Ar prasidės bažnyčių ir tautų susitaikymo epocha? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ar prasidės bažnyčių ir tautų susitaikymo epocha?

  • Data: 2012-09-21
    Autorius: Česlovas IŠKAUSKAS

    Patriarchas Kirilas, Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas, atvyksta į Varšuvos karinį oro uostą pradėti oficialaus keturių dienų vizito Lenkijoje (rugpjūčio 16 d.) (SIPA/ENPOL/Bartosz Krupa/Scanpix nuotrauka)

    Keturias dienas trukęs Rusijos stačiatikių cerkvės vadovo metropolito Kirilo vizitas į Lenkiją iš tiesų buvo istorinis. Nuo XI amžiaus, kai krikščioniškoji Bažnyčia skilo į stačiatikių ir katalikų, istorikai negali pateikti nė vieno fakto, kad šių konfesijų aukščiausieji dvasininkai galėjo bendrauti formalioje ar neformalioje aplinkoje. O nuo bolševikų revoliucijos 1917 m., kai Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės (pagal 1993 m. Konstituciją Rusija yra pasaulietinė valstybė), tokių kontaktų tikrai nebuvo. Štai kodėl šis oficialus Rusijos patriarcho vizitas rugpjūčio 16–19 d. sukėlė tokį ažiotažą ir prieštaringus vertinimus.

    TŪKSTANTMETĮ ESAME SUSKALDYTI

    Priminkime, kaip gi vyko skilimas.

    Kaip rašo interneto žinynai, pagrindinė bažnyčios schizma (religinės bendruomenės skilimas, atsirandant kuriai nors naujai tikėjimo doktrinai arba erezijai) įvyko 1054 m. Tada atsirado Vakarų krikščionių (Romos katalikų) ir Rytų krikščionių (stačiatikių) bažnyčios. Vėliau, vykstant reformacijai ir radikaliajai reformacijai, įvyko ir Vakarų bažnyčios skilimas. Nuo Vatikano atsiskyrė evangelikų liuteronų, reformatų bažnyčios, anabaptistai ir anglikonų bažnyčia.

    Prieš aštuonerius metus portale Skrynia.lt šio susiskaldymo priežastis analizavusi filosofė Agnė Budriūnaitė citavo popiežių Joną Paulių II, kuris savo veikale „Žengiant per vilties slenkstį“ svarstė: „Gal pasidalijimai ir buvo tas kelias, vedantis Bažnyčią prie daugiariopų turtų, slypinčių Kristaus Evangelijoje ir Kristaus atliktame atpirkime? Gal kitaip tie turtai nebūtų galėję atsiskleisti?.. O gal vis naujų krikščionių bažnyčių ir bendruomenių kūrimąsi skatina abejonės, nepasitikėjimas vienas kitu, nepasitenkinimas tuo, kas yra, tobulybės siekimas, – kitaip sakant, pati žmogaus prigimtis?“

    „Taigi, ginčai „kas didesnis“ prasidėjo dar Kristui gyvam esant tarp jo mokinių. Ar ne tas pats nepaliaujamas noras lyginti save su kitais, noras jaustis nors šiek tiek didesniu už kitą, noras būti truputėlį arčiau Dievo negu kaimynas neduoda ramybės besiginčijantiems iki šiol?“ – klausė autorė portale.

    Tokių žmogiškųjų aistrų sukeltas 1054 m. ir įvyko didysis Bažnyčios skilimas. Kas nuo ko atskilo? Katalikų bažnyčia teigia, kad ji liko kaip buvusi (t. y., ta tikroji, Kristaus įsteigtoji), o Rytų bažnyčia atskilo nuo jos. Stačiatikiai teigia priešingai. Jeigu pripažintume, kad Bažnyčia tiesiog skilo į dvi dalis, pripažintume, kad abi pusės teisios, svarstė A. Budriūnaitė.

    Tuo Bažnyčios transformacija nesiliovė. 1517 m. Martinas Lutheris, protestuodamas prieš negeroves, kurias jis įžvelgė tuometėje Katalikų bažnyčioje, paskelbė savo 95 tezes, taip sukeldamas naują skilimų bangą.

    Atsirado ir unitai. Unitais (lot. unitas – suvienytas), arba Ukrainos graikų apeigų katalikais, vadinti Lietuvos ir Lenkijos valstybės stačiatikiai, 1596 m. sudarę su Romos katalikų  bažnyčia Bresto bažnytinę uniją. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, skirtingai nuo visos Europos, prasidėjo daugiau kaip trimis šimtmečiais laiką pralenkęs krikščionių vienijimosi procesas. Jo atnaujinimo pastangos deklaruotos 1964 m. II Vatikano susirinkimo metu, tai yra praėjus 368 metams po Bresto bažnytinės unijos.

    Lietuvos Rytų apeigų katalikų bažnyčios nariai daugiausiai yra ukrainiečių, baltarusių ir rusų tautybės žmonės, labai mažai unitų yra lenkų ir lietuvių. Šiuo metu, kaip teigia Wikipedia, Lietuvoje yra 5 unitų bendruomenės, apie 150 aktyvių Bažnyčios narių. 1992 m. unitams grąžinta Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia.

    SIEKTI SANTARVĖS – NE BAŽNYČIOS JĖGOMS?

    Bet ar patriarcho Kirilo vizitas į Lenkiją buvo skirtas Bažnyčios suvienijimui? Ne, sako analitikai, akylai stebėję beveik trejus metus vykusį pasiruošimą šiam vizitui ir jo metu Lenkijos ir Rusijos religinių vadovų pasirašytai Bendrai deklaracijai – Laiškui Rusijos ir Lenkijos tautoms. Su Lenkijos vyskupų konferencijos vadovu metropolitu Jozefu Michaliku pasirašę bendrą kreipimąsi dėl tautų susitaikymo, aukštieji dvasininkai paragino rusus ir lenkus atleisti vieni kitiems ir pakeisti „santykių tonalumą“. „Mūsų šalių ir mūsų tautų santykių tonalumui pakeisti reikia ištarti vieną žodį: atleisk!“, – pareiškė patriarchas Kirilas interviu Lenkijos žiniasklaidai vizito išvakarėse. Pasak jo, „per ilgaamžę mūsų šalių santykių istoriją buvo daug liūdnų dalykų, bet buvo ir džiaugsmingų. Ir štai iškyla klausimas: o kas toliau? Ką daryti su šiuo „bagažu“? Jausti nostalgiją liūdesiui? Nuolat draskyti žaizdas?“ – retoriškai klausė Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas.

    Pasirašytas dokumentas panašus į 1965 m. Lenkijos vyskupų priimtą atsišaukimą, kuris pradėjo lenkų ir vokiečių susitaikymo procesą, beje, taip pat užgimusį istoriniu pagrindu. Prieš šį vizitą Rusijos patriarchas neslėpė: „Per šimtmetę mūsų tautų santykių istoriją buvo daug ginčytino, kiekvienas iš mūsų visų nelaimių priežastis matė savaip, todėl parengtas dokumentas yra istorinis žingsnis, kai dvi Bažnyčios, atsakingos už dvasinį tautų gyvenimą, pasirengusios pareikšti apie nuodėmių atleidimą ir rašyti naują mūsų istorijos puslapį.“

    Laikraštis „Rzeczpospolita“ rašo, kad siekti ne tik Bažnyčių, bet ir tautų bei valstybių susitaikymo – svarbi misija. Gal dėl to patriarchų Kirilo ir Jozefo Michaliko susitikimas buvo surengtas ne Varšuvos vyskupų rezidencijoje, o Karalių pilyje. Tai vizitą ir priimtą bendrą dokumentą nudažė daugiau politine spalva.

    Vargu, ar aukštiesiems dvasininkams pagal jėgas suvienyti valstybes, tautas, netgi bažnyčias. Šios misijos turi imtis aukščiausieji katalikų ir stačiatikių hierarchai – popiežius Benediktas XVI ir patriarchas Kirilas. Štai čia, pasak lenkų spaudos, sutarimo ir nėra. Tarp Vatikano ir Rusijos stačiatikių cerkvės (RSC) viešpatauja įtempti santykiai. Antai 2002 m. Maskvos patriarchatas pasipriešino popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimui pertvarkyti apaštalinę administracinę sistemą Rusijos teritorijoje. Įtampa tvyro ir Ukrainoje, kur unitai neva persekioja stačiatikių tikinčiuosius, o Rusijoje daromas spaudimas katalikams, mėginant užsiimti prozelitizmu (verbavimu, patraukimu savo pusėn).

    Laikraštis „Kommersant“ rašo, kad abi tautos laukia didelių pokyčių, tačiau jas slegia sunki istorinė našta – gal net 1612 m. lenkų ir lietuvių agresija bei nelemti 1920-ųjų įvykiai. „Gazeta Wyborcza“ priduria, kad koją kiša ir Smolensko tragedija 2010 m. balandžio 10 d., už kurią dar neatsiprašyta, ir, žinoma, Katynės žudynės, dėl kurių archyvų išslaptinimo taip pat nėra visiško sutarimo. Tai ką gali padaryti stačiatikių patriarchas vieno, tegul ir istorinio, vizito metu, klausia apžvalgininkai.

    KAS DAR KIŠA PAGALIUS Į RATUS?

    Prancūzijoje prižiūrimas portalas Slate.fr atkreipia dėmesį, kad patriarcho vizitas į šią Rytų Europos šalį vyko RSC tikrai nepalankiu metu. Tomis dienomis keleriems metams nelaisvės buvo nuteistos trys pankiškojo roko grupės „Pussy Riot“ dalyvės, vasario 21 d. vienoje Maskvos cerkvėje šūkaliojusios antiputiniškus šūkius. Šis skandalas Vakaruose įgavo didelį atgarsį ir imta kalbėti ne tik apie represinę Vladimiro Putino sistemą, bet ir apie RSC glaudžias sąsajas su Kremliumi. „Nieko nuostabaus, – rašo Slate.fr, – kad patriarchas Kirilas kreipėsi su prašymu į Rusijos prokuratūrą, kad kuo greičiau įvertintų trijų sulaikytų merginų poelgį, ir surengė didžiulę stačiatikių tikinčiųjų demonstraciją, kurioje dalyvavo ir tokios meno įžymybės kaip Nikita Michalkovas“. Per pačią Rusijos prezidento rinkimų kampaniją vasarį patriarchas su V. Putinu susitiko Šv. Danilo vienuolyne, kur yra stačiatikių administracijos būstinė. Portale rašoma, kad nėra abejonių, jog RSC palaiko gerus ryšius su V. Putinu ir valstybine sistema, nors šiaip giriasi atsiribojanti nuo politikos ir nesikišanti į valstybės reikalus.

    Tokie ryšiai kiek sutepa gerą dvasininkų susitikimo atmosferą. Apžvalgininkai įtaria, kad šis vizitas suderintas su Kremliumi ir skirtas tarpvalstybiniams santykiams gerinti. Be to, yra dar vienas niuansas, taip pat įpilantis šaukštą deguto. 2009 m. pradžioje, RSC pradėjus vadovauti 16-ajam iš eilės Maskvos ir visos Rusijos patriarchui Kirilui, žurnalas „The Time“ rašė, kad atgijo krikščionių viltis, jog tuomet 62 m. sulaukęs dvasinis vadovas kada nors susitiks su 19 m. vyresniu Romos popiežiumi Benediktu, beje, taip pat 16-uoju. Visgi leidinys priminė ir tai, kad metropolitas ne liberalas, o V. Putino statytinis, kaip ir ankstesnis patriarchas. Metropolitas Kirilas, gimęs pokariu Leningrade, dvasininko šeimoje, labai jaunas, vos 38 m., tapo Smolensko ir Viazmos arkivyskupu, o sulaukęs 43 m. – paskirtas Bažnyčios užsienio santykių skyriaus vadovu.

    Tai negalėjo nepatraukti tame pačiame Leningrade anuo metu aukštą postą užėmusio V. Putino dėmesio ir rūpesčio. O Paryžiaus „Le Monde“ rašė, kad KGB globos neišvengė nė vienas aukštas stačiatikių dvasininkas, taip pat ir šis. Kita vertus, patriarchui Kirilui prieš keletą dešimtmečių priskirtos net rūkalų kontrabandos nuodėmės, o pats dvasininkas buvo pravardžiuojamas „tabako metropolitu“. Kalbama apie jo pasakiškus turtus – rezidenciją Peredelkine, didžiulę vilą ant Juodosios jūros kranto, prabangų butą buvusios sovietinės nomenklatūros apgyvendintame Maskvos centre, naujausią „Mercedes“ ir brangius laikrodžius…

    ***

    Sakykime, kad tai antraeiliai momentai, vargu ar kaip nors veikiantys Vakarų visuomenę ir kilnią dvasininko misiją. Pati idėja – žengti susitaikymo, atsiprašymo, tolerancijos, o kartu ir politinio kompromiso keliu – štai kur šio istorinio vizito esmė. Kad taip magiškas žodis „atleisk“ taptų politinės tautų ir valstybių santarvės pamatiniu akmeniu!

  • ATGAL
    Sirijos desperacija
    PIRMYN
    Tai ką kaltinsime dabar?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.