Ar Kinija perima iš JAV ekonominio dominavimo vairą? | Apžvalga

Oikos

  • Ar Kinija perima iš JAV ekonominio dominavimo vairą?

  • Data: 2019-04-10
    Autorius: Gytis Žakevičius

    pxhere.com nuotrauka

    Prieš gerus metus įvykęs „Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo forumas“  (angl. APEC) pažėrė daugiau klausimų ir dvejonių, ar Jungtinės Amerikos Valstijos ir toliau yra dominuojanti valstybė pasaulyje ir diktuoja madas, kaip kad iki šiol tai darė. Vis stiprėjanti Kinijos ekonomika ir naudojama itin agresyvi užsienio politika verčia pagrįstai kelti klausimą, ar nesame pasaulinės galios virsmo liudininkais, kai visos svirtys palengva persikelia į galingiausią Azijos valstybę.

    PARADOKSALI SITUACIJA UŽSIENIO POLITIKOJE

    Du šalių lyderiai – Donaldas Trumpas ir Hi Jinpingas – minėtame forume stoja į tribūnas tam, kad tiek Ramiojo vandenyno ekonomikos zonai priklausančios šalys, tiek likusio pasaulio šalys iš pirmųjų lupų išgristų minėtų šalių vadovų principines pozicijas. Pagal šias gaires bus formuojama ateities politika ir toliau vystysis ne tik minėtų šalių vidaus, bet ir užsienio politika, kuri neabejotinai stipriai palies ir tarptautinę prekybą. Du vadovai – du teiginiai. Vienas ragina didesnį dėmesį kreipti į laisvos prekybos skatinimą, biurokratinių sunkumų naikinimą ir liberalesnį požiūrį į reikalavimų ir įvairių standartų (ne)taikymą. Kitas vadovas – priešingai, ragina apsijuosti aklina siena ir izoliuotai ginti nacionalinius šalies ekonominius tikslus. Jeigu prieš keletą metų kažkas būtų paklausęs, kuris teiginys kam priklauso, turbūt be didesnio sunkumo būtume įvardiję citatų autorius. Tačiau dabartinė situacija yra paradoksali, nes JAV prezidentas D. Trumpas pasisako už nacionalinių ekonominių tikslų siekimą bei izoliuotumą, o Kinijos vadovas priešingai deklaruoja kosmopolitišką požiūrį į ekonomiką ir norą stipriau vystyti tarptautinį bendradarbiavimą. Tokie pareiškimai yra geriausias įrodymas, kad tektoninės plokštės yra pajudėjusios, o pasaulio galingųjų šalių jėgos yra gerokai pasikeitusios.

    Visgi vertinant objektyviai tokią susidariusią situaciją, reikia pasakyti, kad taip atsitiko dėl kardinaliai pasikeitusios JAV politikos, kurią diktuoja D. Trumpas. Bene ryškiausiai tai iliustruoja JAV prezidento vienasmenė ambicija išstoti iš Paryžiaus Klimato kaitos programos. Tai buvo itin skaudus žingsnis visai pasaulinei bendruomenei, kuri itin didėlį dėmesį kreipia klimato atšilimui ir aplinkosauginiams aspektams. Be abejo, reikia paminėti, kad tas išstojimas buvo pažymėtas dar ir tokiomis populistinėmis kalbomis bei šūkiais, kaip kad pasaulinis atšilimas neegzistuoja, kad Amerika iki šiol buvo „kvailio vietoje“, kai mokėjo didžiulius įnašus už aplinkosaugą, kai tuo tarpu kiti bendrijos nariai ir kitos šalys, kurios demonstratyviai neprisidėjo prie šios politikos ar jų įnašai buvo neproporcingai mažesni nei JAV, naudojosi ekonominiais pranašumais bei neturėjo tokių griežtų aplinkosauginių reikalavimų. Kitas pavyzdys yra minėto prezidento nuolatos eskaluojama tema, kad JAV pasitrauks iš NATO organizacijos. Motyvas čia vėlgi yra identiškas – kvestionuojamas didžiausias Amerikos indėlis į organizacijos biudžetą. Paraleliai galima teigti, kad JAV prezidentui nepatinka, kad kitos šalys, jo akimis žiūrint, nepakankamai daug prisideda prie bendrijos finansavimo, gaudami saugumo garantus.

    KINIJOS DOMINAVIMAS

    Kinija tuo tarpu demonstruoja ekonominius raumenis – jau beveik dešimtmetį rodo itin stabilų ekonominį augimą. Galima tik prognozuoti, kad artimiausiu metu apsukos tikrai nesumažės. Nors šalis ir toliau „sėkmingai“ yra valdoma komunistinio režimo, tačiau panašu, kad vienintelės šalyje partijos viršūnėlė suprato, kad ekonominis augimas bus užtikrinamas tol, kol eksportuojamų prekių apimtys išliks aukštumoje ar netgi dar labiau augs. Kinai tokia kryptimi ir toliau sėkmingai dirba, o tai gerai iliustruoja Hi Jinpingo frazė, pasakyta prieš kiek daugiau nei ketverius metus, kad iš ekonominio augimo naudos turi turėti ir ekonomiškai silpnai išsivysčiusios šalys. Ir ta naudos „dalinimosi“ politika yra toliau sėkmingai įgyvendinama – Kinija sėkmingai investuoja į kitų šalių infrastruktūros projektus, prisideda finansiškai prie jų sėkmės, taip užsitikrindami dar didesnes eksporto apimtis. Tokia strategija jau atvėrė kiniškoms prekėms kelius į Centrinę Aziją, Europą ir Afriką. Vietinės valdžios atstovams tai irgi yra naudinga. Tiesa, ta nauda yra daugiau trumpuoju periodu, kai reikia rinkėjams parodyti nuveiktus darbus. O sulaukus Kinijos investicinių injekcijų parodyti yra išties ką. Tačiau yra pasakymas „nemokamų pietų nebūna“. Kinai žengę žingsnį, kuris iš pirmo žvilgsnio yra altruistiškas bei genamas gražių tikslų, t. y. padėti besivystančioms šalims susitvarkyti su infrastruktūra, iš tiesų užsitikrina savų prekių eksportą. Taigi kiniškų prekių invazija reiškia ne ką kitą, kaip vietinių prekių mažėjimą bei vietinių įmonių pasitraukimą iš verslo ir bankrotus. O tai vėlgi bumerangu kerta per nedarbo lygį ir iššaukia visą eilę kitų socialinių negerovių. Tačiau kai tai atsitinka, vietiniai politikai, kurie leido kinams investuoti į vietos infrastruktūrą, būna jau toli, o patys kinai neprisideda prie naujų iššūkių sprendimo, kaip kad buvo prisidedama prie infrastruktūros projektų.

    Tad pagrįstai kyla klausimas: ar esame liudininkais epochos, kai ekonominį dominavimą palengva iš JAV perima Kinija? Ar išties nuo šiol kitos šalys žvalgysis į Kiniją, o ne į JAV, kaip naujausių tendencijų ir galios etaloną?

    KINIJOS TRŪKUMAI

    Teigti, kad Pekinas palengva perima Vašingtono rolę, dar šiek tiek anksti. Nors Amerikos diskursas gana stipriai pasikeitęs, o D. Trumpo „bangavimas“ kiekvieną kartą atneša vis įvairesnį vėją, tačiau yra keletas svarių argumentų, kurie Kinijai dar ilgai neleis pagal įtaką prisivyti Jungtinių Amerikos Valstijų.

    Vienas svarbiausių argumentų yra kardinalus skirtumas tarp to, ką deklaruoja Kinijos valdžia užsienio politikos atveju, ir to, kaip jie valdo šalį viduje. Galima kiek nori deklaruoti ir akcentuoti laisvą prekybą, pagalbą besivystančioms valstybėms, investuojant į jų infrastruktūrą, ar ir toliau įvairiais būdais skatinant savų prekių eksportą. Tačiau realybė yra tokia, kad kinai ir toliau visomis išgalėmis šalies viduje skatina protekcionizmą, neleidžia užsienio kapitalui investuoti šalyje, perkant arba perimant kiniškų įmonių valdymą. Kai tuo metu kiniškos įmonės su didžiuliu ekonominiu apetitu perka žaliavas užsienyje, pardavimo kanalus, infrastruktūrą ar net tarptautinio kapitalo įmones, užsienio investuotai gali geriausiu atveju dirbti su vietinėmis įmonėmis turėdami „partnerio“ statusą. Vadovaujantis kiniška logika, „laisva prekyba“ reiškia, kai kiniškos prekės laisvai keliauja po pasaulio rinkas, tačiau toje sąvokoje nėra vietos užsienio įmonėms, ketinančioms pirkti įmones Kinijoje ir plėtoti čia savo verslą.

    Kitas svarus argumentas yra itin kieta komunistinė valdžia Kinijoje. Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad Hi Jinpingo deklaruojamas liberalizmas ir laisvos rinkos siekimas įgauna vis didesnį pagreitį, tačiau šalies viduje komunistinis režimas yra kaip niekada įleidęs gilias šaknis. Pastaruoju metu yra fiksuojama vis daugiau žmogaus teisių pažeidimų, o į tarptautinės bendruomenės raginimus gerbti savo piliečių prigimtines teises ar taikyti vakarietiškame pasaulyje savaime suprantamus aplinkosaugos standartus bei reikalavimus Kinijos valdžiai vis dar atrodo kaip bereikšmės pastabos. Taip yra todėl, kad valstybę Kinijoje atstovauja partija, o ji yra viena. Toji partija ir jos pozicija yra svarbiau nei žmonių teisės ir, greičiausiai, svarbiau nei valstybės ilgalaikiai tikslai.

    Galima vienareikšmiškai teigti, kad nors ir faktas, jog Kinija jau ilgą laiką demonstruoja solidžius ekonominius rodiklius ir stabilų augimą, tačiau sunkiai rasime kitas šalis, kurios norėtų būti tokios kaip Kinija. Na, galbūt Šiaurės Korėja ar dar viena kita kietojo komunizmo šalininkė, tačiau didžiajai daugumai šalių Kinija yra per autoritariška, per daug korupcinė ir per daug komunistinė valstybė, kurios pavyzdys yra daugiau atgrasantis nei keliantis susižavėjimą. Kad šie išvardinti epitetai nėra tik tuščios kalbos gerai iliustruoja pačių kinų požiūris į tėvynę. O tas požiūris yra toks, kad pirmai progai pasitaikius, kinai palieka savo šalį ir laimės ieško svetur. Visiškai kitaip yra Jungtinėse Amerikos Valstijos – jos kaip magnetas traukia pačius gabiausius ir perspektyviausius savo sričių specialistus. Tą trauką nesunku paaiškinti – tai laisvė daryti tai, kas teikia malonumą, būti įvertintam ir galimybė pasiekti dangaus platybes. Ne veltui JAV yra gajus posakis – „tik dangus yra riba“. Tad galima drąsiai teigti, kad „amerikietiškoji“ svajonė yra vis dar gyva, nors dabartinė D. Trumpo politika ir yra nukreipta prieš vienas ar kitas pamatinės Amerikos vertybes.

    Taigi Kinija demonstruoja savo ekonominius raumenis ir labai tikėtina, kad tokia tendencija išliks ir ateityje. Net jeigu Kinijos ekonomika ne tik stipriai aplenks „amerikietiškąją svajonę“, bet ir paliks ją toli užnugaryje, nereikia pamiršti dviejų svarbių aspektų. Pirma – norint būti galingiausia pasaulio valstybe vien ekonominės galios neužtenka. Žymiai labiau yra vertinama politinė ir įtakos galia. O šioje srityje kinai stipriai nusileidžia amerikiečiams ir vargu, ar kada nors bent priartės šiuo aspektu. Kitas svarbus argumentas yra tai, kad tiek Kinijos valdžiai, tiek ekonomikai stipriai trūksta taip vadinamos minkštosios galios (angl. softpower) ir tol, kol situacija nesikeis, prieky Kinijos bus ne tik JAV, tačiau ir Europa.

  • ATGAL
    Pasaulio ekonomikos iššūkiai 2019 metams
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.