Ar norime būti žingsniu priekyje? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ar norime būti žingsniu priekyje?

  • Temos: Energetika
    Data: 2012-10-15
    Autorius: Irena DEGUTIENĖ

    Irena Degutienė (LR Seimo kanceliarija/ Olgos Posaškovos nuotr.)

    Šiandieninio Europos Sąjungos ir koncerno „Gazprom“ atviro nesutarimo kontekste net ir norint sunku nepastebėti, kokį pozityvų vaidmenį Lietuva suvaidino skatinant tokią įvykių raidą ir kokie toliaregiški pasirodo esantys kai kurie plačiai kritikuoti mūsų pasiūlymai. Kartu dera atitinkamai vertinti ir pastangas atkreipti Europos dėmesį į branduolinį pavojų, besitelkiantį prie rytinių Europos Sąjungos sienų. Tai sektinas atsakingumo pavyzdys prieš visą tarptautinę bendruomenę ir kartu itin savalaikis susirūpinimas pačios Lietuvos interesais ir likimu. Nereikia toli ieškoti įrodymų, jog ryžtingi reikalavimai ir sunkūs pasirinkimai, padaryti šios kadencijos Seimo ir Vyriausybės vardu, pasiteisina.

    Dar 2010 m. vasarą Reikjavike aštuonių Šiaurės ir Baltijos valstybių parlamentų pirmininkų susitikime pradėjau garsiai kelti klausimą dėl galimybės kurti ES strateginius rezervus, bendrą energetikos fondą ir steigti dujų pirkimo grupes, o ateityje – ir Europos Sąjungos dujų agentūrą. Daug skeptiškų balsų tai palaikė naiviais svaičiojimais ir kartojo, jog į Lietuvos interesus nebus atsižvelgta.

    Po metų šios kadencijos Seimas ir Vyriausybė patvirtino Gamtinių dujų įstatymo reikalavimų neatitinkančių gamtinių dujų įmonių veiklų ir kontrolės atskyrimo vykdymo planą. Juo pasirinktas Europos Komisijos rekomenduojamas III energetikos paketo įgyvendinimo būdas – visiškas gamtinių dujų gavybos, tiekimo ir perdavimo veiklų akcininkų nuosavybės atskyrimas. Paprasčiau kalbant – tiekiantieji vamzdžiais nebegalės būti kartu ir tų vamzdžių savininkais. Nė nereikia sakyti, kad tai visiškai kertasi su „Gazpromo“ interesais Lietuvoje, todėl buvome spaudžiami rinktis kitus, ne taip staigiai demonopolizuojančius III paketo įgyvendinimo kelius. „Gazpromo“ reakcija į Lietuvos principingumą buvo vienareikšmiška – tik Latvijai ir Estijai, bet ne Lietuvai sumažintos dujų kainos. Keista, kad dėl grynai politinių priežasčių Rusijos valstybiniam koncernui mokėdami didžiausią dujų kainą Europoje, iš kai kurių Lietuvos politinių partijų girdime, jog Rusiją reikia laikyti Lietuvos draugu ir tik mokėti kalbėtis. Dėl diskriminacinės rinkodaros prasidėjo teismų procesas, tačiau visą laiką girdėjome abejones: kam reikalinga kova su dujų monopolija, jei kapituliavimas sutinkant su jos sąlygomis šiandien reikštų pigesnes žaliavas? Vienadienė nauda ar ilgalaikiai interesai – istorijoje nuolat besikartojantis tiek žmonėms, tiek valstybėms iškylantis klausimas. Ima ryškėti, jog skeptikai, kvietę rinktis naudą ir nesvajoti apie energetinės integracijos gilinimo projektus, abiem atvejais klydo.

    Principinga likusios Lietuvos kova su Rusijos dujų milžinu „Gazpromu“ pagaliau buvo pastebėta Europos Sąjungos institucijų. Dar 2011 sausį Energetikos ministerijos Europos Komisijai teiktas skundas dėl „Gazpromo“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ir kreipimasis į Stokholmo arbitražą, prašant taikyti apsaugos priemones, davė vaisius. Kratos „Gazpromo“ atstovybėse visoje Europoje – Lietuvos ir kitų šalių nuosekliai keltų klausimų rezultatas. Jų metu surinkti dokumentai pasitarnavo kaip įrodymai, leidę jau šių metų rugsėjo 4 pradėti „Gazpromo“ monopolinės veiklos teisinį tyrimą. Tai visos Lietuvos pergalė, pasiekta dėl nuoseklios politikos ir daugelio šalies viduje ir išorėje kritikuotos pozicijos.

    Kartu tai ir didelė simbolinė pergalė Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai, sunkiu metu pasirinkusiai tokį energetinės politikos kelią. Galima drąsiai konstatuoti, kad poros ir daugiau metų senumo pasiūlymai, tada ne vieno sutikti juokais, virsta Europos Sąjungos politinės darbotvarkės dalimi. Teisingiems sprendimams tereikia valios ir susitelkimo, kurį visi kartu su Lietuvos žmonėmis pademonstravome šaliai sunkiu laikotarpiu. Tie patys Lietuvos žmonės šiandien gali kritiškai atsigręžti atgal ir patys įvertinti tada priimtų sprendimų pasekmes ir iš naujo pasverti, kieno sprendimai pasirodo esantys verti pasitikėjimo.

    Montuojamas hermetinis gelžbetonio korpusas vienoje iš kompanijos "Hitachi" statomų atominių elektrinių (Nuotrauka iš UAB "Visagino atominė elektrinė" archyvo)

    Visgi kovai su „Gazpromu“ įgaunant europinį mastą, jau kitame energetikos sektoriuje istorija kėsinasi kartotis. ES pašonėje suplanavus itin abejotino saugumo atominių jėgainių statybas, mes Lietuvoje vėl atsiduriame vaidmenyje pirmųjų, bandančių atkreipti į branduolinio saugumo problemas tarptautinės bendruomenės ir pačios Lietuvos visuomenės dėmesį. Lietuvos visuomenė, spalį balsuosianti patariamajame referendume dėl atominės elektrinės Lietuvoje statybų, priimdama sprendimą turi žinoti, jog aiškinimai dėl galimo tokios elektrinės pavojaus aplinkai laužti iš piršto paprasčiausiai todėl, kad čia pat už valstybės sienų statomos daug daugiau abejonių dėl savo saugumo keliančios elektrinės. Tik dėl šių VAE priešininkai nesibaimina ir įtartinai tyli. Jei lietuviai turės apsispręsti tik dėl elektrinės Lietuvoje, tai atkreipti tarptautinės bendruomenės ir pirmiausiai Europos Sąjungos dėmesį yra tiesiog gyvybinis Lietuvos interesas, nes tik jų spaudimas ir priemonės gali užkirsti kelią nesaugioms statyboms ar užtikrinti standartų laikymąsi.

    Dėl būtinybės aukščiausiu lygiu kelti branduolinės saugos Lietuvos ir kartu ES kaimynystėje klausimus abejonės neturėtų kamuoti. Nei Rusija, nei Baltarusija nėra pateikusios būsimų jėgainių poveikio aplinkai vertinimo bei ignoruoja Lietuvos užsienio reikalų ministerijos užklausas šiuo klausimu, o kompanijos „Rosatom“ planuojami naujo tipo reaktoriai yra niekada anksčiau neišbandyti praktikoje. Nepaisant to, Rusija atsisakė dalyvauti ES patikimumo testuose, kurių metu elektrinės išbandomos maksimalių darbinių apkrovų sąlygomis. Tuomet pasiteisinta, jog testai atlikti pagal savo – daug griežtesnę – metodologiją, tačiau tą patį mėnesį sugriuvo būsimų Lietuvos kaimynystės jėgainių prototipo, Leningrado-2 AE, apsauginis gaubtas. Nei Lietuvai, nei Europai negali užtekti tokių rusiškų garantijų.

    Be to, Kaliningrade planuojama elektrinė būtų aušinama Nemuno vandeniu, tačiau ir čia nėra jokių detalių planų ir skaičiavimų, tuo tarpu dėl statomos Gardino elektrinės Nemuno vanduo jau nusekęs 30 centimetrų. Lyg būtų maža, antroji Baltarusijos AE bus aušinama Neries vandeniu. Aplinkosauga pagrįstai susirūpinusiems VAE oponentams ypač svarbu žinoti, jog radioaktyvios branduolinės atliekos iš Kaliningrado AE bus gabenamos Baltijos jūra. Galiausiai Rusijos statomų jėgainių problemiškumą vainikuoja paprasčiausias ekonominis argumentas – statomos nesilaikant TATENA saugumo standartų šios elektrinės, keldamos grėsmę visam aplinkiniam regionui, gamins pigesnę elektros energiją, taip saugumo sąskaita mažindamos visų regiono jėgainių konkurencingumą.

    Visa tai matant ir eskaluojant vėl pasigirsta balsai, siūlantys nesvajoti Lietuvos interesus perkelti į Europos Sąjungos darbotvarkę. Tačiau dabar galime pažiūrėti atgal ir pamatyti, ką reiškia „neįmanoma“, o ką daryti būtina. Juolab kad, kaip ir dujų rinkos demonopolizavimo klausimu, tai ne vienos Lietuvos, o visos Europos interesas. Pirmininkavimas ES Tarybai yra unikali proga į branduolinį saugumą atkreipti visos Sąjungos dėmesį. Tačiau tam Lietuva turi kalbėti drąsiu ir atsakingu, į priekį žvelgiančios valstybės balsu. Kaip kalbėjome ir dirbome praeityje ir esame pasiruošę elgtis ateityje. Klausimas kryžkelėje stovinčiai Lietuvai paprastas: ar turime noro ir ryžto toliau žengti žingsniu priekyje, kurdami tai, ką pradėjome? Tereikia pasirinkti.

    Ernestas Juška (Nuotrauka iš asmeninio Ernesto Juškos archyvo)

    Teisininkas Ernestas Juška: Lietuva ginčija dujų kainos formulės pakeitimus

    Lietuva kreipėsi į Stokholmo arbitražą su ieškiniu dėl 5 milijardų litų permokos už „Gazpromo“ tiektas dujas. Ieškinys grindžiamas viešųjų privatizavimo sąlygų nuostatomis ir 2004 metų AB „Lietuvos dujos“ privatizavimo sutartimi, kuriomis „Gazpromas“ įsipareigojo tiekti gamtines dujas į Lietuvą teisingomis kainomis ir pagal dujų kainų formulę, nurodytą tuo metu galiojusioje dujų tiekimo sutartyje, sudarytoje  AB „Lietuvos dujos“ ir „Gazpromo“. Lietuva ginčija dujų kainos formulės pakeitimus, kurie padaryti nuo 2004 m. iki 2012 m. Nurodoma, kad pakeitimai padaryti pažeidžiant privatizavimo sutarties sąlygas, dėl kurių „Gazpromo“ tiekiamų dujų kaina žymiai padidėjo. Arbitražo institucijos prašoma nustatyti nuostolių, susidariusią dėl formulės keitimo, atlyginimą vartotojams.

    Atkreiptinas dėmesys, kad Vokietijos ir Lenkijos kompanijos jau turi bylinėjimosi su „Gazpromu“ patirties. Buvo inicijuoti procesai ir kreiptasi į Stokholmo arbitražą su reikalavimais dėl dujų tiekimo kainos. Buvo pasiektas susitarimas dėl kainų koregavimo atgaline data. Lietuva ir „Gazpromas“ taip pat turi teisę susitarti dėl dujų tiekimo kainos, nesulaukus galutinio sprendimo byloje.

    Tai jau ne pirmas ginčas, nagrinėjamas Stokholmo arbitraže. Kiek anksčiau „Gazpromas“ kreipėsi dėl AB „Lietuvos dujos“ veiklos tyrimo ir galimai pažeistų teisių gynimo, tačiau 2012 m. liepos mėnesį Tribunolas konstatavo, kad reikalavimai nepagrįsti, ir ieškinys buvo atmestas.

  • ATGAL
    BEMIP - Lietuvos energetikos ateities garantas
    PIRMYN
    Rinkimai Baltarusijoje: 75 procentų aktyvumas tuščiose apylinkėse
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.