Ar Lietuvos Seimas gali sklandžiai dirbti? | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • Ar Lietuvos Seimas gali sklandžiai dirbti?

  • Data: 2018-04-29
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Nepraėjus nė savaitei po Kovo 11-osios paminėjimo, kai Seime pritrūko balsų atimti iš Mindaugo Basčio parlamentaro mandatą, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad jis pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, Seime kilo sumaištis, viešojoje erdvėje pasigirdo kalbų apie šalį ištikusią parlamentinę krizę. Opozicija pareikalavo pirmalaikių rinkimų, visuomenė, neapsikentusi nuolatinių rietenų, susirinko į protesto mitingą.

    Nors M. Bastys, kuris, kaip nustatyta, palaikė artimus ir nuolatinius ryšius su Rusijos valstybinės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovais ir veikė prieš Lietuvos interesus, pats nusprendė atsistatydinti, susidariusią situaciją pravartu detaliau įvertinti ir atsakyti į klausimą, ar Seimas pajėgus sklandžiai dirbti. Tai svarbu žinant, kad panaši istorija gali kilti ir dėl parlamentaro Artūro Skardžiaus, šiam galimai sulaužius priesaiką, parlamente proteguojant savo šeimai ir tam tikroms atsinaujinančios energetikos įmonėms palankius sprendimus.

    PILIETIŠKUMO BRANDA AUGA

    Pirmiausia reikėtų pradėti nuo po nepavykusios M. Basčio apkaltos vos per porą dienų prie Seimo suorganizuoto mitingo „Mes kaltinam!“ Nebegalėdami taikstytis su tuo, kad tokiu žingsniu Seimas, ignoruodamas Konstitucinio Teismo išvadą ir nacionalinio saugumo interesus, save visiškai diskreditavo, 5–6 tūkst. pilietiškų žmonių iš visos Lietuvos susirinko į taikų mitingą. Galima sakyti, į pirmą tokį nuo Sąjūdžio laikų.

    Nors pradžioje būta nerimo, ar toks mitingas neperaugs į riaušes, kaip atsitiko 2009 m. sausio 16 d., tačiau šį sykį specialiosios tarnybos tam buvo geriau pasiruošusios, pats mitingas buvo gerai organizuotas. Visgi lyginant su tuo metu Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos organizuotu mitingu, šis skyrėsi tuo, jog jame buvo protestuojama ne prieš mokesčių didinimą arba reikalaujama didesnių atlyginimų, pensijų, o prieš neskaidrią, neatsakingą politiką. Tai buvo mitingas už moralę politikoje, už tai, kad politikai pradėtų sąžiningai ir atsakingai dirbti žmonėms. Buvo daug jaunų, šviesių žmonių, kuriems ne tas pats, kaip dirba politikai. Tai rodo pilietiškumo brandą. Ir tokiam visuomenės nepasitenkinimui impulsą davė ne tik žlugusi M. Basčio apkalta, bet ir visus pusantrų metų besitęsiantys skandalai ir rietenos. Todėl tai yra signalas Seimui girdėti žmonių kritiką ir pradėti konstruktyviai dirbti.

    Po šio mitingo jo organizatoriai Seimui įteikė peticiją su reikalavimų sąrašu:

    - pakeisti teisės aktus taip, kad visi balsavimai Seime būtų atviri, išskyrus Konstitucijoje numatytus atvejus;

    - pakeisti teisės aktus taip, kad Konstituciniam Teismui priėmus išvadą, jog Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją arba sulaužė priesaiką, nebereikėtų atskiro Seimo nutarimo pašalinti asmenį iš pareigų arba panaikinti Seimo nario mandatą;

    - sugriežtinti atsakomybę už nedalyvavimą Seimo veikloje be pateisinamos priežasties;

    - įpareigoti Seimo ir Vyriausybės narius viešai iš anksto skelbti savo darbotvarkes ir kas mėnesį pateikti detalias veiklos ataskaitas;

    - pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Skardžiui;

    - surengti pirmalaikius Seimo rinkimus.

    Pasak mitingo organizatorių, šių reikalavimų įgyvendinimas parodytų, kad Seimui ne vis vien žmonių nuomonė, ir tai gali padaryti pokytį parlamento darbe. Panašius reikalavimus yra iškėlusi opozicinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija. Jų įgyvendinimas dabartiniame rietenų fone turėtų stabilizuoti situaciją. Tai pirmalaikiai Seimo rinkimai; pradėti apkaltą A. Skardžiui; pradėti nepasitikėjimo procedūrą Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininke; Seimo statuto pataisos dėl atvirų balsavimų. Didžia dalimi šie reikalavimai sutampa su mitingo organizatorių išdėstytais reikalavimais. Daugelis jų atrodo racionalūs ir pagrįsti, ypač matant dabartinę situaciją, todėl per šių reikalavimų prizmę galima vertinti Seimo gebėjimą pradėti konstruktyviai dirbti.

    Seimas nepritarė opozicinių frakcijų norui surengti pirmalaikius rinkimus, už tai numatantį nutarimą balsavo 52, prieš – 57, susilaikė – 11 parlamentarų, o alternatyvaus balsavimo metu už projekto grąžinimą tobulinimui balsavus 45, už atmetimą – 71 Seimo nariai. Tikėtis kitokio rezultato buvo ir yra nerealu, žinant politinių jėgų išsidėstymo balansą. Žinoma, apsispręsti dėl pirmalaikių rinkimų yra Seimo prerogatyva, bet tam reikia 85 Seimo narių balsų, ir be valdančiųjų paramos tiek balsų surinkti neįmanoma. O dalis parlamentarų į pirmalaikius rinkimus žiūri kaip į pavojų, nes supranta, kad nebus išrinkti. Socialdarbiečiai greičiausiai nebūtų spėję pasiruošti rinkimams, dėl ko „valstiečiai“ būtų likę be paramos, o sudarinėti naują koaliciją – uždavinys būtų buvęs ne iš lengvųjų. Aišku, jeigu parlamente dominuotų atsakingi, skaidrūs ir garbingi politikai, kuriems Konstitucija ir Konstitucinis Teismas yra ne tas pats, tokius rinkimus surengti gal ir nebūtų baiminamasi.

    Istoriškai žvelgiant, apie pirmalaikius rinkimus kalbėta ne vienoje kadencijoje, tačiau visos tokios iniciatyvos žlugdavo, buvo atvejų, kai dirbo ir mažumos Vyriausybė. Pirmalaikiai Seimo rinkimai vyko vienintelį kartą – 1992 m., kada tuometinė Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas nusprendė save paleisti. Tačiau tuometinė situacija, lyginant su šiandienine, yra kitokia. Tuo metu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo darbas pusę metų buvo kone paralyžiuotas. Nuo Sąjūdžio bloko atskilus nemažai daliai centristinių ir nuosaikių pažiūrų deputatų, kairysis parlamento sparnas įgijo kelių balsų persvarą. Protestuodami dešinieji paskelbė pereinantys į parlamentinę rezistenciją. Beveik pusė deputatų paliko plenarinių posėdžių salę. Kurį laiką Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas buvo pasidalijęs į dvi dalis, kurios posėdžiaudavo atskirai. Tokiomis sąlygomis sprendimų priimti buvo neįmanoma. Tuo tarpu šiandieninio Seimo darbas tikrai nėra paralyžiuotas, daugeliu atvejų, kaip matyti, valdantiesiems pakanka balsų priimti sprendimus.

    Kita vertus, kalbant apie pirmalaikius Seimo rinkimus, visada reikia atsakyti į klausimą, kas būtų, jeigu tai įvyktų. Ar situacija tikrai kardinaliai pagerėtų ir ar nebūtų taip, kad bėgant nuo vilko, būtų užšokta ant meškos? Kas gali garantuoti, kad situacija nebus destabilizuota dar labiau? Yra rizika, kad politinio susitarimo ir dialogo galimybė būtų dar mažiau įmanoma. Todėl vietoje to reikia ieškoti konstruktyvaus bendradarbiavimo galimybių. Už politinį stabilumą atsakingos visos frakcijos – ir pozicija, ir opozicija, bet didesnė atsakomybė tenka valdantiesiems. Juk nė viena atsakinga politinė jėga nėra suinteresuota ilgam „pakabinti“ šalį nestabilumo būsenoje.

    Dar sunkiau būtų realizuojamas kitas reikalavimas – pakeisti Konstituciją taip, kad, Konstituciniam Teismui priėmus išvadą, jog Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją arba sulaužė priesaiką, Seime nebereikėtų balsavimo dėl apkaltos. Tokiu atveju už Konstitucijos pataisas turi du kartus balsuoti ne mažiau kaip 94 parlamentarai su ne mažesne kaip trijų mėnesių pertrauka. Sutelkti tokią paramą nelengva. Žinoma, užsienio šalių praktikos įvairios, kai kur nėra apkaltos mechanizmo ir galutinį žodį taria teisminė instancija, tačiau tai nėra perspektyvus kelias.

    KAI KURIUOS REIKALAVIMUS GALIMA ĮGYVENDINTI

    Didesnį efektą būtų galima pasiekti keičiant Seimo statutą ir sumažinant slapto balsavimo atvejų skaičių. Kaip tik Seime „valstiečių“ atstovas jau yra įregistravęs tai numatančias Statuto pataisas. Jas palaiko ir opozicija. Pagal Konstituciją slaptas balsavimas yra privalomas tik trimis atvejais – dėl nepasitikėjimo Vyriausybe, Premjeru arba vienu iš ministrų. Svarbu pažymėti, kad slaptas balsavimas apskritai nedera su Konstitucijoje įtvirtintu atsakingo valdymo principu, taip pat su visuomenės teise žinoti. Seimo narys balsuoja kaip visos tautos atstovas, o ne kaip privatus asmuo, todėl jo atskaitomybė tautai yra labai svarbi. Tuo tarpu slapti balsavimai apsunkina tą atskaitomybę – Seimo nariui tenka aiškintis, kaip jis balsavo vienu ar kitu klausimu, taip pat atsiranda galimybės įvairioms manipuliacijoms ir neskaidriems sandoriams. Todėl balsavimo procedūrų išskaidrinimas išties leistų užkirsti kelią tokiems atvejams, kada deklaruojama viena, o sprendimai yra kiti, ypač dėl įvairių personalijų skyrimo ar atleidimo, arba kaip kad buvo per M. Basčio apkaltą. Be to, atviras balsavimas turi ir kitų privalumų – Seimo nariai turi galimybę argumentuotai išsakyti savo motyvus, kodėl vienu ar kitu klausimu jų pasirinkimas yra toks arba kitoks.

    Seimas nepritarė ir kitam opozicijos siūlymui – dėl nepasitikėjimo Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininke Laura Matjošaityte. Šiuo atveju L. Matjošaitytę tvirtai palaikė valdantieji. Tuo tarpu opozicija įtaria, kad L. Matjošaitytė į VRK vadovo postą pasiūlyta mainais už tai, kad ji praėjusią vasarą esą tyčia padėjo į stalčių ankstesnės VRK beveik metus rengtą tyrimo dėl su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininku Ramūnu Karbauskiu susijusių renginių, kuriuos finansavo jam priklausantis „Agrokoncernas“, išvadą. Visgi nesileidžiant į detales, dabar akivaizdu viena – VRK ir jos pirmininkė turės dirbti skaidriau ir objektyviau.

    Beje, šioje vietoje yra visiškai pagrįstas Prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymas atsisakyti tvarkos, kai dalį VRK narių siūlo politinės partijos. Nes dabartinė situacija panaši į paklodės tampymą, kada politinės partijos rungiasi dėl įtakos VRK, priklausomai nuo to, kurioms partijoms, t. y. ar valdančiosioms, ar opozicinėms, yra naudingi ar nenaudingi VRK sprendimai. O tai iš tiesų ne į naudą pačiai demokratijai. Depolitizavus VRK, jos narius galėtų skirti ne politinės institucijos. Tokia praktika taikoma kai kuriose užsienio šalyse. Aišku, norint tai įgyvendinti Lietuvoje, šalies politinės partijos turi perlipti per savo siauras ambicijas ir norą demonstruoti įtaką.

    Kalbant apie A. Skardžiaus apkaltą, procesas įsivažiuoja „valstiečiams“ pritarus specialiosios tyrimo komisijos pagal Seimo narių grupės teikimą pradėti apkaltos procesą sudarymui, motyvuojant, kad „žmogus turėtų galimybę apsiginti“. Anksčiau tokiai komisijai nepritaręs R. Karbauskis sakė, kad A. Skardžiaus veiklą tyrusios parlamentinės komisijos veikloje „nebuvo matyti jokių požymių, kad galėtų būti apkalta“. Mat po socialdemokratų skilimo sudarytai frakcijų koalicijai kiekvienas koalicijos nario balsas yra itin svarbus. Visgi prie Seimo vykęs mitingas, matyt, privertė neblokuoti A. Skardžiaus apkaltos proceso. Nes po tokio visuomenės išreikšto nepasitenkinimo, akivaizdu, kad kažkam kraujas turi būti „nuleistas“.

    Reikalavimai dėl didesnio Seimo narių darbo skaidrumo ir atsakomybės už posėdžių nelankymą, tiesą sakant, keliami ne vieną kadenciją. Kai kurie parlamentarai jau ir dabar savanoriškai iš anksto skelbia savo darbotvarkes. Didesnių teigiamų pokyčių gali suteikti šiuo metu svarstomas Seimo nario pa­reigas, teises ir veiklos garantijas reglamentuojantis įstatymo projektas. Priimti tokį įstatymą dar 2004 m. nutarimu yra pavedęs Konstitucinis Teismas. Vienintelis klausimas, dėl kurio šiuo atveju nesutariama – oficialių atostogų įteisinimas. Taip pat yra įregistruota įstatymo pataisa, pagal kurią Seimo narys, be pateisinamos priežasties praleidęs iš anksto paskelbtą plenarinį, komiteto, komisijos ar kitų struktūrinių padalinių posėdį, atlyginimo už tą dieną negautų. Vėlgi neabejotina, kad tokios pataisos parengimą paskatino ir vykęs mitingas.

    Tačiau svarbu žinoti, kad Seimo darbas priklauso nuo pačių parlamentarų atsakomybės. Tuo tarpu posėdžių lankymo klausimu yra įvairių niuansų. Pavyzdžiui, Seimo narys per dieną gali turėti kelis darbinius susitikimus ar dalyvauti kokiuose nors oficialiuose renginiuose, dėl ko negali sėdėti posėdžių salėje ir balsuoti. Be to, mažiausiai parlamentarų plenarinių posėdžių salėje būna, kai yra pateikimo stadijos ar vyksta svarstymo diskusijos. Tačiau kai balsuojama dėl įstatymų priėmimo, salėje būna ganėtinai daug Seimo narių. Lygiai tą patį rodo ir užsienio šalių praktika. Pavyzdžiui, JAV, Švedijos parlamentų salės užsipildo, kai vyksta svarbūs balsavimai. Čia svarbu, kaip atsakingai parlamentarai išnaudoja laiką, kai nesėdi posėdžių salėje.

    SVARBIAUSIA GEBĖTI SUSIKONCENTRUOTI Į BENDRUS DARBUS

    Taigi, minėti reikalavimai yra pagrįsti, gerai, kad visuomenė mato ir nelieka abejinga tam, kaip dirba jos išrinkti politikai. Bet prieš imantis keisti situaciją, visada pravartu viską atsakingai įvertinti, kad nestabilumo ar sumaišties nebūtų dar daugiau. Kai kurių reikalavimų įgyvendinimas, kaip minėta, padėtų apmalšinti tą batalijų atmosferą, kuri Seime vyrauja pastaruoju metu, ir suteiktų didesnio visuomenės pasitikėjimo lūkestį.

    Taip pat patys Seimo nariai tarp įvairių intrigų ir skandalų turi matyti atsakomybę už valstybės ateitį, jos raidą ir žmones. Nes būtent šalies raidą labiausiai veikia vidinis gebėjimas susikoncentruoti ir daryti tai, ko reikia valstybei ir jos žmonėms. Tik kai tam nebelieka laiko, įsiveliama į neproduktyvias diskusijas, atsiranda įvairių juokingų iniciatyvų.

    Seimas gali konstruktyviai dirbti, tačiau tam politinės partijos turi susikoncentruoti į bendrus darbus, tokius kaip gynyba, šalies ir jos žmonių gerovė, socialinės atskirties mažinimas. Tai yra svarbiausi tikslai, dėl kurių priemonės gali skirtis. Dėl to galima diskutuoti. Tačiau tikrai nereikia leistis į beprasmes batalijas, tarpusavio santykių aiškinimąsi ar prisigalvoti nesąmoningų idėjų, nes taip tik švaistoma intelektinė energija, silpninamas žmonių pasitikėjimas valstybe, stabdoma jos socialinė ir ekonominė raida. ■

  • ATGAL
    Energetika tarnauja valstybei
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.