Ar neapkars cukraus mokestis? | Apžvalga

2017 m. balandis - gegužė Nr. 4-5 (90-91)

  • Ar neapkars cukraus mokestis?

  • Data: 2017-09-06
    Autorius: Gytis Žakevičius

    Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga ir toliau stebina visuomenę savo kontroversiškais pasiūlymais. Šįkart ministras užsimojo įvesti vadinamąjį cukraus mokestį ir taip apriboti jo vartojimą. Tiesa, kol kas toks pasiūlymas, kaip ir daugelis kitų, susijusių su alkoholio vartojimo mažinimu, yra pirminėje stadijoje. Tačiau žinant, kad ši vyriausybė yra nenuspėjama ir neretai užsispyrusiai įrodinėjanti savo tiesą, nesunkiai galime tikėtis artimiausioje ateityje plačiau atverti piniginę maisto produktams, turintiems savo sudėtyje cukraus.

    Didelės problemos

    Nors Lietuvos visuomenė gana audringai įsitraukė į diskusijas dėl cukraus mokesčio įvedimo, tačiau galima sutikti, kad ministras užkabino opią temą, kurią reikia spręsti. Ne paslaptis, kad perteklinis cukraus vartojimas sukelia visą krūvą problemų – visų pirma tai daro įtaką nutukimui, pakelia cholesterolio kiekį, iššaukia įvairių ligų, tarp jų širdies kraujagyslių nepakankamumo atsiradimą ir apsunkina įvairių organų veiklą. Taigi visos besiginčijančios pusės sutinka, kad cukraus vartojimas yra problema, o jo mažinimas turėtų būti vienas iš vyriausybės prioritetų. Galima paklausti, o kodėl valstybei turėtų rūpėti cukraus suvartojimas? Atsakymas yra paprastas – kuo daugiau žmonių sirgs cukraus sukeltomis ligomis, tuo valstybė turės daugiau išlaidų gydydama juos. Be to, kuo daugiau cukrus, liaudiškai dar vadinamas baltąja mirtimi, nusineš gyvybių, tuo mažiau valstybė surinks mokesčių. Taigi žiūrint pragmatiškai iš valstybės pusės tikslas yra vienas – pasirūpinti savo piliečiais, kad šie būtų sveiki, produktyviai dirbtų, pildytų valstybės biudžetą savo darbo vaisiais bei sumokamais mokesčiais ir kuo mažiau sukeltų išlaidų per gydymą ir didėjantį mirtingumą. Visgi šalia šio konsensuso atsiranda ir antras elementas, t. y. kiek valstybė gali ir turi kištis į privatų piliečių gyvenimą. Kiek ji gali nurodinėti, ką valgyti, o ko valgyti negalima, kas yra sveika, o kas draudžiama ir t. t.

    Daugiau klausimų negu atsakymų

    Sveikatos apsaugos ministras dėl galimo cukraus mokesčio pasielgė taip, kaip jis neretai elgiasi su visuomenę dominančiomis temomis – tai yra užvedė plačią diskusiją bei uždavė daugiau klausimų negu atsakymų. Iš esmės susidaro įspūdis, kad jeigu ankstesnė, A. Butkevičiaus vyriausybė buvo itin neveiksni, bijojo priimti sprendimų, nuolat sudarinėdavo įvairias darbo grupes, taip stengdamasi nusiimti nuo savęs sprendimų priėmimo naštą, tai ši vyriausybė elgiasi priešingai – visuomenę šokiruoja savo kardinaliais pareiškimais, taip pradėdama plačią diskusiją. Visgi reikia pastebėti, kad tiek ministras, tiek ir kiti šios vyriausybės atstovai neretai pradeda plataus masto diskusiją, tačiau vėliau ar dėl argumentų trūkumo, ar dėl aiškaus plano ir vizijos neturėjimo atsitraukia nuo pirminės idėjos, taip palikdami diskusiją savieigai, o visuomenę – su neatsakytais klausimais. Toks pats scenarijus pasikartojo ir su vadinamuoju cukraus mokesčius, nes kol kas nėra aišku, ar pasirinktas bizūno principas, kai cukraus vartojimas yra baudžiamas finansiškai, yra tinkamiausia priemonė iš visų galimų. Kol kas nematome ir išsamios analizės su alternatyvomis bei poveikio vertinimu. Galų gale nėra aišku, kas bus apmokestinama – ar pats cukrus, ar tik dalis gaminių, turinčių savyje cukraus, ar visi maisto gaminiai su cukrumi. O kaip bus su gėrimais? Ar šis mokestis bus taikomas visiems, o gal bus tik selektyvus, t. y. nukreiptas tik į tam tikrą vartotojų grupę. Galų gale nėra aišku, ar tai apskritai bus mokestis, o gal labiau akcizas, o gal vadinamasis vartotojo mokestis, o gal viskas pasisuks į tai, kad tai bus nei mokestis, nei akcizas, o tikrų tikriausias draudimas. Taigi šiuo metu nėra aišku nei priemonės forma, nei jos veikimo tikslas.

    Kitas svarbus akcentas yra klausimas, kodėl riboti suvartojimą būtent cukraus? Išskyrus „baltąją mirtį“, yra aibė kitų elementų, kurių poveikis organizmui yra ne ką mažesnis, o neretai ir didesnis nei cukraus. Tarp tokių maisto sudedamųjų dalių galime įvardinti druską, įvairius saldiklius, dažiklius, priedus, tokius kaip E konservantai, ir t. t. Cukrus yra toli gražu ne kenksmingiausia medžiaga iš išvardinto sąrašo, todėl vertėtų šią problemą spręsti kompleksiškai, o ne bandyti imituoti problemos sprendimą.

    Cukraus mokesčio poveikis

    Tokio ir panašaus tipo akciziniai mokesčiai turi du pagrindinius tikslus – surinkti į valstybės biudžetą daugiau lėšų, kurios vėliau būtų perskirstytos ir panaudotos įvairiems valstybės poreikiams patenkinti. Antra akcizinių mokesčių užduotis yra apriboti tam tikrų prekių vartojimą. Geriausi akcizinių mokesčių pavyzdžiai yra akcizai alkoholiui ir tabakui. Per mokesčius valstybė pakelia tokių prekių kainą, dėl ko dalis vartotojų natūraliai atsisako pirkti tokio tipo prekes. Tačiau vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar pakeliant akcizą žmonės atsisakys vartoti maisto prekes, turinčias savyje cukraus, negalima. Visų pirma reikia suprasti, kad dauguma maisto produktų sudėtyje turi cukraus. Todėl pirmiausia turime apsibrėžti ribas, t. y. būtent apie kokius maisto produktus mes kalbame ir kokios turėtų būti leistinos cukraus normos juose. Turint konkrečias maisto grupes, kurioms bus taikomas šis mokestis, galima realistiškai įvertinti, kiek toks mokestis gali būti efektyvus, ir sumažinti galutinį prekių vartojimą.

    Analizuojant galimą tokio mokesčio poveikį, reikia pasakyti, kad prekybininkai visą mokestį perkels galutiniam vartotojui. Nereikia turėti iliuzijų, kad įvedus tokį mokestį, jo našta nuguls gamintojams ar prekybininkams, kurie išlaikys galutinę prekės kainą nepakitusią, susimažindami savo pelnus. Taip tikrai nebus. Priešingai, daugelis prekybininkų dirbtinai dar labiau išpūs galutines prekių kainas, pasinaudodami tokia situacija, taip visą kaltę suversdami cukraus mokesčiui. Vieša paslaptis, kad tokia pati kainų didinimo schema buvo panaudota ir įvedant eurą, kuomet buvo puiki proga padidinti maisto prekių kainas. Niekas negali garantuoti, kad istorija nepasikartos ir su prekėmis, palendančioms po cukraus mokesčio vėzdu. Viena yra aišku, kad visa finansinė našta nuguls ant galutinių vartotojų pečių.

    Atviras lieka klausimas, ar tikrai, tarkim, saldumynų vartojimas drastiškai sumažės, galutinę kainą padidinus x procentų. Manytina, kad taip nutiks, tačiau tik pačioje pažeidžiamiausioje visuomenės grupėje. Kitaip tariant, skurdžiausiai gyvenantys nebegalės sau leisti Lietuvoje įsigyti saldumynų. Diskutuotina, ar vidutines ir aukštesnes pajamas gaunantys žmonės atsisakys saldumynų. Kitas svarbus aspektas yra tai, jog toks mokestis tik dar labiau paskatins lietuvių norą apsipirkti užsienyje. Jau dabar galima nuspėti, kad cukraus akcizinės prekės bus įsigyjamos Lenkijoje ir kitur, kur jų kainos bus daug mažesnės nei Lietuvoje. Tad jau dabar galima konstatuoti, kad tokia priemonė neduos norimo rezultato – t. y. saldumynų vartojimas smarkiai nesumažės.

    Kokių turime alternatyvų

    Dabartinė vyriausybė iškėlė teisingą tikslą – mažinti cukraus kiekio suvartojimą. Tačiau tai turi būti ne vienintelis tikslas. Žvelgiant kompleksiškai, pagrindinis tikslas turėtų būti sveikos gyvensenos propagavimas, mažinant ne tik cukraus, tačiau ir daugybės kitų žalingų medžiagų vartojimą. Ir šioje vietoje neįmanoma pasiekti užsibrėžto tikslo draudimais ir ribojimais. Kur kas efektyvesnės priemonės yra švietimas ir problemos arba skaudžių problemos padarinių eskalavimas. Žmonių informavimas ir sveikos gyvensenos bei mitybos sąmoningumo ugdymas yra tas raktas į norimą rezultatą.

    Remiantis užsienio šalių praktika, galima taikyti kur kas platesnes priemones, nukreiptas į sveikesnę gyvenseną. Pirmiausiai Sveikatos ministerija turėtų atlikti išsamų tyrimą, kurios medžiagos, esančios maiste ir gėrimuose, yra pačios pavojingiausios ir labiausiai kenkiančios žmogaus sveikatai. Tuomet turėtų būti inicijuojami įstatymai, draudžiantys į prekių sudėtį iš viso įtraukti tokius elementus. Kita priemonė galėtų būti didesnė prievolė gamintojams informuoti pirkėjus apie sudėtyje esančias medžiagas ir jų galimą poveikį sveikatai bei žmogaus savijautai. Vartotojas turi būti supažindintas su visomis rizikomis ir sveikatos būklės ilgalaikėmis bei trumpalaikėmis pasekmėmis, kurios gali atsirasti naudojant vienokį ar kitokį maisto gaminį. Taigi vartotojui turi būti suteikiama visa reikalinga informacija, kad jis galėtų priimti sąmoningą sprendimą. Tokiu būdu visuomenė nebūtų finansiškai baudžiama ar diskriminuojama pagal pajamas, o galėtų laisvai apsispręsti dėl savo mitybos. ■

  • ATGAL
    Baltarusių patriotai KGB taikiklyje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.