Ar sulauksime permainų po (ne)eilinių rinkimų? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ar sulauksime permainų po (ne)eilinių rinkimų?

  • Temos: Politika
    Data: 2012-12-18
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Studentas laiko plakatus su užrašais „Nešvarūs rinkimai – papasakokite daugiau” ir „Prastai suorganizuoti rinkimai? Išreiškiu nusistebėjimą” protesto akcijos prieš parlamento rinkimų pažeidimus metu Vilniuje spalio 25 dieną. Petras Malukas/AFP/Scanpix nuotrauka

    Rinkimų vajus praėjo, o tuo metu, kai skaitytoją pasieks šis tekstas, ministrų portfelių dalybos jau greičiausiai eis į pabaigą arba bus baigtos. Ir vis dėlto šių metų rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą dėl įvairių priežasčių praūžė kaip beveik tuo pat metu JAV siaubęs uraganas „Sandy“. Tik rinkimų uraganas siaubė Lietuvos demokratiją ir norėtųsi tikėtis, kad jo padariniai bus ne tik pažaboti, bet ir bus apsisaugota nuo panašių dalykų ateityje.

    Iš tiesų šie rinkimai išryškino sistemines tiek rinkimų, tiek visos politinės aplinkos problemas, apnuogindami atsakingų institucijų neįgalumą reaguojant į šimtus pažeidimų. Taip pat jie dar kartą priminė kai kurių Lietuvos partijų veiklos metodus bei leido permąstyti tai, kiek mūsų šalyje demokratija yra konsoliduota. Negana to, po šių rinkimų dar rimčiau ir ne be pagrindo prabilta apie dviejų greičių arba dvi Lietuvas. Tačiau apie viską iš eilės.

    Rinkimai, parodę sisteminių pokyčių būtinybę

    Sunku net sau pačiam atsakyti, ar šie rinkimai buvo neskaidriausi per visą nepriklausomybės laikotarpį. Signalą, kai į dienos šviesą pradėjo lįsti papirkinėjimų ir balsų klastojimų skandalai, davė 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimai. Jau tada gauta apie pusantro šimto pranešimų dėl balsų pirkimo ir kitų pažeidimų, o į aklavietę grimztanti byla dėl galimo balsų papirkinėjimo Ukmergės rajone yra dar vienas didelių problemų teisėsaugoje pavyzdys. Gan pagrįstai prokurorų aplaidumą ir visišką Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) neveiksnumą tiek politikai, tiek politikos apžvalgininkai įvardija kaip priežastis, dėl kurių atsidurta šiandieninėje situacijoje. O kokia ji?

    Kaip aiškėja iš oficialių policijos duomenų, per šiuos Seimo rinkimus gauta apie 500 pranešimų dėl įvairių pažeidimų, pradėti 27 ikiteisminiai tyrimai. Pats buvau vienas iš penkiasdešimties studentų, rinkimus stebėjusių viename problemiškiausių rajonų – Vilniaus-Trakų apygardoje, kurioje užfiksavome apie 50 pažeidimų. Ir tai toli gražu ne visi pažeidimai, paprasčiausiai nespėjome ar nepajėgėme fiksuoti visko, kas vyko rinkimų dieną nuo pat ankstaus ryto – tiek apylinkėse, tiek už jų ribų. Negana to, pasipylus pažeidimams, supratome, kad praktiškai esame bejėgiai: policija atvažiuodavo smarkiai vėluodama, kai „nusikaltėlių“ pėdos jau buvo ataušusios, o daugeliu atveju svarių įrodymų be pačių pažeidėjų surinkti tiesiog neįmanoma. Apimtas nevilties savęs klausi, kiek vertas neteisingai užplombuotų balsadėžių ar nesurašytų protokolų fiksavimas, kai numanai, kad čia pat, kitame name, perkami balsai ar matai, jog tas pats automobilis nepailsdamas zuja atveždamas vis naujus rinkėjus, dažniausiai svirduliuojančius ir raudonomis nosimis, į balsavimo vietą?

    Vis dėlto Lietuva nėra vienintelė jauna demokratija, kurioje vyksta balsų pirkimas ir rinkėjų vežimas. 2006 m. Saeimos rinkimuose kaimyninėje Latvijoje taip pat buvo nemenko masto balsų pirkimo. Už tai vietos politikas Juris Boldāns buvo nuteistas 8 mėnesiams kalėjimo, iš jo taip pat buvo atimta galimybė kandidatuoti bet kokiuose rinkimuose ateinančius dvejus metus. Politikas buvo išrinktas, tačiau prarado savo vietą parlamente. Teigiama, kad griežtas teismo tonas parodė, jog su tokiais sukčiavimo atvejais nebus taikstomasi. Tai lėmė situacijos šalyje pagerėjimą. Nors 2010 m. Saeimos rinkimuose užfiksuota įvairių pažeidimų, tokio balsų pirkimo skandalo kaip Lietuvoje nebebuvo.

    Teigiamai nuteikia faktas, kad jau du šiuose Seimo rinkimuose balsus pirkę piliečiai buvo nuteisti. Vis dėlto pažvelgus į jų bylas, optimizmas prigęsta: vienam piliečiui skirta 5,2 tūkst. litų bauda, kitam – 400 valandų nemokamų viešųjų darbų. Pirmas dalykas – kandidatas, be kurio žinios nusikalstami „mainai“ tikrai nevyko, lieka sausas. Antras – tokios bausmės neatbaido nuo noro „supirkimo būdu“ patekti į norimą vietą.

    Kitas svarbus dalykas – balsų pirkimo geografija. Pranešimai policijai parodė, kad problemiškiausios buvo kaimo vietovės. Ten, kur gyventojai labiausiai pažįsta vieni kitus, kur mažiausiai kontrolės ir kur daugiausiai tų, kurie linkę parduoti savo balsą net už visiškai juokingą kainą (Klaipėdos žurnalistų tyrimas parodė kad galima nusiderėti net iki varganų 7 lt už balsą!). Panašu, kad dviejų Lietuvų vaizdas darosi vis ryškesnis.

    Ar iš tiesų atsiranda dvi Lietuvos?

    Studentai, nešini įvairiais plakatais, spalio 17 d. prie Vyriausiosios rinkimų komisijos išsakė savo pasipiktinimą dėl masinių pažeidimų per rinkimus. Plakatas iš asmeninio autoriaus archyvo

    Apie miesto ir periferijos socialinę, ekonominę ir net kultūrinę skirtį kalbama jau kurį laiką, deja, veiksmų ją mažinti imamasi nepakankamai. Vieniems tai nėra prioritetinė sritis, kitiems tokia situacija – būdas likti politiniame lauke. Tai darosi akivaizdu, pažvelgus į šių metų Seimo rinkimo rezultatus iliustruojantį žemėlapį.

    Taigi pirmasis turas parodė, kad didžioji Lietuvos dalis yra mėlyna ir raudona – balsavo už Darbo partiją ir Lietuvos socialdemokratų partiją. O didžiausi Lietuvos miestai – Vilnius ir Kaunas – palaikė Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus. Antrojo turo rezultatai iš esmės atspindi tą pačią tendenciją, nors lyginti yra sudėtinga: vienmandatėse įprasta balsuoti už asmenis, o ne partiją, todėl žemėlapis yra margesnis. Vis dėlto ką rodo toks pasiskirstymas tarp miesto ir kaimo? Ne paslaptis, kad už dešiniąsias jėgas balsuoja aukštesnio nei vidutinis išsilavinimo ir didesnes pajamas gaunantis gyventojų sluoksnis, o populistinių partijų pažadais linkę tikėti menkesnes pajamas gaunantys, menkiau išsilavinę, provincijoje gyvenantys piliečiai. Taigi matome dvi – miesto ir kaimo – Lietuvas.

    Tai iš esmės patvirtina ir „Verslo žiniose“ pasirodžiusi publikacija „Verslininkai neįžvelgia besiformuojančios dviejų greičių Lietuvos“. Nors pavadinimas atspindi atvirkščią poziciją, kalbinti verslininkai pripažįsta, kad regionų rinkėjai, įprastai gaunantys mažesnes pajamas, labiau priklausomi nuo pašalpų ir socialinių išmokų, yra labiau linkę tikėti naujais pažadais. „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis teigė, kad „miestuose yra daugiau žmonių, kurie realiai supranta ekonomikos vystymosi principus ir yra daugiau įsigilinę į sunkmečio problemas. Tuo tarpu periferijoje rinkėjai vadovaujasi emocijomis, jie patikėjo tuo, kas buvo gražiai kalbama. Į pažadus didmiesčiuose žiūrima gana rezervuotai ir kritiškai.“ Jam antrino Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas: „Tai, jog provincijoje daugiau palaikymo sulaukė kairieji, nieko nuostabaus. Žmonės pavargę, laukiantys šeimininko, kuris jais pasirūpintų, renkasi socialistinės pakraipos partijas. Taip yra visame pasaulyje.“ Rizikos kapitalo UAB „Practica Capital“ partneris Donatas Keras tik išreiškė viltį, jog dvi Lietuvos nesusiformuos. „Balsavimo rezultatai parodė, kad miestai pasiliko su dešiniųjų politika, o regionai patikėjo naujais pažadais. Žinoma, įdomu, kiek ši padėtis reali ir kiek jai įtakos turėjo kiti faktoriai, ir norėčiau tikėtis, kad „dviejų greičių Lietuva“ nesiformuos“, – teigė verslininkas.

    Akivaizdu, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį besiformavęs skirtumas tarp miesto ir periferijos egzistuoja ir gali būti sprendžiamas ne trumparegiškais įvairių išmokų didinimo metodais, o švietimo ir kultūros provincijoje stiprinimu, taip pat aiškia kaimo plėtros politika, kurią, beje, aktyviai remia Europos Sąjunga. Tik tada galima tikėtis, kad „pažadukų“ partijos praras vienvaldį populiarumą kaime.

    Pokyčių reikalaujama vis garsiau

    Dalis visuomenės rinkimus vadina eiliniais, neva jie taip vyko ir vyks. Tačiau tą „ne“ žodžio pradžioje norisi pridėti būtent dėl aktyvios visuomenės dalies reakcijos į masinius papirkinėjimus. Daugiausiai sujudo jaunimas: spalio 17 d. kelių žmonių iniciatyva įteikti kreipimąsi VRK pirmininkui išaugo į beveik 100 jaunuolių protestą. Nešini šūkiais „Populizmą kentėm, bet pirkti – jau per daug“ ar „Mano balsas – neįkainojamas“ jie išsakė reikalavimą imtis kuo griežtesnių priemonių nagrinėjant pažeidimus ir užtikrinti „švarų“ antrąjį turą. Spalio 25-ąją Nepriklausomybės aikštėje keli šimtai studentų susirinko reikalaudami sisteminių pokyčių, kad tokie dalykai nebepasikartotų. Jaunimas rinkosi ir Kaune bei Rokiškyje, visi jie buvo vienijami šūkio „Mums ne tas pats“. Taip pat į VRK kreipėsi ir tautininkai, dėl daugybės pažeidimų siūlydami panaikinti rinkimų rezultatus. Poreikį pokyčiams parodė ir tokios situacijos: Vyriausioji rinkimų komisija, svarstydama galimybę anuliuoti rezultatus Vilniaus-Trakų rinkimų apygardoje, vienu balsu sutarė, kad rinkimų dieną būta šiurkščių pažeidimų. Tačiau tai pripažinusi, VRK nusprendė, kad rezultatus vis vien reikia patvirtinti, taigi šitokiu cinišku veiksmu buvo įteisinta „perku-parduodu“ tipo demokratija.

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė iškart po rinkimų pateikė Seimui svarstyti įstatymų pataisas, kuriomis būtų sugriežtinta rinkimų tvarka bei bausmės už įvairius pažeidimus, balsų pirkimą. Jas priėmus, balsų pirkimas būtų laikomas apysunkiu nusikaltimu, o atsakomybę už rinkėjų papirkinėjimą turėtų prisiimti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys. Taip pat siūloma šalinti kandidatus tuoj pat, vos tik pripažįstama, jog balsų papirkinėjimo atvejų būta. Tai – nors ir pirmas, bet svarbus žingsnis skaidresnių rinkimų link.

    Taigi šie rinkimai iš tiesų supykdė visuomenę, išryškino didžiules teisines spragas. Taip pat jie privertė imtis veiksmų, kad pažeidimai nebepasikartotų. Jaunimas pažadėjo, kad nenurims tol, kol kaltieji nebus nubausti, o ateitis – apsaugota nuo korupcijos. Prof. Vytautas Landsbergis viename komentare teigė: „Ar tebesame parlamentinė demokratija, kai parlamentas formuojamas ir nedorais, ir tiesiog nusikalstamais būdais? Panašu, kad atėjome į „valdomos demokratijos“ modelį, groteskiškai suformuotą Rusijoje, tik ten lemia vertikalios valdžios resursas, o Lietuvoje – nešvarūs pinigai. Jei Lietuvą būtų nūnai lankę reiklieji Ukrainos rinkimų stebėtojai, nežinau, kaip skambėtų jų išvada apie mūsų išdidžią ir drąsią šalį“…

    Tad valstybei, siekiančiai „eksportuoti“ demokratiją į Rytus bei norinčiai įsitvirtinti kaip regiono lyderė, neišvengiamai reikia pokyčių. Lieka stebėti, kaip ir kada jie realiai prasidės.

  • ATGAL
    Gyvatės šuoliu į Naujuosius: prognozės ir tendencijos
    PIRMYN
    Irena Degutienė: Seimas yra mūsų tautos, mūsų visų atspindys ir veidas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.