Ar Macrono-Merkel duetas pagaliau pradės darbą? | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Ar Macrono-Merkel duetas pagaliau pradės darbą?

  • Data: 2018-03-05
    Autorius: Linas Kojala

    Prieš prasidedant 2017-iesiems Europoje netrūko nerimo. Baimintasi, kad kraštutinės politinės jėgos, pagavusios Donaldo Trumpo ir Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos (ES) referendumo pradėtą sukilimo prieš politinį elitą bangą, nušluos ir kitas didžiąsias Senojo žemyno valstybes. Pirmoji dėmesio centre atsidūrė Prancūzija – pusiau prezidentinė valstybė pavasarį rinko naują šalies vadovą. Rudeniop žvilgsniai ėmė krypti į didžiausia galia Europoje tapusią Vokietiją, kurios piliečiai rinko naują federalinį parlamentą. Šiandien, 2018-aisiais, jau galime konstatuoti, jog politinių kataklizmų neįvyko. Prancūzijoje kiek netikėtai triumfavo jaunasis Emanuelis Macronas, įtikinamai nukovęs Vladimirą Putiną prieš rinkimus dar spėjusią aplankyti Marine Le Pen. Vokietijoje situacija nebuvo tokia akivaizdi, bet daugiausiai balsų surinko krikščionys demokratai (CDU) su kanclere Angela Merkel priešakyje. Tad įtakingiausių Europos valstybių sostinėse šeimininkauja itin pozityviai ES atžvilgiu nusiteikę politikai. Lyg ir niekas iš esmės nepasikeitė. Tačiau ar tikrai Paryžius ir Berlynas ramiai plaukia pasroviui?


    Nuobodžioji Vokietijos koalicija tęs darbą?

    Rinkimų rezultatai Vokietijoje nebuvo akivaizdūs. Nors centro dešinieji CDU surinko daugiausiai balsų, 33 proc., o antroje vietoje liko kita tradicinė partija – centro kairieji socialdemokratai (SPD) su 20 proc. – abiem partijoms tai buvo blogiausi rinkimai nuo pat 1949 metų. Be to, trečioje vietoje iškilo nauja jėga – kraštutinėms populistinėms partijoms priskiriama Alternatyva Vokietijai (AfD), kuri itin skeptiška ES bei migracijos politikos atžvilgiu. Tai reiškė ne ką kita, o sudėtingas būsimosios daugumos parlamente ir Vyriausybės dėliones. Iš pradžių CDU ir SPD lyderiai rėžė neketinantys tęsti darbo kartu, todėl Angela Merkel atsigręžė į mažiau balsų gavusias partijas – žaliuosius ir laisvuosius demokratus (liberalus). Visgi derybos su jais netrukus žlugo ir kanclerės ateitis staiga pakibo ant plauko.

    Atrodė, jog išeities nėra. Suburti veikiančios daugumos nepavyko; koalicijos su SPD nenorėjo nė viena pusė; mažumos vyriausybė nėra realiai svarstytinas variantas Vokietijoje dėl nestabilumo; išankstiniai rinkimai ne tik pratęstų nežinios laikotarpį, bet ir vargiai lemtų esmingai kitokius rezultatus (kitaip tariant, vėl tektų grįžti prie to paties arba išvysti dar galingesnę AfD). Socialdemokratai ypač nenorėjo dar vienų jungtuvių su A. Merkel partija, mat po pastarųjų ketverių metų darbo kartu jų reitingai pasiekė seniai neregėtą dugną. Visgi suveikė vokiškas racionalumas ir stabilumo prioritetizavimas – SPD ir CDU nepatenkintais veidais, bet neturėdami kitos išeities, vėl sėdo derėtis dėl daugumos suformavimo.

    Dėl ko susitarė Vokietijos politiniai lyderiai?

    Galiausiai vasario 7-ąją – praėjus 136 dienoms po rinkimų – derybos buvo baigtos. Abi pusės paspaudė viena kitai rankas ir praktiškai užtikrino A. Merkel ketvirtąją kadenciją kanclerės poste. Tiesa, liko viena kliūtis – ir ne tik teorinė: koalicijos susitarimą vidiniame partijos balsavime dar turi palaiminti SPD nariai (per 460 tūkst.). Kadangi balsavimas numatytas kovo pradžioje, straipsnio rengimo dieną dar nebuvo aišku, kokią nuomonę išsakys centro kairieji.

    Jei susitarimas bus patvirtintas, partijos vadovausis 177 puslapių dokumentu, ant kurio lyderiai padėjo parašus. Kokios esminės jo nuostatos?

    Vienas jautriausių klausimų buvo migracija. A. Merkel sprendimas įsileisti į šalį šimtus tūkstančių pabėgėlių, tarp kurių dalis buvo ir šio statuso negavę ekonominiai migrantai, sukėlė didelės dalies rinkėjų nepasitenkinimą. Ko gero, tai buvo pagrindinė AfD partijos iškilimo priežastis. Tad krikdemai neslėpė noro būti griežtesni atvykėlių srautų atžvilgiu, tačiau tai kirtosi su socialdemokratų, pasisakančių už atvirumą, ideologinėmis nuostatomis. Galiausiai sutarta, kad į Vokietiją kasmet galės atvykti apie 200 tūkstančių migrantų. Taip pat pažymėta, jog tie, kurie negaus pabėgėlio statuso, bus sparčiau nei anksčiau išsiunčiami atgal (į šalis, kuriose jiems nekyla grėsmė – Alžyrą, Maroką, Tunisą). Be to, numatyta sugriežtinti sąlygas, pagal kurias į šalį atvykęs pabėgėlis galės legaliai pasikviesti savo šeimos narius. Platus šios teisės taikymas buvo viena priežasčių, skatinusių migrantus rinktis būtent Vokietiją. Tad pozicija migracijos atžvilgiu akivaizdžiai griežtėja.

    ES ateities klausimu Vokietija sieks žengti koja kojon su E. Macrono pasiūlymais. Tai reiškia, jog bus pasisakoma už gilesnę integraciją. Ypač svarbus aspektas – siekis didinti ES galimybes skirstyti pinigus, ypač toms šalims, kurios susiduria su krizėmis. Iki šiol ES galimybės tą daryti buvo itin ribotos, o A. Merkel neskubėjo pritarti siūlymams keisti situaciją bei stiprinti ES vaidmenį. Tai itin reikšminga eurozonos valstybėms, tokioms kaip Lietuva, kurios į šiuos siūlymus dažniausiai žvelgia kiek rezervuotai.

    Rusijos atžvilgiu susitarimas nieko naujo nežada. Ir toliau teigiama, jog Vokietija sieks konflikto Ukrainoje sprendimo ir pritars sankcijų Kremliui švelninimui tuo atveju, jei bus pradėti įgyvendinti Minsko susitarimai (tai faktiškai nevyksta ir sunku tikėtis, kad situacija greitai pasikeis). Pažymėtina ir tai, jog SPD dalyvavimas koalicijoje veikiausiai reikš dujotiekio Nord Stream 2, kuris turi sujungti Vokietiją su Rusija, tęstinumą. Baltijos ir Skandinavijos šalių, taip pat Lenkijos skepticizmą ignoruojantis projektas dar labiau susies Europą su rusiškomis dujomis, ir, nors A. Merkel jo atvirai nepalaiko, koalicijos partnerių įtakos veikiausiai pakaks jo įgyvendinimui.

    Nėra minimas įsipareigojimas siekti, kad šalis 2 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP) skirtų gynybai, nors dėl to yra sutariama NATO lygmenyje. Šiam siekiui itin prieštarauja SPD. Šiuo metu Vokietija gynybai skiria vos kiek daugiau nei 1,1 proc. nuo BVP – nemaža dalimi tą lemia istorinės aplinkybės, dėl kurių Berlynas nenori tapti didžiausiu gynybos finansuotoju Europoje. Tai neabejotinai nedžiugins Donaldo Trumpo, kuris nuolatos piktinasi, kad Senojo žemyno šalys neskiria pakankamai lėšų gynybai ir kliaujasi Jungtinių Amerikos Valstijų saugumo garantijomis.

    Kaip sekasi E. Macronui?

    Šie postūmiai Vokietijoje turėtų pozityviai nuteikti Prancūzijos vadovą E. Macroną, kuris pastaruoju metu laikomas netgi įtakingesniu Europoje nei koalicijos bėdų turinti A. Merkel.

    E. Macronas jau įrodė, kad geba ambicingas idėjas, kurias išsakė rinkimų metu, paversti realybe. Per pirmuosius metus vadovaujant šaliai jam pavyko įgyvendinti (ir nesukelti masinių protestų, kurių baiminosi kritikai) darbo sistemos reformą, ją liberalizuojant. Ypač sumažinta tradiciškai itin galingų profsąjungų įtaka ribojant darbo valandas bei tvarkaraščius, kas, E. Macrono teigimu, mažino Prancūzijos kompanijų konkurencingumą rinkoje. Be to, pakeista mokesčių sistema, kuri turėtų paskatinti investicijas, inovacijas ir verslo plėtrą.

    Tai duoda pirmuosius rezultatus – Prancūzijos ekonomika 2017-aisiais augo beveik 2 proc. Nors skaičius savaime neįspūdingas, jis yra didžiausias per šešerius metus. Be to, smarkiai išaugo investicijų skaičius, leidžiantis manyti, kad prezidento idėjos virsta ir finansiškai naudinga praktika.

    Žinoma, ypač pirmaisiais mėnesiais šie ryžtingi žingsniai nusmukdė prezidento populiarumą, kuris ėmė balansuoti ties 40 proc. riba. Visgi pastaruoju metu situacija pasitaisė – nors vertinančių šalies lyderį kritiškai (51 proc.) vis dar yra daugiau nei pozityviai (48 proc.), toks balansas po kontroversiškų reformų jį turėtų džiuginti. Tai turėtų plačiau atverti duris – ypatingai dirbant kartu su A. Merkel – reformuoti ir ES. Čia E. Macrono ambicijos kone dar didesnės nei Prancūzijos viduje – jis tikisi iš esmės pakeisti ES veidą, sustiprinti viršnacionalines institucijas, judėti bendrų gynybos pajėgumų link, turėti didesnį bendrą biudžetą. Tiesa, vien Macrono-Merkel dueto tam nepakaks – esminius sprendimus priima visos ES narės, tačiau darbotvarkė tikrai bus ambicinga. ■

  • ATGAL
    2017 m. esminiai iššūkiai Europos Sąjungai ir ateities perspektyvos
    PIRMYN
    Baltijos valstybių vizitas JAV arba kaip D. Trumpas D. Grybauskaitės užtarimo prašė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.