Ar sutarimas nugalės interesus? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ar sutarimas nugalės interesus?

  • Temos: Energetika
    Data: 2012-07-17
    Autorius: Aleksandras GRAŽELIS

    Visi pakeitimai – ir elektros bei dujų sistemų organizacinis pertvarkymas pagal ES trečiojo energetikos paketo reikalavimus, ir atsinaujinančių išteklių energetikos reglamentavimas – šios Vyriausybės buvo vykdomi nuosekliai (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Artėjant Seimo rinkimams, įdomu prisiminti 2008 metus – kodėl rinkėjai nebenorėjo balsuoti už taip sėkmingai valdžiusius socialdemokratus, Darbo partiją, Valstiečius liaudininkus ir Naująją sąjungą. Rinkimų dienomis Lietuvoje pasaulinės finansų krizės poveikio dar nesijautė, o pagal socdemų propagandą – krizės Lietuvoje net negalėjo būti. Nebalsavo todėl, kad socdemų dominuojamos vyriausybės, turėdamos aiškiai matomas galimybes kelti žmonių gerovę per ilgą ekonominio pakilimo laikotarpį (2002–2008 metais), to nedarė. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai tuometėje rinkimų programoje aukso kalnų nežadėjo, tik skelbė ryžtingai spręsiantys paveldėtas problemas. Rinkėjai pasirinko TS-LKD, tačiau pasirodė, kad tų paveldėtų problemų labai daug, o jų sprendimas skausmingas visiems šalies gyventojams. Žmonėms, tikėjusiems gyvenimo pagerėjimu, teko išgirsti apie ūkio krizės grėsmes ir būtinybę taupyti. Lietuva atlaikė sunkumus, nesutriko pagrindiniai ūkio sektoriai. Partijoms, tylėjusioms krizės viršūnės metu, dabar atsivėrė galimybės kritikuoti valdančiosios koalicijos darbus.

    Bent vienoje veiklos kryptyje – energetikoje – kritikuoti atliktus darbus būtų tiesiog nesąžininga. Būtent ši Vyriausybė ryžosi keisti sustabarėjusią Lietuvos energetikos sistemą, pernelyg priklausomą nuo Rusijos energetinių šaltinių. Visi pakeitimai – ir elektros bei dujų sistemų organizacinis pertvarkymas pagal ES trečiojo energetikos paketo reikalavimus, ir atsinaujinančių išteklių energetikos reglamentavimas – buvo vykdomi nuosekliai. Svarbiausi strateginiai projektai, skirti valstybės energetiniam saugumui didinti, buvo pateikti Seimui, apsvarstyti ir patvirtinti priimtais įstatymais paskutinėje darbingoje šios kadencijos Seimo sesijoje. Palikti svarbius klausimus spręsti likusiuose posėdžiuose rugsėjo-spalio mėnesiais būtų rizikinga, nes tuo metu Seimo nariams labiau rūpės rinkimų agitacija.

    Prieš kelias dienas iki priimant Seime strateginių energetikos projektų įstatymus, Seimo nariai, kaip ir visa Lietuva, klausėsi Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinio pranešimo, tačiau ar išgirdo jie svarbiausią Prezidentės akcentuotą mintį – sutarimo svarbą? Sutarimo, kaip vieno iš svarbiausių principų valstybės kūrimo darbe. Sutarimo, kaip galimybės tęsti ir  įgyvendinti svarbiausius darbus valstybėje. Deja, ne visi… Būtent tokio sutarimo pritrūko priimant įstatymus dėl Visagino atominės elektrinės – socialdemokratų ir Tvarkos ir teisingumo frakcijos boikotavo įstatymų priėmimą, nedalyvaudamos balsavime. Labiausiai nesuprantamas socialdemokratų elgesys – visados rėmę atominės energijos naudojimą Lietuvoje, bandę kurti  atominį „Leo LT“ projektą, tęsti Ignalinos AE darbą, dabar prieštaravo daug skaidresniam ir realesniam Visagino AE projektui. Galima pagalvoti, kad pasireiškė „vaikiška ambicijų liga Lietuvos socialdemokratijoje“ dėl išardyto „Leo LT“. Situaciją daro blogesnę tai, kad boikotavusieji siekė užkirsti kelią pradėti Visagino AE projektą, puikiai žinodami, kad galutinį sprendimą dėl jo reikės priimti dar negreit, tik iki 2015 metų gruodžio 31 dienos. Būtent tada ir spręs būsimasis Seimas, įvertinęs elektrinės projektavimo dokumentus, sąmatą, elektros gamybos kainos skaičiavimus. Iki to laiko paaiškės Latvijos ir Estijos sprendimai, taip pat ir Lietuvos žmonių nuomonė. Tikėkimės, kad iki to laiko pasikeis ir socialdemokratų, ir „tvarkiečių“ požiūris.

    (Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys)

    Beveik tuo pat metu (birželio 12 dieną), kai Lietuvos Respublikos Seimas svarstė projektus įstatymų dėl strateginių energetikos projektų, Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl bendradarbiavimo su užsienio partneriais energetikos politikos klausimais. Strateginis požiūris siekiant saugaus, tvaraus ir konkurencingo energijos tiekimo“. Šia rezoliucija Europos Parlamentas pademonstravo sutarimą dėl visai Europos Sąjungai rūpimų klausimų ir pasiryžimą juos toliau teisiškai spręsti.

    Pradinis postūmis bendrai svarstyti energetikos politikos problemas aukščiausiu lygiu buvo padarytas 2005 metais, Jungtinės Karalystės pirmininkavimo Europos Tarybai metu, o iki tol kiekviena valstybė narė tvarkė savo energetiką taip, kaip jai buvo naudingiau. Veikti kartu privertė augančios naftos ir dujų kainos, didėjanti Europos Sąjungos  valstybių priklausomybė nuo mažo skaičiaus išorės tiekėjų (daugiausia Rusijos ir OPEC) ir siekis mažinti visuotinio atšilimo pavojų. Europos Sąjungos energetikos politikos kitimui labai svarbią įtaką darė ir tai, kad 2004 metais į ES buvo priimta 10 valstybių, aštuonios iš jų (Lietuva, Latvija, Estija, Vengrija, Lenkija, Slovakija, Čekija, Slovėnija) buvo pernelyg priklausomos nuo energetinių išteklių, ypač dujų, tiekimo iš Rusijos. Būtent šios valstybės savo energetinį saugumą pirmiausia siejo su bendra ES energetikos politika. Turėjo įtakos ir Rusijos energijos išteklių tiekimo Europos Sąjungai sutrikimai dėl nesutarimų su Ukraina (2006, 2009 m.) ir Baltarusija (2007 m.). Šie veiksniai lėmė, kad Europos Sąjungos energetikos politika tapo viena naujausių ir dinamiškiausiai besiformuojančių ES integracijos sričių. Europos Sąjungos institucijos susirūpinusios didele ir vis didėjančia ES priklausomybe nuo energijos išteklių importo, todėl ne tik pertvarko savo vidaus rinką ir infrastruktūrą, bet ir nuosekliai įgyvendina savo tikslus naudingai, skaidriai ir sąžiningai bendrauti energetikos srityje su trečiosiomis šalimis.

    Europos Parlamento rezoliucijoje, apimančioje net 115 punktų įvairiausiais energetikos politikos, infrastruktūros plėtros, techniniais ir organizaciniais klausimais, raginama glaudžiau koordinuoti Europos Sąjungos Tarybos, Europos Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos veiklą, kad jos galėtų kalbėti ir veikti drauge bendros užsienio politikos klausimais, susijusiais su energetika. Pasiūlyta įsteigti Europos išorės veiksmų tarnybos energetikos politikos skyrių ir pavesti ES delegacijoms vykdyti su energetikos srities diplomatija susijusias funkcijas delegacijų veiklos valstybėse.

    Rezoliucijoje yra punktai, tiesiogiai susiję ir su Lietuvos energetikos sistema. Europos Parlamentas ragina užtikrinti sujungtą energijos vidaus rinką, kuri galėtų atsispirti išorės spaudimui ir bandymams naudoti energijos tiekimą ir kainas kaip užsienio politikos spaudimo priemonę; siūlo skirti daugiau išteklių projektams, kuriais susiejamos ES energijos rinkos, ir iki 2015 metų pabaigos baigti kurti Europos dujų ir elektros infrastruktūros tinklus, ypač įgyvendinti Baltijos jungčių planą, kaip nurodyta Trečiajame ES energetikos pakete. Nepamirštas ir „nepataisomai sugedęs“ naftotiekis „Družba“ – siūloma ES lygmeniu imtis konkrečių veiksmų, siekiant atnaujinti naftos tiekimą uždaryta jo atšaka.

    Europos Sąjungos tikslai gerinti energetikos politikos santykius su trečiosiomis valstybėmis orientuoti į visas šalis, besiribojančias su ES, ir į galimus energijos išteklių tiekėjus. Tai nėra lengvas darbas – didėjant konkurencijai tarp didžiausių pasaulio ekonomikų, varžybos dėl šių išteklių tampa vis aršesnės. ES valstybėms pavieniui jau nėra galimybių varžytis, todėl ES kalbėjimo vienu balsu principas tampa vis aktualesnis. ES energetikos politika Rusijos atžvilgiu turi ypatingą reikšmę, nes iš Rusijos perkami ištekliai sudaro didelę ES importo dalį. Savo ruožtu Europos Sąjungos rinka dominuoja Rusijos energijos išteklių eksporte (žr. lentelę):

    Šiuo metu Rusiją galima laikyti patikimu tiekėju todėl, kad su kitais galimais išteklių pirkėjais (Japonija ir Kinija) ji neturi tinkamos tiekimui infrastruktūros. Ateityje ši padėtis gali keistis, todėl ES stengiasi visais įmanomais būdais mažinti priklausomybę nuo pernelyg didelės Rusijos įtakos.

    Viena iš galimybių įvairinti energetinių išteklių tiekimą į Europos Sąjungą yra bendravimas  su Kaspijos regiono šalimis. Balandžio 2-4 dienomis Baku vykusioje EURONEST Parlamentinės Asamblėjos sesijoje (Asamblėją sudaro šešiasdešimties Europos Parlamento narių delegacija bei delegacijos po dešimt narių iš Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos parlamentų) daug dėmesio buvo skirta energetikos klausimams. Asamblėjos nariai patvirtino Europos Parlamento nario Algirdo Saudargo drauge su Azerbaidžano parlamentaru Rasimu Musabayovu parengtą pranešimą apie Europos Sąjungos ir Rytų Europos valstybių bendradarbiavimą energetikos srityje. Algirdo Saudargo teigimu, Europos Sąjunga kartu su Rytų Europos valstybėmis turi sukurti sąlygas, kad Rytų Europos partneriai galėtų labiau įsilieti į bendrąją energetikos šaltinių rinką, kuri turi būti atvira visiems gamintojams. Netgi Azerbaidžanui, kuris yra energijos išteklių tiekėjas, yra svarbu rasti alternatyvias energetikos rinkas, kad galėtų realizuoti produkciją. Minėto pranešimo nuostatos tapo Asamblėjoje priimtos rezoliucijos „Dėl veiksmų „Rytų partnerystės“ ir Europos Sąjungos valstybėse bei padėties energetinio saugumo, atsinaujinančių išteklių energijos, energijos efektyvumo ir energetikos infrastruktūros srityse“  pagrindu.  Labai svarbiu rezoliucijos teiginiu galima laikyti tą, kuriuo Asamblėja „pripažįsta, kad Juodosios jūros regionas yra geostrategiškai svarbus dėl Europos Sąjungos energetinio saugumo, dėl energijos šaltinių diversifikavimo, dėl Europos sujungimo su Kaspijos jūros regionu, Artimaisiais Rytais ir Centrine Azija; pabrėžia būtinybę stiprinti daugiašalį bendravimą energetikos srityje Juodosios jūros regione bei vystyti jo energetinę infrastruktūrą“.

    Šių metų balandį Baku (Azerbaidžianas) vykusios EURON EST Parlamentinės Asamblėjos sesijos dalyviai. Šioje sesijoje Asamblėjos nariai patvirtino Europos Parlamento nario Algirdo Saudargo drauge su Azerbaidžano parlamentaru Rasimu Musabayovu parengtą pranešimą apie Europos Sąjungos ir Rytų Europos valstybių bendradarbiavimą energetikos srityje (http://audiovisual.europarl.europa.eu)

    Tenka pripažinti, kad šiuos Europos Sąjungai palankius ketinimus nelengva įgyvendinti. Dar 2002 metais septynių valstybių dujų kompanijos pradėjo tartis dėl 3893 kilometrų ilgio dujotiekio statybos. Juo buvo planuojama transportuoti gamtines dujas į Europos šalis aplenkiant Rusiją – per Azerbaidžaną, Gruziją, Turkiją, Bulgariją, Vengriją, Rumuniją ir Austriją, tačiau jo statybos pradžios ir pabaigos datos nuolat buvo atidedamos. Galima būtų pajuokauti, kad dujotiekio pavadinimas „Nabucco“ netiko sėkmingai veiklai, nes  Babilono karalius Nabuchodonosaras, sutrumpintai vadinamas Nabucco, buvo pernelyg žiaurus, nukariaudamas tas vietoves, per kurias dabar turėtų eiti dujotiekis. Gal projektui sektųsi geriau, jei dujotiekio iniciatoriai sutarties pasirašymo dieną Vienos operos teatre būtų klausęsi ne Džiuzepės Verdžio operos „Nabucco“ (dėl to toks dujotiekio pavadinimas ir buvo pasirinktas), bet tokios, kurios herojus kovoja už laisvę Europos valstybėje, pavyzdžiui, Džakomo Rosinio operos „Vilius Telis“.

    „Nabucco“ projekto sunkumų priežastys yra kelios. Viena  būtų ta, kad Rusija sukūrė alternatyvų „Pietų srauto“ projektą, kuriam pritaria nuo Rusijos dujų tiekimo priklausančios valstybės – Bulgarija, Vengrija, Serbija, taip pat Graikija, Italija, Austrija. „Pietų srauto“ privalumas yra tas, kad jis bus tiesiamas ne Ukrainos teritorija, o Juodosios jūros dugnu, nes Rusijos ir Ukrainos nesutarimai dėl dujų tranzito jau kelis kartus buvo sukėlę dujų tiekimo krizę Vidurio Europos valstybėse. Kita „Nabucco“ vėlavimo priežastis – pakankamo dujų tiekimo garantijos nebuvimas. Azerbaidžanas viso planuojamo dujų kiekio pateikti nepajėgtų, reikia papildomai gauti dujų iš Turkmėnijos: nutiesti dujotiekį Kaspijos jūros dugnu. Tokio dujotiekio tiesimui prieštarauja Rusija, todėl į jau ilgai trunkančias derybas įsitraukė Europos Komisija, atstovaujanti Europos Sąjungos valstybių interesams. Ilgas delsimas „Nabucco“ projektui ne į naudą. Azerbaidžanas ir Turkmėnija, neturėdamos jungčių su Europa, buvo priverstos ilgą laiką dujas pigiai parduoti Rusijai, kuri jas perparduodavo ES šalims. Abi valstybės ieškojo naujų rinkų savo dujoms. Turkmėnija kartu su Kinija 2011 metų lapkritį baigė tiesti 8700 kilometrų dujotiekį ir pardavinės kasmet Kinijai po 30 mlrd. m3 dujų, o nuo 2015 metų – po 65 mlrd. m3. Birželio pabaigoje Azerbaidžanas pasirašė valstybinę sutartį su Turkija dėl TANAP dujotiekio per Turkijos teritoriją statybos. Planuojama, kad 2017 metais juo iš Azerbaidžano į Europos Sąjungą bus tiekiama 10 mlrd. m3 dujų, o dar 6 mlrd. m3 pirks Turkija.

    Europos Sąjunga nenuleidžia rankų, nes Kaspijos jūros regione glūdi milžiniškos dujų atsargos, o šio regiono reikšmė dar labiau padidėtų, jei Iranas atsisakytų noro tapti branduolinį ginklą turinčia valstybe ir nusiteiktų normaliam tarpvalstybiniam bendravimui. „Nabucco“ dujotiekio projektas dar „nepalaidotas“, jo likimas turėtų paaiškėti šiais metais.

    Rašinio pradžioje minėjome sutarimo svarbą. Nelengvai jis pasiekiamas ne tik Lietuvoje, bet ir prie Kaspijos jūros. O gal susitarti sunku todėl, kad abiejose vietovėse didelius interesus energetikoje turi Rusija?

  • ATGAL
    Sirija toliau tampo liūtą už ūsų...
    PIRMYN
    Kai autoritetai klysta: ginčas tarp Ilveso ir Krugmano
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.