Ar Lietuvai reikia savosios „Barnevernet“? | Apžvalga

2017 m. spalis-lapkritis Nr. 10-11 (96-97)

  • Ar Lietuvai reikia savosios „Barnevernet“?

  • Data: 2017-11-20
    Autorius: Jonas Kazimieras Švagžlys

    Šių metų pradžioje Lietuvą sukrėtė tragedija, kai motinos ir patėvio sumuštas mirė ketverių metų vaikas. Šis siaubingas įvykis paskatino iki tol neregėto masto diskusijas apie tai, ką turėtų daryti šalies valdžia, siekdama užkirsti kelią tokioms tragedijoms. Daugelis šalies politikų, taip pat apžvalgininkų, vaiko teisių specialistų bei visuomenėje žinomų žmonių suskubo kaltinti prieš Dovilės Šakalienės ir Mykolo Majausko pasiūlytą smurto prieš vaikus sąvoką apibrėžiantį įstatymą pasisakiusius politikus. Seimo narys Rimantas Jonas Dagys ir politologas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantas Vytautas Sinica teigia, kad tokiomis tragedijomis, kaip keturmečio Matuko nužudymas manipuliuojama politiniais tikslais, o siūlymai perimti Šiaurės šalių praktiką vaiko teisių apsaugos srityje gali atnešti ne norimas permainas, o tragedijas, tokias kaip vaiko paėmimo nepakėlusios motinos savižudybė Šilalės rajone.

    Po vaiko žūties – spaudimas keisti įstatymus

    Dar šios kadencijos Seimo darbo pradžioje konservatorius Mykolas Majauskas ir „valstietė“ (pastaruoju metu iš liberalų frakcijos perėjusi į socialdemokratų frakciją) Dovilė Šakalienė įregistravo Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisas, kuriose išplečiama smurto prieš vaikus, t. y. asmenis iki 18 metų, samprata. Šiame įstatymo projekte numatyta, kad visų formų smurtas prieš vaikus, įskaitant fizines bausmes, yra draudžiamas. Taip pat prie draudžiamų smurto formų priskirtas ir emocinis smurtas, pasireiškiantis vaiko individualumo nepripažinimu, orumo žeminimu, nuolatine neigiama nuostata dėl vaiko. Kaip dar viena smurto prieš vaikus forma išskirta nepriežiūra, apimanti vaiko fizinių, emocinių bei socialinių poreikių (ne)tenkinimą, galintį turėti įtakos vaiko sveikatai, raidai ar orumui.

    Šių metų sausį konservatoriai Rimantas Dagys, Paulius Saudargas, Mantas Adomėnas, Laurynas Kasčiūnas ir „valstiečiai“ Eugenijus Jovaiša, Agnė Širinskienė bei Povilas Urbšys įregistravo naują įstatymo projektą, kuriame siūlyta pakeisti kai kurias D. Šakalienės bei M. Majausko pasiūlyto įstatymo nuostatas. Pavyzdžiui, nepriežiūra apibrėžta kaip nuolatinis vaiko prigimtinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, dėl ko kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ir gyvybei bei fizinei, psichinei, socialinei, dorovinei raidai. Taip pat pašalinta nuostata, jog smurtui prieš vaiką priskirtini veiksmai, galintys suvaržyti jo laisvę bei pažeminti orumą.

    Anot naująjį įstatymo projektą įregistravusių parlamentarų, didelė dalis D. Šakalienės ir M. Majausko pasiūlytų smurto apibrėžimų formuluočių yra nevienareikšmiškos, todėl jų prasmė paliekama jas taikančių socialinių darbuotojų ir kitų specialistų subjektyviai interpretacijai. Kaip teigia įstatymo rengėjai, siekiant išvengti perteklinio valstybės kišimosi ir Lietuvos šeimų konstitucinės teisės pačioms auklėti savo vaikus nepagrįsto ribojimo, apibrėžimuose siūloma atsisakyti formuluočių, kurios įtvirtintų privalomą vaikų auklėjimo modelį.

    Kadangi bendro susitarimo iškart pasiekti nepavyko, šio įstatymo svarstymas buvo atidėtas. Kai Kėdainiuose motinos ir sugyventinio šių metų sausio pabaigoje buvo nužudytas keturmetis Matukas, pastarąjį įstatymą palaikę septyni parlamentarai buvo apkaltinti smurto prieš vaikus toleravimu – socialiniuose tinkluose buvo platinamos „gėdos lentos“, prie Seimo degė žvakės, visuomenėje žinomi žmonės ir organizacijos reikalavo kuo griežčiau priimti smurto prieš vaikus sampratą apibrėžiantį įstatymą (nepaisant akivaizdaus fakto, jog už vaiko sužalojimą buvo baudžiama iki šiol, o vaiko žudikams gresia ilgi metai kalėjimo, tad dėl šios tragedijos kaltinti įstatymus vargu ar pagrįsta).

    Šių metų vasario viduryje galiausiai buvo priimtos smurtą prieš vaikus apibrėžiančios įstatymo pataisos. Nors jos laikomos kompromisiniu variantu ir už jas Seimo nariai balsavo vienbalsiai, V. Sinicos teigimu, jos iš esmės atitinka D. Šakalienės dar pernai siūlytą variantą. „Visgi apibrėžime neliko tokių dalykų, kaip ekonominis smurtas, pozityvios socializacijos reikalavimas, priimtas konkretesnis nepriežiūros apibrėžimas“, – teigia politologas.

    Didžiausia blogybė – visuotinė isterija

    Anot V. Sinicos, vasarį priimtas įstatymas neturėjo įtakos vaiko paėmimo iš šeimos procedūrai. Tačiau jis žalinga laiko visuomenėje kilusią isteriją, skundimo bei įtarumo skatinimą ir tokiu būdu daromą spaudimą už vaiko teisių užtikrinimą atsakingoms institucijoms kaip geriausią priemonę taikyti vaiko paėmimą iš šeimos, kartais netgi deramai neištyrus visų aplinkybių. Jis atkreipia dėmesį į rugsėjo pradžioje įvykusią tragediją Šilalės rajone, kai dėl anytos skundo paėmus vaiką nusižudė jo motina, nors, kaip tikina velionę pažinoję kaimynai, motina savo vaikus prižiūrėjo tinkamai.

    R. Dagio teigimu, tokią visuomenėje kilusią isteriją lemia kai kurių veikėjų žūtbūtinis noras priimti jiems teisingais atrodančius įstatymus, netgi neįvertinant galimų to pasekmių. „Bėda, jog daugelis žmonių netgi neįsigilinę į situaciją jaučiasi tobulai išmanantys, ką ir kaip reikėtų daryti, ir tai trukdo priimti išties reikalingus sprendimus“, – teigia Seimo narys.

    Po keturmečio vaiko žūties M. M­ajauskas sakė, kad Lietuvai vertėtų imti pavyzdį iš Skandinavijos šalių ir įsteigti atskirą, centralizuotą instituciją, prilygstančią Norvegijoje veikiančiai „Barnevernet“ tarnybai, kuri gebėtų išgelbėti vaikus nuo smurtaujančios aplinkos. Panašų požiūrį ne sykį išsakė ir D. Šakalienė. Tačiau V. Sinica bei R. Dagys teigia kategoriškai nesutinkantys, jog analogiška institucija būtų steigiama Lietuvoje, ir Norvegiją vaiko teisių apsaugos srityje laiko netinkamu pavyzdžiu.

    „Didžiausia problema, kalbant apie Skandinavijai būdingą vaiko teisių apsaugos politiką, yra, jog valstybė pernelyg kišasi į šeimos gyvenimą. Tai iš esmės yra komunistinis požiūris, kad vaikai yra valstybės nuosavybė, tad ji, o ne tėvai, turi spręsti, kaip auklėti vaikus“, – įsitikinęs Seimo narys.

    R. Dagys priduria, jog „Barnevernet“ iš esmės veikia kaip savarankiška, niekam nepavaldi institucija, kuri iš vaiko paėmimo procedūrų uždirba didžiulius pinigus ir todėl yra suinteresuota, kad kuo daugiau vaikų būtų paimti iš šeimų.

    „Mano požiūriu, svarbu rasti tin­kamą balansą, kad vaikui būtų užtikrinta apsauga nuo smurto ir kartu būtų stiprinamas šeimos institutas, o ne vaiko auklėjimas perduodamas valstybei“, – sako R. Dagys.

    Anot V. Sinicos, „Barnevernet“ atveju pasitaiko nemažai klaidų, kai vaikai iš šeimos paimami nepagrįstai, todėl tokios institucijos įsteigimas sudarytų galimybes išardyti nepagrįstai didelį skaičių šeimų, kad būtų apsaugoti tie vaikai, kurie iš tiesų patiria tėvų smurtą.

    „Savo siūlymų tikruosius tikslus žino tik patys jų autoriai. Tikiu, kad D. Šakalienė yra nuoširdžiai įsitikinusi šiaurietiško vaiko gerovės modelio sėkme ir neriboto valstybės kišimosi į vaikų auklėjimą teisingumu. Tačiau manau, kad apsaugoti vaikus nuo smurto galima ir mažiau rizikingomis priemonėmis, kad nebūtų sudarytos galimybės griauti padorių šeimų“, – mano V. Sinica.

    Rugsėjo pabaigoje priimtas naujos redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, už kurį balsavo 100 Seimo narių, vienas susilaikė ir nebuvo balsuojančių prieš. R. Dagys teigiamai vertina naująjį įstatymą, kuris, kaip teigia Seimo narys, yra kompromisinis, tačiau geresnis už pirminį jo variantą.

    „Pagal šį įstatymą vaikų iki šešerių metų nebus galima palikti vienų be priežiūros, nesant objektyvios būtinybės. Nors apibrėžti, kada tokia būtinybė egzistuoja, nėra paprasta, tačiau džiaugiuosi, jog priimtas įstatymas, kuriame vaikas traktuojamas kaip šeimos dalis, o ne valstybės nuosavybė, ir vaiko paėmimas iš šeimos numatytas tik aiškiai apibrėžtais atvejais, kai tai yra neišvengiama būtinybė“, – teigia R. Dagys. ■

  • ATGAL
    Europos gynybos integracija: galimi iššūkiai Lietuvai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.