Arabų ruduo – ar yra vietos atsakomybei? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Arabų ruduo - ar yra vietos atsakomybei?

  • Temos: Įvykiai
    Data: 2012-01-12
    Autorius: Edita Mieldažė

    Egipto pareigūnai skaičiuoja balsus skaičiavimo centre Gizoje (2011 m. gruodžio 15 d.). Daug egiptiečių dalyvavo antrajame parlamento rinkimų rate. Islamistai siekia padidinti ir taip triuškinantį savo pirmavimą, o liberalūs balsuotojai susirūpinę, kad rezultatai šalį pastūmės religinio fanatizmo link. (AP/SCANPIX SWEDEN/Ahmed Ali nuotrauka)

    Pačiame Arabų pavasario įkarštyje tiek Vakarai, tiek patys revoliucijų apimtų šalių gyventojai puoselėjo viltis atsikratyti senų autokratinių diktatorių, perimti į savo rankas valdžią ir priartėti prie vakarietiško gerovės valstybės modelio, kur demokratija, pagarba žmogaus teisėms ir ekonominis komfortabilumas yra viso ko pagrindas. Tačiau Arabų pavasaris netapo vasara, o veikiau, kaip apžvalgininkai apibūdino, perėjo į rudenį. Taigi – apie Arabų rudenį, demokratiją, autokratinių režimų delegitimizaciją ir Vakarų įtaką visam šiam reikalui.  

    Arabų pavasario saulėlydis

    Šių metų lapkričio mėnesį Mastrichto universiteto (Nyderlanduose) studentai, ruošdamiesi viešai paskaitai apie vadinamąjį Arabų rudenį, atliko apklausą, klausdami respondentų (tarptautinių studentų), su kuo jiems pirmiausia asocijuojasi Arabų pavasaris. Atsakymai įvairavo nuo sąvokų ,,kraujas“, ,,revoliucija“ iki ,,laisvė“ ir ,,demokratija“. Žodį ,,demokratija“ respondentai pabrėžė net kelis kartus. Tačiau Arabų pavasario maištai, pasak Tufts universiteto tarptautinės politikos profesoriaus Vali Nasro, komplikavosi, kai jie ėmė plisti į rytus nuo Tuniso ir Egipto: ,,Einant tolyn (į rytus – E. M.) matysis labiau akmenuotas kelias.“ Ir iš tiesų neramumai iki šiol tęsiasi Bahreine, Jemene, Egipte ir Sirijoje. Pastarosiose dviejose valstybėse neramumai kelia didžiulį rūpestį, tačiau negalima teigti, kad ir neramumai bei krizės kitose valstybėse nėra svarbūs. Tačiau apie viską nuo pradžių. 

    Keletas praleistų faktų

    Pasak profesoriaus V. Nasro, atsirasti Arabų pavasariui padėjo naujasis arabų tapatybės formavimasis ir keletas svarbių istorijų, kurias praleido pasaulinė žiniasklaida. V. Nasras, kalbėdamas Stanfordo universitete spalio mėnesį, pabrėžė, kad arabų tapatybė buvo pagrindinis elementas, lėmęs Arabų pavasarį. Toji arabų tapatybė ne taip, kaip įprasta, neapėmė vien to, kas mums asocijuojasi su Artimaisiais Rytais. Ji, anot V. Nasro, į savo naujas vertybes įtraukė įstatymą, orumą, atstovavimą ir atskaitomybę. Ši tapatybė susiformavo ant senos tapatybės, išreikštos nacionaliniais ir regioniniais (vienos kultūrinės ir kalbinės šeimos) motyvais, rėmų. Deja, šiai senajai arabų tapatybei XX a. smūgis buvo suduotas du kartus – per Šešių dienų karą 1967 m., kai Egiptas, Sirija ir Jordanija pralaimėjo Izraeliui, ir 1978 m., kai Egiptas pripažino Izraelį, pasirašydamas Kemp Deivido sutartį ir taip užrūstindamas arabų pasaulį. Tuo metu, XX a. 6–7 dešimtmečiais arabų valstybės pradėtos valdyti diktatorių ir nuo tada šio regiono žmonės pradėjo ilgėtis revoliucinių vertybių, t. y. to, kas ir suformavo naująją arabų tapatybę, kuri turėjo pasipriešinti monarchijoms ir korupcinei valdžiai. Prof. V. Nasras išskyrė keletą pavyzdžių, kurie arabų naujajai tapatybei leido išsilaisvinti. Pirmasis yra Katare esantis ,,Al-Jazeeros“ žiniasklaidos tinklas, dar vadinamas ,,rytų CNN”. Jis neleido arabų diktatūroms uzurpuoti informacinio žinių lauko ir suteikė šansų regione gauti alternatyvią informaciją. Antrasis pavyzdys – tai Irano Žaliasis judėjimas, kuris 2009 m. protestavo prieš ginčytinus šalyje rinkimus ir naudojo internetinį socialinį tinklą ,,Twitter” ne savoje valstybėje, bet už jos ribų. Manoma, kad tai galėjo paskatinti socialinių tinklų sklaidą ir vėliau. Pasak prof. V. Nasro, „Twitter“ ir „Facebook“ buvo tie ramsčiai, kurie surinko į ,,viešą aikštę“ viešai diskusijai daug anksčiau nei demonstracijos Arabų pavasarį. Galiausiai islamiškų partijų iškilimas regione (ypač Turkijoje 2002 m.) parodė, kad islamas Arabų pavasarį vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį. Taigi visa ši puokštė požymių padėjo pražysti Arabų pavasariui ir arabų vienybei. Kaip sakoma, pražysdamos gėlės neklausia, ar verta, tačiau Arabų ruduo privertė tokį klausimą užduoti – ar vertėjo tunisiečiui vaisių pardavėjui susideginti, o tūkstančiams protestuotojų bijoti prarasti savo gyvybę dėl to, kas pasiekta dabar? Taigi, kas pasikeitė neramumų kamuojamose Arabų valstybėse ir kodėl kai kurios jų įstrigo nežinomybėj? 

    Pavogta revoliucija

    Egipte neramumai po prezidento H. Mubarako nuvertimo prasidėjo jau vasarą, tačiau tik rugsėjo pabaigoje suintensyvėjo iki tokio lygio, kad minia protestuotojų Kairo centre išėjo į gatves, reikalaudama iš šalį valdančios kariuomenės perduoti valdžią civiliams ir atšaukti nepaprastąją padėtį. Rugsėjo 30 d. proteste dalyvavęs 38 m. bedarbis Yasser Fouadas pareiškė, kad ,,ši savaitė yra kitokia, nes mums atrodo, kad mūsų revoliucija buvo iš mūsų pavogta“. Tiesa, šis renginys buvo neeilinis ir dėl to, kad jame prie protestuotojų prisijungė garsus aktorius Seanas Pennas. Šis aktorius, Oskaro laimėtojas, teigė: ,,Pasaulis yra įkvėptas laisvės šauksmo drąsios Egipto revoliucijos, kovojusios už savo laisvę.“ Ir pabrėžė, kad ši laisvė nėra pasiekiama taip greitai, kad jai reikia pastangų ir kad yra konstitucinių problemų, kaip režimą perduoti iš kariuomenės rankų žmonėms. Iš tiesų Egipte dėl nepaprastosios padėties (ji šalyje įvesta daugiau nei 30 m.) jėgos struktūroms buvo leidžiami savavališki areštai ir kankinimai net praėjus daugiau nei pusmečiui po H. Mubarako nuvertimo. Tiesa, karinė Egipto valdžia, vadovaujama feldmaršalo Huseino Tantawio, prižadėjo nepaprastąją padėtį atšaukti, tačiau protestuotojų tai netenkino. Lapkričio 19 d. dešimtys tūkstančių egiptiečių vėl išėjo į Kairo gatves, protestuodami prieš kariškių valdymą šalyje. Viename protestuotojų plakate buvo parašyta: ,,Žmonės nori valdžios perdavimo kalendoriaus.“ Tačiau visas šis neramus reginys nesibaigė pagrūmojimu ,,norime to ar ano“ – jis peraugo į devynių dienų kraujo praliejimą (žuvo 42 žmonės, 3000 sužeistų). Padėtį šiek tiek nuramino lapkričio 28 d. įvykę parlamento rinkimai. Per protestus civilių sudarytas Isamo Sharafo kabinetas atsistatydino ir vietoj jo buvo paskirtas buvęs premjeras Kamalui al Ganzouri, jau vadovavęs vyriausybei prie prezidento H. Mubarako. Tačiau protestuotojų šis paskyrimas neįtikino, mat jie nusistatę tiek prieš H. Mubarako aplinkos, tiek kariškių kandidatus. Todėl lapkričio 25 d. šimtai žmonių Kaire prie vyriausybės pastato skandavo: ,,revoliucija“, ,,pasitrauk“, ,,Ganzouri – seno režimo atgyvena“. Tiesa, tarp šių skanduotojų nebuvo įtakingosios Musulmonų brolijos judėjimo ,,Laisvė ir teisingumas“ narių, kurie parlamento rinkimuose lapkričio–kovo mėnesiais (rinkimai į žemuosius parlamento rūmus vyksta provincijose ne tuo pačiu metu) tikisi gauti daugumą ir formuoti Egipto konstituciją. Nereikia nė sakyti, kad Musulmonų brolijos pergalė gali ilgam įšaldyti egiptiečių demokratijos ir revoliucijos svajones, nors vienas iš kandidatų į prezidento rinkimus Egipte Amras Moussa pažymėjo, kad šie rinkimai „yra naujos eros Egipte, demokratijos veikimo pradžia. Ne teoriškai, bet praktiškai”.

    Tiksinti bomba

    Kai Jemeno prezidentas Ali Abdullah Salehas lapkričio 27 d. pasirašė valdžios perdavimo įgaliojimą viceprezidentui Abdrabbuhui Mansourui Hadi, su Jemenu tapo kaip ir aišku – šalis pradėjo keistis, nes prezidentas Ali A. Salehas pabijojo Sirijos likimo.

    Kas gi atsitiko Sirijoje? Nuo pavasario prasidėję opozicijos protestai prieš prezidento Basharo Assado režimą kilo dėl jo nenoro imtis politinių ir kitokių permainų šalyje. Be abejo, įvykiai kitose arabų šalyse paskatino protestuotojus vienytis ir siekti savo tikslo – nuversti B. Assado valdžią ir imti įgyvendinti būtinas reformas. Jungtinių Tautų duomenimis, per susirėmimus Sirijoje nuo pavasario iki spalio žuvo apie 3,5 tūkst. žmonių. Sirijos rūpesčius demonstruoja ir diplomatinis spaudimas tiek iš Vakarų, tiek iš Arabų lygos valstybių. Dar spalio pradžioje JAV gynybos sekretorius Leonas Panetta pabrėžė, kad prezidento Basharo al Assado režimo žlugimas yra tik laiko klausimas. L. Panetta teigė: ,,Jam toliau priešinantis, manau, labai aišku, kad tik laiko klausimas, kol tai iš tikrųjų įvyks. Kada tai įvyks, mes nežinome.“ Jam pritarė ir Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas, pareikšdamas, kad ,,likti valdžioje grasinant tankais ir pabūklais galima tik iki tam tikro momento“. Taigi panašu, kad ilgai laukti B. Assado režimo galo neteks, mat Europos Sąjunga (ES) Sirijai įvedė sankcijas, o Arabų lyga, kurios narė Sirija buvo, ją pašalino. ES sankcijas Damaskui buvo jau įvedusi rugsėjo mėnesį, kai tarptautinės žiniasklaidos dėmesys dar buvo skirtas  Libijai, o ne Sirijai. Tačiau lapkritį ES padidino sankcijas, išplėsdama juodąjį sąrašą žmonių, susijusių su žiauriu protestų malšinimu Sirijoje. Taip pat buvo priimtas sprendimas Sirijai nebeleisti naudotis Europos investicijų banko fondais. Arabų lyga, regioninė arabiškų valstybių politinė sąjunga, lapkričio 12 d. vienbalsiai priėmė sprendimą Siriją pašalinti iš savo narių. Tik Jemenas, kuriame neramumai jau pakeitė valdžią, ir Libanas balsavo, kad Damaskas liktų šioje arabų organizacijoje. Alžyras, Sudanas ir kitos arabų šalys paragino B. al Assadą trauktis, o Turkija, nepriklausanti šiai organizacijai, priėmė Sirijos nacionalinės tarybos (SNT) – opozicinės grupės narių delegaciją ir pagrasino nutraukti Šiaurės Sirijai elektros tiekimą. Tad situacija Sirijoje susidarė nepavydėtina, ypač dėl to, kad įtampa šalies viduje persmelkta ir grupuočių vilčių kuo greičiau atsikratyti B. al Assadu pagal Libijos variantą, t. y. JT įvedus Sirijoje neskraidymo zoną taip, kaip tai atsitiko Libijoje, verčiant Muamarą Gaddafį. Tačiau JT nepasirašė rezoliucijos, kuria buvo numatyta imtis veiksmų, jei Sirijos lyderis nenutrauks kruvinų represijų. Pagrindiniai šios rezoliucijos priešininkai buvo Rusija ir Kinija. Tiesa, įdomesnis faktas, kad ši rezoliucija turėjo būti priimta tuo metu, kai dar nebuvo ,,baigti“ reikalai su M. Gaddafiu. Taigi pagrįstai kyla klausimas, kodėl dauguma Arabų pavasario opozicionierių JT rezoliucijomis tiki kaip mana iš dangaus, o JT tuo naudojasi ir keičia Vakarams neįtikusius valstybių vadovus?

     R2P

    Egiptiečiai Tahriro aikštėje Kaire skanduoja šūkius protestuodami prieš kariuomenės valdymą (2011 m. gruodžio 22 d). Egipto kariuomenės paskirtas ministras pirmininkas kvietė pradėti nacionalinį dialogą šalies politinei krizei išspręsti ir paprašė egiptiečių dviejų mėnesių rimties tam, kad po kelias savaites trukusių protestų ir kraujo praliejimo būtų atkurtas saugumas. (AP/SCanpix Sweden/Amr Nabil nuotrauka)

    JT vaidmuo sprendžiant karinius konfliktus pasaulyje yra visuotinai pripažįstamas, tačiau kartu ir kritikuojamas. Kaip teigia tarptautinių santykių profesoriai Mount Holyoke koledže ir Amerikos universitete Jon Westernas and Joshua S. Goldsteinas, ,,humanitarinėms intervencijoms būdinga priešprieša: naudojama prievarta, kad kontroliuotų prievartą“. Sustabdyti tokių intervencijų yra beveik neįmanoma, todėl jau vien dėl to jos yra kritikuojamos.

    Po Šaltojo karo pabaigos, žlugus Sovietų Sąjungai, tarptautinėje sistemoje konfliktai lokalizavosi ir tokios sąvokos kaip ,,genocidas“ ir ,,etninis valymas“ tapo vienomis iš labiausiai kartojamų XX a. paskutinį dešimtmetį. Todėl visai suprantama, kad ir pati humanitarinės intervencijos sąvoka kito, prisitaikydama prie šiuolaikinių aktualijų. 2005 m. JT aprobavo naująją doktriną, išplėtusią humanitarinės intervencijos ribas. Ji buvo pavadinta ,,Atsakomybe apsaugoti“ (angl. Responsibility to protect) – trumpinys tiesiog R2P. Ši norma teigė, kad tarptautinė bendruomenė turi specialias priemones apsaugoti civilius, jei reikia – jėga, nuo karo nusikaltimų, etninių valymų, nusikaltimų prieš žmoniškumą, genocido, kai to nesugeba padaryti nacionalinė valdžia. Ši doktrina buvo įtraukta į konfliktų valdymo strategijas, ir taikos palaikymo operacijos pasaulyje tapo stipresnės ir lengviau įteisinamos. JT palaiminta humanitarinė intervencija Libijoje irgi rėmėsi R2P. Kaip teigia intervencijos Libijoje šalininkai, JAV prezidentas B. Obama rado sėkmės formulę šiame konflikte: plati regioninė ir tarptautinė parama, su sąjungininkais aiškiai pasidalytos užduotys ir galimybė vietinėms pajėgoms kovoti sausumoje. Kai kurie mokslininkai tai pavadino Obamos doktrina. Tačiau, ar demokratija gali būti sukurta karinėmis priemonėmis, – tai dilema, neduodanti ramybės tiek intervencijų šalininkams, tiek kritikams.

    Nesėkmingos intervencijos

    Žvelgiant į paskutinio XX a. dešimtmečio intervencijas, paaiškėja, kodėl yra tiek daug priešiškai nusistačiusių prieš šią konfliktų reguliavimo priemonę. Pirmasis pavyzdys iš Persijos įlankos karo (1990–1991 m.), kuriam dirigavo buvęs JAV prezidentas Dž. Bušas vyresnysis. Vykstant karui, jis kreipėsi į irakiečius, sakydamas, kad ,,jie turi perimti reikalus į savo rankas ir kovoti prieš diktatorių S. Huseiną“. Daug Irako kurdų ir šiitų atsiliepė į šį Dž. Bušo raginimą, tikėdami, kad JAV atsiųs karinį pastiprinimą jiems pradedant ar bent jau kovojant su S. Huseinu. Tačiau Dž. Bušas, vengdamas įstrigti Persijos įlankoje, po 100 valandų, kai pradėjo sausumos invaziją, nusprendė karą baigti. Tuo pasinaudojo S. Huseinas ir, atsakydamas į vietinius neramumus, nužudė apie 20 tūkst. kurdų ir 30–60 tūkst. šiitų (daugiausia civilių).

    JAV intervencija į Somalį 1992–1993 m., siekiant apginti civilius pilietinio karo metu, irgi baigėsi fiasko. 1993 m. spalį amerikiečiai susikovė su vietinės reikšmės Somalio grupele (,,Juodojo vanago“ operacija), žuvo 18 JAV karių. Vienas iš nukautųjų buvo išniekintas Mogadiše –   jo kūnas buvo tempiamas per gatves, ir tai buvo užfiksuota kamerų. To užteko, kad amerikiečiai imtų spausti prezidentą Bilą Klintoną atšaukti operaciją Somalyje. B. Klintonas pakluso tautos balsui, o Jungtinės Tautos irgi netrukus pasitraukė iš Somalio. Taigi Somalis buvo paliktas likimo valiai – pilietinis karas čia tęsiasi iki šių dienų. Tačiau tai dar ne viskas. Praėjus dviem dienom po nesėkmingos ,,Juodojo vanago” operacijos, JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją dėl taikos palaikymo misijos Ruandoje. Tačiau JT pajėgų Ruandoje buvo per mažai, ir tai aiškiai suprato ekstremistinė hutų grupė, 1994 m. balandį nužudžiusi 10 belgų, kurie vadovavo taikos misijai šalyje. Taigi dauguma taikos misijos palaikymo narių tiesiog pasitraukė, o po kelių mėnesių hutai nužudė apie pusę milijonų tutsių. Konfliktą Ruandoje užbaigė ne JT ar JAV, o tutsių išlaisvinimo armija.

    Nesėkmingų intervencijų viršūnė susijusi su Jugoslavijos karu, prasidėjusiu 1992 m. Tuo metu Klintono administracija ir Europos šalys nenorėjo lįsti į Balkanus. Tad be vargo Vakarai palaimino JT taikos palaikymo misiją Jugoslavijoje, kuri, deja, nėjo kaip iš pypkės. Reikėjo Vakarų, ypač JAV paramos. Todėl Vakarai tiesiogiai ar netiesiogiai vis dėlto įsitraukė į šį reikalą. 1995 m. JAV išreiškė paramą Kroatijos ir Bosnijos musulmonų pajėgoms, kovojančioms su serbų prezidentu Slobodanu Miloševičiumi. 1995 m. kroatų pajėgos Krajinos regione (Kroatijoje) iš namų išvarė apie 100 tūkst. serbų, dalį jų išžudė. Laikraštis ,,New York Times” šias žudynes pavadino ,,didžiausiu vienos etninės grupės valymu karo metu“. Vėliau išaiškėjo, kad JAV leido privatiems savo karo specialistams mokyti kroatų armiją puolamosios atakos metu (tiesa, šiais metais du Kroatijos kariuomenės lyderiai buvo nuteisti Hagos tribunole).

    Panašiai atsitiko ir 1999 m., kai NATO per oro ataką padėjo išvaryti serbų pajėgas iš Kosovo. Tada Kosovo išlaisvinimo armija likvidavo serbų likučius provincijoje ir kaimyninėje Makedonijoje. ,,Human Rights Watch” organizacija suskaičiavo, kad per NATO oro atakas Kosove, be kelių tūkstančių serbų karių, taip pat žuvo daugiau nei 500 civilių. Kita žmogaus teisių organizacija ,,Amnesty International“ apkaltino NATO karo nusikaltimais.

    Libija ir atsakomybė

    Tarptautinės bendruomenės reakcija dėl Libijos kilo šių metų vasarį, kai M. Gaddafio pajėgos suintensyvino savo saugumo pajėgas prieš protestuotojus. Tada JT vieningai priėmė rezoliuciją, smerkiančią smurtą, numatančią sankcijas režimui ir perduodančią svarstyti atvejį Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui. Tačiau M. Gaddafio pajėgos toliau žiauriai malšino sukilėlius šalyje, todėl Arabų lyga pareikalavo, kad kuo skubiau reaguotų JT. JT reaguodamos priėmė (vieningai!) rezoliuciją, kuri suteikė NATO leidimą įvesti neskraidymo zoną Libijoje tam, kad apsaugotų civilius (remtasi ta pačia R2P doktrina). Taigi rezoliucijos rezultatas buvo tas, kad JAV kartu su NATO suvaidino pagrindinį vaidmenį Libijoje gelbstint civilių gyvybes ir baigiant pilietinį karą šalyje. Tačiau intervencijos į Libiją kritikai mato keletą problemų, kodėl Libijos atvejis negalėtų būti pavyzdžiu kitoms panašioms invazijoms (pavyzdžiui, Sirijoje). Visų pirma JAV karinės pajėgos dėl spaudimo namuose pasitraukė į šešėlį po savo inicijuoto debiuto netoli Bengazio miesto Libijoje. Tada į savo rankas vairą perėmė europiečiai ir kiti sąjungininkai, tačiau europiečių oro pajėgos liko priklausomos nuo JAV žvalgybos ir kontrolės. Štai dėl ko NATO sugebėjo pasiųsti stebėtinai mažai karių oro atakoms ir iš dalies dėl to uždelsė, kol buvo sugautas M. Gaddafis ir jo sūnus. Antra problema susijusi su tuo, kaip JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija interpretavo JT rezoliuciją. Pasirodo, minėta rezoliucija tarp šių trijų valstybių iš esmės buvo suvokta kaip siekis likviduoti M. Gaddafio režimą, o tik paskui apsaugoti civilius ir pan. Galiausiai, kyla klausimas dėl tokių intervencijų kaip Libijoje sėkmės, ypač kai tokios intervencijos nebeprisiima atsakomybės dėl politinių ir žmogiškų pasekmių! Šioje vietoje taiklus buvo Kembridžo universiteto vyresnysis bendradarbis Tarakas Barkawi, teigdamas, kad ,,Irake ir Afganistane JAV pasirinko pilną tautos kūrimo programą, mažai ką bendro turinčią su jos tikslais ir papildomai reikalaujančią gyvybių ir pinigų. Iš Libijos Vakarai pasimokė, kad per ,,lengvo prisilietimo“ intervenciją oro erdve sąjungininkai pasiekė režimo pokyčių be politinės ir karinės kainos“.

    Vis dėlto kyla retorinis klausimas, ar Arabų valstybės, dabar išgyvenančios ne pačius lengviausius laikus, gali pasikliauti Vakarais, kai yra paliekamos ant ledo tada, kai joms verkiant reikia visokeriopos paramos?! ■

  • ATGAL
    T.Šalkauskas: svarbu ugdyti supratimą, kaip kuriami santykiai
    PIRMYN
    Eurazijos sąjunga: kas sės valgyti seno torto?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.