Ar Lietuvos pietryčiai – lenkų tautos namai? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ar Lietuvos pietryčiai – lenkų tautos namai?

  • Data: 2011-05-02
    Autorius: Julius PANKA

    Paskutiniu metu iš kai kurių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politikierių lūpų pasigirdo teiginių, neva lenkų tauta Vilnijoje gyvena nuo seniausių laikų, ir čia reikėtų lietuviams integruotis, ne lenkams. „Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai turi čia integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė. Nueikite Vilniuje į senas kapines – vien lenkiškos pavardės“, – taip sakė Valdemaras Tomaševskis, duodamas interviu dienraščiui „Respublika“. Po to dar pridūrė: „Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada.“

    Kad politikai dažnai įsijaučia ir mėgsta savo asmenines fantazijas priskirti realiems faktams, žino daugelis, tačiau, kai politikierius leidžia sau iškraipyti istoriją ir vaizduoja tuo tikįs, tai jau negerai. Jei kažkas apšmeižia ar pateikia melagingą informaciją apie asmenį, apšmeižtasis turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas ir apginti savo pažeistą garbę ir orumą. Tačiau jei kažkas bando iškraipyti istoriją, – o tai galima būtų prilyginti jau mirusių žmonių šmeižtui, – jie negali kreiptis į teismus ir apsiginti. Tokiu atveju ginti teisybę tenka istorikams.

    Taigi, turime teiginį, kad lietuvių tauta nėra autochtonai (senbuviai) Vilniaus krašte, kad šis kraštas yra nuo seno lenkiškas ir kad tik dėl tam tikrų istorijos vingių nuo seno gyvenantys čia lenkų tautybės gyventojai buvo priversti gyventi Lietuvos teritorijoje ir buvo atskirti nuo savo istorinės tėvynės.

    Atmetę įsižeidimus, pykčius ir nesantaiką, pažvelkime į problemą šaltu istoriko žvilgsniu.

    Gatvės pavadinimo lentelė Šalčininkų r. Ar vietos valdininkų lenkiškasis nacionalizmas - pateisinama priežastis nepaisyti Lietuvos įstatymų?.. (P. Saudargo nuotr.)

    Kada tiksliai Lietuvoje atsirado pirmieji lenkai, labai sunku pasakyti, bet žinant, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė buvo kaimynės, galima spėti, kad, klostantis natūraliems ryšiams (prekybiniams, kultūriniams ir kariniams) tarp šių šalių, vyko ir tam tikri migraciniai procesai. Tačiau tai buvo tikrai labai nežymūs ir vienetiniai atvejai.

    Kitas Lietuvos istorijos etapas prasidėjo 1386 metais Lietuvos krikštu. Kadangi krikštas buvo priimtas iš Lenkijos Karalystės per Jogailą, tai pirmieji kunigai Lietuvoje buvo daugiausiai iš Lenkijos.  Kaip žinoma, kunigai privalo laikytis celibato, tad turbūt visi sutiksime, kad nors jų nemažai atvyko į Lietuvą kaip misionierių ir krikštytojų, tačiau demografinių procesų dvasininkai lemti negalėjo ir lenkų tautinės mažumos plėsti Lietuvoje nepradėjo. Tačiau pats krikšto gavimas iš Lenkijos atvertė kitą, labai svarbų Lietuvos piliečių, save laikančių lenkais, istorijos lapą. Lietuvos politinis ir karinis elitas (bajorai) privilegijas (viduramžių teises į laisves ir nuosavybę) gavo iš Jogailos, ir visa Lietuvos politinė santvarka buvo tiesiogiai veikiama Lenkijos Karalystės pavyzdžio.

    Krikštijantis Lietuvai, mūsų valstybiniai nutarimai jau buvo rašomi, tačiau LDK neišradinėjo naujo rašto, bet naudojosi savo užimtų gudiškų-rusėniškų žemių raštu, o kartu ir kanceliarine kalba. Mūsų laikų sąvokomis apibrėžiant, galima būtų tai palyginti su tam tikra koduote, tarsi kokia Morzės abėcėle. Lietuvių valdomos rusėnų žemės suprasdavo savo kalba užrašytus valdovo įsakymus, o pagoniškoje, etninėje Lietuvoje buvo žmonių, kurie mokėjo iššifruoti valdovo įsakymus, užrašytus svetima kalba. Valstybė taip gyveno beveik du šimtus metų, kai kurie dokumentai buvo rašomi rusėnų kalba, kai kurie lotynų, bet plečiantis ir vis daugiau laisvių įgaunant bajorų luomui, plito ir lenkų kalba. 1597 metais visi LDK oficialūs dokumentai pradedami rašyti lenkiškai. Tuo metu jau dauguma lietuvių bajorų ne tik gerai mokėjo lenkiškai ir ta kalba bendravo, bet vis daugiau jų užmiršdavo lietuvių kalbą. Lietuvių kalba buvo nustumiama į buitinį, kaimo gyventojų šnektos lygį.

    Pagrindiniai žmogaus gyvenimo įvykiai: gimimas, santuoka, vaikų susilaukimas ir mirtis buvo įforminami, įteisinami įrašant tuos faktus bažnytinių metrikų knygose, o mirus ir ant antkapio kapinėse. Tai buvo būdinga ne tik Vilniaus kraštui, bet ir visai Lietuvai. Valdemaras Tomaševskis, leisdamas sau teigti, kad pagrindinis Vilnijos krašto lenkų autochtoniškumo įrodymas yra lenkiški užrašai senose kapinėse, kvestionuoja patį lietuvių tautos egzistavimo iki XX amžiaus faktą, nes nesvarbu, ar mes nuvyksime į Šiaulių, ar į Anykščių, ar į Marijampolės ar į Kauno kapines, užrašai ant XIX amžiuje palaidotų žmonių antkapių bus lenkiški. Tai gal, sekant Tomaševskio logika, lietuvių tautos nebuvo, o visoje Lietuvos teritorijoje gyveno viena didelė ir galinga lenkų tauta…

    Kai 1920 metais Lenkija klastingai sulaužo Suvalkų sutartį, pagal kurią Vilnius turėjo atitekti Lietuvai, okupuoja, o paskui ir aneksuoja Lietuvos sostinę, pradedamas vartoti terminas „Vilniaus kraštas“ (lenkiškai: „Wilenszczyzna“). Per nepilnus du dešimtmečius iš etninės Lenkijos į okupuotą Vilniją privažiavo ir įsikūrė apie du šimtus tūkstančių lenkų kolonistų (lenk. „osodniki“). Jie buvo skatinami keltis į lietuviškas žemes: padedama jiems įsikurti, jie įdarbinami lenkų valdžios valdininkais. Lietuvių nutautinimas įgavo milžinišką pagreitį, buvo masiškai uždarinėjamos lietuviškos mokyklos ir skaityklos, lietuviai kunigai tremiami į atokias gudiškas parapijas, o į lietuviškas atkeliami lenkai, nemokantys lietuviškai ir nusiteikę prieš lietuvybę. Visoje okupuotoje Rytų Lietuvoje buvo masiškai steigiamos lenkiškos mokyklos, kuriose net pertraukų metu mokiniams buvo griežtai draudžiama kalbėti lietuviškai. Vilniaus universitetas, tuo metu vadinamas Stepono Batoro vardu, tapo krašto lenkintojų kalve. Daugybė „mokslininkų“ įrodinėjo, kad Vilniuje ir jo apylinkėse „nuo seniausių“ gyvena vien tik lenkai.

    Žymus lietuvių akademikas Zigmas Zinkevičius tyrinėjo Vilniaus krašto gyventojų lenkėjimo istoriją. Viena jo tyrinėjimų išvadų yra tai, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų,  Seinų ir Punsko vietinių senųjų gyventojų pavardžių kilmė yra lietuviška. Šių gyventojų nutautėjimo procesą taip pat yra tyrusi lenkų kalbininkė Halina Turska. Pasirodo, kad nuėmus pavardžių lenkišką fonetiką ir slaviškas priesagas, lieka gražūs seni lietuviški asmenvardžiai, iš kurių tos pavardės ir buvo padarytos. Tokių atvejų tose apylinkėse galima rasti daugybę.

    Tyrinėtojai yra radę ir tokių atvejų, kurie šiandien mums atrodytų tiesiog absurdiški. Pavyzdžiui, 1942 m. vokiečių okupacinei valdžiai atliekant gyventojų surašymą, vieno Švenčionių apskrities Pabradės valsčiaus Arminų kaimo gyventojo šeimoje vyras su žmona užrašyti lietuviais, o dukros – tik dvi lietuvės, o viena – lenkė. Kitas to paties kaimo gyventojas – su žmona lietuviai, o visi keturi vaikai – jau lenkai. Gal nebūtų taip keista, jei tai būtų emigrantai, nepajėgę išlaikyti tautiškumo svečioje šalyje, tačiau jie „nutautėjo“ neiškėlę kojos iš savo tėvų namų.

    Dar keletas faktų iš XX amžiaus antrosios pusės, pokario istorijos. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, didelė dalis dvidešimto amžiaus pradžioje lenkų okupuotų žemių buvo atskirtos nuo Lenkijos. Dalis jų buvo priskirta Lietuvos SSR, dalis – Baltarusijos SSR ir dalis – Ukrainos SSR. 1945–1946 metais pagal Sovietų Sąjungos ir Lenkijos Liaudies Respublikos sutartį buvo leista visiems Vilniaus krašto ir Lvovo apylinkių gyventojams, kurie laikė save lenkais, repatrijuoti (apsigyventi Lenkijoje). Žinant, kaip tada žmonės gyveno Sovietų Sąjungoje, nekeista, kad repatriacija vyko greitai ir masiškai. Yra žinoma, kad ne vienas lietuvis, gyvenęs Vilnijoje, ar ukrainietis, gyvenęs Lvovo apylinkėse, užsirašydavo esantys lenkai, kad tik galėtų ištrūkti iš „sovietinio rojaus“. Tam labai aktyviai priešinosi lenkų imperialistiškai nusiteikę nacionalistai, kurie visaip ragino vadinamųjų „kresų“ gyventojus likti savo vietose, nerepatrijuoti, bet puoselėti savo šeimose ir bendruomenėje lenkiškumą, laukiant, kol šie kraštai vėl bus prijungti prie Lenkijos valstybės. Vis dėlto tuo metu iš Vilniaus krašto išvyko beveik 200 tūkstančių vietinių gyventojų.

    Kaip žinome, nei gamtoje, nei visuomenėje ilgai tuščios vietos nebūna, ją būtinai kas nors užima. Nors tuometis Lietuvos SSR liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas kreipėsi į SSRS vadovą Josifą Staliną, prašydamas leisti keltis į apleistus Vilniaus krašto ūkius valstiečiams iš kitų Lietuvos rajonų, bet negavo teigiamo atsakymo. Į ištuštėjusį Vilniaus kraštą plūstelėjo imigrantai iš „plačiosios tėvynės“, sociologų duomenimis, beveik 40 procentų dabartinių Šalčininkų rajono gyventojų yra imigrantai iš Sovietų Sąjungos arba jų palikuonys. Didžioji jų dalis atvyko iš kaimyninės Baltarusijos, kiti iš Ukrainos, Rusijos ir kitų sąjunginių sovietinių respublikų.

    Taigi, baigiant šiuos pamąstymus norėtųsi paklausti pono Valdemaro Tomaševskio, apie kokius nuo seno čia gyvenančius lenkus jis kalba, ar apie tuos, kurie po Antrojo pasaulinio karo atvyko čia kaip imigrantai iš „plačiosios tėvynės“ ieškoti lengvesnės ir skalsesnės duonos? Ar apie tuos žmones, kurie dabar šventai įsitikinę savo teise ir garbe vadintis lenkais, nors jų proseneliai dainavo lietuviškas dainas, namus puošė baltiškais ornamentais išmargintomis langinėmis, o jų promočiutės audė lietuviškais tautiniais ornamentais ir spalvomis papuoštas staltieses, kepė lietuvišką karvojų ir susirgimus užkalbėdavo greitakalbe beriamais tarmiškais užkeikimais,jas pasiekusiais iš pagonybės laikų?

    Straipsnyje naudota medžiaga iš akademiko Zigmo Zinkevičiaus tyrinėjimų ir duomenys  iš įvairių krypčių mokslininkų straipsnių rinkinio „Rytų Lietuva“.

  • ATGAL
    Kare, kaip kare, o gyvenime – kaip gyvenime
    PIRMYN
    Ką esame įsipareigoję Lietuvos lenkams?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.