Ar sekuliarizmo tendencijos Europoje riboja krikščionių politinę laisvę | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Ar sekuliarizmo tendencijos Europoje riboja krikščionių politinę laisvę

  • Data: 2013-03-21
    Autorius: Linas Kojala

    Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys

    Žinia apie Popiežiaus Benedikto XVI pasitraukimą buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus ne tik katalikų bendruomenėms visame pasaulyje, bet ir artimiausiems pontifiko bendražygiams. Romos popiežiai pagal ilgametę tradiciją tarnauja iki mirties, tad pirmąsyk per beveik 600 metų pasitaikęs kito kelio – savanoriško pasitraukimo – pasirinkimas, motyvuojant prastėjančia sveikata, užminė mįslių. Imta apibendrinti svarbiausius 85 metų vokiečio Josepho Ratzingerio nuveiktus darbus, svarstyti, koks palikimas teks Šventojo Sosto įpėdiniui, paaiškėsiančiam po kovo mėnesio pabaigoje numatytos konklavos.

    Dera konstatuoti, kad popiežiaus sostą palieka ne tik fiziškai silpstantis dvasininkas, bet, kur kas svarbiau, teologas, gilus mąstytojas, kurio minties jėgos senatvės negandos nepasiekė. Nepaisant XXI a. tempų ir raginimų keistis, Benedikto XVI pozicija išliko principinga ir nepajudinama: abortai, eutanazija, šeimos instituto devalvavimas negali būti tapatinami su pažanga, nes kėsinasi į visuomenės pamatą ir gyvybę. Nebijodamas pripažinti dvasininkų nuklydimų, jis ragino nenusisukti nuo to, kas pasauliui padovanojo artimo meilės sampratą.

    Be kita ko, 266-asis Popiežius identifikavo ir aiškiai įvardijo esmingai svarbią tendenciją: neutralumo vėliavą nešantis sekuliarizmas agresyvėja ir virsta reiškiniu, vis garsiau prabylančiu apie tai, kad tradicinėms vertybės naujajame pasaulyje vietos nebėra.

    Sekuliarizmas

    Prieš kelerius metus viešėdamas Didžiojoje Britanijoje Benediktas XVI daugiau nei 125 tūkstančių žmonių miniai sakė: „Jungtinė Karalystė šiandien virsta modernia daugiakultūre visuomene. Tai – iššūkis, kuris negali tapti priemone paminant pagarbą tradicinėms vertybėms ir kultūrinės saviraiškos būdams, kurių agresyvesnės sekuliarizmo formos nebevertina ar net nebetoleruoja.“

    Sekuliarizmas grindžiamas įsitikinimu, kad šimtus metų Europos visuomenėse dominavusi Bažnyčia, religiniai simboliai ir kitokios sakralumo formos turi būti išstumiami iš viešojo gyvenimo ir tapti privačiu reikalu – žmogui nėra draudžiama tikėti, melstis ir lankytis religinėse vietose, tačiau skleidžiamos idėjos negali peržengti privatumo ribų. Žmogaus vedlys šiame gyvenime gali būti tik tai, kas racionaliai ir tiesiogiai kyla iš jo gyvenimo aplinkos. Bet kokie metafiziniai išvedžiojimai, moralinė terminologija, Dievo ar sielos sąvokos geriausiu atveju yra abstrakčios ir neįrodomos, todėl negali būti asmens pasirinkimų ir veiksmų motyvu.

    Žinoma, sekuliarizmo sąvoka nėra vienalytė. Jungtinėse Amerikos Valstijose sekuliarizmas yra palyginti švelnus ir skirtas pirmiausiai iš pačios JAV valstybės genezės kylančiai tikėjimo įvairialypiškumo, o kartu  – potencialaus konfliktiškumo problemai spręsti. Paprastai tariant, dėl istorinių aplinkybių (nebūta tiesioginės monarchijos ir didžiulės Bažnyčios įtakos) amerikiečiai galėjo rinktis iš trijų variantų: religinės valdžios, valstybinės religijos ir pasyvaus sekuliarizmo. Pastarasis pasirinkimas leido užtikrinti skirtingų visuomenės grupių tikėjimo laisvę, bet nereikalavo stipraus antiklerikalinio judėjimo, nes nebūta prieš ką sukilti.

    Tuo metu Europoje dominuoja prancūziškoji sekuliarizmo (laicizmo) forma, kilusi dar XVIII a. Prancūzijos revoliucijos metais, kai buvo nuversta absoliutinė, su dieviškuoju pradu save siejusi monarchinė valdžia. Todėl laicizmas, nors ir deklaruodamas minties laisvę, susikūrė kaip priešprieša bažnyčiai, o tam tikra prasme ir tikėjimui. Monarchinę valdžią pakeitusi moderni prancūzų valstybė konfiskavo bažnyčios turtą, persekiojo dvasininkus, priešinosi Popiežiui, tačiau savo tikslo išguiti religiją galutinai nepasiekė ir „pasitenkino“ tikėjimo marginalizavimu į privačią sferą ir griežtomis religijos – pasaulietiškumo atskyrimo taisyklėmis.

    Ši modernistinė Apšvietos epochos paradigma, tarsi nustelbusi praeities klaidų šešėlį ir atvėrusi duris pažangai, įtvirtinta svarbiausiuose teisės aktuose. Taip žmogus galutinai pamiršta dvasinio gyvenimo reikšmę, moralinį įsipareigojimą ir ima pasaulį kurti pats sau.

    Iššūkis krikščioniškosioms vertybėms

    Kultūros istorikė dr. Irena Vaišvilaitė savo straipsnyje „Visuomenė nesikeis, jeigu krikščionys neliudys“, publikuotame  interneto portale bernardinai.lt, pabrėžia, kad sekuliarizmas – tam tikra prasme krikščioniškosios doktrinos vaisius, negalėjęs atsirasti, tarkime, islame ar kitose konfesijose. To priežastis – įsitikinimas, kad apreiškime dalyvaujantis žmogus atlieka itin reikšmingą žinios perdavėjo per raštus ar žodį vaidmenį. Todėl individo ir individualumo reikšmė krikščionybėje yra milžiniška: žmogus ir jo sąžinė yra laisvi (paliekama galimybė niekieno iš išorės nesąlygotam apsisprendimui), o ryšys su Dievu – individualus, reikalaujantis vidinio atsidavimo. Bažnyčia ilgus amžius naudojosi įvairiomis priemonėmis (pvz., įvairiomis bausmėmis), kuriomis skatino ar net vertė žmogų atsigręžti į tikėjimą ir laikytis tradicijų, nes nusižengimas joms laikytas grėsme visuomenei. Tačiau galiausiai įsivyravo tikėjimo doktrinai artimesnė autoriteto sąžinei samprata, nesiremianti teisiniais ar kitokiais intervenciniais metodais.

    Kita vertus, Lietuvos katalikiškosios mokyklos koncepcijoje primenamas Pradžios knygos pasakojimas, kuriame aiškiai pasakoma, kad žmogus nėra sukurtas kaip izoliuotas individas. Žmogus – santykiška būtybė, kurią konstituoja ne tik jo kaip konkrečios individualios būtybės vidujybė, bet ir pamatinis ryšys su kitais asmenimis, kuris yra žmonių bendruomenės pagrindas. Taigi katalikai negali būti tik stebėtojai – jie turi aktyviai veikti, o tuo siaurąja prasme pirmiausiai užsiima Vatikanas ir bažnyčios galva Popiežius, kurio funkcijos daugeliu atveju atitinka politiko ar aukščiausio valstybės vadovo funkcijas.

    Visgi dėl augančios priešiškai nusiteikusių jėgų įtakos ir pačių katalikų polinkio trauktis į savotišką vidinę (individualią) celę to nepakanka – šiandien krikščionybei Europoje kyla didžiuliai iššūkiai. Statistika rodo, kad krikščionys pasaulyje sudaro beveik trečdalį žmonių, tačiau skaičiaus augimas susijęs su didėjančiomis Azijos, Afrikos ir kitų žemynų tikinčiųjų bendruomenėmis. Tuo tarpu Senajame žemyne praėjusio amžiaus pradžioje krikščionys sudarė 95 proc. gyventojų, o šiandien – tik kiek daugiau nei tris ketvirtadalius. Drastiškas tikinčiųjų skaičiaus mažėjimas lemia tai, kad Nyderlandų bažnyčios užsidaro ir virsta restoranais, o sakralūs atributai yra išsiunčiami praktiniam panaudojimui į Afriką, nes Senajame žemyne yra nebereikalingi.

    Negana to, aukščiausiu politiniu lygmeniu – formaliai neįsigaliojusioje Europos Sąjungos Konstitucijos preambulėje – neatsirado vietos krikščioniškojo Europos paveldo konstatavimui. Kairiųjų politinių jėgų spaudimui pasiduota, nepaisant to, kad dokumente iš esmės tik būtų konstatuota (o ne nubrėžiama kaip ateities politikos gairės) tai, ko neįmanoma paneigti – nepaprastai didelės krikščioniškosios minties įtakos ilgamečiam žemyno vystymuisi. Taip besikurianti politinė Europa lengva ranka nubraukė šimtus metų istorijos ir tarsi pakibo ore. Nenuostabu, kad nesuvokdama savo kilmės ir didybės atsiradimo prielaidų ji iki šiol negali rasti tiesaus kelio pirmyn.

    Žemyne vis aiškiau dominuoja įsitikinimas, J. Ratzingerio žodžiais, besiremiantis tradicijos kaip vakarykščio, pasenusio, tam tikra prasme rudimentinio reiškinio vaizdiniu. Cituojant tiksliai: „Būtent dėl to su „tradicijos“ etikete pasitinkamas tikėjimas <…> pasirodys kaip tai, kas įveikta, kas savo tikrąja pareiga <…> negali teikti vietos egzistencijai.“ Apšvietos naratyvą perėmusi pažanga ir sekuliarus reliatyvizmas užima dominuojančias pozicijas ir išstumia pamatines krikščionybės idėjas.

    Tokiems drastiškiems pokyčiams įtvirtinti, be kita ko, reikia vienpusiškos terminijos arba diskurso. To pavyzdys – „tamsieji viduramžiai“, kurie ignoruoja kitą istorijos pusę (pvz., tuo laikotarpiu pastatytus didingus architektūros paminklus ir kitus kultūrinius laimėjimus). Taip sudaroma palanki terpė šiandienos žmonėms pasijusti kur kas pranašesniems už gyvenusius prieš kelis šimtus metų ir laikyti jų idėjas nevertomis dėmesio, nors pamatiniai moraliniai ir dvasiniai klausimai (o kartu ir siūlomi atsakymų variantai) nesikeičia jau tūkstančius metų.

    Tai ypač palanku radikalams, piešiantiems Bažnyčią kaip represinę instituciją, šimtus metų užsiėmusią tik turtų kaupimu ir žmonijos pažangos stabdymu. Gimsta kristofobija – tikėjimo tiesų ir jas išpažįstančių žmonių, simbolių ir prasmių niekinimas, dėl kurio viešajame diskurse skatinama pagarba įvairioms socialinės grupėms (pvz., musulmonams, seksualinėms mažumoms ir panašiai), bet niekuomet neatsiranda vietos krikščionims, nors įvairiose pasaulio kampeliuose šimtai tūkstančių yra persekiojami dėl išpažįstamo tikėjimo.

    Bet kuris Bažnyčios gyvenimą sukrečiantis dvasininkų nuopuolis tampa ne skausminga pamoka, o įrankiu diskredituoti ir žeminti visą religiją. Pagarbos tam, kas yra europietišką savastį ir klestėjimą paskatinę veiksniai, vis labiau stokoja visuomenės veikėjai, žurnalistai, politikai. Pamirštamas adekvatumas, nuodėmės tampa kandžių sąmojų, interneto erdvėje plintančių ir jaunimo sąmonę formuojančių juokų objektu. Neatsilieka ir Lietuva: viešojoje erdvėje jau piktinamasi, kad Katedros kryžius pernelyg ryškiai nušviečia Gedimino prospektą, nuogąstaujama dėl Vilnių puošiančių bažnyčių skaičiaus, tikintiesiems lengva ranka užklijuojama „davatkų“ etiketė. Grupuotės, iškoneveikusios Bažnyčią, yra sutapatinamos su laisvės šaukliais. Tikintieji šaržuojami pavojingais fanatikais, nors greta pažymima tolerancijos svarba. Iki galo neaišku, ar tyčia, ar ne, bet tokiais atvejais dažnai paprasčiausiai atkartojama sovietmečiu klestėjusio antireliginio marksizmo terminija, tiesa, gudriai tai įvelkant į nekalto pasaulietiškumo ir nepolitiškumo rūbą.

    Sudėjus viską į krūvą nesunku suvokti, kodėl krikščionys pralaimi fundamentaliausius vertybinius „mūšius“ – Europoje norma tampa eutanazija ir abortai, pastaruoju metu didžiosiose valstybėse (Prancūzijoje, netoli to ir Didžioji Britanija) sparčiai judama link tos pačios lyties asmenų santuokų pripažinimo šeima su galimybe įsivaikinti. Kitaip tariant, sekuliarizmo sekėjai, pavertę savo idėjas visa siekiančia politine programa, naudojasi turima įtaka ir nuolankiu nuosaikiųjų įsitikinimu, kad tai – natūrali žmonijos pažanga.

    Nepasaulėžiūrinė pasaulėžiūra?

    Išeivijos filosofas dr. Juozas Girnius svarbiame tekste „Nepasaulėžiūrinė politika pasaulėžiūros žvilgiu“ pažymėjo, kad pasaulėžiūra yra asmens laisvo apsisprendimo reikalas, todėl negali būti primestas valstybės. Bet koks prievartinis vienokios ar kitokios tiesos skleidimas paneigia žmogaus dvasią ir represuoja. Jokia pasaulėžiūra neturi teisės pasitelkti politinių institucijų savo tikslams siekti – nepasaulėžiūrinėje erdvėje, kurią laiduoja minimalias funkcijas atliekančios institucijos, skirtingos pasaulėžiūros turi turėti laisvę skleistis (kitaip tariant, egzistuoti kultūrinėje autonomijoje) ir lygiomis galimybėmis konkuruoti tarpusavyje.

    Nors tekstas rašytas pokariu, aktualumo jis nepraranda ir šiandien. Jame įžvelgtina idėjų tarpusavio sugyvenimo siekiamybė, kuriai, tenka pripažinti, sąlygų kol kas nėra. Tuo galima įsitikinti apsvarsčius, kodėl pasaulėžiūrų kovoje krikščioniška ir katalikiška mintis atsiduria paraštėse. Dominuojanti sekuliari pasaulėžiūra pateikia save nepasaulėžiūrine, nors iš esmės apriboja terpę kitoms idėjoms skleistis. Galiausiai oponentus siekiama apskritai išstumti iš konkurencinio lauko. Autorius pateikė ir konkretų pavyzdį: valstybė turėtų atsisakyti auklėjimo monopolio skirtingų pasaulėžiūrinių mokyklų naudai, nes neutralus auklėjimas „nėra nei principiškai pageidaujamas, nei praktiškai įmanomas“. Ir priduria, kad „ideologai tiktai kovoja už auklėjimo suvalstybinimą – valstybinę mokyklą, atpalaiduotą nuo religinės įtakos. Tokia vadinamojo laicistinio auklėjimo prasmė. Bet čia ir atsiskleidžia visas laisvamanio laicizmo vidinis prieštaringumas ir klastingas sofistiškumas. „Religija išstumta, bet jos vietą prisidengiant neutralumu užima kita idėjinė programa.

    Yra manančių, kad sekuliarizmas, taip pat jį lydintis libertarizmas netrukus praras savo visuotinį žavesį, nes jų pozicijas silpnina skleidžiamų minčių šalutinis efektas (pvz., tokios objektyvios aplinkybės kaip dėl nesikuriančių šeimų smunkantys gimstamumo rodikliai, besaikis vartojimas, ekonominę krizę sukėlęs gyvenimas iš skolintų pinigų ir pan.). Tai paskatintų atsigręžti į tradicines vertybes, o kartu – krikščionybę, tačiau tikėtis reiškinio masiškumo kol kas sudėtinga.

    Idėjos ir pasaulėžiūros, kaip ir sakė J. Girnius, turi turėti galimybę skleistis, bet su tuo niekaip nesuderinamas vienos iš jų speitimas į kampą ar kryptingas marginalizavimas. Todėl tikintieji turėtų suvokti, kad priimdami esamas žaidimo taisykles ir versdami religiją privačiu, kone išskirtinai asmeniniu reikalu stumia tikėjimą į pavojingą aklavietę. Net ir suvokiant krikščioniškojo individualumo reikšmę yra būtina atsižvelgti į politinę, socialinę, kultūrinę konjunktūrą ir grumtis dėl galimybės išlikti.

    Šiuo atveju reikalingas ne užsidarymas į vidines celes, o susitelkimas ir ryžtas įveikti negandas. Raktai, kaip spręsti šias problemas,  jau prieš porą tūkstančių metų buvo išrašyti nesenstančiame Kristaus mokyme. ■

  • ATGAL
    Europa – kovos už šeimą ringas
    PIRMYN
    Kipras - Rojaus ir Krizės sala
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.