Ar verta važiuoti į Lenkiją apsipirkti? | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • Ar verta važiuoti į Lenkiją apsipirkti?

  • Data: 2016-05-10
    Autorius: Gytis Žakevičius

    Lietuviams važiuoti apsipirkti įvairiausių maisto produktų, statybinių medžiagų ar buitinės technikos į Lenkiją jau tapo įprasta, nes Lietuvoje įvairių prekių kainos yra gerokai didesnės negu lenkiškuose prekybos centruose.

    Didžiuliai pelnai lenkiškoms įmonėms

    Lenkijos prekybos įmonės seniai trina rankas. Suvalkų krašte, esančiame netoli nuo Lietuvos ir Lenkijos pasienio, didžiąją pirkėjų dalį sudaro atvykėliai iš Lietuvos. Todėl nenuostabu, kad pardavėjai išmoko lietuvių kalbą, o kai kur net produktų kainos bei aprašymai pateikiami ir mūsų kalba. Išties lietuvis pirkėjas Lenkijoje yra labai vertinamas, nes jis periodiškai atvyksta apsipirkti, kitaip tariant, yra ištikimas ir lojalus, visada perka daug ir įvairių prekių.

    Dėl tokio lietuvių pomėgio apsipirkti laimi visa grandinė lenkiškų kompanijų, o sumokami mokesčiai patenka į Lenkijos biudžetą. Kalbant paprastai, jeigu Suvalkų prekybos centre nuperkamas duonos kepalas, dalis sumokėtų pinigų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) pavidalu pervedama į Lenkijos nacionalinį biudžetą, dalį kainos pasiima prekybos centras, kuris išmoka savo darbuotojams atlyginimus, sumoka kitus mokesčius ir galų gale gauna savo pelno dalį. Be to, pati prekė neretai būna pagaminta Lenkijoje, tai yra naudojant vietos ūkininkų žaliavas ir perkant vietines transporto paslaugas. Taigi, perkant lenkišką produkciją Lenkijoje, yra ne tik sumokami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai į Lenkijos biudžetą, bet ir išlaikoma didžiulė grandinė lenkiškų įmonių – vietos ūkininkų, gamintojų, transportuotojų, prekybininkų ir kitų paslaugų teikėjų.

    Yra svarbu suprasti, jog prekės, kurios buvo nupirktos Lenkijoje, nebus įsigyjamos Lietuvoje. Kitaip tariant, Lietuva praranda įplaukas į valstybės biudžetą, o ūkininkai, prekybininkai ir kiti verslininkai praranda potencialius klientus ir pajamas.

    Kodėl Lenkijoje pigiau?

    Lietuviai ne iš gero gyvenimo ryžtasi sėsti į privačius automobilius ar turistinius autobusus ir vykti į Lenkiją apsipirkti. Paskaičiuota, kad kainos kaimyninėje valstybėje yra mažesnės vidutiniškai apie 20–30 proc. Be abejo, yra ir išimčių, kai tos pačios paskirties prekės ar net to paties gamintojo produkcija kainuoja panašiai ar net yra brangesnės Lenkijoje. Tačiau bendra tendencija yra akivaizdi – Lenkijoje apsipirkti yra gerokai pigiau negu Lietuvoje.

    Kainų situacija kai kuriais atvejais yra paradoksali. Pavyzdžiui, Lenkijoje veikiantis pieno supirkėjas, gaminantis sūrius, sugeba iš Lietuvos ūkininko nupirkti žaliavinį pieną didesnėmis kainomis negu perka Lietuvos pieno supirkėjas, jį perdirbti, pagaminti sūrį, atvežti jį į Lietuvos prekybos centrus ir pasiūlyti mažesnę kainą vartotojui, negu tai daro lietuviško sūrio gamintojai. Dar paradoksaliau atrodo pats faktas, kad Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis negu Lenkijoje, tačiau kainos gerokai didesnės.

    Pagrindinės priežastys, lemiančios tokius kainų skirtumus, yra kelios – svyruojantis ir dažniausiai smunkantis zloto kursas, lengvatinis pridėtinės vertės mokestis ir masto ekonomika, leidžianti mažinti fiksuotas produkcijos sąnaudas. Lenkija per 2008 metų pasaulinę ekonomikos krizę pasirinko įdomų kelią krizės padariniams likviduoti. Visų pirma, šalis tvirtai apsisprendė neįsivesti euro, bet likti su nacionaline valiuta – zlotu. Antra, buvo nuspręsta tendencingai mažinti zloto ir euro santykį. Tai reiškia, kad importuojamos prekės, kurios buvo pagamintos ir įvertintos naudojant šią valiutą, Lenkijoje tampa brangesnės už vietines prekes. Iš kitos pusės, lenkiškos prekės, kurios buvo įvertintos zlotais, tampa pigesnės užsienyje. Taigi tokia zloto kurso politika ne tik skatina vietinę produkciją, bet ir santykinai atpigina prekes. Visgi kita medalio pusė, kurios nemato lietuvis, atvykęs į Lenkiją apsipirkti, yra ta, kad Lenkija, kaskart nuvertėjus zlotui euro atžvilgiu, praranda užsienio investuotojų pasitikėjimą. Todėl neretai užsienio investicijos bei kapitalas aplenkia Lenkiją ir yra investuojamas būtent Lietuvoje. Kitas neigiamas veiksnys, su kuriuo susiduria Lenkijos valdžia, yra skolinimosi suvaržymai ir apribojimai. Lenkijos skolinimosi reitingai iš dalies dėl tokios zloto politikos vis labiau ir labiau krenta į dugną. Tai savo ruožtu reiškia, jog šaliai vis sunkiau skolintis. Ilgalaikėje perspektyvoje Lenkija nebegalės dar labiau mažinti zloto kurso ir išlaikyti tokių žemų kainų.

    Didžiulis noras užsidirbti

    Lenkijos gamintojai ir prekybininkai gali pasiūlyti mažesnes kainas ir dėl skirtingos verslo strategijos bei noro užsidirbti. Šiuo metu iš esmės vyrauja dvi verslo strategijos – plėtros strategija ir pelno maržos didinimo strategija. Lietuvos verslas yra labiau orientuotas į pelną, o ne į ilgalaikę plėtrą. Tačiau Lenkijos gamybininkai galbūt turi užsiauginę daugiau „verslo lašinių“ ir gali sau leisti prekes pardavinėti pigiau, idant būtų pritraukiami nauji vartotojai ir užkariaujamos naujos rinkos. Tokia lenkiškų įmonių strategija atrodo logiška ir suprantama dėl kelių priežasčių – Lenkijos rinka su 39 milijonais gyventojų yra daugiau nei 10 kartų didesnė už Lietuvą. Be to, į kaimyninę šalį dėl Ukrainos ir Rusijos karinio konflikto plūsta pabėgėliai iš Ukrainos, dėl to lenkiška rinka dar labiau plečiasi. Taigi, dėl didesnės rinkos pavyksta pasiekti masto ekonomiką, kai dėl didelio kiekio produkcijos ir dėl didelės prekių apyvartos su mažomis kainomis yra pasiekiami tokie patys ekonominiai rezultatai bei pelnas, pavyzdžiui, ir lietuviškų įmonių su 30 proc. didesnėmis kainomis. Taip atsitinka todėl, kad pavyksta stipriai sumažinti fiksuotas išlaidas ir pagaminto vieneto sąnaudas.

    Kitas svarbus veiksnys, leidžiantis išlaikyti mažas kainas, o verslininkams užsidirbti, yra palanki mokesčių sistema. Kitaip tariant, Lenkijos valdžia, tendencingai siekdama, kad kainos būtų palankios ir į šalį atvyktų kuo daugiau pirkėjų iš aplinkinių valstybių, tokių kaip Baltarusija, Čekija, Lietuva, Ukraina ar Vokietija, įvedė lengvatinius tarifus kai kuriems maisto produktams. Tokia sistema leidžia sumažinti kainas, o nacionalinis biudžetas yra surenkamas per padidėjusį vietinės rinkos vartojimą ir atvykstančių užsienio valstybių piliečių įnašą.

    Pasyvus Lietuvos Vyriausybės požiūris

    Lietuvos Vyriausybė trejus su puse metų pasyviai stebi, kaip Lietuvos piliečiai masiškai vyksta apsipirkti į Lenkiją. Ir tik opozicijai pradėjus diskutuoti ir į viešąją erdvę kelti šį klausimą, šalies premjeras Algirdas Butkevičius pradėjo teikti pasiūlymus šiai problemai spręsti.

    Visgi kritikai atkerta, jog yra normalu, kai vienos Europos Sąjungos valstybės piliečiai vyksta į kitą ES valstybę apsipirkti. Nes juk tai galų gale ir yra ES viena iš pamatinių vertybių – laisvas žmonių, kapitalo, investicijų ir paslaugų judėjimas. Kitaip tariant, jeigu esame vienoje ekonominėje bendrijoje, tuomet laisvai ir be jokios sąžinės graužaties galime vykti dirbti, gyventi ir apsipirkti į kaimyninę šalį. Kritikai pateikia ir pavyzdžių. Suomiai masiškai keliauja keltais į Estiją, kad įsigytų pigesnių prekių, šveicarai vyksta į Vokietiją, o vokiečiai – į Čekiją ar į Lenkiją. Netgi danai ir švedai vyksta į Vokietiją tam, kad įsigytų pigesnio alkoholio, nes Skandinavijos valstybės taiko itin griežtą mokesčių politiką, kovodamos su alkoholio vartojimu. Ir viskas čia atrodo normalu: ekonomiškai turtingesnės valstybės piliečiai, uždirbdami daugiau pinigų, vyksta į ekonomiškai silpnesnes šalis, nes ten prekės ir paslaugos yra pigesnės. Tačiau nėra normalu, kai mažiau uždirbančios šalies gyventojai vyksta į ekonomiškai turtingesnę valstybę, nes ten kainos mažesnės. Dar keisčiau atrodo tai, kai ten įsigyjama pigesnių pieno produktų, pagamintų iš Lietuvoje auginamų karvių pieno. Galime ir toliau diskutuoti apie silpną zloto kursą, didesnę Lenkijos rinką bei su tuo glaudžiai susijusią masto ekonomiką, skirtingas verslo strategijas bei didžiulį norą užsidirbti. Tačiau tenka pripažinti, kad ši problema yra kompleksinė, o pagrindinė problema, kad kainos Lietuvoje yra tokios neadekvačiai aukštos, yra ta, kad Lietuvos Vyriausybė neturi aiškios strategijos ir vizijos dėl kainų politikos, blaškosi tarp pasiūlymų, nesiima jokių veiksmų, nebendradarbiauja su verslu, neieško visoms pusėms naudingų išeičių, idant kainos mažėtų, o verslas sėkmingai išsilaikytų ir per eksportą didėtų.

    PVM lengvatų iliuzija

    Vos tik visuomenė ėmė piktintis neadekvačiai aukštomis kainomis lietuviškuose prekybos centruose, Ministras Pirmininkas A. Butkevičius, kaip prastas studentas, linksmai visą semestrą leidęs laiką ir nesirengęs egzaminui, per vieną naktį persigalvojo ir pareiškė, kad visgi reikėtų įvesti PVM lengvatas žuviai ir mėsai. Ekonomistams tai tik sukėlė plačias šypsenas, nes separatinis PVM sumažinimas tik imituoja problemos sprendimą, tačiau iš tikro jokios įtakos nedaro. Visų pirma tokios politikos pagalba nepavyktų tiek sumažinti kainų, kad šios prilygtų lenkiškoms. O tai nesumažintų lietuvių apsipirkimo bumo Lenkijoje.

    Kodėl Vyriausybė siūlo taikyti lengvatas tik mėsai ir žuviai? Ar tai nepažeidžia lygiateisiškumo principo? Kodėl vienos rūšies verslui tokiu būdu yra suteikiamos didesnės galimybės didinti apyvartą ir pelną kitų sąskaita? Ar pritaikius lengvatines sąlygas mėsai, dauguma atsisakys pieno gaminių, sūrių ir varškės bei pakeis savo racioną ir pradės labiau pirkti mėsą? Ar tai nepažeidžia vartotojų teisių, kodėl veganas, žaliavalgis ar vegetaras turėtų džiaugtis mėsos atpiginimu? Visgi atsakymas į klausimą, kodėl valdžia užsimojo mažinti PVM tarifus, o kartu ir kainas tik mėsai ir žuviai, kad taip padidintų tokių produktų vartojimą, yra gerokai paprastesnis. Vieša paslaptis, kad kai kurie įtakingi socialdemokratų politikai valdo stambius žuvininkystės verslus, o Darbo partijos įkūrėjai turi ištisus mėsos gamybos koncernus.

    PVM lengvatų taikymas prekių kainas sumažintų tik trumpam. Dėl to verta prisiminti netolimą praeitį, kai prieš kelerius metus buvo sumažinti mokesčiai viešbučiams. Tuomet taip pat buvo siekiama sumažinti kainas galutiniams vartotojams. Tačiau verslininkai greitai pamatė, kad iš vartotojų galima reikalauti ir didesnių kainų. Tad netrukus po mokesčių sumažinimo, kainos ūgtelėjo ir beveik pasiekė buvusį lygį. Todėl tokia politika negarantuoja, kad kainos bus sumažintos galutiniam vartotojui, o iš tokios mokesčių politikos daugiausia naudos gauna verslas.

    Premjeras nekalba apie kitą medalio pusę, tai yra kad sumažinus PVM Lietuva netektų nemažai įplaukų į biudžetą. Paskaičiuota, kad PVM sumažinimas vienu procentu atvertų beveik 130 mln. eurų skylę valstybės biudžete. Tad prieš mažinant biudžetą, vertėtų iš anksto pagalvoti apie tai, kaip reikės surinkti suplanuotą biudžetą.

    Kaip pakeisti padėtį?

    Valstybė turi nemažai svertų, kaip pakeisti padėtį. Iš vienos pusės, galima bandyti mažinti kainas per mokesčių politiką. Tačiau šis būdas yra trumpalaikis, nes juk verslininkai iš esmės sprendžia, ar kainos mažės, ar ne. Ir praktika jau parodė, kad tai nėra veiksminga.

    Užuot užsiėmusi trumpalaikiais politiniais žaidimais, valdančioji dauguma turėtų iš esmės spręsti susidariusią situaciją. Visgi turint omenyje tai, kad šios Vyriausybės kadencija eina į pabaigą ir kad per pastaruosius trejus metus ji taip ir nesugebėjo priimti konstruktyvių sprendimų, būtų naivu tikėtis, jog padėtis drastiškai pagerėtų.

    Ekonomistai, remdamiesi empiriniais tyrimais, teigia, kad daug efektyviau būtų ne dirbtinai mažinti kainas, bet didinti gyventojų pajamas, kad šie galėtų įsigyti daugiau ir tinkamos kokybės produktų ir prekių. Tai pasiekti būtų galima padidinus neapmokestinamą pajamų dydį. Be to,  reikėtų pamąstyti ir apie geriau subalansuotą pajamų mokesčio administravimą.

    Svarbus aspektas yra tai, kad Lietuvai didesnis poveikis būtų mažesni pajamų mokesčiai, kartu padidėtų pajamos. O vietoj pajamų mokesčio vertėtų padidinti prabangos prekių mokesčius, nekilnojamojo turto mokestį ir kitus statusą simbolizuojančius mokesčius. Verta pagalvoti apie realaus socialinio mokesčio modelio pritaikymą ir valstybės aparato reformą, siekiant sutaupyti daugiau pajamų valstybės biudžete.

    Taigi, reformos ir darbai laukia naujos kadencijos Vyriausybės, o bent jau iki Seimo rinkimų lietuviai tikrai važiuos apsipirkti į Lenkiją.

  • ATGAL
    Valdantieji ir toliau santykinai mažins pensijas. Ar tai gerai?
    PIRMYN
    Lietuvoje už korupciją nebaudžiama
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.