Arūnas Teišerskis: kam kalbėti angliškai, jei galiu kalbėti lietuviškai? | Apžvalga

Pasaulio lietuviai

  • Arūnas Teišerskis: kam kalbėti angliškai, jei galiu kalbėti lietuviškai?

  • Data: 2015-02-26
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Arūnas Teišerskis (Nuotrauka iš asmeninio A.Teišerskio archyvo)

    Nemaža dalis mūsų šalies gyventojų dėl įvairių priežasčių yra išvykę svetur. Viena iš itin mūsų kraštiečių pamėgtų šalių – Airija. Daugiau nei prieš dešimtmetį čia pradėjo kurtis pirmieji lietuviai – ne tik sostinėje Dubline, bet ir kitose šalies vietose. Netrukus atsirado aktyvistų, ėmusių rūpintis lietuvių vaikų švietimu. Taip atsirado pirmosios lituanistinės sekmadieninės mokyklos. O šiuo metu jų Airijoje veikia dešimt. Natūralu, kad čia esanti lietuvių bendruomenė yra itin didelė bei svarbi. Naudodamasis proga, susitikau su Airijos lietuvių bendruomenės (toliau – ALB) pirmininku Arūnu TEI­ŠERSKIU, kuris yra ir vienas iš Dublino lituanistinės mokyklos „4 vėjai“ įkūrėjų, pasikalbėti apie bendruomenės veiklą. Greta visuomeninės veiklos A. Teišerskis daugiau nei dešimtmetį dirba seniausiame Airijoje Dublino universitete, žinomame Šv. Trejybės koledžo (Trinity College Dublin) vardu. Pagrindinė mokslininko interesų sritis yra medžiagotyra bei technologijos, naudojamos mikroschemų gamyboje. Pokalbio metu aptarėme ne tik bendruomenės vykdomas veiklas, švietimo ir lituanistinių mokyklų svarbą ir padėtį, bet ir iššūkius, su kuriais susiduria į Airiją atvykę lietuviai.

    Kaip susibūrė Airijos lietuvių bendruomenė?

    ALB yra viena iš jauniausių Europos lietuvių bendruomenių. Mat iki 2000 m. lietuvių Airijoje buvo nedaug. Tik dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, šoktelėjus šalies ekonomikai, Airija iš emigrantų šalies tapo imigrantus traukiančia valstybe. Mes įsisteigėme 2005 m. ir šiemet švęsime ALB dešimtmetį. Žinoma, lietuvių susitikimų ir neoficialių renginių būta ir anksčiau. 2004 m. buvau vienas iš tų, kuris prisidėjo prie lituanistinės mokyklos Dubline įkūrimo. Tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusi oficialiai įsteigti bendruomenę ir taip viską formalizuoti. Jei atvirai, mokykla ir tapo ta priežastimi, kodėl bendruomenė oficialiai įsisteigė.

    Savo bendruomenėje neimame jokio narystės mokesčio, todėl tikslus narių skaičius nėra žinomas. Nariais laikome tuos žmones, kurie aktyviai dalyvauja susitikimuose, organizuoja įvairius renginius. Bendraujame ir su kitomis lietuvių bendruomenėmis pasaulyje: kasmet vyksta pasaulio lietuvių bendruomenių pirmininkų susitikimai, kiti renginiai, kuriose dalyvauja atstovai iš kitų kraštų lietuvių bendruomenių. Juose dalinamės patirtimi, renkame būtinus asmeninius kontaktus būsimiems projektams įgyvendinti.

    Papasakokite apie ALB veiklą.

    Iš pradžių bandėme daryti viską – organizuoti daugybę renginių ir susitikimų, tačiau greitai apsiraminome. Airija yra tokia šalis, kur gyvenančių lietuvių tankis yra itin didelis. Oficiali gyventojų surašymo statistika, daryta prieš kelerius metus Airijoje, skelbia, jog čia gyvena 36 tūkst. lietuvių. Tačiau tikėti šia statistika neverta, nes net patys airiai juokiasi iš to, kaip ji buvo renkama: paštu atsiųstą formą reikėjo ne tik patiems užpildyti, bet ir išsiųsti, taigi, dauguma žmonių šias anketas paprasčiausiai išmetė. Kita, daug patikimesnė, yra išduotų socialinio draudimo numerių (kurie Airijoje atstoja ir lietuviškus asmens kodus) statistika, kuri nurodo, jog nuo 2000 m. Lietuvos piliečiams jų yra suteikta daugiau nei 90 tūkst. Šio numerio reikia ne tik norint įsidarbinti, bet lankantis pas gydytoją, vaikus leidžiant į mokyklą, tvarkantis bet kokius oficialius reikalus. Apskritai, be socialinio draudimo numerio Airijoje išsiversti beveik neįmanoma.

    Visgi galvojame, kad po krizės dėl vienų ar kitų priežasčių šiuo metu visoje Airijoje gyvenančių lietuvių kiek sumažėjo ir dabar jų yra apie 70 tūkst. Kai pagalvoji, kad visoje Airijoje yra tik 4 mln. gyventojų, tai mūsų, lietuvių, čia ne tiek jau ir mažai. Už kampo pasukai – lietuvis. Yra rajonų, kur vos ne kas antrame name gyvena lietuviai. Todėl lietuviškumui palaikyti kažkokios specialios vietos ar organizacijos tarsi nebereikia. Čia yra bent kelios dešimtys lietuviškų parduotuvių, kirpyklų, mašinų dirbtuvių, visas įmanomas grožio paslaugų spektras, o taip pat komercinių renginių organizatoriai, kurie tarpusavyje konkuruoja, norėdami atvežti kuo įvairesnių muzikantų iš Lietuvos. Palyginimui galima paklausti, ar Kaune yra reikalinga atskira lietuvių bendruomenė lietuviškumui palaikyti? Taip ir čia, tų lietuvių tiek daug, kad mes, kaip bendruomenė, turime ieškoti specifinių veiklos nišų. Greitai supratome, kad neverta organizuoti kiekvieno renginio, tad dabar dėmesį skiriame įvairioms nekomercinėms veikloms.

    Kokios tai veiklos?

    Įvairi kultūrinė bei nekomercinė veikla. Yra įsikūręs „Lyrikos vakarų“ klubas, ku­rio nariai organizuoja skaitomosios ir dainuojamosios poezijos vakarus. Turime net du mėgėjiškus teatrus, yra folkloro ansamblis. Pradeda formuotis net atskiros grupės, kurios užsiima labdara, palaiko ryšius su Lietuvoje esančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, pavyzdžiui, turime „Mamų unijos“ atstovus tarp Airijos lietuvių. Bendruomenė stengiasi užsiimti kultūrine veikla bei švietimu, patys organizuojame ir įvairias labdaros akcijas

    Kaip suprantu, viena didžiausių vietos lietuvių problemų yra švietimas. Kokia yra lietuviškų mokyklų padėtis Airijoje?

    Vaikų iš tikrųjų yra labai daug. Airijoje yra 10 lietuviškų savaitgalinių mokyklų, žinoma, norėtųsi, kad jų būtų dar daugiau. Dubline veikia „4 vėjų“ mokykla, turinti du filialus skirtinguose miesto rajonuose, kuriuose dirba virš 30 mokytojų bei mokosi apie 330 vaikų. Pagal mokinių skaičių esame didžiausia lietuvių mokykla Europoje ir trečia visame pasaulyje. Tik Čikagoje yra dvi mokyklos, kurios mokinių skaičiumi yra gausesnės. Mokykloje turime visą mokyklinio amžiaus vaikų diapazoną: nuo ikimokyklinės grupės iki abiturientų.

    Pirmais mokyklos darbo metais supratome, kad vietinių vaikų tėvai pageidauja akademiškai stipraus lietuvių kalbos mokymo, nes jiems etnokultūrinių žaidimų ir tradicijų puoselėjimo neužteko. Todėl mokymo programą pasistengėme maksimaliai priartinti prie to lygio, kuriuo mokoma Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose. Turime visas reikalingas priemones: tuos pačius vadovėlius, pratybų sąsiuvinius ir metodines priemones, iš kurių mokosi ir mūsų mokinių bendraamžiai Lietuvoje. Praėjusiais metais mūsų ketvirtokai ir aštuntokai netgi laikė Lietuvos nacionalinio egzaminų centro paruoštus standartizuotus testus – tuos pačius, kurie buvo pateikti ir Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms. Pasiekimai džiuginantys: ketvirtokų rezultatai nenusileidžia Lietuvoje besimokančių bendraamžių vidurkiui, o aštuntokų rodikliai net aukštesni. Žinoma, svarbu paminėti tai, kad mūsų mokyklą lanko tik ją norintys lankyti paaugliai, jų papildomai motyvuoti nereikia, todėl ir rezultatai tokie džiuginantys.

    Mūsų abiturientai taip pat ruošiasi ir kasmetiniam Airijos baigiamojo atestato lietuvių kalbos egzaminui. Airija turbūt vienintelė Europos Sąjungos šalis, kurioje galima laikyti tokį egzaminą. Jo esmė yra ta, kad ES pilietis, atvykęs į kitą šalį, gali laikyti savo šalies valstybinės kalbos egzaminą. Kasmet visoje Airijoje lietuvių kalbos egzaminą laiko virš 250 abiturientų, žinoma, yra ir tokių, kurie šiam egzaminui ruošiasi savarankiškai.

    Nuo pat mokyklos įkūrimo moksleivių skaičius vis didėjo. Nuolatos sulaukiame tėvų prašymų, tačiau negalime kai kurių šių prašymų patenkinti, nes ikimokyklinukų ir pradinukų klasės perpildytos, kai kuriose mokosi po 24 mokinius. Problema yra ta, kad patalpas dar pavyktų atrasti, bet kvalifikuotų mokytojų surasti kur kas sunkiau. Nuo pat pradžios stengiamės išlaikyti aukštą mokymo kokybės lygį, todėl mokytojams taip pat keliame tam tikrus reikalavimus, nepriimame dirbti bet ko.

    Kokios pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria Airijoje besimokantys vaikai?

    Visi mūsų mokyklą lankantys vaikai taip pat lanko ir vietines mokyklas, todėl jie greitai išmoksta anglų kalbą ir gana greitai gali pamiršti lietuvių kalbą, ypač, jei jos vartojimas šeimoje bus minimalus. Itin svarbus vaidmuo, lavinant kalbą, tenka tėvams. Esu tikras, kad mokyklinio amžiaus lietuvių vaikų čia, Dubline, yra keli tūkstančiai, tačiau dalies iš jų mes negalime priimti, o kita dalis dėl įvairių priežasčių net nesidomi galimybe lankyti lituanistinių mokyklų. Pačioje mokykloje mes koncentruojamės į kalbos vartojimą: bendravimą, skaitymą, rašymą. Kol vaikai maži, dar nepastebima didelių problemų, bet, jiems augant, nevartojant lietuvių kalbos, jų žodynas skursta. Turėjome vieną sociologijos doktorantę, kuri darė tyrimą su mūsų vaikais. Savo darbe ji pastebėjo, jog gimtąją, t.y. pirmąją, lietuvių kalbą pamažu išstumia antroji kalba – anglų, kuria vaikai pradeda bendrauti daug geriau nei pirmąja. Sociologės teigimu, lietuvių kalba tokiems vaikams tarsi tampa „pusantrine“. Dėl to mūsų pamokose gimtosios, t.y. lietuvių kalbos mokymui plačiai taikomi užsienio kalbos metodai. Pavyzdžiui, reikia mokyti elementariausių žodžių, mokiniai net vyresnėse klasėse turi žodynėlius, kuriuos nuolat pildo. Buitinė kalba žinoma visiems, bet joje naudojama vos keli tūkstančiai žodžių, o štai, pradedant skaityti grožinę literatūrą, iš karto susiduriama su klausimais: ką vienas ar kitas žodis reiškia?

    Ar vaikams netrūksta motyvacijos mokytis? Kokie tėvai atveda savo vaikus į lituanistines mokyklas?

    Daugumos vaikų tėvai yra lietuviai, tačiau turime ir nemažai mišrių šeimų. Turime ir tokių pavyzdžių, kai abu tėvai rusai, tačiau turi Lietuvos pilietybę ir atveda savo vaikus į lituanistinę mokyklą. Šeimoje jie šneka gimtąja rusų kalba, bet vaikas, jų nuomone, turi mokėti lietuvių kalbą, nes jis yra Lietuvos pilietis. Turime nemažai vaikų, jau gimusių čia, turinčių airišką pasą, bet nemažai ir atvykusių iš Lietuvos. Žinant šitokią situaciją, labai aktualus dvigubos pilietybės, o tiksliau Lietuvos pilietybės išlaikymas jos piliečiams, neatimant iš jų Lietuvos pilietybės, jei jie, gyvendami kitose šalyse, priima tos šalies pilietybę – ypač, jei ta šalis nereikalauja žmonių atsisakyti savo pirmosios pilietybės, kaip kad yra Airijos atveju.

    Mokinių motyvacija labai priklauso nuo juo pačių ir jų amžiaus. Be abejo, pastebėjome, jog dauguma vaikų į mokyklą eina dėl draugų, galimybės juos sutikti mokykloje šeštadieniais. Tačiau kalbos vartojimas ir svarba pradinukams nėra labai aiški. Pavyzdžiui, pamokų metu jie pavyzdingai kalba, dirba, rašo lietuviškai, bet per pertraukas, kai suaugę nemato (nes tai mokykloje yra draudžiama), tarpusavyje kalba angliškai. Paauglystės laikotarpiu mokinių mąstymas pasikeičia, jie ima maištauti, nebenori būti kaip visi, nori kažkuo išsiskirti. Tada lietuvių kalba, jos žinios tampa išskirtinumu – kam kalbėti angliškai, kaip visi, jei galiu kalbėti lietuviškai. Tai dažniausiai nutinka septintoje, aštuntoje klasėje. Aišku, nemažai mokinių pasirenka kitokius saviraiškos būdus ir nustoja mokytis. Tačiau tiems, kurie lieka mokykloje, jau nebereikia tėvų raginimų mokytis, atsiranda vidinė motyvacija.

    Su kokiomis dar problemomis susiduria čia atvykę lietuviai?

    Dažniausios problemos yra dėl kalbos, vietos įstatymų ir net papročių nežinojimo. Jos buvo ir jos niekur nedingo. Tačiau šiandien žmonės dažniau atvyksta pas pažįstamus, kurie ir padeda išvengti itin nemalonių problemų. Žinoma, yra tokių, kurie, nors ir ilgai čia gyvena, dar normaliai nei vietinės kalbos neišmoko, nei prisitaikė prie esamos tvarkos. Esti žmonių, kurie, čia atvykę, išmoksta kalbą, bet tik kalbėti, o kai gauna kokį nors raštą, neša jį išversti…

    Ar dažnai čia emigravę lietuviai grįžta į tėvynę? Kaip manote, kokios priežastys stabdo žmones greičiau grįžti namo? Kokios, Jūsų nuomone, naudingos patirties gali suteikti gyvenimas svetur?

    Visą laiką buvo norinčių grįžti ir grįžtančių į tėvynę. Pavyzdžiui, dirbdami lituanistinėje mokykloje, dažnai gauname prašymų parašyti charakteristikas vaikams, kad jie galėtų grįžti į Lietuvos mokyklas. Keletas mokyklos mokytojų irgi grįžo dirbti į tėvynę. Aišku, sudėtingiausia grįžti yra tėvams, nes jaučiamas ir diskriminacinis požiūris į grįžusius emigrantus. Natūralu, kad tokių sąlygų kaip čia, namie ne visada pavyks gauti, ypač jei parvykstama į provinciją. Bet turime ir gražių pavyzdžių. Pats pabuvimas čia, Airijoje, susipažinimas su darbo sistema, šalimi, palieka pėdsaką. Kelerius metus svetur praleidęs žmogus į Lietuvą grįžta pasikeitęs, jis ne tik perlipa per save, bet ir yra priverstas susikurti savo gyvenimą. Dažnas išmoksta būti savarankiškesniu, nelaukti, kad kažkas už jį viską padarys, tad būtent ir grįžęs toks žmogus nelauks, o imsis veiklos pats. Noriu tikėti, kad čia pabuvę žmonės labiau susipažįsta su savo teisėmis ir juos pastumti ar įbauginti tampa kur kas sunkiau.

    Priežastys, stabdančios žmonių sugrįžimą, vis dar lieka tos pačios, kaip ir tos, kurios tuos žmonės išvarė į emigraciją. Tai ne vien tik darbo užmokestis ir kainos, bet ir biurokratija, valdžios įstaigų neefektyvumas, nesiskaitymas su piliečiais, jų teisėmis ir lūkesčiais. Pavyzdžiui, visai neseniai Lietuvoje buvo nutikimas su žmonėmis, kurie patys moka savo įmokas „Sodrai“. Tie, kurie savo mokesčius mokėjo tiesioginio debeto pavedimu, nebuvo įspėti, kad įmoka pasikeitė, o apie tai jie sužinojo tik tada, kai prireikė elementarios medicininės pagalbos. Mat tada žmogui buvo pranešta, kad pagalba negali būti suteikta, nes jis ar ji yra skolingas kelis litus. Argi sunku buvo tiesiogiai informuoti žmones apie jų mokamas per mažas įmokas, prieš paliekant juos kaltais? Tai vienas iš smulkių, bet akivaizdžių pavyzdžių, kodėl daug kas gyvenimu Lietuvoje yra nepatenkinti. Airijoje tokia situacija būtų sukėlusi didelį skandalą ir masę paraiškų teismams, o valstybinių institucijų veikėjai, atsakingi už tai, būtų nukentėję. O Lietuvoje liko kalti eiliniai žmonės. Tokie dalykai labai trukdo.

    Jau dešimtmetį dirbate garsiausiame Dublino universitete. Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Airijos švietimo sistemos?

    Kadangi dirbu taikomųjų tyrimų srityje, tai joje ir matau didžiausius trūkumus. Lietuvoje reikia pakeitimų finansavimo tvarkoje, apskritai viso verslo vystymo procese. Airijoje yra plačius įgaliojimus turinti verslo vystymo agentūra, kuriai yra skirtas didžiulis biudžetas aukštųjų technologijų tyrimams finansuoti. Yra sukurtas labai konkretus ir tiesioginis inovacijų įgyvendinimo kelias, kuris prasideda nuo koncepcijos bei jos patvirtinimo ir tęsiasi iki jos įgyvendinimo. Ir tai daro viena institucija, o ne kelios, kurios dažnai net normaliai tarpusavyje nebendrauja, kaip yra Lietuvoje. Mokslininkai gali sugalvoti visiškai beprotišką idėją ir, jei ji turi racijos, gauti jai finansavimą. Žinoma, reikia sugebėti ją tinkamai pagrįsti, praeiti ekspertų vertinimą. Pradžioje lėšos skiriamos metams bendram idėjos patvirtinimui, jog tai tikrai veikia. Jei tai pasitvirtina, tada gali būti skiriamas trejų ar ketverių metų finansavimas galutinio produkto ar sistemos sukūrimui.

    Šio darbo tikslas yra inovacijos patentavimas, kurį irgi apmoka ta pati agentūra arba kiti to projekto partneriai – tai gali būti ir universiteto nuosavos lėšos arba agentūra padeda surasti ir galimai susidomėjusių komercinių partnerių. Jei šis etapas sėkmingas, idėja patentuojama ir tada skiriamos lėšos startuolio įkūrimui. Aišku, gal net 90 proc. visų idėjų būna nesėkmingos, neprivedančios prie naujos inovacijos ar firmos-startuolio sukūrimo, tačiau tų likusių 10 proc. užtenka, kad Airija taptų dideliu magnetu įvairiems investuotojams, kurie siekia ateiti į šalies rinką, dažnai tiesiog nupirkdami įsikūrusius startuolius su jų turima inovacine patirtimi ir intelektualine nuosavybe. Kadangi agentūros tikslas yra ne tik padėti vystyti idėjas, bet ir ieškoti naudos visam Airijos ūkiui, taip yra prisikviečiamos didelės kompanijos, kurios, čia įsigijusios kompanijas-startuolius, dažnai jas paverčia savo filialais, nes taip yra daug paprasčiau ir naudingiau, negu, viską nusipirkus, sunaikinti čia su­kurtą struktūrą, išsivežti idėjas su patirtį turinčiais specialistais į kitą šalį ir ten viską pradėti praktiškai nuo nulio.

    Tuo tarpu Lietuvoje visas toks procesas užstringa ties mokslinės informacijos kaupimu. Iš esmės finansuojamas mokslinių straipsnių rašymas, kuriuos lietuviai rašyti jau išmoko, bet toliau procesas nevyksta, tarsi patys tie straipsniai savaime būtų didelė vertybė. O jei palygintume Lietuvoje ir kitose šalyse patentuotų idėjų ir parduotų patentų skaičių, tikrai sužinotume, kad yra labai daug kur tobulėti.

    Kitas dalykas – pats universiteto valdymas. Apie tai šnekama nuo tada, kai aš dar buvau doktorantas Vilniaus universitete. Galiu pasakyti, kad dabartinė Lietuvos universitetų valdymo sistema labiau primena mafijos struktūros formą nei demokratiją ar normalią vadybą. Katedrų vedėjai yra viešpačiai, nes jų rekomendacija yra esminė, priimant eilinius darbuotojus į darbą. Sistema veikia taip: iš esamų darbuotojų katedrose renkami nariai į fakulteto tarybą, joje balsuojama, priimant naujus žmones bei renkant katedrų vedėjus, o šie savo ruožtu stengiasi prastumti sau lojalius darbuotojus į tarybas, kad jų turimam postui nekiltų jokia grėsmė. Taip ratas užsidaro – katedrų vedėjai saugo lojalius, tačiau galbūt ne visada gabius darbuotojus, kurie atsidėkodami už tai renka į tarybas tokius atstovus, kurie vieningai ir nesiginčydami balsuoja už visus tų vedėjų pateikiamus siūlymus bei kandidatus į naujus darbuotojus. Sistema labai vertina lojalumą ir klusnumą, o moksliniai ar pedagoginiai nuopelnai čia nėra svarbūs. Patikėkite manimi, žinau keletą istorijų apie labai gabius ir kvalifikuotus žmones, pralaimėjusius konkursą (kuris sprendžiamas balsavimo taryboje būdu) gana „pilkiems“ kandidatams vien todėl, kad nebuvo „savi“. Aišku, tai buvo jau daugiau nei prieš dešimt metų, bet, kiek žinau iš pasilikusių kolegų pasakojimų, situacija nuo tų laikų labai smarkiai ir nepasikeitė. Tai yra visiškai uždaras bei ydingas ciklas ir tai turi keistis. Jau nekalbu apie bendravimą tarp dėstytojų ir studentų, kuris Lietuvoje dar pagrįstas hierarchija ir baime prieš „autoritetą“. Baimės vienareikšmiškai turi nelikti.

  • ATGAL
    Iš Lietuvos emigruoja verslas?
    PIRMYN
    Simonas Bernotas: Kūryba – nuolatinių kitimų ir galimybių beribiškumas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.