinė jėga negina ir nesiekia šios mažumos interesų. Priešingai – per kylantį konfliktą kiršina abi tautas. Seimo 2012 metų rinkimuose LLRA pirmą sykį pateko į Seimą daugiamandatėje apygardoje. Rinkimus laimėjusios socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius pakvietė LLRA jungtis prie valdančiosios koalicijos. Tuomet LLRA pirmininkas Valdemaras Tomaševskis teigė, jog jo vadovaujama partija koalicijos derybose nesiruošia kelti klausimų dėl pavardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis, mat tai nėra politinis klausimas.

    Šis V. Tomaševskio pareiškimas man sukėlė nemažą nuostabą. Pastaruosius kelerius metus siekis įteisinti asmenvardžių rašybą nelietuviškais rašmenimis buvo pagrindinė LLRA veiklos sritis, būtent šiuo klausimu viešojoje erdvėje dažniausiai reikšdavosi LLRA atstovai. Iš karto kilo klausimas: jei asmenvardžių rašyba nėra politinis klausimas, kodėl jam buvo skiriama tiek dėmesio prieš rinkimus ir ar buvo svarbu jį taip akcentuoti dvišaliuose Lenkijos bei Lietuvos santykiuose, kuriuose neabejotinai didelį vaidmenį vaidina V. Tomaševskio ir kitų LLRA narių vieši pareiškimai? Bet neilgai trukus šios partijos lyderis ir vėl grįžo prie savo buvusios pozicijos dėl asmenvardžių ir vietovardžių bei gatvių pavadinimų rašymo. Mano nuomone, toks LLRA lyderio elgesys tik parodė, kad tai buvo siekis apkvailinti būsimos valdančiosios koalicijos bendražygius, kurie tikėjo, kad jei šie klausimai nebus eskaluojami LLRA,  Lietuvos-Lenkijos santykių „perkrovimas“, „atšilimas“ bus kur kas spartesnis. Apskritai asmenvardžių klausimui nereikėtų skirti dėmesio, mat įteisinti jų rašybą nelietuviškais rašmenimis nėra jokio reikalo. Mano, kaip Lietuvos lenkės nuomone, LLRA, prieš formuodama savo tikslus ir tolesnius veiksmus, dėl jų turėtų tartis ir su šios partijos atstovaujama mažuma – lenkais, o ne tik tikėtis jų palaiminimo savo siekiams ir veiksmams. Šios partijos nariai turėtų organizuoti konferencijas, susitikimus, į kuriuos susirinktų Lietuvos lenkai ir kuriuose būtų svarstomi patys opiausi, reikšmingiausi šiai tautinei mažumai klausimai. Reikia atsiklausti lenkų, kurie nepriklauso LLRA, nuomonės, kadangi per šios partijos veiksmus yra kuriama bendra nuomonė apie lenkų tautinę mažumą.

    Kita problema – lietuvių kalbos egzamino suvienodinimas. Daugelio LLRA atstovų pagrindinis argumentas prieš lietuvių kalbos egzamino suvienodinimą yra tas, kad išmoktos ir gimtosios kalbos statusas skiriasi. „Išmokta kalba niekada nebus gimtoji, kuria formuojame savo mintis“, – tvirtino susitikime su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo viceministre Edita Tamošiūnaite dalyvavę LLRA nariai. Mano nuomonė skiriasi nuo LLRA išsakyto argumento, neva šis įstatymas diskriminuoja Lietuvos tautinių mažumų švietimą. Visų pirma, lietuvių kalbos egzamino suvienodinimas kitataučiams yra siekis, kad visų Lietuvoje besimokančių mokinių lietuvių kalbos žinios būtų vertinamos vienodai, kad niekas nebūtų privilegijuotas, o valstybinės kalbos įgūdžiai nebūtų prastesni nei besimokančiųjų lietuvių mokyklose. Antra, noras suvienodinti lietuvių kalbos egzaminą yra lyg tiltas į gilesnę Lietuvos tautinių mažumų integraciją, per kurią tautinės mažumos atstovai nejustų diskomforto studijuodami aukštosiose mokyklose ar dirbdami ir nekurtų „autonomiškos salos“. Tiesą pasakius, lenkų švietimo padėtį Lietuvoje galima vadinti geriausia pasaulyje. Kur dar rasime beveik šimtą lenkų mokyklų bei dar pusšimtį vaikų darželių ir net lenkų universitetą?

    Noriu pabrėžti, kad tautinių mažumų problematika Lietuvoje ir Latvijoje gretinama neadekvačiai ir neteisingai, taikant dvejopus standartus. Pavyzdžiui, Latvijoje vietovardžių pavadinimai ne valstybine kalba negalimi, tačiau pavardžių įrašymo atitinkamais rašmenimis asmens dokumentuose modelis toks pats, koks buvo ir 2010 m. kelių Seimo narių siūlytame, bet LLRA atmestame įstatyme. Latvijoje 10 tūkst. lenkų tenka vos viena mokykla, Lietuvoje – beveik keturiskart daugiau. 85 proc. Lietuvos lenkų gimtąja kalba laiko lenkų kalbą, o Latvijoje tokių yra tik trečdalis, Baltarusijoje ir Ukrainoje – 12–13 proc., taigi sąlygos lenkų tapatybei Lietuvoje geresnės negu kitur. Nepaisant šių rodiklių, kritikos, o dažnai ir griežtų reikalavimų, strėlės skrieja tik į Lietuvą, o štai Latvija, kurioje nėra nė vienos mokyklos lenkų dėstomąją kalba, netgi Lenkijos prezidento laikoma pavyzdine santykiuose su lenkų tautine mažuma…

    Dažnai manoma, jog LLRA įtraukus į Vyriausybę atsiras reali platforma dialogui, kurio iki šiol nebuvo su Lenkija. Netgi svarstoma, kad LLRA galėtų tapti savotišku tiltu tarp Lietuvos ir Lenkijos. LLRA stiprybė yra Vilniaus regiono politinė kontrolė ir opių problemų kėlimas į politinės darbotvarkės aktualijas. Bet koks priimtas kompromisas ar kažkoks pajudėjimas prie geresnių santykių, grasintų partijos aktualumui ar net žlugimui, priverstų kelti naujas problemas, bandyti grįžti prie senosios politikos. LLRA puikiai žino savo vaidmenį Lietuvos-Lenkijos santykiuose. Šių abiejų tautų santykių situaciją būtų galima pakeisti, jei LLRA pakoreguotų savo ideologiją ir požiūrį į Lietuvos valstybę ir pradėtų save tapatinti, ideologizuoti su iškiliais Lietuvos lenkų veikėjais, tokiais kaip Mykolas Romeris, Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas ir kitais, teiktų pirmenybę Lietuvos ir Lenkijos strateginių klausimų svarstymui, regiono stiprinimo idėjai ir apsaugai, o tautinės mažumos problemas nukeltų į antrą vietą. Kai abipusiški šalių santykiai yra geri, tai ir tautinę mažumą sudaranti grupė jaučiasi kur kas saugesnė ir ramesnė. Kitas būdas – sukurti naują, kitaip mąstančią tautinės mažumos politinę jėgą, kuri gebėtų išspręsti visas išvardytas problemas, negadindama šalių diplomatinių santykių. O ir kitos Lietuvos politinės partijos turi būti suinteresuotos spręsti tautinių mažumų problemas, tada piliečiai pastebės, kad jie svarbūs ne tik vienai politinei jėgai ir kad jų rūpimi klausimai gali būti sprendžiami ne tik pasitelkiant LLRA. O tai galima lengvai pasiekti paprastomis priemonėmis – susitinkant, diskutuojant, šviečiant tautines mažumas apie dabartį ir ateitį.

    Atrodo, kad įtampa Lietuvos ir Lenkijos santykiuose neslūgsta. Ko gera, santykių atšalimą galima būtų sieti su valdžios pasikeitimu tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Dėmesys Lenkijai, kaip „artimiausiai kaimynei“, susilpnėjo prezidento postą 2009 m. užėmus Daliai Grybauskaitei. Naujoji Lietuvos Respublikos prezidentė pakeitė iki tol vyravusius užsienio politikos prioritetus – vertybinė politika buvo pakeista pragmatine politika. Iš esmės buvo nutraukti per Valdo Adamkaus prezidentavimą susiformavę ypač geri santykiai tiek su Lenkija, tiek, pavyzdžiui, su Gruzija.

    Tačiau svarbesniu veiksniu tapo nelauktas valdžios pokytis Lenkijoje, įvykęs po tragiškos šios šalies prezidento Lecho Kaczynskio žūties per lėktuvo katastrofą prie Smolensko. Galime prisiminti, kad prieš pat šią tragediją Lenkijos Prezidentas lankėsi Lietuvoje – tuomet kaip tik buvo svarstomas atskirų Seimo narių siūlytas įstatymas, kuriuo Lietuvos Respublikos asmens tapatybės dokumentuose lenkiškus vardus ir pavardes turėjo būti leista rašyti originalo kalba. Įstatymo projektas vis dėlto buvo atmestas. L. Kaczynskis po kelių dienų žuvo, o Lenkijoje į valdžią irgi atėjo pragmatinės politikos šalininkai. Lenkija, panašiai kaip ir Lietuva, peržiūrėjo savo tarptautinių santykių prioritetus – Lietuvos nenaudai.

    Vis dėlto atrodo, kad esminė Lietuvos ir Lenkijos santykių problema yra viešoji diplomatija. Kol kas neteko girdėti, kad tarpvalstybinių santykių atšalimas darytų didesnę įtaką kituose lygiuose (pvz., Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus ES politikos klausimais ar pan.). Kad problemos toliau negilėtų, reikia siekti, kad santykiai grįžtų į geros ir patikimos kaimynystės plotmę. Šią problema padėtų išspręsti keli įmanomi veiksmai.

    Pirma, turime susitaikyti su bendra praeitimi. Praeities nesutarimai neretai meta nemažų iššūkių ir dabartiniams valstybių santykiams. Dažnai pastebime, kad sprendžiant šiandienos problemas, konfliktas dar labiau kurstomas, prisimenant padarytas skriaudas ir nesutarimus. Kol praeitis bus vertinama kaip atvira žaizda, tol bus sunku kalbėti apie dabartį ir ateities perspektyvas. Kol mūsų visų istorijos interpretacijos skirsis, tol negalėsime kalbėti ir apie tolesnį bendradarbiavimą.

    Lietuvos-Lenkijos santykiuose svarbią vietą turi užimti gera tarpusavio komunikacija. Mažai težinome vieni apie kitus. O kur randame daugiausiai atsakymų į mums rūpimus klausimus? Taip, informacinėje erdvėje. Joje vis dažniau pasirodo straipsnių apie neigiamus šių šalių santykius ir vis dažniau viešinamos problemos, bet pamirštama, kad yra ir geroji patirtis, kuri turėtų būti nepamirštama ir kuri būtų palanki abiejų šalių santykiams, skatintų geresni tarpusavio supratimą.

    Regioninis lygmuo šiandienėje Europoje tebėra labai svarbus. Šalių narių susivienijimas į interesų grupes, kad tam tikrais klausimais galima būtų kalbėti „vienu balsu“, atrodo natūralus ir suprantamas procesas. Dauguma Baltijos šalių problemų ir baimių gali būti visiškai nesuprantamos Vakarų Europos šalims, tačiau gali būti gerai žinomos tai pačiai Lenkijai.

    Turime  bendradarbiauti ekonominio ir, pirmiausia, energetinio saugumo sferoje. Taip pat reiktų pamiršti tiesioginio atsipirkimo klausimą, kuris ne visada turi būti esminis, nes pasaulyje energetika tampa ne tik ekonominio, bet ir nacionalinio saugumo dalykas.

    Lietuva kol kas neparodė sugebėjimo tiksliai ir atsakingai vykdyti svarbius ne tik nacionalinius, bet ir regioninius energetinius projektus. Atrodo, kad strateginiai prioritetai tiesiog išgaruoja politiniuose žaidimuose. Turėtume labiau skatinti kultūrinius mainus, abiejų valstybių mokslininkų bendradarbiavimą, verslo sąveiką ir pan.

    Reikalingas bendradarbiavimas plėtojant santykius su trečiosiomis šalimis. Reikia daugiau projektų, kuriuose dalyvautų ir būtų įtrauktos Lietuva ir Lenkija bei kitos suinteresuotos valstybės (pvz., unikalus minėtų šalių kelias siekiant narystės ES ir NATO), nes dalyvavimas bendruose projektuose skatina labiau vertinti partnerius ir geriau vienas kitą pažinti. Tačiau čia būtina aktyvi tiek Lietuvos, tiek Lenkijos pozicija, vykdant ES Rytų partnerystės programą. Šiuose projektuose būtų įžvelgiamas svarbus bendras interesas – stabili ir demokratiška Rytų Europa, kurios rezultatas būtų geresni šio geografinio regiono santykiai ne tik politikoje, bet ir ekonominėje plotmėje.

    Šie mano pasvarstymai nėra panacėja Lietuvos-Lenkijos santykiams, bet, mano nuomone, tai idėjos, geriausią ir tiesiausią kelią tiesiančios gerų ir abipusiškai naudingų santykių formavimo link.

  • ATGAL
    Irena Gasperavičiūtė: Lenkijos lietuviai pavargo vieni kovoti už išlikimą
    PIRMYN
    Lietuvos-Lenkijos santykiai: išėjimo iš užburto rato beieškant
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.