Kaip valdysime valstybės turtą? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kaip valdysime valstybės turtą?

  • Data: 2010-11-01
    Autorius: Gytis ŽAKEVIČIUS

    Viena labiausiai eskaluojamų šių dienų ekonominių temų buvo ir yra valstybinis turtas, jo valdymo skaidrinimas  ir gerinimas. Premjerui Andriui Kubiliui ir toliau ieškant, kaip sumažinti valstybės biudžetą slegiančias išlaidas ir padidinti pajamas, ūkio ministerijos iniciatyva buvo sukurtas projektas pavadinimu „Visuomis“. Šio projekto tikslas buvo pateikti Vyriausybei konkrečią koncepciją ir mechanizmus, kaip efektyviau būtų galima valdyti valstybinį turtą.

    Projekto tikslas ir esama padėtis

    Valstybinių finansų stabilizavimas ir stiprinimas ir toliau lieka vienas iš didžiausių dabartinės Vyriausybės prioritetų. Tiesa, kaip teigia pats Ministras Pirmininkas, papildomi mokesčiai nebus įvedami, o jau esami nebus keliami. Kalbant apie valstybines išlaidas, jis tokių, kurias būtų galima dar labiau sumažinti, nematantis. Taigi Vyriausybė ieško būdų surasti papildomus pajamų šaltinius – kaip vienas tokių yra įvardijamas geresnis turto valdymas.

    Šiuo metu veikiančių valstybės įmonių yra apie 300. Šios įmonės veikia skirtingose verslo srityse, pradedant miškų ūkio, transporto ir energetikos sektoriais ir baigiant aptarnavimo sfera. Bendras balansinis šių įmonių turtas, t. y. įskaičiavus kilnojamąjį ir nekilnojamąį turtą, siekia 18 mlrd. litų. O kur dar nebalansinė šių įmonių vertė – ekonomistų vadinama goodwill – tai yra įmonės žinomumas, įdirbis, technologinės ir komercinės paslaptys, parengtas personalas ir t. t. Tačiau pagrindinė problema yra ta, kad bendras šių įmonių turtas generavo arba, kitaip sakant, atnešė tik 44,8 mln. litų dividendų 2009 m. Skaičiuojama, kad valstybinio turto valdymo reforma galėtų biudžetą  pagausinti 300–400 papildomų milijonų litų. O reformai įsibėgėjus, 2012 m. valstybės biudžetą papildyti ir visu milijardu litų. Tiesa, tokie projekto vadovų skaičiai yra tik prognozės ir pirminiai skaičiavimai, tačiau valstybinio turto valdymo efektyvumo didinimas turi didžiulį potencialą.

    „Visuomis“

    Prieš imantis „Visuomio“ projekto, buvo aiškiai įvardyta, kad valstybės įmonių pagrindinė problema yra valdymo neefektyvumas. Į įmonių valdymą neretai įsiskverbia politikai, kurie daro įtaką sprendimams. Tokie politiniai sprendimai yra naudingi vienoms ar kitoms politinėms struktūroms, tačiau ne visada yra naudingi, o kartais net kenksmingi ar žalingi pačiai įmonei. Tad išanalizavus situaciją ir suradus problemą, galima kalbėti apie priemones tikslui pasiekti. O galutinis tikslas yra toks – sukurti tokias sąlygas valstybės įmonėms, kad jos nebūtų priklausomos nuo politikos ir būtų valdomos taip, kaip yra valdomos geriausios privataus verslo kompanijos, t. y. skaidriai, konkurencingai ir iš anksto užsibrėžiant tikslus.

    Pats „Visuomio“ projektas buvo atliktas Ūkio ministerijos. Rengiant šį projektą, buvo atsižvelgta į garsios švedų private equity konsultacinės kompanijos patarimus/ išvadas. Kas yra tas private equity šiek tiek vėliau. Dagui Detteriui priklausanti konsultacinė kompanija, atvykusi į Lietuvą, pareiškė, kad „Visuomio“ projekto principai yra šie – skaidrumas, depolitizavimas ir vertės didinimas. Pats ponas D. Detteris yra atlikęs valstybės turto valdymo reformą Švedijoje, o pati reforma iki šiol yra laikoma valstybinių įmonių valdymo pavyzdžiu. Konsultantas teigė, kad tokia reforma Lietuvoje būtų tarsi atsispyrimas nuo sovietinio planavimo praeities ir šuolis skaidrios konkurencijos link.

    Konsultacinės bendrovės darbo išvados buvo tokios: įkurti kompanija „Visuomis Company Holding“ ir į jos rankas atiduoti valstybės valdomą komercinį turtą, kuris šiuo metu yra valdomas ministerijų ir kitų valstybės institucijų. Pačiame „Visuomis Company Holding“ dirbtų 7 arba daugiau aukščiausios kvalifikacijos, kompetencijos ir reputacijos vadovai. Tokia valdyba būtų buvusi tarsi tarpinis lygmuo tarp Ministro Pirmininko ir konkrečios valstybės įmonės vadovybės. Šie vadovai nebūtų samdomi, nes ir toliau liktų eiti savo pareigas. Už tokias konsultacines paslaugas jie gautų atlygį, tačiau tos pajamos nebūtų pagrindinės. Jie periodiškai – kelis kartus per metus susirinktų į posėdžius ir spręstų strateginius įmonių valdymo klausimus. Šie profesionalai ne tik turėtų dirbti kartu, bet ir padėti bei papildyti vienas kitą. Pats holdingas būtų buvęs tiesiogiai pavaldus Vyriausybei ir pačiam Ministrui Pirmininkui.

    Vis dėlto „Visuomio“ koncepcija taip ir nebuvo pateikta svarstyti – liko popieriniu projektu, nes buvo suabejota centralizuoto valdymo efektyvumu ir nauda pačioms įmonėms. Taip pat baimintasi, kad į 7 ar daugiau žmonių valdomą holdingą bus sutelktas visas turtas, o šių žmonių veiksmai gali tapti nevaldomi, kas privestų prie masinės privatizacijos. Nors holdingas ir toliau būtų atsakingas Ministrui Pirmininkui, tai tik sumažintų politinę priklausomybę, tačiau jos visiškai nepanaikintų. Kritikuota pačių vadybininkų atranka ir paskyrimas – ar tai nebus tik savų žmonių paskyrimas, taip sukuriant šiltas darbo vietas. Kokia bus vadybininkų motyvacija dirbti produktyviai, jei jie nerizikuos savo turtu ir niekaip nebus baudžiami už prastas reformas ir prastus įmonių rezultatus. O ir jų pajamos, kaip deklaruota, būtų buvę šalutinės ir fiksuotos. Baimių kilo ir dėl holdingo žmonių kompetencijos. Net jeigu pavyktų pritraukti geriausius specialistus, valstybės įmonių labai platus veiklos spektras, o pats žodis specialistas reiškia idealų išmanymą vienoje ar keliose sferose.

    Kaip teigė Ministras Pirmininkas, ir toliau bus ieškoma mechanizmų, kaip efektyviau valdyti valstybinį turtą. Kaip vienas tokių būdų yra įvardijamas vieno Finansų ministerijos padalinio reorganizavimas ar naujo įkūrimas. Šis padalinys ar agentūra būtų tiesiogiai pavaldi Finansų ministerijai ir turėtų teisę kuruoti valstybės įmones. Visgi tai kol kas yra tik vizija.

    Pasak ministrės Ingridos Šimonytės, jos valdoma ministerija ieško geriausio sprendimo būdo. Šiuo metu vyrauja dvi nuostatos: 1. Valstybinis turtas gali būti geriausiai valdomas tik privataus kapitalo. Tad geriausia išeitis būtų privatizacija. 2. Valstybė gali efektyviai valdyti savo turtą, bet reikia keisti valdymo modelius ir mechanizmus.

    Kuri nuostata bus pasirinkta, dar neaišku, tačiau Finansų ministerija siūlo valstybės įmonių bendraturčius atskirti nuo valdytojų, paviešinti bendrovių ekonominius rodiklius ir iškelti aiškius finansinius tikslus kiekvienai valstybės įmonei. Tokios priemonės, Finansų ministerijos skaičiavimais, turėtų padidinti valstybės gaunamus metinius dividendus iš šių bendrovių 400 mln. litų.

    Šiuo metu taip pat yra aktyviai domimasi kitų valstybių patirtimi, kaip šios valdančios nacionalines įmones. Viena yra aišku, kad aklas sistemų ir mechanizmų perėmimas norimo rezultato neduos, nes Lietuvos ekonominė situacija yra savita, todėl reikalauja ir individualaus sprendimo.

    Kitų šalių patirtis

    Kaip teigė ūkio ministras Dainius Kreivys, yra ieškoma būdo valdyti valstybės įmones tarp privatizacijos ir vyriausybes reguliavimo ir kišimosi į jų valdymą. Surasti aukso viduriuką, t. y. efektyvų mechanizmą, iš tikrųjų yra sunku. Privatizavimo modelis Lietuvai yra visiškai netinkamas jau vien dėl savo karčios patirties. O kur dar kaimynų patirtis – didysis privatizavimas, įvykęs Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tuomet tokia reforma privedė prie to, kad Rusijoje išsikerojo oligarchų klanai, o žvelgiant retrospektyviai, tai dalis privatizuoto turto buvo vėl nacionalizuota – tuo tarsi patvirtinant, kad tokia sistema nėra efektyvi. Tačiau Rusija atrodo vėl lipa ant to paties grėblio ir istorijos spirale grįžta į Boriso Jelceno laikus (nuo 1992 iki 1995). Planuojama iki 2015 m. Rusijoje privatizuoti daugiau negu 900 valstybinio kapitalo įmonių. Rusų ekonomikos ekspertų skaičiavimais, tai turėtų atnešti apie 600 bilijonų Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių pajamų biudžetui. Tačiau tos pajamos bus tik vienkartinės, t. y. pajamos iš įmonių pardavimo.

    Kalbant apie vyriausybės reguliuojamų valstybės įmonių modelį, galima teigti, kad padėtis nėra tragiška, tačiau galėtų būti ir daug geresnė. Žvelgiant į Vokietijos valstybinių įmonių valdymo modelį, galima atrasti sąvoką private equity, kuri jau buvo minėta šiame straipsnyje. Toli gražu ne visos valstybinės įmonės Vokietijoje yra valdomos būtent taip, tačiau tai galėtų būti tas ieškomas aukso viduriukas tarp privatizacijos ir vyriausybės reguliavimo.

    Private equity

    Private equity lietuviškai reiškia privatus ar rizikos kapitalo investuotojas. Šie investuotojai perka dalimis tiek privačias, tiek ir valstybines įmones. Perkamos įmonės yra arba vidutinio, arba stambaus kapitalo įmonės, kurios nėra reitinguojamos akcijų biržose. Paprastai yra investuojam ten, kur yra palankiausias pelno – rizikos santykis, didžiausios įplaukos ir didžiausios kliūtys konkurentams išplėtoti arba pradėti tokį verslą. Dažniausiai valstybės įmonės geriausiai atitinka šiuos kriterijus ir tampa vadinamaisiais target arba perkamomis įmonėmis. Patys private equity neretai perka įmones ne iš savo pinigų, o iš mezzanine kapitalo arba pasiėmę svetimą kapitalą ir išnaudoja teigiamą leverage efektą (kai yra didinami grąžos rodikliai už investuotą privatų kapitalą tuo atveju, jei įmonė turi stabiliai dideles pajamas ir jei kredito ar kitos formos skolinto kapitalo palūkanos yra mažesnės už viso įmonės kapitalo grąžos rodiklį).

    Prie šių nedidelių matematinių gudrybių prisideda ir tai, kad patys private equity investuotojai yra patyrę įmonių vadovai, gebantys keisti įmonių struktūras, efektyvinti jų veiklą, didinti grąžos rodiklius, įmonės valdymo efektyvumą ir skaidrumą. Tiesa, praktika rodo, kad tokie investuotojai, rizikuodami savo asmeniniu kapitalu, padidinus įmonės vertę kelis kartus, ją parduoda vadinamojoje išėjimo (exit) fazėje.

    Nors toks valdymo mechanizmas yra efektyvesnis nei privatizavimas, tačiau įmonė iš valstybinės nors ir dalimis, nors ir ne iš karto, tačiau tampa privačia. Private equity šiuo atveju yra garantas, kad valstybinė įmonė pradės veikti efektyviau, nes kitu atveju private equity investuotojas praras visą savo investuotą kapitalą ir turės padengti skolas už svetimo kapitalo paėmimą. Tačiau šiek tiek modifikavus ir pritaikius šį modelį prie Lietuvos sąlygų, turėtume mechanizmą, kuris priverstų Lietuvos valstybės įmones didinti našumą, dirbti efektyviau ir savo ruoštu atnešti daugiau įplaukų į valstybės biudžetą, tačiau ir toliau 100 % priklausyti valstybei.

    Modifikuotas private equity modelis – geresniam lietuviškų valstybės įmonių valdymui

    Modifikuotas private equity modelis galėtų atrodyti taip: patyręs private equity investuotojas specialistas, turintis patirtį konkrečioje sferoje, investuoja į tokioje sferoje dirbančią valstybinę įmonę. Prieš įmonės pirkimą investuotojas pateikia savo kompetenciją patvirtinančius darbus ir viziją su konkrečiu veiksmų planu ir priemonėmis tikslui pasiekti. Tai yra reikalinga tam, kad kiekvienai valstybinei įmonei būtų parenkami geriausi tos srities specialistai ir pritaikomas individualus sprendimas tos įmonės efektyvumui didinti. Oficialiai įmonė ir toliau lieka 100 % valstybine, nes iš private equity specialisto į įmonę investuotas kapitalas vadinamas mezzanine kapitalu. Mezzanine kapitalas ekonomikoje reiškia tai, kad įmonės balanse tai traktuojama kaip nuosavas įmonės kapitalas, tačiau teisiškai į tai žiūrima kaip į svetimos kilmės kapitalą. Būtent dėl šios savybės mezzanine kapitalas suteikia didžiulę erdvę ekonominei interpretacijai ir galimybę individualiai pasirašius sutartis su investuotoju nustatyti būsimas žaidimo taisykles. Šių taisyklių tikslas būtų išlaikyti įmones valstybines ir  taip nesuteikti galimybės vėlesniame etape jų privatizuoti.

    Tokia investicija ne tik sustiprina įmonę finansiškai, tačiau taip private equity specialistas patenka į įmonės valdybą ir į patį valdymą. Pats investuotojas yra suinteresuotas, kad įmonė būtų valdoma skaidriai ir efektyviai, nes sėkmės atveju investuotojo kapitalas neša pelną, o nesėkmės atveju investicija žlunga. Tik investuodamas ir rizikuodamas savais pinigais vadybininkas pasitelks visą savo patirtį ir išmonę, restruktūrizuos įmonę, pagerins jos valdymą ir privers dirbti produktyviau. Depolitizavimas taip pat būtų įgyvendintas, nes private equity investicijos atveju kontrakte galėtų būti numatytas punktas, kad investuotojas, rizikuodamas savo investicija, perima visas teises į įmonės valdymą ir reorganizavimą. Taip pat galima įstatymu reglamentuoti ir vadinamąją išėjimo (exit) fazę, kai private equity investuotojas, pasiekęs savo užsibrėžtus tikslus ir gavęs norimą pelną, parduoda savo dalį įmonės. Toks pardavimas būtų galimas tik valstybei ir tik ne didesne nei rinkos kaina. Įmonės rinkos kainą nustato nepriklausomi ekspertai. Toks modifikuotas private equity modelis suteiktų galimybes investuotojams uždirbti didžiulius pelnus, tačiau ir priverstų nešti didžiulę atsakomybę už savo sprendimus. Valstybinės įmonės būtų depolitizuotos, valdomos konkurencingai, skaidriai, efektyviai,  inovatoriškai ir atneštų valstybės biudžetui taip norimų papildomų pajamų.

  • ATGAL
    Iš kur atėjo ir kur link juda internetas
    PIRMYN
    Pigu ir/ar kokybiška
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.