Ar politinė dešinė užtikrins Europos stabilumą? | Apžvalga

2017 m. spalis-lapkritis Nr. 10-11 (96-97)

  • Ar politinė dešinė užtikrins Europos stabilumą?

  • Data: 2017-11-20
    Autorius: Albert Komar

    Stebint rinkimų rezultatus įvairiose Vakarų šalyse, galima susidaryti įspūdį, kad dešiniosios idėjos šiuo metu išgyvena atgimimą. Iš tiesų, nepaisant to, kad dešinės, o ypač vadinamosioms alternatyvios ar kraštutinės dešinės partijoms, dėl tradicinių partijų nenoro bendradarbiauti dažnai nepavyksta suformuoti valdančiosios daugumos, šių partijų programos susilaukia vis didesnio skirtingų visuomenės grupių palaikymo abejose Atlanto vandenyno pusėse.

    Vis dėlto dažnai dešiniosios partijos yra nepagrįstai sugretinamos. Užtenka gana paviršutiniškos analizės tam, kad parodytume, kokios skirtingos yra Geer­to Wilderso, Marine Le Pen, ViktoroOrbano, britų konservatorių, Lenkijos valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos ar Donaldo Trumpo pozicijos – priešingai nei dažnai teigiama, dešinė šiandien nesudaro vieningo idėjinio fronto. Lenkijos Teisės ir teisingumo partijos vertybinės pozicijos sunkiai suderinamos su G. Wildersu ar M. Le Pen, o V. Orbano vykdoma centralizacija yra kardinaliai priešinga D. Trumpo ar Britanijos Torių partijos idėjoms apie valstybės aparato dydį ir vaidmenį.

    Tačiau kodėl šios partijos ar politiniai lyderiai, nepaisant akivaizdžių skirtumų, taip neatsakingai priskiriami vienai idėjinei stovyklai? Tai tikriausiai lemia viešojoje erdvėje įsitvirtinęs naratyvas, kuomet kiekvienas status quo kritikas tradicinių partijų, ypač kairiųjų, yra įvardijamas kaip oponentas, su kuriuo paprasčiausiai reikia kovoti, o tuo tarpu išsamesnės partijos ar lyderio pasaulėžiūros analizės atsisakoma. Dar keisčiau yra tai, kad „dešiniajam populistų frontui“ priskiriamos ir kai kurių šalių tradicinės partijos (pvz., Lenkijos ir Vengrijos).

    Nepaisant esminių tarpusavio skirtumų, minėtas politines partijas ar lyderius, tiek kitus šiuo metu Europoje populiarius politinius judėjimus (dažniausiai dešinės), jungia vienas, viešojoje erdvėje rečiau aptariamas, aspektas – globalizacijos ir viršvalstybinių organizacijų keliamų naujų iššūkių ir problemų suaktualinimas.

    Poreikis atliepti minėtus globalizacijos ir viršvalstybinių institucijų keliamus iššūkius atsirado palyginus neseniai. Dar prieš beveik tris dešimtmečius, po Sovietų Sąjungos griūties, išnyko ir pasaulio padalinimas į du polius – kapitalistinį ir socialistinį. Greitai po socialistinio bloko iširimo viskas pasidarė dar aiškiau, nes kapitalizmas laimėjo, o istorija neva pasibaigė. Daugeliui to meto mokslininkių ir politikų, stebinčių šiuos procesus, pasidarė aišku, kad senąją tvarką pakeis nauja, o įsisenėjusius nesutarimus tarp darbo ir kapitalo bei tradicijos ir laisvės pavyks išspręsti per kompromisinę liberalios demokratijos ir gerovės valstybės formulę.

    Ši formulė dėka sustiprėjusių tarptautinių organizacijų, tokių kaip Europos Sąjunga ar ESBO, buvo diegiama visame Vakarų pasaulyje, o ypač kontinentinėje Europoje ir kurį laiką sėkmingai veikė. Vis dėlto, naujajai pasaulio tvarkai įsitvirtinant, pradėjo kilti ir tam tikrų anksčiau nebūdingų iššūkių. Nepaisant ekonominio augimo, Europos tautos susidūrė su mažėjančio gimstamumo, sparčiai augančios nelygybės, pernelyg mažos darbuotojų apsaugos ir saugumo iššūkiais. Daugumos šalių tradicinių partijų siūlomi minėtų problemų sprendimai tik dar labiau pagilino jas – sienų atvėrimas migrantams iš trečiųjų šalių, prisidengiant neva visus vienijančios „multikultūrinės visuomenės“ siekiamybe, prisidėjo ne tik prie politinių krizių ir dar didesnės pajamų nelygybės, bet ir akivaizdaus saugumo situacijos blogėjimo – Prancūzijoje per pastaruosius kelis metus buvo ne kartą įvedama nepaprastoji padėtis, o Londono valdžia miesto gyventojams pasiūlė „priprasti“ prie pasikartojančių teroristinių išpuolių. Nepaisant akivaizdžių klaidų, tradicinės politinės jėgos ilgai neigė problemas ir galiausiai atsisakė spręsti jas iš esmės.

    Analizuojant pastaruoju metu Europoje ir visame Vakarų pasaulyje valstybėms kylančius iššūkius ir pasirinkimus, galima pasitelkti dar 1997 metais žymaus Harvardo profesoriaus Dani Rodriko pristatytą ir šiuo metu itin aktualią formulę, kuri pažymi tai, kad valstybės susiduria su dilema, kai privalo rinktis tarp: 1) suvereniteto; 2) visiškos integracijos į globalią rinką; 3) demokratijos.

    Pasak mokslininko, problema slypi tame, kad vienu metu šiuolaikinė valstybė gali rinktis maksimaliai du išvardytus kelius. Vadovaujantis šia formule, siūloma atmesti iš Apšvietos laikotarpio kylančias tradicines skirtis į politinę kairę ir dešinę – jos šiandienos politikai yra ne tokios svarbios (tai įrodo ir pradžioje atliktas trumpas skirtingų šalių „dešiniųjų“ politinių judėjimų ar lyderių pažiūrų palyginimas). Daug didesnę svarbą šiandien įgauna diskusija tarp „globalistų“ ir „lokalistų“, arba globalizacijos šalininkų pasisakančių už didesnį atvirumą ir integraciją į globalią rinką („globalistų“) ir stipresnės ir mažiau atviros valstybės bei „globalizacijos pralaimėtojų“ atstovų („lokalistų“).

    Būtent „lokalizmo“ kriterijus leidžia tiksliau apibūdinti ir surasti panašumų tarp vadinamųjų šiuolaikinių dešiniųjų partijų darbotvarkių. JAV ir Europoje siekiama visų pirma savarankiško vidaus ir užsienio politikos sprendimų priėmimo, kuriam, anot jų, šiuo metu dažnai kliudo viršvalstybinių organizacijų keliami reikalavimai. Tokios partijos taip pat akcentuoja didesnės vidaus rinkos ir piliečių teisių apsaugos poreikį – tiek prieš atvykėlius, tiek stambųjį užsienio kapitalą. Vis dažniau keliami ir kurį laiką iš politinės darbotvarkės buvę išbraukti tapatybiniai klausimai.

    Ar dešiniąsias iš dalies pakeitusios „lokalizmo“ idėjos užtikrins Vakarų stabilumą? Vargu, kadangi jos potencialiai veda prie susiskaldymo. Tačiau šiuo metu Vakaruose iškilusi skirtis tarp „globalizmo“ ir „lokalizmo“ yra aktuali ne tik naujoms, bet ir tradicinėms dešiniosioms partijoms. Tradicinės dešiniosios partijos, visų pirma vadinamieji krikščionys demokratai (kiek likę krikščioniškos tapatybės), atliepiant viena vertus socialinio ir karinio saugumo, kita vertus vertybinę problematiką, vieninteliai išlikdami nuoseklūs gali ir privalo užimti šią poziciją ir užpildyti spragą, į kurią veržiasi naujieji, dažnai populistiniai politiniai judėjimai. Renkantis tarp galimų politinių programų, blogiausias įmanomas kelias dešiniesiems (ir ne tik) šiandien yra status quo gynimas. Tokios partijos yra pasmerktos pralaimėti, nes vis didesnė dalis rinkėjų yra nepatenkinta esama padėtimi ir, nepaisant dažnai piešiamų apokaliptinių scenarijų, renkasi naujų gelbėtojų keliamą riziką. ■

  • ATGAL
    Europos ateitis – socialdemokratija be socialdemokratų?
    PIRMYN
    Europos gynybos integracija: galimi iššūkiai Lietuvai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.