Ar karčios profesinio mokslo šaknys? | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • Ar karčios profesinio mokslo šaknys?

  • Data: 2015-09-21
    Autorius: Gytis Žakevičius

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Daugeliui teko girdėti pasakymą: „mes esame stiprūs tiek, kiek stiprūs yra silpniausi mūsų nariai“. Šiuo posakiu galima vadovautis, vertinant visą mūsų švietimo sistemą. Prasidedantys nauji švietimo metai bus dar vienas indikatorius, kiek stiprios yra mūsų aukštosios mokyklos, kiek būsimų studentų sugebėjo pritraukti kolegijos ir ar profesinis mokymas Lietuvoje žengia koja kojon su naujausiomis tendencijomis. Visgi šios piramidės viršūnėje stovi Švietimo ir mokslo ministerija, kuri yra tiesiogiai atsakinga ne tik už mokslo kokybę, bet ir už visą Lietuvos švietimo bei mokslo raidą.

    Kairiųjų Vyriausybės trumparegiškumas

    Kad mokslas ir švietimas sulauks pakankamai dėmesio iš kairiųjų Vyriausybės, galėjo tikėtis tik patys didžiausi naivuoliai. Beveik prieš trejus metus, kai buvo formuojama valdančioji dauguma ir dalinamasi ministerijomis, mažiausiai dėmesio sulaukė Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijos. Jos partijų dalinimosi schemose užėmė paskutines pozicijas, nes buvo įvertinamos kaip „mažiausiai pelningos“. O vadovaujantis tokia logika, kuo mažiau ES paramos administruoja ministerija, tuo mažiau ji gali prisidėti prie vidinių partijų išteklių ir tuo mažiau ji yra įdomi. Taigi, net nepradėjusi savo darbo, kairiųjų Vyriausybė iš anksto pademonstravo savo požiūrį tiek į mokslą bei švietimą, tiek į kultūrą. O būtent Švietimo ir mokslo ministerija ne tik analizuoja bei vertina, kokia yra dabartinė darbo rinka, t.y. kokių profesijų specialistų Lietuvai labiausiai reikia, atitinkamai rengia juos, bet ir strategiškai žiūri į ateitį ir modeliuoja Lietuvos profesinį veidą. Deja, tenka konstatuoti faktą, jog Vyriausybė visiškai nevertina dabartinės darbo rinkos situacijos, jau nekalbant apie ateities profesijų poreikių projektavimą.

    Vienas iš pagrindinių aspektų, pagrindžiančių prieš tai išsakytus teiginius, yra jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje. Jis šiuo metu siekia apie 22 proc. Taigi, kas penktas jaunuolis, baigęs mokslus ir įgavęs profesiją, stoja į darbo biržą ir tampa bedarbiu. Tai galbūt ir nebūtų kažkoks ypatingas reiškinys, jeigu šalyje siaustų ekonominė krizė ir recesija. Tačiau, pažvelgus į darbo rinką iš darbdavių ar užsienio investuotojų pozicijos, vaizdas visai kitoks. Lietuvos pramoninkų konfederacijos duomenimis, šalies švietimo sistema nespėja atliepti ūkio bei darbo rinkos tendencijų. Net 44 proc. šalies  verslų nesteigė naujų darbo vietų, nes nematė perspektyvų gauti reikiamos profesijos specialistų. Dar paradoksaliau atrodo tai, jog šiuo metu yra per 150 tūkst. laisvų darbo vietų. Tad kaip gali susidėlioti tokia situacija, kad kas penktas jaunuolis yra bedarbis, tačiau rinkoje yra tiek daug laisvų darbo vietų? Atsakymas yra išties gana paprastas – Lietuvos universitetai didžiąja dauguma ruošia būsimus bedarbius, t.y. tokių specialybių atstovus, kurių rinkoje yra perteklius. Kita vertus, profesinis mokymas, kuris yra tarsi panacėja kovoje su jaunimo nedarbu tokiose valstybėse kaip Austrija ir Vokietija, Lietuvoje taip ir neprasiskina kelio į pripažinimą.

    Aukštojo mokslo reforma

    Žvelgiant į šios Vyriausybės darbus, susidaro įspūdis, jog yra bandoma bet kokia kaina išlaikyti esamą situaciją, ignoruojant minėtas darbo rinkos realijas. Yra akivaizdžiai bandoma sudaryti kaip įmanoma palankesnes sąlygas, kad aukštosios mokyklos išsilaikytų. Studijų kryptys bei specializacijos labai dažnais atvejais yra skaidomos ir specialiai pritaikomos prie tam tikrų aukštųjų mokyklų, idant jos galėtų išgyventi. Toks dirbtinis „pritempimas“ ne tik blogina studijų kokybę, bet veda į aklavietę, kai valstybė ruošia ne specialistus, kurie galėtų kelti šalies ekonominę gerovę bei prisidėti prie greitesnės šalies raidos, bet ruošia ateities bedarbius.

    Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal žmonių, turinčių aukštojo mokslo diplomą, skaičių. Šiuo metu net 45 proc. šalies visuomenės gali pasigirti turį aukštojo mokslo diplomą. Skaičiai išties įspūdingi, tačiau galime užduoti sau klausimą, kodėl mes, šalis, turinti Europoje proporciškai daugiausia išsilavinusių žmonių, negyvename geriau negu tokios šalys kaip Šveicarija ar ta pati Vokietija. Atsakymas yra išties paprastas. Viena vertus, neretai lietuviško diplomo kokybė smarkiai nusileidžia vakarietiškajam. Antra vertus, taip yra todėl, kad mes vis dar ruošiame specialistus, kurie kad ir bus su aukštuoju išsilavinimu, visgi atstovaus tokioms profesijoms, kurių bent jau artimiausiu metu Lietuvai tikrai nereikia. Todėl yra būtina riboti bei mažinti socialinių mokslų studijų kryptis, visą dėmesį sutelkiant į tiksliuosius mokslus, ypač tokias profesijas kaip informacinės technologijos bei inžinerija. Būtent šių profesijų atstovų labiausiai reikia darbo biržoje.

    Taip pat akivaizdu, kad Lietuvoje yra per didelis aukštųjų mokyklų skaičius. Dėl to yra būtina konsoliduoti ir sujungti šias švietimo įstaigas, taip stengiantis padidinti mokslo kokybę. Reikia atsižvelgti ir į tai, jog yra per brangu išlaikyti išskaidytą mokslo potencialą, kuris neretai dubliuoja studijų programas. Todėl universitetų sujungimas galėtų būti išsigelbėjimo ratas, siekiant padidinti aukštojo mokslo lygį. Be to, turėtų būti naikinamos studijų kryptys, nesulaukiančios studentų dėmesio. Taip pat turėtų būti atsisakoma studijų krypčių, kurios yra visiškai neperspektyvios darbo rinkoje. Aukštosios mokyklos turėtų pritraukti ne tik daugiau dėstytojų-praktikų, bet ir dėstytojų bei studentų iš užsienio. Universitetai turėtų skatinti integraliąją studijų procesų dalį, t.y. vis didesnį dėmesį telkiant į praktikas užsienio ir Lietuvos kompanijose.

    Profesinio mokymo (pameistrystės) spindesys

    Apie profesines mokyklas, liaudiškai „profkes“, ligi šiol yra kuriami anekdotai. Tai, kas vakarietiškose valstybėse yra puoselėjama ir tobulinama, Lietuvoje vis dar yra laikoma pašaipos objektu dėl įsišaknijusių stereotipų. Daugelis tėvų ar mokytojų nepaklusnius vaikus vis dar gąsdina, jog jeigu nesimokys, pateks į profesinę mokyklą. Neretai profesinės mokyklos auklėtinis bijo draugams ir pažįstamiems prisipažinti, kad mokosi profesinėje mokykloje, nes tai gi nėra prestižas. Visgi tendencija po truputį keičiasi ir profesinį mokslą renkasi vis daugiau jaunuolių.

    Šiuo metu Lietuvoje yra net 69 profesinės mokyklos, 5 darbo rinkos tyrimo centrai bei 260 kitų įstaigų, turinčių licencijas vykdyti profesinį mokymą. Profesinis mokymas yra orientuotas į realias rinkos tendencijas ir jos poreikius. Kitaip tariant, yra rengiami tokių sričių specialistai, kurie yra reikalingi darbo rinkai ir kurie bet kokiu atveju, baigę mokslus, bus įdarbinti. Šios švietimo sistemos veikimo principas yra labai paprastas: mokslo įstaiga, kurioje yra suteikiamas profesinis išsilavinimas, kiekvienais metais pasirašo bendradarbiavimo sutartis su privačiomis verslo struktūromis, kad dalysis studentais. Kitaip tariant, tiek švietimo įstaiga, tiek verslo įmonė lygiomis teisėmis dalyvauja jaunuolio profesinio ugdymo procese. Taigi, studentas mokosi tam tikrą semestro dalį švietimo įstaigoje, kur įgauna teorinių žinių. Kitą semestro dalį jaunuolis praleidžia verslo įmonėje, kur turi galimybę ne tik pritaikyti įgytas teorines žinias, bet ir praktiškai pamatyti, kaip viskas veikia. Įmonės savo ruožtu yra suinteresuotos suteikti tokias praktines žinias studijuojantiems, nes tai yra potencialūs jos darbuotojai. Mokslo įstaiga yra paklausi tarp jaunuolių, nes, baigus mokslą, yra labai didelė tikimybė gauti darbą. Be to, bendradarbiavimas su verslu leidžia nuolatos atnaujinti teorines žinias ir operatyviai reaguoti į rinkos pokyčius ir naujausias tendencijas. Verslo kompanijos yra taip pat suinteresuotos tokia švietimo sistema, nes jos jaučia nuolatinį darbuotojų stygių. Yra suprantama, kad tokios kompanijos, mokydamos jaunuolius, investuoja į juos didžiulius savo išteklius, bet tik taip verslas gali įgyvendinti savo personalo politiką. Galiausiai jaunuoliams yra suteikiama tiek teorinių, tiek praktinių žinių ir iki minimumo sumažinama rizika, baigus mokslus, nerasti darbo.

    Visgi profesinis mokymas Lietuvoje turi daug taisytinų dalykų. Lietuvoje nėra įdiegtas paramos mechanizmas įmonėms, prisidedančioms prie mokymosi proceso. Šiandien visas su mokymu susijusias išlaidas įmonės turi pasidengti pačios. Pagrindiniai įmonės patiriami kaštai mokymo procese išsidėsto taip: 1) 20 % meistro atlygio; 2) 20 % meistro sukuriamos vertės; 3) atlyginimas pameistriui; 4) darbuotojų motyvavimo priemonių kaina; 5) darbui reikalingų sertifikatų kaina; 6) darbuotojų parengimo mokymui kaina; 7) mokymosi įrangos kaina; 8 ) darbo įrangos pameistriui kaina; 9) mokymosi metu sunaudotos medžiagos; 10) administraciniai kaštai.

    Šiuo metu per mokyklinę mokymosi formą vykdomas programas darbuotojas pasiekia specialistui reikiamų žinių minimumą ir po kvalifikacijos įgijimo negali iš karto kurti pridėtinės vertės įmonei. Per pirmuosius 6 naujojo darbuotojo mėnesius įmonė patiria nuostolius. Patirtos išlaidos mokymo procese negali būti suvokiamos kaip investicijos, nesukuriant sąlygų iš mokymo gauti pelno. Įmonės, dalyvaujančios pirminio profesinio mokymo procese, investicinę grąžą pradėtų gauti tik nuo  15-to mokymo mėnesio. 2 metų laikotarpis yra minimalus terminas darbuotojui įgyti aukštos kokybės kvalifikaciją ir įmonėms susigrąžinti mokymo metu patirtas išlaidas.

    Profesinių mokslo įstaigų strategijų esminiai kriterijai apibrėžiami per istoriškai susiklosčiusias funkcinės mokyklos kryptis. Dauguma mokyklų dėl moksleivių pastovaus skaičiaus užsitikrinimo stengiasi formuoti klases į pačias populiariausias mokinių tarpe specialybes. Strategijų formulavime nėra atsižvelgiama į kitų profesinių mokyklų pozicijas. Diferenciacijos strategija leistų mokyklai išryškinti turimą konkurencinį pranašumą ir motyvuotiems moksleiviams leisti lengviau pasirinkti mokymosi įstaigą. Diferenciacijos strategija leistų efektyviau konkuruoti su kitomis šalies profesinėmis mokyklomis, o į mokymosi įstaigą būtų pritraukiama daugiau ir labiau motyvuotų moksleivių iš kitų regionų.

  • ATGAL
    Donaldas Trumpas – naujoji respublikonų viltis?
    PIRMYN
    Pietryčių Lietuvai reikalingas didesnis valstybės dėmesys
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.