Ar lietuviai yra darbštūs? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ar lietuviai yra darbštūs?

  • Temos: Visuomenė
    Data: 2012-09-27
    Autorius: Karolis JACHIMAVIČIUS

    Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys

    „Lietuviai yra darbštūs“ – dažnai tenka išgirsti tokį stereotipinį pasakymą, kai Lietuvos pilietis bando apibūdinti savo tautą, valstybę, apsibrėžti, kas esąs. Visi stereotipai griūna vėjui vos papūtus, tačiau be apibendrinimų žmogus negali. Mano tikslas šiuo komentaru yra ne užsiimti saviplaka, o suabejoti ta generalizacija. Jeigu sakome, kad vokiečiai yra tvarkingi, galime iškart rasti Vokietijoje ir daug netvarkos. Svarbu problemas įvardyti, nes problemų nutylėjimas – kaip nusikaltimo slėpimas. Matau, kad blogai, bet tyliu ir nieko nedarau, taip purendamas dirvą tinginystei bujoti.

    Iš kur kilo toks mūsiškių įsitikinimas, kad esame darbštūs, galima tik spėlioti. Galbūt iš baudžiavos laikų, kai dažnas turėjo dirbti neatlygintinai ir daug. Šiuo metu Lietuvoje „veikiančioje“ tautosakoje dažnai pasitelkiamas žemę pūslėtomis rankomis ariančio valstiečio motyvas, tačiau apie plyštančius aruodus, teisėtą atlygį, pelną ir sėkmę tose pačiose pastraipose nekalbama. Dažniau pelno siekis yra vanojamas epitetais „grobuoniškumas“, „vertelgiškumas“ ir panašiais. Pelno, turgaus, prekybos lietuvių tautosakoje (turiu omeny plačiausiai paplitusį pasaulio suvokimą ir aiškinimą) nėra. Džiaugčiausi klysdamas.

    Lietuvis turi dirbti daug ir mirti skurde. Man pavyzdžių toli ieškoti nereikia: kartais mano tėvai, kurie savo namo iš pagrindų nevalo, tam samdo valytoją, kartais padejuoja, kaip jie vargsta. Būtent –  „vargsta“. Aš tada pasiremiu skruostą delnu ties troškintos triušienos lėkšte ir pats pradedu stereotipizuoti. Jeigu mano tėvams tokiomis sąlygomis yra blogai, tai ką kalbėt apie žmones, kurie gyvena butuose ir valgo ne triušieną, o jautieną ar dar klaikiau – kiaulieną? Jie eina keliais per pragaro ratus, grįstus stiklo šukėmis!

    Tie žmonės šneka, kad Stalinas tiek žmonių neištrėmė, kaip dabar yra blogai ir žmonės nori išvažiuoti milijonais. Šneka ir visiškai nekreipia dėmesio, kad dabar išvažiuoja patys, o Džiugašvilis trėmė prievarta. Bet jie turbūt net ir dėl blogo oro konkrečiai gali įvardyti kaltą asmenį ir jo gimines per keturias kartas.

    Mano galva, tie žmonės tiesiog nenori dirbt. Stebėjau Rūtos Janutienės laidą, kuriose buvo kalbama apie terminuotas darbo sutartis. Viena žiūrovė labai pyko. Kalbėjo apie aukštas kainas, kad jūs, Seimo nariai, pagyvenkit iš tokio atlyginimo (kadangi Seimo nario atsakomybė yra tokia pati, kaip, pavyzdžiui, parduotuvės skyriaus viršininkės) ir baisėjosi situacija, kad ateini nuolatinio darbo, o tau pasiūlo terminuotą darbo sutartį. Darbdavio laisvė rinktis jai nė motais. Ji, kaip ir pulkai kitų, turbūt įsivaizduoja, kad darbas tęsiasi 40 metų, o jį pakeisti yra tokia katastrofa, kaip atominio reaktoriaus nutekėjimas. Baigei mokyklą, gavai darbą, apsiženijai, išėjai į pensiją. Gyvenimo scenarijus aiškus ir kitaip būti negali.

    Variantas ieškoti darbo kitame mieste? Jūs turbūt norit mane, 55 metų moterį, įžeisti! Todėl apie tokius poelgius aš irgi neišgirstu, bet labai džiaugčiausi išgirdęs. Žinau žmonių, kurie važiuoja į kitą miestą, nes randa geresnį darbą, negu turi, arba važinėja už keliasdešimties kilometrų dirbti, o vakarieniauja ir miega kitoje vietoje, tačiau kad bedarbis rizikuotų persikelti… Klaidos ir nesėkmės baimė Lietuvoje yra didžiulė. Tai vienas iš motyvų, kodėl įmitusios dešriniais pirščiukais tetos šneka, kaip joms blogai, o olimpiadoje pralaimėję krepšininkai bėga kampais, vengdami klausimų.

    Turbūt komunistų valdymo metais susiformavo įprotis, kad viskas turi būti nemokama. Žiemos metu bene pagrindinis klausimas viešojoj erdvėj yra ne „Kaip šildymą padaryti pigesnį?“, o „Ar žinot, kiek aš už šildymą moku?“ Nei ieško žmonės, kaip pigiau, nei bando kitais keliais problemą spręsti – persikelti pas vaikus ar mestis su kitais senoliais. Tokį patarimą dažnas pensininkas turbūt palaikytų spjūviu – turiu turėti butą, jo išlaikyt negaliu, kaip blogai Lietuvoje gyventi!

    Iš tokių dejuotojų, manau, yra ir ta tetulė, kuri, atvažiavusi į Nidą aplankyti ten vasarai dirbti atvykusio sūnėno, rado jį gyvenantį su draugais kambaryje su mikrobange ir klozetu, kuris neatskirtas nuo kambario durimis. Ji surašė klaikesio pilną laišką ir išsiuntė jį „Lietuvos ryto“ redakcijai, kuri tai publikavo. Sūnėno nuomonės, ar jam patinka taip gyventi, nei ji, nei „Lietuvos rytas“ nepaklausė. Bet sūnėnas vargsta! Žmogus esi tik tada, kai kambary stovi kondicionierius, kai gali nusipirkti brangios dešros ir naujausio modelio televizorių. Kitaip tu – ne žmogus. Kaip kartais gali išgirsti tariant paniekinamu tonu – „ubagas“.

    Turbūt todėl persikvalifikavimas Lietuvoje yra egzotika, o kai kurios profesijos laikomos žemomis. Nežmoniškomis. Lietuviai tik emigravę virsta darbščiais staliais, darbščiais pakuotojais, rūšiuotojais, darbščiais santechnikais ir kasininkais. Gimtinėje tokį įvertinimą kas nors nebent sau gali skirti. Kankina Lietuvą nedarbas! Tačiau užteko Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai griežčiau spustelt pašalpų skirstymą ir per kelis mėnesius penkiose eksperimentinėse savivaldybėse pašalpos gavėjų iš esmės sumažėjo. Kai kurie pašalpų gavėjai, pasirodo, samdydavosi valytojas. „Namų tvarkytojas“, o ne „valytojas“ sako Jankauskas. Įtariu, kad todėl, jog „valytoja“ yra ne lygis.

    Man pačiam nesuprantama, kaip gali būti nedarbas. Per paskutinius trejus metus aš pakeičiau kokius dešimt darbų (pamečiau skaičių), dirbtų visu etatu, taip pat laisvų darbelių, projektų. Kartais tekdavo palaukti, kartais paminti dešimtis slenksčių ir patrinti telefono ragelį, bet visada kažkas atsirasdavo. O kol laukdavau, darydavau tai, kas man patinka. Negalėdavau būti be darbo, negalėdavau būti „nedarbe“. Ir galiausiai net tos veiklos, už kurias man nemokėdavo, pradėdavo atnešti pajamų. Vadinasi, kitas gali taip ir verslą pradėti. Tačiau Lietuvoje žmonėms būtinai reikia buto, mašinos, atostogų itin saulėtoje šalyje, valgyti tą, valgyti aną. Įpranta sėdėti ant vienos kėdės ir, jei reikia persėsti ant kitos, niekaip neįsitaiso.

    Dar didesnė problema negu nedarbas yra jaunimo nedarbas. Jaunuoliai gyvena su tėvais, jų padedami, o apie tai pasakyti gėda, vadinasi, sakysiu, kad neturiu darbo. O už 2 tūkstančius aš nedirbsiu, noriu keturių, tiek niekas nesiūlo, geriau pasiimsiu pašalpą.

    Tiek aplink nedarbščių, nerizikuojančių, o ar aš pats darbštus? Nelaikau savęs labai darbščiu, bet pastebiu, kad jeigu išeinu į krepšinio aikštelę arba pradedu diskutuoti politiniais klausimais, padarysiu bet ką, kad savo tikslą pasiekčiau. Kai nori laimėti, nebekliudo nei į akis spiginanti saulė, nei suplyšę batai, nei slidi danga, nei mažas atlyginimas. Kai nori laimėti, randi būdų, kaip apeiti problemas.

    Jeigu laimėti nenoriu, jeigu dirbu iš godulio, jeigu bijau kažką prarasti, tada ir darbas tampa kančia. Kuo esu nuoširdesnis meilės reikaluose, kuo labiau įsiklausau, tuo lengviau atpažįstu ir išsprendžiu darbe (veikloje – kad ir krepšinio žaidime) kylančias problemas. Kai nesi nuoširdus, jautiesi nelaimingas. Tada bet kokia veikla tampa našta. Lietuviai jaučiasi labai nelaimingi, o mūsų darbo našumas – palyginti mažas. Du trečdaliai ES vidurkio. Ne du trečdaliai ES lyderių, o vidurkio, kurį Lietuva savo skaičiais sumažina. Padidinti jį, uždirbti daugiau gali tik per meilės kelią, nes tik meilės kelias yra kūrybos kelias, tik mylėdamas artimą gali kurti. Vienoje senoje giesmėje puikiai parašyta: Atejk Dwase szwencziausia,[...]/Nes niekados be Tawęs,/ Žmogus negaun’ dėl sawęs,/ Dajkto sau rejkalingo. Šv. Dvasios kelias yra kelias į tokią būseną, kur išnyksta riba tarp darbo ir poilsio, atsiranda gyvenimo džiaugsmas, nes darai, ką turi padaryti, ir padarai.

  • ATGAL
    Lionginas Virbalas SJ: jėzuitai visuomet darbavosi rytuose
    PIRMYN
    Tautinės mažumos: nuo konfliktų - iki integracijos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.