Ar viskas gerai A.Butkevičiaus Vyriausybei? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ar viskas gerai A.Butkevičiaus Vyriausybei?

  • Data: 2013-11-08
    Autorius: Parengė Vaida Stundytė

    Agnės Pečaitės-Stankevičienės piešinys

    Internetinėje erdvėje buvo pasirodę ironiškų straipsnių, neva šešėlinė vyriausybė garsiai susiformavo, bet taip ir liko šešėlyje. Tačiau dar didesniame šešėlyje tūno tikroji Vyriausybė: ji vangiai juda į priekį ir mažai ką daro svarbiausioms šalies prob­lemoms spręsti. „Apžvalga“ nusprendė padaryti atsaką – apskritojo stalo diskusiją apie alternatyvą. Apie tai, ką TS-LKD partija, būdama valdžioje, darytų kitaip, diskutavo šešėlinės vyriausybės premjeras Andrius KUBILIUS, šešėlinis energetikos ministras Dainius KREIVYS ir šešėlinis susisiekimo ministras Jurgis RAZMA. Diskusiją vedė Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto direktorius, politologas Laurynas KASČIŪNAS.

    Laurynas Kasčiūnas: Vargu, ar apie tariamą šešėlinės vyriausybės neveiksnumą reikia kalbėti, kai tikroji Vyriausybė trypčioja vietoje, nepriimdama šaliai būtinų politinių sprendimų. Ką TS-LKD, būdama valdžioje, darytų kitaip? Kaip vertinate šios Vyriausybės darbą, kur, jūsų požiūriu, yra esminės jos silpnosios vietos ir kokia būtų Vyriausybės strategija, jei jai vadovautų TS-LKD?

    Andrius Kubilius: Prieš diskusiją juokavau, jog išgirdus tokį klausimą, mano atsakymas yra vienas – kai taip nesiseka valdyti, reikia atsistatydinti. Ką darytume kitaip, kad nebūtų prieita prie tokios situacijos? Pirmiausia, čia matau vyriausybės veikimo principų problemą, kur pagrindinė problema yra labai silpna lyderystės atsakomybė. Kitaip sakant, ten, kur yra problemos, ar tai būtų įstatymai ir kiti reglamentai dėl „Chevron“, ar tai būtų atominė elektrinė, ar visi kiti dalykai, matyti, kad vengiama atsakomybės priimti reikalingus sprendimus ir savieigai paliekama daugelis problemų, galbūt vengiant nepopuliarių sprendimų ir taip saugant savo reitingus. Bet tokiu atveju savieiga veda į tai, kad daugelis svarbių projektų pradeda buksuoti ir galų gale dėl to patiria didžiulę žalą. Taigi toks valdančiųjų veikimo ar neveikimo stilius, mano nuomone, yra viena iš pagrindinių problemų. Pasitenkinimas pačių buvimu valdžioje ir džiaugimasis tuo, nepalydimas atsakingų sprendimų, atveda prie to, ką pradedame vis ryškiau matyti ir, manau, ateityje matysime dar daugiau. Iš kitos pusės, dėl garsiai įvardijamų prioritetų (pavyzdžiui, siekti euro įvedimo 2015 m., užbaigti terminalo statybą 2014 m. pabaigoje) mes neturime abejonių ir garsiai sakome, kad remsime Vyriausybę siekiant tų tikslų. Bet jų reikia siekti, ne tik įvardyti, o paskui nelabai ką daryti arba net kai kur daryti ir priešingai.

    Dainius Kreivys: Kalbant apie šešėlinę vyriausybę, reikėtų pažymėti, kokie buvo pagrindiniai tikslai ją formuojant: vykdyti efektyvią parlamentinę kontrolę, formuoti profesionalų komandą ir profesionaliai tobulėti bei generuoti idėjas, rengti projektus, kuriuos atėjus į valdžią būtų galima įgyvendinti. Mes nesiekiame veikti kaip valdančioji dauguma, mūsų tikslas nėra padėti ant stalo projektus, žinant, kad dauguma tų projektų keliaus tiesiai į šiukšlių dėžę. Tačiau kai kuriose srityse planuojame strateginius įstatymų paketus, kurie galėtų brėžti ilgalaikę valstybės viziją. Be to, formuojasi profesionali šešėlinės vyriausybės komanda. Taigi turime ir komandą, ir idėjų ir vykdome efektyvią kontrolę. Kiekvienas A. Butkevičiaus Vyriausybės žingsnis yra sekamas, efektyviai reaguojame į visus jos neteisingus sprendimus. Mūsų oponentai pripažįsta, kad esame labai efektyvi opozicija. Tai rodo, kad mes buvome ne tik kitokios kokybės vykdomoji valdžia, bet esame ir visai kitos kokybės opozicija – valdžią kontroliuojanti jėga. Su šia realybe valdančiajai daugumai tenka taikytis, jiems tai labai nepatinka, o kadangi oponavimas yra profesionalus, dalykiškas, į tokį sunku atsakyti, belieka tik maivytis. Darbų imitacija, sąstingis, kompetencijos ir dalykiškumo stoka – taip galima apibūdinti šią Vyriausybę.

    Jurgis Razma: Jeigu TS-LKD būtų formavusi vyriausybę, nuo pat pradžių nebūtume ėmę į koalicijos dalyvius kriminalinės partijos, kuri yra teisiama ir pirmojoje instancijoje sulaukusi baudžiamosios atsakomybės. Būtume pasitvirtinę konkretesnę vyriausybės programą, kuri būtų aiški visiems koalicijos dalyviams, būtų aiškus įsipareigojimas ją darniai įgyvendinti. Dabartinė Vyriausybės programa – abstrakcijų rinkinys, kuriame yra plati dirva įvairioms populistinėms iniciatyvoms tarpti. Be to, darniai dirbtume su Respublikos Prezidente, o ne kariautume, kaip daro valdantieji, orientuodamiesi į būsimą konkurenciją prezidento rinkimuose.

    A. Kubilius: Su opozicija dėl svarbiausių klausimų nuolat ieškotume sutarimo, ko dabar visiškai nematome.

    J. Razma: Jeigu būtume valdžioje, manau, žmonės matytų daugiau teisingumo ir socialinio jautrumo, paprasčiausio žodžio laikymosi. Pavyzdžiui, kultūros darbuotojams buvo prižadėta nuo kitų metų didinti atlyginimus, buvo sakoma, kad tam tereikia tik „varganų“ 50 mln. litų. Gėdinga, kad šiandien skirstant apie milijardą litų papildomų išlaidų tų 50 mln. nerasta ir šie įsipareigojimai numesti spręsti savivaldybėms iš sutaupytų socialinių išmokų, nors savivaldybės turi ir kitų poreikių. Taip pat ir policininkams buvo prižadėta rasti 100 mln. litų atlyginimų klausimui spręsti, dabar gi neaiškiai lemenama, kad bus surasti gal tik 39 mln. litų. Tokių pavyzdžių, kai jautrūs pažadai paleidžiami į viešąją erdvę, o paskui nevykdomi, galima rasti ne vieną.

    Dėl garsiojo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuris palietė valstybės tarnautojų, pareigūnų, teisėjų atlyginimus, manau, jei dabar būtume valdžioje, būtume energingai parengę ir Konstitucijos pataisą, kuri leistų spręsti dėl atlyginimų sistemos, tuo labiau kad Konstitucinis Teismas davė laiko, nutarimas įsigaliojo ne iš karto. Būtume pateikę projektus, kuriais pirmiausia spręstume žemesnių kategorijų valstybės tarnautojų, kitų biudžetinių darbuotojų atlyginimų klausimą, o ne skubėtume didinti atlyginimus aukščiausiems pareigūnams.

    D. Kreivys: Pirmiausia užkliūna tai, kad ši Vyriausybė dirba jau metus, bet jei bandytume suskaičiuoti darbus, kurie jos buvo padaryti per tą laikotarpį, jų praktiškai nėra. Vyriausybė garsiai gyrėsi saulės energijos bumo suvaldymu, tačiau visi įstatymo pakeitimai buvo parengti jau Arvydo Sekmoko vadovaujamos energetikos ministerijos. Gyrėsi ir apie elektros kainų nuleidimą puse cento. Galime pažymėti, kad tai buvo padaryta elektros tiekimo saugumo sąskaita ir kvota, kuri buvo sumažinta Lietuvos elektrinei ir kuri turėjo užtikrinti saugumą, dėl ko puse cento sumažėjo elektros kaina, šiandien jau pasibaigusi. „Lietuvos energija“ grimzta į nuostolį ir neaišku, kas jai šiuos nuostolius kompensuos. Taigi netgi tie sprendimai, apie kuriuos ši Vyriausybė kalba kaip apie didžiulius ir svarbius, buvo visiškas fiasko.

    Vyriausybė daug kalba ir apie daugiabučių renovavimą. Premjeras minėjo didelius skaičius – per šiuos metus bus renovuota 800 namų. Aplinkos ministras teigia, kad dabar yra 90 namų, paruoštų renovuoti. Tuo galima pasidžiaugti, bet galime ir priminti, kad per TS-LKD buvimo valdžioje laikotarpį buvo renovuota beveik 900 viešųjų pastatų. Mūsų darbas šioje srityje buvo nepatenkinamas, tačiau didelio progreso nematome ir dabar.

    Daug kalbama apie perėjimą prie biokuro. Tačiau nepamirškime, jog tai, kad šiais metais gyventojai mažuose rajonuose už šildymą mokės mažiau, vėl yra A. Kubiliaus Vyriausybės įdirbis. Praktiškai visos nedidelės biokuro katilinės buvo statomos XV vyriausybės valdymo laikotarpiu, buvo skirta parama. Nekalbu apie didžiuosius projektus, tokius kaip dujų terminalas ar elektros jungtys su Švedija ir Lenkija. Kai kurie projektai, kurie buvo „ant bėgių pastatyti“ A. Kubiliaus Vyriausybės, vienaip ar kitaip važiuoja į priekį. Tačiau reikia pažymėti, kad tokie strateginiai projektai kaip atominės elektrinės statyba, yra daugiau kaip metai atidėliojami: neaiškus jos statusas, investuotojas laukia. Šalia to yra imituojamos derybos su „Gazpromu“, kurios, ir taip aišku, niekur nenuves, kadangi Lietuva sudaro 0,6 proc. „Gazpromo“ rinkos, o sumažinę kainą mums, ją turėtų sumažinti visiems.

    Skubiai reikėtų įgyvendinti kelias idėjas energetikos sektoriuje. Be Visagino AE statybos, elektros energijos srityje būtinas kuo skubesnis sinchronizavimas su Vakarų Europos elektros sistema, kad turėtume sinchronišką darbą ir taptume jau vakarietiškos rinkos dalimi. Šilumos tiekimo srityje, be jau daromų investicijų į biokuro plėtrą, pats svarbiausias žingsnis (beje, įstatymas buvo pradėtas rengti TS-LKD Vyriausybės energetikos ministerijos), tai – šilumos tinklų atskyrimas nuo gamybos. Tai yra savotiškas III energetikos paketas šilumos srityje, kuris užtikrintų, kad visi nepriklausomi tiekėjai lygiomis teisėmis galėtų prisijungti prie tinklo ir tiekti gyventojams šilumą. Būtent tada atsirastų reali konkurencija. Šiandien realios konkurencijos neturime, nes, pavyzdžiui, Vilniuje vyrauja vertikaliai orientuota monopolija, kuomet šilumos tiekėjas pats gamina, tiekia, pats tiekia sau ir biokurą, remontuoja visus tinklus. Matome, kad vyrauja intensyvi koncentracija sektoriuje, kuriame vienas monopolininkas paėmęs visą sektorių, ko pasekmė yra labai aukštos šilumos tiekimo kainos gyventojams. Šilumos tinklų atskyrimas yra vienas iš žingsnių, kuomet būtų galima lengviau įsileisti kitus tiekėjus ir judėti į priekį. Prie šito galėtų prisidėti ir biokuro birža. Ji šiuo metu sunkiai toliau skinasi kelią. Tačiau tam, kad ji efektyviau funkcionuotų, reikia ryžtingesnių valdžios veiksmų.

    L. Kasčiūnas: Ar dabar vykstantis energetikos procesai (pakibęs „Hitachi“ klausimas, situacija su kompanija „Chevron“, vadinamosios derybos su „Gazpromu“) yra Lietuvos nacionalinių ir saugumo interesų išdavystė, šių interesų pažeidimo lūžis, ar prie jo tik artėjama?

    A. Kubilius: Tokius momentus visuomet sunku pajausti. Svarbius projektus galima sugriauti sąmoningu veikimu prieš, tokiu atveju lengviau įvardyti, kad tai – išdavystė. Arba juos galima griauti ir nieko neveikiant – žodžiais būnant lyg ir už, tačiau realiai nieko nedarant. Taip buvo ir su „Chevronu“ – premjeras teigė esąs už šios kompanijos atėjimą, bet sprendimų nebuvo priimta, trūko politinės lyderystės, dėl to kilo sumaištis, frakcijos radikalizavosi. Net ir neturint jokių blogų kėslų, tačiau neveikiant, vengiant lyderystės savaime įvyksta blogi procesai, kurie tokius projektus sustabdo. Tačiau įvardyti, kada tai jau yra lūžis ir išdavystė,  sunku.

    Atominės elektrinės atveju man nerimą kelia, kad diskusijos labai ilgai tęsiasi ir nėra jokių alternatyvų – kas, jei ne atominė energija. Turi būti aiški politinė valia dėl konkurencingos savos generacijos. Konkurencingiausia, mūsų įsitikinimu, yra atominė energija, tačiau dėl to nėra nieko daroma. Tuo tarpu priklausomybė nuo Rusijos elektros importo, ką matome elektros rinkose, darosi vis brangesnė. O atsako iš Lietuvos pusės, koks yra mūsų apsisprendimas, kaip mes pasirūpiname konkurencinga savo generacija, nėra jokio.

    Politinės lyderystės trūksta ir dujų sektoriuje. Vadinamos Skardžiaus komisijos yra skirtos tam, kad terminalas būtų aplipdytas visokiais tariamais skandalais, tariamomis abejonėmis, šitokiu būdu sukuriant daug galimybių šį projektą jeigu ne torpeduoti, tai labai stipriai apgadinti. Be to, neaišku, kaip derybos su „Gazpromu“ tęsis toliau. Tačiau aiškios pozicijos nebuvimas, koncentravimasis į greitų nuolaidų iškovojimą bet kokia kaina suponuoja, kad dėl to ilgalaike prasme galima labai daug ką paaukoti. Iš Vyriausybės negirdime, kur yra raudonos linijos, ko ji tikrai neaukos, kaip ji mato tolesnę perspektyvą, kokį vaidmenį vaidins terminalas, kiek bus toje rinkoje palikta vietos „Gazpromui“, kaip bus užtikrinta tikra konkurencija. Girdime tik viena – kad prieš prezidento rinkimus šita Vyriausybė nori greitai susitarti dėl mažesnių kainų, galbūt iš tiesų atiduodama ilgalaikę perspektyvą.

    D. Kreivys: Geopolitine prasme, tai, kas yra daroma šios Vyriausybės, yra išdavystė. Jeigu nusileistume į tą mikrokosmosą, kuriame jie gyvena, jie įlipę į tam tikrą pelkę, kurią patys susikūrė ir iš kurios išlipti negali, tai yra jų, kaip asmenybių, tragedija – neryžtingumas, negebėjimas eiti į priekį, matyti iš šalies, vesti paskui save.

    L. Kasčiūnas: Tautinių mažumų įstatymo projektas, ko gero, bus dar viena Pandoros skrynia. Visi suprantame, kad jos atidarymas reiškia ne ką kitą, o eilinius skandalus, nes tai, kas į šį projektą įrašyta, yra tiesiog konstituciškai neįmanoma. Ką galime nuveikti šioje srityje?

    A. Kubilius: Didžiulė klaida yra pavesti Tautinių mažumų įstatymą rašyti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA). Kai duodi interesų grupei pačiai pasirašyti įstatymą, jame tikriausiai gali atrasti ko tik nori. Čia reikėtų laikytis aiškios nuostatos: yra Konstitucinio Teismo sprendimas, o visi bandymai jį kaip nors apeiti niekur toli nenuveda. Ar ta doktrina gali būti interpretuojama kaip nors kitaip, turi aiškintis mokslininkai ir Konstitucinis Teismas, čia ne politikų reikalas. Kitas dalykas, matau LLRA nuolatinį siekį save valstybės ir visuomenės gyvenime įforminti izoliaciniame gete. O tada ant tvorų atsistojus užsiimti nacionalistine retorika ir tuo pelnytis balų. Tai visiškai prieštarauja tam, ko mes turime siekti Lietuvoje – normalios integracijos, konsoliduotos pilietinės visuomenės, pasidžiaugiant kiekvienam savo kultūriniu paveldu, tradicijomis, bet jokiais būdais neleidžiant segregacijos. Netoleruotina tai, kad LLRA duodama teisė rašyti įstatymą. Pirmiausia turėtų būti sutarta, kad suinteresuoti žmonės, matydami ne visumą, o turėdami savo partikuliarinį interesą, negali rašyti įstatymo.

    L. Kasčiūnas: Dažnai TS-LKD praėjusiai Seimo kadencijai mėgstama primesti, kad neva santykiai su Lenkija ėmė blogėti. Suprantame, kad būtą įvairių tendencijų, procesų, tačiau buvo bandoma padaryti ir daug gerų dalykų. Visgi infolaukas buvo kuriamas kitoks. Ar nebus taip, kad šito įstatymo stūmimas ir jo kolizija su Konstitucija yra neišvengiama? Ar neatsitiks taip, kad 2014 metai bus dar didesnės Lietuvos-Lenkijos santykių krizės etapas, kad naujas puslapis tikrai neatsivers, kadangi mes, vėl aktualizavę pažadus, jų neištesėję, vėl nesugebame nieko padaryti, nes žadame tai, kas neįmanoma konstituciškai?

    A. Kubilius: Toks pavojus iš tiesų yra. Paradoksalu, kad, mano manymu, visur turime matyti platesnį kontekstą. Ta pati kairiųjų valdžia sakė, kad labai greitai sutvarkys santykius su Rusija, „perkraus“ santykius. Kaip dabar juokaujama, sunkvežimiai perkraunami mūsų vargšų vairuotojų, o visa kita tik eina prastyn. Čia ne dabartinės valdžios kaltė, bet paprasčiausiai reikia suprasti, kad Rusija su V. Putinu dabar yra tokioje situacijoje, kurioje santykiai tik blogės. Ir ne tik su mumis, bet su visu regionu aplinkui. Naivu manyti, kad šiuos santykius galime kažkaip „perkrauti“. Viena, ko galime juose siekti, tai ilgalaikių tikslų – energetinės nepriklausomybės, prekybinės nepriklausomybės, regiono geopolitinės nepriklausomybės ir informacinės nepriklausomybės. Kai Rusija nebeturės pagundų naudotis mūsų priklausomybių instrumentais mūsų santykiuose, jie ir pagerės.

    Kalbant apie Lenkiją, reikia matyti tam tikrą Lenkijos geopolitinio mąstymo trajektoriją, dėl ko atsiranda ir įtampų tarpusavio santykiuose. Lenkijos politinis elitas natūraliai ir nuoširdžiai šalies trajektoriją mato kaip Lenkijos didžiosios ES galios perspektyvą. Ir jiems sunku suprasti, kada kažkokie šalia esantys mažiukai neklauso save galingai suvokiančio. O šalia to visiškai be reikalo sukeliami ir neapskaičiuoti jų pusėje mūsų veiksmais pertekliniai lūkesčiai, kurie yra vis nepatenkinami, ir tada objektyvaus situacijos vertinimo sunkiai galima tikėtis.

    J. Razma: Tikrai maniau, kad toks, atrodytų, prityręs užsienio reikalų ministras kaip Linas Linkevičius, sėkmingiau suksis užsienio politikos baruose. Bet verkšlenantis jo atsiprašymas Lenkijoje arba įsikalbėjimas dėl „perkrovimo“ santykių su Rusija svarbos A.Butkevičiaus vyriausybę  įvaro į kampą. Būsimoms Vyriausybėms tokie veiksmai apsunkina santykius su Lenkija ir Rusija. Šiandien, jeigu Rusija mato, kad mūsų socialdemokratų lyderiai dega noru kažką pademonstruoti Lietuvos-Rusijos santykiuose, labai lengva juos spausti ir išspausti, kad jie padarytų kažkokių neatsargių nuolaidų strateginiuose dalykuose. Socialdemokratai nervinasi, kad su pašaipa pirštu baksnojamas jų „perkrovimas“. Geriau mes nebebaksnokime, nes jie, norėdami įrodyti, kad kažką daro, tikrai ką nors parduos, priduos ir pridarys kitokių bėdų.

    L. Kasčiūnas: Taigi vis dėlto, kas yra mūsų Vyriausybės šeimininkas? Ar premjeras tikrai yra premjeras?

    A. Kubilius: Mes patys dažnai užduodame sau šį klausimą. Lyderystės nematome ir, kai norime patarti, geranoriškai padėti, iki galo nesuprantame, su kuo reikia bendrauti. Galbūt toks jų stilius vengiant atsakomybės vienokį ar kitokį sprendimą įgyvendinti iki galo. Reitingai rodo, kad žmonėms kol kas tai patinka. Koalicija su Darbo partija yra destabilizuojantis veiksnys. Destabilizacija gali ir dar labiau didėti, socialdemokratams neužkertant kelių kad ir kokių nors personalijų pakeitimo atžvilgiu. Bet problema glūdi ir pačioje Socialdemokratų partijoje, kai neaišku, kas iš tikrųjų lemia itin svarbius sprendimus. Iš to natūraliai kyla klausimas, ar premjeras nevaldo situacijos savo partijoje, ar jis, pritardamas tam tikriems projektams, galbūt šiek tiek apsimetinėja.

    J. Razma: Jeigu į premjero pareigas žiūrėtume kaip į valdančiosios koalicijos lyderio, gebančio formuluoti ir įgyvendinti svarbiausius politinius sprendimus, pareigas, šiandien pagal šį požymį galima būtų konstatuoti, kad premjero Lietuvoje neturime. Negaliu sakyti, kad kažkas kitas, aiškiai matomas, eina jo pareigas ir viską sprendžia.  Valdančiojoje koalicijoje yra du dariniai – socialdemokratai ir gana vieningai veikianti Darbo partija, partija „Tvarka ir teisingumas“ bei LLRA. Taip susiklosto, kad politiškai jautriausiais klausimais Seime mes su socialdemokratais dažnai balsuojame vienodai, o jų koalicijos partnerių nuomonės išsiskiria.  Tai rodo, kad ši koalicija yra nei šiokia, nei tokia, ir, jei būtų alternatyvios koalicijos galimybė, tikriausiai dabartinė koalicija būtų ir nelabai ilgaamžė.

    Esant tokiam neveikimui ir situacijos nevaldymui premjeras gali premjerauti gana ilgai. Klausimas, kada pradės didėti visuomenės lūkesčiai, kai nebepakaks premjerui pasakyti, kad aš visus išklausiau, visus girdžiu, sudariau dar vieną darbo grupę, dar kartą nuvažiavau į kokio rajono šventę, gražiai pabendravau su žmonėmis. Gyvenimas iškelia vis naujų iššūkių ir juos ignoruodamas neišsisuksi.

    D. Kreivys: Premjeras turi būti lyderis, kuris mato šalies perspektyvą, aplinką, pavojus. Šiandien mes lyderio neturime. Ką mes turime? Įsižeidusį vaiką, kuris neretai apsiverkia, kai kažkas iš jo paima žaislą ar pasako griežtesnį žodį. Vaikystė nėra blogas dalykas, tačiau Vyriausybėje reikia žmogaus su stipriu stuburu ir aiškiu matymu. Kol tokio neturime, antklodė yra tąsoma į visas puses. ■

  • ATGAL
    Ką TS-LKD darytų kitaip?
    PIRMYN
    Vilnius - nei "veža" nei skrenda, bet skęsta
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.