Ar pagaliau turėsime strategiją Vilnijai? | Apžvalga

Regionai

  • Ar pagaliau turėsime strategiją Vilnijai?

  • Regionai: Rytų
    Data: 2016-10-04
    Autorius: Laurynas Kasčiūnas

    Vilniaus ir Šalčininkų rajonų problemos yra įsisenėjusios ir visiems gerai žinomos. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šis regionas turėjo potencialo tapti ekonomiškai klestinčia apskritimi – lygiai taip, kaip daugelyje kitų Europos šalių sparčiai auga greta sostinių įsikūrę regionai.


    Deja, tenka pripažinti, kad to padaryti nepavyko dėl dviejų esminių priežasčių: per mažo valstybės ir politikų dėmesio regionui; Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) įsigalėjimo, kuris sukūrė savotišką „apsuptos tvirtovės“ būseną; ji žalinga ne tik Pietryčių Lietuvos gyventojams, bet kelia nacionalinio saugumo klausimus. Lyginamojoje perspektyvoje Vilnius ir Šalčininkų rajonai pagal socialinius, ekonominius, kriminogeninius rodiklius ne tik nėra lyderiaujantys, bet ir daugeliu atveju smarkiai atsilieka nuo kitų Lietuvos vietų arba yra pačioje prasčiausioje padėtyje. Pavyzdžiui, nusikalstamumas regione gerokai lenkia visos Lietuvos vidurkį (atitinkamai 1 127,7 nusikalstamų veikų tūkstančiui gyventojų Lietuvoje ir 1 260,2 Vilniaus rajone).

    Be to, regione žemiau negu vidutiniškai išvystyti socialiniai dariniai: bendruomenės, asociacijos, nevyriausybinės organizacijos, bendrų idėjų ar interesų susivienijimai. Greta LLRA, kitų aktyvių politinių tautinių bendrijų darinių, iš kurių galėtų rinktis vietos gyventojai, taip pat praktiškai nėra. Tai apsunkina demokratijos funkcionavimą, neleidžia atsirasti įvairovei ir skatina dirbtinį regiono uždarumą. Socioekonominis atsilikimas šiuose Lietuvos rajonuose sąveikauja su daugiataute gyventojų sudėtimi, sudarydamas prielaidas įvairioms įtampoms. Tuo naudojasi ir išorės jėgos, suprantančios Pietryčių Lietuvos geopolitinę prasmę. Skleisdama propagandą ir dezinformaciją, Rusija siekia išprovokuoti diskusijas jautriais klausimais, supriešinti dalį visuomenės su Lietuvos valstybės idėja. Tokie veiksmai pirmiausia nukreipiami į socialiai ir ekonomiškai jautriausias tautinių bendrijų grupes, kurios gyvena savotiško informacinio vakuumo sąlygomis (pavyzdžiui, lietuviški televizijos kanalai jiems yra nepasiekiami arba neatrodo aktualūs).

    V. Tomaševskio politinė vertikalė LLRA ypatingą dėmesį skiria tiems, kurie dirba švietimo srityje arba prisideda prie rinkėjų nuomonės formavimo. Nemaža dalis partijos atstovų vadovauja įvairiems būreliams ar muziejams, leidžia arba redaguoja LLRA vykdomą politiką palaikančius leidinius, organizuoja LLRA svarbius renginius, yra prieš Lietuvos švietimo reformas nuteikinėjančios Lietuvos lenkų mokytojų draugijos „Macierz Szkolna“ kūrėjai ir aktyvūs nariai. Tik nedidelė dalis LLRA atstovaujančių Seimo ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narių neturi nieko bendro su švietimu – daugelis LLRA lyderių regione buvo mokyklų direktoriai, direktorių pavaduotojai ugdymui, mokytojai (dažniausia lenkų kalbos arba istorijos), švietimo skyriaus vadovai ir darbuotojai ar bent jau aktyvūs „Macierz Szkolna“ nariai. Skaičiuojama, kad Vilniaus rajone yra politizuota 95 proc. tautinių mažumų mokyklų – jų vadovais skiriami partijai lojalūs ar jos nariais esantys asmenys. Vilčių, kad LLRA galėtų keistis, nėra, nes tapusi viena iš tradicinio politinio spektro partijų ji prarastų savo identitetą ir ilgametes savo pozicijas. Todėl partija siekia išlaikyti įtampą tarp lietuvių ir kitų tautybių Lietuvos piliečių. Paradoksalu, bet LLRA nėra suinteresuota ir teigiamais socioekonominiais pokyčiais regione, nes didesnis investicijų atėjimas, daugiau darbo vietų privačiame sektoriuje, didesni atlyginimai reikštų tai, kad vietos gyventojai taptų mažiau priklausomi nuo vietos politikų. Pavyzdžiui, mažėtų savivaldybių, kurios sėkmingai manipuliuoja socialinių pašalpų skirstymu ir yra įdarbinusios daug žmonių, įtaka. Juk šiuo metu socialiai remtini asmenys yra išimtinai priklausomi nuo savivaldybės darbuotojų, skirstančių jiems vienokias ar kitokias gėrybes: socialinį būstą, pašalpas, darbą. Paramos teikimas suasmeninamas ne tik dėl to, jog ją teikiantys priklauso LLRA arba yra su ja susiję. Tą lemia ir faktas, jog nemaža dalis socialiai pažeidžiamų asmenų rajone nepakankamai moka lietuvių kalbą ir išmano šalies teisinę bazę, todėl tampa visiškai priklausomi nuo administracijos darbuotojų. Pastaruoju metu pastebimas dalies lenkakalbių žiniasklaidos priemonių atitolimas nuo fundamentaliosios LLRA politinės linijos (vienas, bet toli gražu ne vienintelis pavyzdys – radijo stotis „Znad Wilii“). Jas netgi imta skųsti Lenkijos pareigūnams, atsakingiems už finansinės paramos žiniasklaidai teikimą, taip siekiant vėl susigrąžinti pastarąsias į LLRA „glėbį“ ar bent jau atimti finansavimą iš Lenkijos Respublikos iždo. 2016 m. LLRA nario ir atstovo Vilniaus miesto savivaldybės taryboje Jaroslavo Kaminskio pastangomis buvo įsteigta viešoji įstaiga „Zorza“, kuri siekia įkurti Pietryčių Lietuvoje lenkų, lietuvių ir baltarusių kalbomis transliuojančią radijo stotį. Tai parodo, kad praradusi kontrolę „Znad Wilii“ atžvilgiu LLRA siekia susikurti alternatyvią radijo platformą. Likusios LLRA kontrolėje visuomenės informacinės priemonės – „Tygodnik Wilenszczyzny“, „Magazyn Wilenski“ ir „L24.lt“ išlaiko tvirtą ryšį su V. Tomaševskio vadovaujama partija bei toliau formuoja vienai partijai palankų „apgultos tvirtovės“ mitą. Kokių veiksmų reikėtų imtis? Kai kas kalba, kad visų problemų esmė – klausimų, susijusių su „w“ raide, sprendimas. Nesutinku su tokia nuomone, nes taip teigiantieji patenka į LLRA sukurtą politinio žaidimo lauką. Naujausi sociologiniai tyrimai rodo, kad palankus požiūris į Kremliaus vykdomą politiką yra būdingas socialiai jautriausiems tautinių bendrijų atstovams. Rusiją kaip draugišką Lietuvai valstybę įvardija absoliuti dauguma tautinių bendrijų atstovų, kurie patenka į mažiausias pajamas gaunančių kategoriją. Vilniuje tautinių bendrijų atstovų gretose prokremliškos pažiūros yra daug mažiau populiarios nei Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose. Todėl ekonominės regionų, kuriuose gausiai gyvena tautinės bendrijos, modernizacijos programos turi būti Lietuvos tautinių bendrijų politikos prioritetu. Todėl Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai yra įsitikinę, kad Vilniaus regiono ekonominis vystymasis negali būti paliktas ligšiolinei savieigai, kurios rezultatas – regiono ekonominis ir socialinis atsilikimas. Valstybė turi įgyvendinti specialius stambaus masto projektus, kad išjudintų šio regiono ekonominę plėtrą. Kitų Europos Sąjungos valstybių narių praktikoje netrūksta mechanizmų, kaip padėti silpniausiems šalių regionams. ES regionų vystymo politika vykdoma tiek bendresnio pobūdžio įstatymais, numatančiais paramą atskiriems regionams, priklausomai nuo jų raidos scenarijų (Italijoje 2002 m. įkurtas Neišsivysčiusių sričių fondas regioninei plėtros politikai nepakankamai išsivysčiusiose šalies srityse finansuoti), tiek konkrečiai įvardytų regionų vystymui reglamentuoti skirtais teisės aktais (2009 m. Slovėnijoje priimtas specialus įstatymas, skatinantis labiausiai atsilikusio Pomurjės regiono plėtrą). Remdamiesi tokia europine praktika ir panaudodami pirmiau aprašytą, didelės apimties valstybinį specialų investicinį fondą, esame pasirengę kaip jo specialią investicinę programą sukurti ir išplėtoti „Investicinį Vilniaus regiono fondą”. Šis specializuotas fondas sudarytų galimybes dalį aukščiau minėtų lėšų investuoti į įvairius Vilniaus regione plėtojamus ekonominius projektus. Didesnis investicijų atėjimas, daugiau darbo vietų privačiame sektoriuje, didesni atlyginimai reikštų tai, kad vietos gyventojai taptų mažiau priklausomi nuo savivaldybės, t. y. nuo jos skirstomų socialinių pašalpų, nuo darbo savivaldybės įmonėse ar įstaigose. O LLRA prarastų svertus stiprinti „apgultos tvirtovės“ mitą.

  • ATGAL
    Mao Dzedongas iki šiol turi pasekėjų
    PIRMYN
    Rytų partnerystė: lėtai į priekį
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.