Įžvalgos

  • Ar keisis Vokietijos politinis veidas?

  • Temos: Politika
    Data: 2016-12-22
    Autorius: Gytis Žakevičius

    Vokietijoje vis labiau didėja nepasitenkinimas vykdoma pabėgėlių politika. Kartu gausėja gretos euroskeptikų, raginančių išstoti iš Europos Sąjungos. Artėjantys parlamento rinkimai Vokietijoje atsakys į klausimą, ar tradicinės partijos yra pajėgios atsilaikyti prieš populistus.

    Vokietija turi alternatyvą

    Vokietija kaip beveik visos senosios Europos šalys susiduria su euroskepticizmo, populizmo ir ekstremalios dešiniosios banga. Šiuo metu Vokietijoje vis stiprėja nauja populistinė jėga, pasivadinus „Alternatyva Vokietija“ (AfD, vok. „Alternative für Deutschland“). Naujausios apklausos parodė, kad už šią politinę partiją, jei rinkimai vyktų dabar, balsuotų apie 13 proc. Vokietijos gyventojų. Su tokiu rezultatu „Alternatyva Vokietijai“ yra trečias pagal populiarumą politinis judėjimas. Už populistus vis dar populiaresni yra krikščionys demokratai (CDU) su kanclere Angela Merkel priešakyje ir socialistai SPD. Verta pažymėti, kad kanclerės populiarumas stipriai smukęs. Visgi apklausos atskleidė ir kitą tendenciją. Jeigu kanclerės populiarumui neigiamos įtakos turėjo pastaruoju metu vykdoma politika dėl imigracijos, ekonominių sankcijų Rusijai taikymo ar finansinių pagalbų pietinėms Europos Sąjungos valstybėms, ypatingai Graikijai, tai štai socialdemokratai (SPD), žalieji (Grüne), liberalai (FDP) ir kairieji (die Linke) išgyvena bendrą sisteminį nuosmukį: kadangi Vokietijos gyventojai yra nusivylę tiek bendra politine, tiek ir ekonomine sistema, nusisuka nuo ilgus metus palaikytų tradicinių partijų ir renkasi populistines bei naujas partijas.

    Populiariausia partija Vokietijoje vis dar išlieka krikščionys demokratai, kurie, apklausų duomenimis, gautų apie 32 proc. balsų. Už socialdemokratus balsuotų apie 24 proc. rinkėjų. Ketvirta pagal populiarumą partija iškart po populistų rikiuojasi žaliųjų (Grüne) – už juos balsuotų 12 proc. apklaustųjų. Atitinkamai liberalai (FDP) surinktų 6 proc., o kairieji (Die Linke) – 9 proc. rinkėjų simpatijų. Tad nors populistai palaipsniui įsitvirtina trečioje vietoje, visgi politologai sutinka, kad realus rinkėjų skaičius, kuris neatsispindi apklausose, gali būti žymiai didesnis. Taip yra todėl, kad daugeliui vokiečių yra nepatogu pripažinti, kad jie palaiko „Alternative für Deutschland“ partiją, nes pastaroji yra siejama su nemažai kontroversiškų bei netgi įžeidžiančių pasisakymų, su kuriais dalis rinkėjų nenori turėti nieko bendra. Visgi pastarieji rinkėjai yra linkę užmerkti akis arba ignoruoti tam tikrus dalykus, idant būtų įgyvendinti jiems aktualūs ir priimtini pasisakymai. Politologijoje toks rinkėjų elgesys yra vadinamas razinų teorija, kai rinkėjas tarsi sąmoningai išsirenka sau patinkančius pasisakymus bei pažadus ir visiškai ignoruoja jam nepriimtinus ar netgi įžeidžiančius tos pačios partijos teiginius. Itin svarbu tai, jog „Alternatyvą Vokietijai“ renkasi išimtinai visų tradicinių partijų rinkėjai, kurie yra nusivylę bendra politine padėtimi. Ši rinkėjų grupė yra vadinama protesto grupe – ji balsuoja ne už, bet prieš kažką. Neatsitiktinai populistinės partijos pagrindinė žinutė yra jos pavadinimas – alternatyva Vokietijai. Taigi visiems rinkėjams, kuriems dabartinė situacija yra įgrisusi ir neteikianti jokios perspektyvos, yra suteikiama iliuzija, kad štai dabar kažkas pasikeis. Galima numanyti, kad už šiuos populistus balsuos ir tie rinkėjai, kurie dažniausiai į rinkimus net neateina.

    Žinutė iš „ alternatyvios Vokietijos“

    Prieš trejus metus naujas politinis judėjimas „Alternatyva Vokietijai“ įgavo pagreitį. Kad populistai palengva įsitvirtina Vokietijoje, gerai iliustruoja tai, kad rinkimuose į federacines žemes šis politinis judėjimas surinko nemažai rinkėjų balsų. Štai rugsėjį vykę Berlyno savivaldos rinkimai parodė, kad net 14,2 proc. rinkėjų pasitiki ir tiki šia politine jėga, tad šiuo metu dešimtadalis Berlyno tarybos narių yra populistai. O štai Macklenburgo Vorpommeno federacinėje žemėje, esančioje rytų Vokietijoje prie Baltijos jūros, už populistinį rytojų balsavo net 20 proc. vokiečių. Tad federacinių žemių rinkimai, kurie yra savivaldos rinkimų atitikmuo Lietuvoje, yra geras indikatorius – žmonės Vokietijoje vis labiau nusivilia tradicinėmis partijomis ir renkasi niekam nežinomus bei aukso kalnus žadančius politikus.

    Žvelgiant išsamiau į tai, ką siūlo „Alternatyva Vokietijai“, labiausiai akcentuojama imigrantų politika. Vokietijoje iki šiol netyla kalbos dėl kanclerės A. Merkel pasirinktos atvirų durų imigrantams politikos, kai tiek karo, tiek ekonominiai pabėgėliai iš Sirijos ir kitų islamo valstybių masiškai pradėjo plūsti į Europą. Galutiniu pabėgėlių tikslu tapo Vokietija ir skandinaviškosios šalys. Tiek Vokietija, tiek skandinavai taikė itin draugišką imigrantų politiką bei ragino jų pavyzdžiu pasekti ir kitas Europos Sąjungos valstybes. Visgi situacija pačioje Vokietijoje pradėjo kardinaliai keistis ir daugelis vokiečių pradėjo nebepritarti vykdomai imigrantų politikai. Visuomenės susiskaldymas ir akivaizdi priešprieša pabėgėliams tapo puikia proga įsitvirtinti naujai politiniai jėgai.

    Tačiau „alternatyviečiai“ turi ir kitų politinių teiginių bei pažadų savo programoje. Bene pagrindinis šios partijos lozungas yra siekis, kad pati turtingiausia bei daugiausiai į bendrą Europos Sąjungos biudžetą įnešanti valstybė paliktų Europos Sąjungą. Kalbos apie Vokietijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos itin padažnėjo po Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES, vadinamojo Brexito. Apklausos rodo, kad nemaža dalis vokiečių nėra patenkinti būdami Europos Sąjungoje. Pagrindinė tokio nepasitenkinimo priežastis – Vokietija daugiau įneša nei gauna iš narystės ES. Ne paslaptis, kad Vokietija yra didžiausia valstybė donorė, kuri netiesiogiai investuoja ne tik į Europos Sąjungos egzistavimą bei stabilumą, bet ir naujų narių ekonominį augimą.

    Populistai taip pat yra nusiteikę prieš religiją. Ypač didelio dėmesio susilaukia islamas, nuo kurio raginama nusisukti. Tačiau toks reikalavimas yra dviprasmiškas. Viena vertus, tai glaudžiai susiję su dabartinėmis aktualijomis, kai į šalį vis dar plūsta imigrantai iš islamo valstybių. Kita vertus, nusisukimas nuo islamo galėtų reikšti diskriminacinį požiūrį į Vokietijoje gyvenančius turkus. Būtent šios tautybės imigrantų Vokietijoje yra daugiausiai. Ir nors dabartiniai turkai, kurie gyvena Vokietijoje, yra trečios arba net ketvirtos kartos imigrantai (vaikaičiai ar provaikaičiai iš Turkijos atsivežtų darbininkų, kurie atstatinėjo po Antrojo pasaulinio karo sugriautą Vokietiją), tačiau jų integravimosi lygis yra itin žemas. Dažnais atvejais šie turkai, net ir turėdami Vokietijos pilietybę, nekalba vokiškai, nepripažįsta vietinių tradicijų ir gyvena taip, tarsi vis dar būtų Turkijoje. Stebėtinai žemas turkų integracijos lygis suponuoja du dalykus. Pirma, kad tiek šie turkai, tiek ateinančios jų kartos taip ir nesiintegruos į vokišką gyvenimą. Antra, priešprieša religiniu pagrindu tarp vietinių vokiečių ir islamą išpažįstančių turkų gali tik stiprėti. Tad šias problemas itin gerai identifikavę populistai renkasi protesto ir šiai situacijai nepritariančių vokiečių balsus. Kurioziška situacija įvyko tuomet, kai „Alternatyva Vokietijai“ Brandenburgo žemės pirmininkas Alexanderis Gaulandas į šuns dienas išdėjo Vokietijos nacionalinės futbolo rinktinės vieną pagrindinių žvaigždžių Jérôme‘ą Boeatengą vien dėl to, kad pastarasis yra tamsiaodis. Tačiau vėliau šiam politikui teko atsiprašinėti už savo pažiūras, nes futbolas Vokietijoje yra tarsi antra religija, o garsaus futbolininko kritikavimas vien dėl odos spalvos yra politinis užribis net ir populistams.

    Populistai taip pat siekia grįžti prie atominės energetikos. Vokietija yra politiškai apsisprendusi visiškai atsisakyti energijos gaminimo, pasitelkiant atominę energetiką. Atominė energetika yra įvardinama kaip itin pavojinga, kelianti didelę riziką bei daranti neigiamą poveikį aplinkai bei neatitinkanti dabartinių technologijų. Dėl šių ir daugybės kitų argumentų, vokiečiai apsisprendė investuoti į technologijas, kurių pagalba elektros energija yra išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių. Žalioji energetika tapo bene Vokietijos vizitine kortele. Vokietija yra pati pažangiausia pasaulio valstybė, itin inovatyviais būdais ir efektyviai gaminanti elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių. Taigi tokiu būdu šalis tapo energetiškai nepriklausoma, sugebanti net apie 30 proc. reikalingos energijos pasigaminti pati. Turint galvoje, kad Vokietija yra pramoninė valstybė, tokie mastai yra itin dideli. Kitas labai svarbus aspektas yra tai, kad nacionalinis valdžios rūpestis žaliąja energetika leido Vokietijos mokslininkams daug investuoti į tyrimus šioje srityje. Tad nors mokslinė veikla yra nepigi, tačiau jos vaisiai yra itin saldūs – Vokietija turi pačią pažangiausią technologiją gaminant energiją iš gamtos. Tad šias technologijas vokiečiai ne tik diegia savo šalyje, tačiau ir sėkmingai parduoda kitoms valstybėms. Visgi kita medalio pusė yra ta, kad žalioji energetika nėra pigi energija. Investavimas į technologijas, nuolatiniai bandymai ir jos tobulinimas, siekiant išrasti efektyvesnę bei su mažesnėmis sąnaudomis daugiau energijos pagaminančią technologiją, reikalauja ne tik laiko, tačiau ir nemažai finansinių resursų. Tad visi šie papildomi kaštai bei elementai nugula į galutinę elektros energijos, kurią perka eilinis vokietis, kainą. Tad populistai, pasitelkę savo primityvius lozungus, nori spjauti į kelią, kuriuo Vokietija eina jau gerą dešimtmetį ir yra tapusi itin pažangia valstybe, bei grįžti prie pavojingos, gamtą teršiančios, tačiau pigios atominės energijos.

    Kas yra „Alternatyva Vokietijai“ rinkėjai?

    Iliuzija atsiranda ten, kur egzistuoja nusivylimas ir naivumas. Taip galima apibūdinti naujos populistinės jėgos atsiradimą Vokietijoje. Šios šalies sociologai jau pradėjo savo analizes, kuriomis siekia ne tik išsiaiškinti, kokioje politinės doktrinos vietoje yra ši partija, bet ir kas yra jos rinkėjai. Vis labiau tampa aišku, kad naują politinį darinį pasirinks rytų Vokietijos, t.y. buvusios demokratinės respublikos rinkėjai. Šie rinkėjai tradiciškai balsuodavo už krikščionis demokratus, tačiau panašu, kad dabar jie vis labiau gręžiasi į populistus. Sociologai tai aiškinai keliais aspektais. Pirma, nors Vokietijos suvienijimas skaičiuoja jau trečią dešimtmetį, tačiau atotrūkis tarp rytų ir vakarų Vokietijų, žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, yra vis dar ganėtinai ryškus. Taip yra todėl, kad daugelis stambių fabrikų ir industrinių įmonių taip ir nesugebėjo atlaikyti rinkos ekonomikos ir bankrutavo. Dėl šios priežasties rytinės Vokietijos federacinėse žemėse pradingo daugybė gerai apmokamų darbo vietų, o šių regionų taip ir nepavyko ekonomiškai prikelti, todėl natūralu, kad rytų vokiečiai jaučiasi nusivylę ir palikti didžiosios politikos nuošalyje. Antra priežastis, dėl kurios ypač rytų vokiečiai balsuos už populistus, yra jų kategoriškas nusistatymas prieš šiuo metu vykdomą imigrantų politiką. Paradoksalu, tačiau būtent patys skurdžiausi Vokietijos rajonai, kurie yra rytų Vokietijoje arba iš viso nesulaukia pabėgėlių, arba jų skaičius yra toks žemas, kad juntama marginali imigrantų įtaka. Tačiau rytų vokiečiai pyksta ne todėl, kad jiems kavinėse teks pietauti kartu su imigrantais, o jų vaikams kartu su imigrantų vaikais teks dalintis mokyklos suolu. Rytų vokiečiai pyksta dėl to, kad imigrantų politika yra itin brangi ir reikalaujanti didelių finansinių išteklių. Būtent finansiniai ištekliai ir politikų dėmesys yra reikalingas tam, kad ekonomiškai kažkada klestėję regionai vėl atsigautų.

    Pabėgėlių politika Vokietijoje

    Tiek Vokietijos kanclerės A. Merkel kritikai, tiek jos gerbėjai vieningai sutinka, kad jos vedama imigrantų politika stipriai sumažino tiek pačios kanclerės, tiek ir valdančiųjų krikščionių demokratų reitingus. Būtent imigrantų politika suteikė kanclerės oponentams galimybę išsiūbuoti ponios Merkel politinius reitingus, kurie iki tol atrodė nepajudinima.

    Žvelgiant chronologiškai atgal, kanclerės pozicija pasikeitė 180 laipsnių. Iš pradžių Vokietija plačiai atvėrė savo duris pabėgėliams. Tuomet tiek pati A. Merkel, tiek ir daugelis ekspertų įvairiai aiškino tokią pasirinktą taktiką. Vieni palaikė idėją, kad reikia išlikti humaniškiems ir padėti žmonėms, bėgantiems nuo karo baisybių ir netgi mirties. Kiti ekspertai tokią Vokietijos poziciją aiškino siekiu integruoti kuo daugiau pabėgėlių, kad pastarieji pagerintų katastrofiškus šalies demografinius rodiklius ir suteiktų daugiau galimai pigios darbo jėgos. Treti laikėsi pozicijos, kad tokia pabėgėlių politika yra tarsi siekis bent dalinai išpirkti kaltę, padarytą žmoniškumui per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau laikas parodė, kad nei viena iš šių tezių nebuvo teisingos. Taip atsitiko visų pirma dėl to, kad Vokietija, pareikšdama, jog kviečia visus karo ir politinius pabėgėlius, atvėrė tiesiogine prasme pandoros skrynią. Vokietija nebuvo pasiruošusi tokio masto pabėgėlių antplūdžiui. Kartu su karo pabėgėliais į Europą, ir ypač į Vokietiją, pradėjo plūsti ir ekonominiai imigrantai, o kartu ir teroristai. Tai savo ruožtu iššaukė vietinių vokiečių nepasitenkinimą. Kanclerės nelaimei, daugelis kitų Europos Sąjungos valstybių aiškiai pasisakė prieš peršamą pabėgėlių priėmimo kvotų politiką. Tai tik dar labiau suskaldė ES valstybes ir atvėrė kelią įvairiems radikalams ir populistams.

    Vokietijos visuomenė, į šalį plūstant imigrantams iš musulmoniškų šalių, taip pat neliko pasyvia stebėtoja. Vokiečių pasipiktinimas tik dar labiau sustiprėjo po akiplėšiškų ir teroristinių išpuolių Kelne per Naujųjų metų šventę, kai imigrantai seksualiai priekabiavo prie moterų. Teroristiniai išpuoliai Berlyne, nuolatiniai neramumai pabėgėlių stovyklose, nenoras integruotis, išskirtinių sąlygų reikalavimas ir nesiskaitymas su vietiniais lėmė neigiamą vokiečių nuomonę į savąją Vyriausybę.

    www.wikimedia.org, Arne Müseler nuotrauka (Stabili ir nuspėjama Vokietija šiandieninėje geopolitinėje padėtyje yra kaip niekada svarbi, siekiant išlaikyti tvirtą ir tvarią Europos Sąjungą)

    Vokietijos ateities perspektyvos

    Kalbant apie artėjančius Vokietijos parlamento rinkimus, reikia pasakyti, kad krikščionys demokratai visgi sugebėjo stabilizuoti situaciją. Vis augantis populistų populiarumas yra sustabdytas, todėl yra tikimasi, jog po rinkimų valdančiąją koaliciją sudarys senosios tradicinės partijos – CDU ir SPD. Tačiau, jeigu paaiškėtų, kad dabar matomi populistų reitingai realybėje yra žymiai didesni, tuomet prie jau minėtų partijų greičiausiai prisijungtų arba liberalai (FDP), arba žalieji (Grüne).

    Net neabejojama, kad naująja kanclere turėtų vėl tapti A. Merkel, nes ji sugebėjo peržengti per save ir dramatiškai pakeisti imigrantų politiką. Dabar Vokietija jau neįsileidžia naujų pabėgėlių, siekia, jog pastarieji būtų sustabdomi dar kitoje Viduržemio jūros pusėje. Vokietija neketina ilgai taikstytis ir su jau esamais imigrantais – netolimoje ateityje yra planuojama pabėgėlius siųsti atgal į Afganistaną. Išsiuntimas bus tvarkomas net ir tuo atveju, jei pabėgėlis yra ligonis. Taip pat jau dabar yra stipriai mažinamos privilegijos atvykėliams. Visa ši politika yra aiškus signalas, kad Vokietija pabėgėlių atsisako, o visuomenė tai priima kaip teisingą žingsnį.

    Tikėtina, kad A. Merkel ir jos Krikščionių demokratų partija, atsigręžusi į visuomenę ir įsiklausiusi į jos poreikius, sugebės laimėti rinkimus, kad ir mažesnėmis pajėgomis. Stabili ir nuspėjama Vokietija šiandieninėje geopolitinėje padėtyje yra kaip niekada svarbi, siekiant išlaikyti tvirtą ir tvarią Europos Sąjungą. ■

  • ATGAL
    Kur pasuks Europos Sąjunga 2017-aisiais?
    PIRMYN
    Kubos ir JAV santykiai: ar 1958-aisiais dienoraščio įraše pažadėtas karas tęsis ir po F. Castro mirties?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.