Įžvalgos

  • Ar politinė atsakomybė tebėra svarbi?

  • Data: 2016-03-30
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Pastaruoju metu valdančiąją daugumą vienas po kito krečiantys skandalai, kritęs korupcijos šešėlis, vis labiau kelia klausimą, ar Vyriausybė sugebės baigti kadenciją laiku. Nors iš šios Vyriausybės ryškesnių darbų tikėtis nebeverta, ypač likus septyniems mėnesiams iki Seimo rinkimų, visgi kažkokios politinės perturbacijos, žinant sudėtingą geopolitinę situaciją, lėtėjančius ekonomikos augimo tempus, nebūtų naudingos.


    Tačiau nematyti vidinių problemų, verčiančių abejoti, ar politikoje tokie dalykai kaip skaidrumas, moralė ir atsakomybė išlieka svarbūs, taip pat negalima. Neretai įvairių skandalų atvejais politikai kalba apie teisinę atsakomybę, susijusią su konkrečiais faktais, dėl kurių pažeisti vieni ar kiti įstatymai, teisėsaugos įrodymų procesu, bet kratosi politinės atsakomybės, kuri sako, jog politikų veiksmai neturi kelti jokių abejonių dėl jų veiklos skaidrumo ir moralinių principų laikymosi. Taigi, ką šiuo požiūriu rodo naujausi Vyriausybės narius liečiantys skandalai?

    Skandalas po skandalo

    Konkrečiai kalbant apie vadinamojo Vijūnėlės dvaro skandalą, kaip jau yra žinoma, Kauno apygardos prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą, kuriuo bandyta išsiaiškinti, ar galimai buvo daromas poveikis Vyriausybei priimant nutarimą dėl kurortinių zonų panaikinimo. Tokį sprendimą prokuratūra motyvavo tuo, jog „ištirtose aplinkybėse nėra Baudžiamajame kodekse nustatytų būtinųjų piktnaudžiavimo ir kišimosi į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą požymių“. Premjeras Algirdas Butkevičius ir Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, reaguodami į tai, teigė, jog tai įrodo, kad Vyriausybės nariai buvo kaltinami be pagrindo, kad joks poveikis nebuvo daromas.

    Tačiau prokuratūra, nutraukusi ikiteisminį tyrimą, visą surinktą medžiagą moraliniam įvertinimui perdavė Seimo Antikorupcijos komisijai ir Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys, ypač telefoninių pokalbių išklotinės dėl Vijūnėlės dvarui palankaus Vyriausybės nutarimo priėmimo derinimo, rodo, kad R. Malinauskas dažnai skambindavo aplinkos ministrui Kęstučiui Trečiokui ir ragino paspartinti minėto nutarimo priėmimą, nes tai bus naudinga teisminiame procese, kuriame Generalinė prokuratūra gina viešąjį interesą, nesutikdama su Vijūnėlės dvaro statybų teisėtumu. Taip pat buvo skambinta ir Aplinkos ministerijos kancleriui ir kitiems politikams. Tas Vyriausybės nutarimas Nr. 1025, panaikinantis kurortų apsaugos zonas, buvo priimtas skubos tvarka, nesuderinus jo nei su Ūkio ir Teisingumo ministerijomis, nei su visuomene, jam nebuvo pateikta Vyriausybės kanceliarijos Teisės departamento išvada.  Ir nors argumentuojama, kad tai aktualu visiems šalies kurortams, tačiau būtent Druskininkų mero prašymas priimti nutarimą iki teismo posėdžio pradžios neabejotinai leidžia manyti, kad pirmiausia tuo suinteresuotas pats Vijūnėlės dvaro savininkas, kuris yra ir R. Malinausko bičiulis.

    Aplinkos ministras K. Trečiokas, liudydamas Seimo Antikorupcijos komisijoje, sakė, jog jam niekas jokio spaudimo nedarė ir jis nieko nežinojo apie teismo bylą, neigė telefoninius pokalbius su R. Malinausku. Bet pokalbių išklotinės rodo kita ir, kas svarbiausia, netgi kelia abejonių dėl ministro vaidmens galimai neskaidriuose procesuose derinant pirmiausia siauram asmenų ratui naudingo nutarimo priėmimą.

    Taigi, prokuratūra nerado nusikalstamos veikos požymių ir nutraukė ikiteisminį tyrimą, tad ir į šį skandalą įsipainiojusiems politikams nebelieka teisinės atsakomybės, matomas politinės atsakomybės kratymasis. Turint omeny, kad pagal Konstituciją Vyriausybei vadovauja Ministras Pirmininkas, politinė atsakomybė už Vyriausybės narių veiklą tenka pirmiausia Ministrui Pirmininkui, koordinuojančiam ir kontroliuojančiam visų ministerijų darbą. Kokia forma ta atsakomybė turi būti prisiimta – dėl to turi apsispręsti tiek premjeras, tiek ministras. Tačiau aiškių ir principingų susidariusios situacijos vertinimų iš jų abiejų nematyti. Premjeras, sulaukęs teisininkų išvadų, kuriose teigiama, kad nėra jokių teisinių pažeidimų, o VTEK atsisakius pradėti tyrimą, nes nematė galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto, teigė, jog K. Trečiokas lieka ministro poste. Tačiau sakė sieksiantis, kad būtų atšauktas minėtas Vyriausybės nutarimas.

    Visgi matant tokį vilkinimą, šioje situacijoje labai svarbus ir savalaikis Prezidentės Dalios Grybauskaitės kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar priimant šį nutarimą nebuvo pažeista Konstitucija ir įstatymai. Konstitucinio Teismo išaiškinimas turėtų išsklaidyti abejones dėl nutarimo priėmimo skaidrumo ir padėti prisiimti politinę atsakomybę.

    Kitas skandalas, susijęs su valdančiąją koaliciją sudarančia politine partija „Tvarka ir teisingumas“, kuri yra įtariama pinigų plovimu ir prekyba poveikiu, taip pat liečia Aplinkos ministeriją. Prieš keletą savaičių šios partijos pirmininkas Rolandas Paksas kaip specialusis liudytojas buvo apklaustas Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT) dar vienoje byloje dėl prekybos poveikiu. Įtariama, jog vienos žiniasklaidos grupės vadovas, atstovaudamas, tikėtina, vieno verslininko interesams, susitarė su R. Paksu, kad jis už 15 tūkst. eurų kyšį, pasinaudodamas savo įtaka partijos nariams, dirbantiems Aplinkos ministerijoje, paveiks ministerijai pavaldžios Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos darbuotojus, kad šie leistų eksploatuoti vienam prekybos tinklui priklausantį prekybos centrą Prienuose. Taip pat Generalinė prokuratūra svarsto kreiptis į Europos Parlamentą dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo R. Paksui.

    R. Pakso ir kitų „tvarkiečių“ reakcija į visa tai nenustebino – vėl kalbama apie neva demokratijos eroziją ir rengiamus sąmokslus. Negana to, dalis šios partijos narių surengė piketą prie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamento vyriausiojo prokuroro, kurio vadovaujami prokurorai kuruoja abi „tvarkiečių“ bylas, namų. Teisinėje valstybėje tai yra ne kas kita kaip atviras ir antikonstitucinis politinis spaudimas. O jų kalbos apie demokratijos nykimą, raginimai nepažeidinėti įstatymų atrodo gana paradoksaliai, nes tokia erozija kyla būtent dėl pačios partijos ir kai kurių politikų galimai neskaidrios veiklos ir politinės atsakomybės vengimo. Kitaip tariant, ši politinė jėga ir yra integrali problemos, apie kurią kalba, dalis, nes pati pažeidinėja įstatymus ir dėl to turi reikalų su teisėsauga, o po to protestuoja, kad pareigūnai dirba savo darbą, informuoja visuomenę apie paaiškėjusius faktus.

    Korupcijos šešėlis buvo kritęs ir ant buvusios sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės, kuri buvo STT apklausta kaip specialioji liudytoja Šiaulių ligoninės korupcijos byloje. Tačiau tuometinė ministrė sugebėjo prisiimti politinę atsakomybę ir pasitraukė iš pareigų.

    Dar vienas mažesnis, bet nemažai visuomenės dėmesio sulaukęs atvejis – krašto apsaugos ministro Juozo Oleko vienašališkas atsisakymas skirti Patriotų premiją filosofei Nerijai Putinaitei už monografiją „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“, nes jam nebuvo priimtinas knygoje išdėstytas požiūris į poetą Justiną Marcinkevičių. Autorė gi teigia, kad J. Marcinkevičius kai kuriuose savo kūriniuose formavo ateizacijos pavidalą. Po tokio ministro sprendimo premijos atsisakė ir kiti laureatai.

    Kaip bebūtų, tokia į viešumą iškilusi situacija diskredituoja pačią Patriotų premiją, kuri skirta autoriams, rašantiems pilietiškumo ir patriotiškumo temomis, skatinti, bei skaldo visuomenę, tai rodo ir viešojoje erdvėje kilusios diskusijos vertybiniais klausimais. Todėl klausimas, ar tokiu žingsniu siekiama kažkokių politinių tikslų, pavyzdžiui, naudojant patriotizmo elementus mobilizuoti tam tikrą elektoratą. Tai neabejotinai yra ministro politinė atsakomybė.

    Manipuliacijos demokratiniais instrumentais

    Problemų turi ir kita valdančiosios daugumos politinė jėga – Darbo partija. Kaip žinia, Lietuvos apeliacinis teismas pripažino Vytautą Gapšį kaltu juodosios buhalterijos byloje ir jam skyrė piniginę baudą. Remdamasi tuo, opozicija du kartus mėgino inicijuoti neeilinę Seimo sesiją, kurioje būtų buvę svarstoma, ar pradėti V. Gapšio apkaltą, taip pat norėta inicijuoti parlamentinį tyrimą dėl Darbo partijos pinigų, neįtrauktų į apskaitą, kilmės. Sesijos darbų programoje taip pat buvo numatyta pateikti įstatymų pataisas, numatančias baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą rinkimų kampanijos finansavimą, neteisėtai finansuojamų politinių organizacijų kūrimą ir jų veiklą, taip pat Prezidentės inicijuotas Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis siūloma užkirsti kelią reorganizuoti arba likviduoti juridinius asmenis, kuriems pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nes būtent dabar galiojanti tvarka leido Darbo partijai, kaip juridiniam asmeniui, atlikus reorganizaciją išsisukti nuo teisingumo.

    Tačiau abu kartus valdantieji nepritarė sesijos darbų programai. Panašu, kad tokiais buldozeriniais būdais bandoma nukreipti dėmesį nuo valdančiąją daugumą krečiančių problemų, prisidengiant demokratine procedūra išreikšta valia. Visgi prasidėjusioje pavasario sesijoje prie minėtų klausimų bus grįžta.

    Įkandin skandalų ir pieno krizė

    Abejonių dėl skaidrumo sukėlė ir Žemės ūkio ministerijai pavaldi Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų reguliavimo agentūra, per brangiai pirkusi nepasiturintiems žmonėms skirtus maisto produktus, kurių tiekėja buvo su Darbo partijos įkūrėju Viktoru Uspaskichu susijusi įmonė. Nors vėliau pati žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pripažino, kad tokia pirkimo tvarka, kai perkančioji organizacija nepareikalavo išsamios informacijos iš tiekėjų apie produktų gamintojus, yra bloga, o viceministras Vilius Martusevičius, kuris buvo ir Agentūros valdybos pirmininkas, atsakingas už maisto produktų pirkimų priežiūrą, atsistatydino. Panaši istorija buvo ir su per brangiai pirktais miltais bei kruopomis. Tiesa, tai iškilus į viešumą, iš pareigų pasitraukė tuometinė Agentūros vadovė Aldona Miliuvienė.

    Be šių skandalų, žemės ūkio ministrės laukia dar vienas išbandymas – krizinė padėtis pieno sektoriuje. Didelių nuostolių dėl pieno perprodukcijos ir kritusių supirkimo kainų patiriantys pieno gamintojai, reikalaudami spręsti susidariusią situaciją, kovo pabaigoje ketina surengti protesto akciją – prie Seimo atvežti 200 karvių.

    Visgi čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad su panašiomis problemomis susiduria ne tik Lietuvos, bet ir visų Europos šalių pieno gamintojai. Galima sakyti, tai yra globalinė problema. Pieno paklausa mažėja dėl lėtėjančio kai kurių didžiųjų šalių ekonomikos, tokių kaip Kinija ir Rusija, vystymosi. Be abejo, prie to prisidėjo ir Rusijos įvestas embargas maisto ir žemės ūkio produktams. Taigi, tai yra bendra problema. Ją Europos Komisija sprendžia bendrai.

    Pernai Lietuvos pieno gamintojams buvo skirtos tikslinės išmokos, kurios iš dalies kompensavo nuostolius. Paramą taip pat skyrė ir Vyriausybė iš valstybės biudžeto. Vis dėlto pieno gamintojai 2015 m. gavo 75,7 mln. eurų mažiau pajamų negu 2014 m. Todėl Lietuva vasarį įteikė prašymą Europos Komisijai papildomai skirti 75 mln. eurų, taip pat supaprastinti valstybės pagalbos taisykles. Be to, anot žemės ūkio ministrės, gavus šią paramą, dar tiek pat skirtų Vyriausybė. Visgi kalbant apie konkrečias sumas, tikėtis, kad Komisija tiek skirs, sunkoka, nes, kaip minėta, problema yra bendra visoje ES, ir tam tikro dydžio parama bus skirta visoms šalims, priklausomai nuo to, kiek kuri nukenčia. Komisija tai spręs bendrai, neišskirdama Lietuvos.

    Iš kitos pusės, patys pieno gamintojai gali ir turi mėginti spręsti problemą. Patiriamus nuostolius sumažintų didesnis gamybos efektyvumas. Daugiau nei prieš pusmetį Konkurencijos taryba atliko pieno sektoriaus rinkos tyrimą, kurio išvados rodo, kad pieno gamintojų efektyvumą galėtų paskatinti jų derybinės galios didinimas, o tam reikia padidinti parduodamo pieno kiekį. Veiksmingiausias būdas tai padaryti burtis į stambius kooperatyvus arba gamintojų organizacijas ir taip užsitikrinti ilgalaikes sutartis, sustiprinti pieno gamintojų atsparumą rinkos svyravimams bei padidinti eksporto galimybes. Lietuvoje net 74 proc. visų pieno gamintojų yra itin maži ūkiai, laikantys 1–5 melžiamas karves, o beveik trečdalis šiuo metu veikiančių kooperatyvų turi penkis ir mažiau narių. Pavyzdžiui, Latvijoje maži ūkiai sudaro 56 proc. visų gamintojų, o vidutinis ūkio dydis ES yra 29 karvės. Todėl toks stiprios kooperacijos nebuvimas šalyje taip pat pagilino pieno krizę. Tad potencialo kooperuotis ir stambėti yra pakankamai. Taip pat kooperatyvai galėtų užsiimti ne vien pieno pardavimu, bet ir pieno produktų gamyba.

    Be to, tyrimo metu nustatyta, kad vidutinės kooperatyvams taikomos pieno supirkimo kainos viršija ūkininkams ir šeimos ūkiams taikomas kainas, pirmiausia dėl didesnių kooperatyvų disponuojamų pieno kiekių, tai užtikrina didesnę derybinę galią derantis su perdirbėjais, atveria eksporto galimybes. O tai, kad pienas iš žemės ūkio bendrovių ir įmonių kartais yra perkamas brangiau nei iš kooperatyvų, lemia pieno kiekis, kokybė, taip pat tiekėjų lojalumas bei tiekimo pastovumas.

    Labai svarbu, kad ne tik pieno gamintojai, bet ir pati ministerija atsakingai įvertintų šio tyrimo išvadose pateiktas rekomendacijas bei imtųsi konkrečių veiksmų joms įgyvendinti.

    Taigi, apibendrinant pastarųjų mėnesių šalies politinio gyvenimo situaciją, galima pasakyti, kad minėti skandalai ir skandaliukai, nomenklatūriniais metodais tvarkomi viešieji reikalai tik destabilizuoja padėtį ir mažina žmonų pasitikėjimą politine sistema. Todėl, kaip yra pasakiusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė, „Vyriausybės galimybės tęsti darbą iki kadencijos pabaigos taip pat tiesiogiai priklauso nuo galimai neskaidriuose procesuose dalyvavusių asmenų gebėjimo prisiimti politinę atsakomybę“. O darbų – nemažai. Ir tai ne vien pieno krizės suvaldymas, bet ir socialinės atskirties mažinimas ir socialinio saugumo užtikrinimas; tolesnis skaidrumo didinimas ir antikorupcinių priemonių stiprinimas; nacionalinio saugumo užtikrinimas. Tai yra svarbiausios sritys, apie kurias turbūt ne kartą kalbėta ir kuriose per likusį pusmetį iki rinkimų valdančiosios daugumos ir Vyriausybės laukia daug darbų ir iššūkių, ir kuriose reikės visų politinių jėgų susitelkimo. Bet, turint omeny įsisukančią rinkimų karuselę, lengva nebus. ■

  • ATGAL
    4 prarasti metai
    PIRMYN
    Reitingų aukštumose – kairiųjų alternatyvos socialdemokratams kaip ir nebėra
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.