Ar įmanoma žmonijos gerovė perkaitusioje Žemėje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ar įmanoma žmonijos gerovė perkaitusioje Žemėje

  • Data: 2013-02-25
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Dėl klimato kaitos ne tik jaučiame orų anomalijas, bet ir susiduriame su vis dažniau kylančiomis stichinėmis nelaimėmis (Brisbano upės potvynis, Australija) Jurgitos Rimkevičienės nuotrauka

    Tuo metu, kai Lietuvos žiniasklaidos dėmesys buvo sutelktas į naujos Vyriausybės sudarymą, į ministrų tinkamumą ir kalbų žinojimą, Kataro sostinėje Dohoje lapkričio 26–gruodžio 8 dienomis vyko kasmetinė, jau 18-oji Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija (COP18).

    Lietuvoje dėl klimato kaitos dar nesijaudinama – manoma, kad jos pasekmės įmanomos tik kažkur toli nuo mūsų arba tik filmuose apie katastrofas. Dar nebuvo ilgalaikių sausrų ar ilgalaikių liūčių, vos keli procentai ūkininkų draudžia pasėlius nuo gamtinių nelaimių. Šiltesnės žiemos visus tik džiugintų, nes sąskaitos už šilumą kelia galvos skausmą. Dabartiniai potvyniai Nemuno žemupyje labiau domina televizijas – gyventojai rūpesčių išvengtų pastačius seniai žadamą estakadą ir nupirkus kelis plaukiojančius transporterius. Į nuplautus Palangos paplūdimius pilti smėlį visai smagus užsiėmimas. Didesnį rūpestį pradėjo kelti tik audros, palikdamos ištisus rajonus be elektros. Sukrustume, jei gražiuosiuose  mūsų ežeruose peršiltų vanduo ir jie pradėtų užželti šiltųjų kraštų augalais ir dumbliais.

    Pasaulio valstybių susitarimai

    Žmonijos veiksmai stabdyti klimato kaitą bendros veiklos pradžioje buvo labai aktyvūs. Jungtinių Tautų klimato kaitos konvencija, pasirašyta 1992 metais,  įsigaliojo 1994-aisiais, o po metų, 1995-aisiais, įvyko pirmoji JT klimato kaitos konferencija. Netrukus, 1997 metais Kioto mieste, Japonijoje vykusioje trečiojoje konferencijoje buvo priimtas Kioto protokolas, įsigaliojęs 2005 metais. Juo pasaulio valstybės įsipareigojo mažinti oro taršą, per 2008–2012 metus šiltnamio efektą sukeliančių dujų (perskaičiavus jas į anglies dvideginį CO2) išmetimą sumažinti 5 proc., palyginti su 1990 metais valstybėse buvusiais išmetimais. Tiesa, konkretūs išmetimų sumažinimo skaičiai nustatyti tik 37 išsivysčiusioms (išskyrus protokolo neratifikavusias JAV) ir į rinkos ekonomiką pereinančioms valstybėms (Lietuva yra  tarp jų, ir ji nusistatė sau didesnę užduotį – 8 proc.). Kitos valstybės, vadinamos besivystančiomis, oro taršos  mažinimo įsipareigojimų neturi. Neturi todėl, kad kaltomis už padidėjusią oro taršą laikomos išsivysčiusios valstybės, kuriose pramoninė veikla vyksta jau daugiau kaip 150 metų.

    JT klimato kaitos konvencijos kritikai vadina ją neefektyvia tarptautinės politikos sistema. Veikiama vien gera valstybių valia ir bendru sutarimu, o tai negarantuoja sėkmės, nes šalys ar jų grupės gali atsisakyti dalyvauti Konvencijoje ar blokuoti Kioto protokolo sprendimus. Tokį sutartą bendrą veikimą, nukreiptą  prieš išsivysčiusių šalių pasiūlymus, pademonstravo Brazilija, Kinija, Indija ir Pietų Afrikos Respublika 2009 metų Kopenhagos konferencijoje. Tai, kad daugybės valstybių nesaisto jokie įsipareigojimai, mažina šios konvencijos pasaulinę reikšmę. Kioto protokole oro taršą įsipareigojusios mažinti šalys (didžiąją jų dalį sudaro Europos Sąjungos valstybės) yra gražus pavyzdys kitoms valstybėms. 1990-aisiais, kurie yra atskaitos pradžios metai protokole, išsivysčiusioms šalims teko du trečdaliai orą teršiančių dujų. Dabar joms tenka mažiau kaip vienas trečdalis.

    Kinijos ir JAV ginčai

    Didelę įtaką kitų valstybių elgsenai, kartu ir būsimai Kioto protokolo susitarimų gyvavimo sėkmei, daro JAV ir Kinijos ginčai dėl oro taršos. Šios valstybės yra didžiausios ekonomikos pasaulyje, kartu ir didžiausios oro teršėjos pagal absoliučius CO2 išmetimus. Šioms dviem valstybėms tenka 40 proc. visame pasaulyje išmetamo CO2. Absoliučiai didžiausią kiekį išmeta Kinija (2011 metais – 9,7 mlrd. tonų CO2), jos išmetimai per paskutinius ketverius metus kasmet didėjo (2008 metais išmesta 7 mlrd. tonų CO2). JAV išmetimai siekia 5,4 mlrd. tonų CO2, jų dydis per ketverius metus beveik nekito.

    Skaičiuojant išmetimų kiekį, tenkantį vienam gyventojui, JAV išmetama daug daugiau (17,3 tonos CO2) nei Kinijoje (7,2 tonos CO2).

    JAV, atsisakydamos ratifikuoti Kioto protokolą, kaip pagrindines priežastis nurodė tai, kad oro taršos mažinimo užduotys privalo būti nustatytos taip pat  ir besivystančioms šalims, ir tai, kad oro taršos mažinimo įsipareigojimai rimtai pakenktų JAV ekonomikai ir daug dirbančiųjų netektų darbo. JAV nuomone, oro taršą būtina mažinti ne ribojant pramonės ir energetikos įmonių veiklą, bet kuriant ir diegiant naujas technologijas, ypač susijusias su anglies deginimu elektrinėse.

    Kinijos nuomone, būtų nesąžininga ir neprotinga mažinti CO2 išmetimus šiuo metu, kai Kinijos BVP dydis, tenkantis vienam gyventojui, siekia tik 5000 JAV dolerių. Išsivysčiusiose šalyse CO2 išmetimai didžiausią lygį pasiekė tada, kai tų šalių BVP vienam  gyventojui pasiekė maždaug 45 000 JAV dolerių. Kinija tikisi didžiausią išmetimų lygį pasiekti greičiau, kai jos BVP vienam gyventojui pasieks apie 25 000 JAV dolerių. Po to išmetimai turėtų mažėti. Kinija sumažino akmens anglies deginimo taršą, bet atsirado naujas taršos šaltinis – automobiliai, kai 60 milijonų kinų į juos įsėdo atsisakę dviračių.

    Tokiomis sąlygomis, kai JAV ir Kinija nesilaiko Kioto protokolo sąlygų, savanoriškas oro taršos mažinimas kitose šalyse neturi didesnės įtakos pasaulio klimato kaitai.

    „Klimato turistų” konferencijos

    Nepavykstant suderinti nesutarimų tarp valstybių, artėjo 2012 metai, kai Kioto protokolą reikėjo atnaujinti, tačiau šalių ryžtas tolesnei veiklai pradėjo blėsti. Prieš 2012 metus vykusiose ir naujus įsipareigojimus turėjusiose suderinti keliose konferencijoje nepavyko pasiekti konkrečių susitarimų, todėl žurnalistų komentaruose pradėta šaipytis, kad tai „klimato turistų” konferencijos.

    Ryžtingai veikti buvo nusiteikta 2009 metų Kopenhagos konferencijoje,  tačiau visi sprendimai buvo nukelti ateičiai, nes krizė purtė pasaulio finansų sistemą. Kopenhagoje buvo pritarta idėjai tartis dėl Žaliojo klimato fondo, skirto padėti nuo klimato pokyčių nukentėjusioms valstybėms, sukūrimo. Susitarta ir dėl vieno svarbaus skaičiaus – buvo pripažintas mokslinis požiūris, kad pasaulinei temperatūrai negalima leisti pakilti daugiau nei 20C, ir pažymėta, kad tam būtina gerokai  sumažinti CO2 išmetimus.

    2010 metų Kankuno (Meksika) konferencijoje taip pat nieko nepasiekta, o Japonija ten paskelbė nedalyvausianti atnaujintame Kioto protokolo susitarime. Japonija savo sprendimą grindė tuo, kad svarbiausiems jos ekonomikos konkurentams – Kinijai, Indijai, Indonezijai, Brazilijai – CO2 išmetimų apribojimai netaikomi.

    2011 metų Durbano (Pietų Afrikos Respublika) konferencijoje susitarta, kad derybos dėl Kioto protokolo pratęsimo vyks iki 2015 metų, o naujieji įsipareigojimai įsigaliotų 2020 metais. Durbane buvo toliau tęsiamos derybos dėl Žaliojo klimato fondo sukūrimo. 2011 metais Kanada pasitraukė iš Kioto protokolą pasirašiusių valstybių gretų. Priežastis paprasta – Kanada pradėjo išgauti naftą iš bituminių smėlių. Technologiniam procesui reikia daug karšto vandens, jį šildant labai padidėjo CO2 išmetimai, už kuriuos Kanadai būtų tekę sumokėti 14 milijardų JAV dolerių, todėl Kanada pasirinko pigesnę išeitį. Kanada nesijaučia esanti kalta, didindama oro taršą, ir teigia, kad Kioto protokolas negali būti privalomas, jei jis netaikomas dviejų didžiausių teršėjų pasaulyje – Kinijos ir JAV – atžvilgiu.

    Doha – nieko nauja

    2012 metais Dohoje iš esmės nieko naujo nebuvo pasiekta. Pakartotas įsipareigojimas tęsti dabartinio Kioto protokolo sąlygas iki 2020 metų. Dar kelios valstybės – Rusija, Ukraina, Naujoji Zelandija, Baltarusija – pranešė, kad rengiant atnaujintą Kioto protokolą nepriims naujų įsipareigojimų. Atsisakymo priežastys tos pačios, kurias kelia  JAV ir Japonija – įsipareigojimai mažinti CO2 išmetimus protokole turi būti nustatyti visoms valstybėms –  tiek išsivysčiusioms, tiek besivystančioms. Tik toks atnaujintas susitarimas, grindžiamas privalomais ir finansine atsakomybe apibrėžtais valstybių įsipareigojimais, gali užtikrinti Klimato kaitos konvencijos ir Kioto protokolo tikslus. Savanoriški valstybių įsipareigojimai greitai pamirštami, kai ekonominės krizės metu tenka rinktis – riboti savo pramonę ar mažinti pasaulinį atšilimą.

    Daugelis Dohos konferencijos dalyvių ir jos darbą komentavę mokslininkai pripažino, kad būtina priimti daug griežtesnes priemones klimato kaitai stabdyti. Vėliausi klimatologų tyrimai, kuriuos pateikė Pasaulio bankas, leidžia teigti, kad iki 2050 metų vidutinė Žemės temperatūra pakils ne 20C, kaip buvo tikimasi, o 3–50C.

    Ryžtingesniems sprendimams priimti neturėjo įtakos ir tai, kad konferencijos dalyviams buvo akivaizdūs naujausi klimato kaitos padariniai – spalio mėnesį Jungtines Amerikos Valstijas niokojo uraganas „Sandy“, o konferencijos dienomis Filipinus nusiaubė taifūnas „Bopha“ (Ofe).

    Klausimus, dėl kurių galutinių sprendimų priimti nepavyko, nutarta atidėti kitai konferencijai, kuri vyks 2013 metais Varšuvoje. Tarp jų ir Žaliojo klimato fondo steigimo reikalus –   kaip per metus surinkti 100 milijardų JAV dolerių ir kaip juos teisingai paskirstyti nuo klimato kaitos nukenčiančioms valstybėms.

    Kaip pasiekti gerovę be Žemės alinimo

    Šiek tiek pesimistiškai apžvelgėme paskutinių klimato kaitos konferencijų laimėjimus. Pesimistiškai todėl, kad pasaulio valstybių vyriausybių, bandančių derėtis dėl klimato kaitos mažinimo, galimybės yra apribotos ekonominės gerovės siekimu savo valstybėms. Ekonominė gerovė grindžiama tik nuolat didėjančiu vartojimu – kuo didesnis prekių poreikis, tuo daugiau jų reikia gaminti, tuo daugiau darbo vietų, tuo daugiau pajamų, tuo daugiau prekių vėl bus perkama. Taip sukamas ekonomikos ratas gal ir turėtų amžiną sėkmę, jei mūsų planeta būtų begalinė. Tačiau Žemė turi savo ribas – ribotą žmonėms gyventi tinkamą plotą, ribotą anglies, naftos ir dujų kiekį, ribotą gėlo vandens ir švaraus oro kiekį. Sukantis vis didėjančiai vartojimo spiralei turimų išteklių Žemėje neužteks, todėl valstybėms derėtis reikėtų ne vien dėl oro teršimo, bet ir dėl kitų svarbių dalykų – vartojimo ribojimo, skurdo ir turtinės nelygybės mažinimo, Žemės gyventojų skaičiaus didėjimo, miškų – Žemės plaučių, išsaugojimo.

    Visi žinome, kad žmonės daugiau galvoti pradeda tik į bėdą patekę. Taip atsitiko ir su Didžiosios Britanijos mokslininko, ekologijos ekonomisto, Sori (Surrey) universiteto darnaus vystymosi profesoriaus Timo Džeksono (Tim Jackson) siūlymais keisti žmonijos gyvenimo ir ekonomikos vystymo būdus. Kol Europos nesukrėtė pasaulinė finansų krizė, jo mintys labiau žinomos buvo tik ekologija besidomintiems. Krizė privertė visus žmones apsvarstyti, ar yra kitokių visuomenės  vystymosi kelių, todėl 2009 metais išleista Timo Džeksono knyga „Gerovė be augimo“ tapo labai skaitoma Europoje ir visame pasaulyje. Ji buvo išversta į 14 kalbų, tarp jų ir į kinų kalbą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija sausio mėnesio pradžioje pranešė, kad knyga jau išleista ir lietuviškai. Ji nemokamai bus platinama valstybės institucijoms, savivaldybėms, mokymo įstaigoms, nevyriausybinėms organizacijoms, verslo atstovams. Tikiuosi, kad  „Apžvalgos“ skaitytojai ją ras ir bibliotekose, o elektroninį jos variantą galima perskaityti http://www.gvt.lt/uploads/leidiniai/knygos/gerove_be_augimo_knyga.pdf (žiūrėta 2013-02-06).

    Knyga parašyta taip, kad ją suprastų kiekvienas žmogus. Joje labai suprantamai paaiškintos ekonomikos ir finansų sąvokos ir išdėstytos 2008 metų pasaulinės krizės priežastys. Autorius aiškina, kad visuomenės gerovė ir laimės indeksas nebūtinai priklauso nuo žmogaus turtingumo. Besaikis vartojimas, autoriaus nuomone,  nulemtas ne fiziologinių poreikių, bet psichologinių veiksnių – kai gėdos atrodyti blogiau už aplinkinius vengimas pavirsta neribotos prabangos troškimu. „Mes leidžiame pinigus, kurių neturime, daiktams, kurių mums nereikia, kad darytume įspūdį žmonėms, kuriems nerūpime“, –  tokia elgsena paremtas ekonominis augimas, pasak mokslininko, yra nestabilus ir netvarus.

    T. Džeksonas įrodo pražūtingą vartojimo augimo poveikį mūsų planetos klimatui, perspėja, kad tai veda prie gamtinių išteklių išeikvojimo, aplinkos kokybės prastėjimo, dabartinės ir ateities kartų nuskurdinimo: „Gerovė glūdi mūsų gebėjime klestėti, kaip žmogiškoms būtybėms, neperžengiant ekologinių mūsų baigtinės (ribotos) planetos ribų. Mūsų visuomenės iššūkis yra sukurti tokias sąlygas, kad tai taptų įmanoma. Tai neatidėliotina mūsų laikų užduotis.“

    Knygoje pasiūlyti būdai, kaip siekti darnios ekonomikos. Daugelį jų vertėtų kuo greičiau pradėti diegti mūsų visuomenėje, siekiant suteikti žmonėms sėkmės viltį, sustiprinti bendrumo jausmą. Autoriaus siūlomi būdai gali tapti nemažu iššūkiu darbdaviams ir politikams, nes jis siūlo apsaugoti darbo vietas mažinant darbo valandas, keisti pajamų perskirstymo mechanizmus siekiant mažinti pajamų nelygybę. T. Džeksonas teikia pirmenybę socialiai orientuotai rinkos ekonomikai, todėl turėtume sulaukti jo minčių kritikos iš laisvosios rinkos šalininkų.

    Tikėkimės, kad tie asmenys, kuriems ši knyga bus įteikta, nepadės jos giliai į stalčių, ją skaitys, analizuos ir kūrybiškai panaudos Didžiosios Britanijos ekonomikos ilgalaikio vystymosi patirtį.

  • ATGAL
    A. Terleckas: Už laisvą Lietuvą labiausiai turime būti dėkingi Lietuvos partizanams
    PIRMYN
    Serganti Venesuela nesulaukia atomazgos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.