Asta Bieliauskaitė: Lietuvoje nėra pakankamai vietos kitokiems vaikams | Apžvalga

Įžvalgos

  • Asta Bieliauskaitė: Lietuvoje nėra pakankamai vietos kitokiems vaikams

  • Temos: Visuomenė
    Data: 2014-08-03
    Autorius: Edita Mieldažė

    Asta Bieliauskaitė (Nuotrauka iš A. Bieliauskaitės asmeninio archyvo)

    Jau senokai magėjo susitikti su Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ vadove Asta Bieliauskaite. Ne tik todėl, kad centras skaičiuoja pirmąjį savo gimtadienį ir sėkmingai sostinėje veikia greta kitų jaunimo organizacijų. Ne mažiau svarbus postūmis interviu buvo tai, jog atviri jaunimo centrai yra naujas reiškinys Vilniaus padangėje. Tad, radus laisvą valandėlę, su Asta BIELIAUSKAITE kalbėjausi apie pirmuosius Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ žingsnelius, veiklas ir Lietuvos jaunimo problemas.

    Kaip ir kada kilo idėja įkurti atviro jaunimo centrą „Mes“?

    Vilniaus atviras jaunimo centras „Mes“ susiformavo iš Vilniaus vaikų ir jaunimo klubo „Raganiukė“, 1994 m. įkurto psichoterapeutės Kristinos Onos Polukordienės. Klubas „Raganiukė“ veikė iki 2013 m. ir jo veiklos buvo panašios kaip ir dabartinio centro „Mes“: veikė socialinių įgūdžių lavinimo būreliai, dailės, teatro studijos.

    Kodėl nusprendėte atsiskirti nuo „Raganiukės“ klubo?

    2012 m. Vilniaus savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius Jonas Laniauskas klubui „Raganiukė“ ir dar vienam, Antakalnio vaikų ir jaunimo klubui, dar vadinamam Žalianamiui, pasiūlė tapti atvirais jaunimo centrais, nes abiejų klubų veikla priminė atviro darbo principus. Mes pasiūlymą priėmėme, tik susiradome kitas patalpas. Atviro jaunimo centras „Mes“ veiklą pradėjo nuo 2013 m. sausio mėnesio ir yra jaunimui atviras darbo dienomis nuo 15 iki 19 valandos.

    Kokiomis aplinkybėmis sugalvotas atviro jaunimo centro pavadinimas „Mes“?

    Pavadinimą pasiūlė ir išrinko vaikai. Kai nusprendėme tapti atviru jaunimo centru, iškart pagalvojome, kad norime keisti pavadinimą, nes būti „Raganiuke“ mums pabodo, be to, dažnai mus painiodavo su Raganiukės teatru. Todėl pasiūliau vaikams, lankantiems klubą „Raganiukė“, siūlyti pavadinimus. Pirmas pasiūlymas buvo „Arbatinukas“. Jis turėjo simbolizuoti erdvę, kurioje viskas verda, kunkuliuoja. Visgi dėl asociacijų su rusišku žodžiu „čiainik“ teko atsisakyti šio pavadinimo. Tada Giedrius Petkevičius, vaikinukas iš Elektrėnų, lankęs teatro studiją klube „Raganiukė“, pasiūlė pavadinimą „Mes“. Centro komandai ir kitiems vaikams šis pavadinimas tiko.

    Kokiai auditorijai jaunimo centras atstovauja?

    Atstovaujame jaunimui nuo 14 iki 29 metų. Daugiausia centre lankosi mokyklinio amžiaus vaikai nuo 14 iki 19 metų. Tačiau yra tokių užsiėmimų, kaip antai, literatūros kritikės Neringos Mikalauskienės kūrybinio rašymo dirbtuvės, į kurias ateina ir vyresnis jaunimas, studentai, o dailininkės Skaidrės Butnoriutės dailės studiją pamėgo dukras atlydinčios mamos.

    Organizacijos „Mes“ darbuotojų komanda (Atvirosios jaunimo organizacijos „Mes“ nuotrauka)

    Kas vyksta centre?

    Centro veiklą galima skirstyti į dvi grupes: mažiau struktūruotą ir griežčiau stuktūruotą. Mažiau struktūruota veikla – tai atviras darbas su jaunimu, arba, kaip mes dar vadiname, „spotas“. Tai laikas ir vieta, kai jaunimas nuo 15 iki 19 valandos ateina į mūsų centrą ir būna su dviem jaunimo darbuotojais, kartu diskutuoja, geria arbatą, žaidžia žaidimus. Juokauju, kad tai yra „chebros“ laikas, bet saugioje aplinkoje su darbuotojais, kurie yra jaunimui daugiau kaip padėjėjai, ne mokytojai. Nuo 17–18 valandos centre prasideda labiau struktūruotos veiklos: dailės ir teatro studijos, kūrybinio rašymo dirbtuvės, bendravimo įgūdžių grupė ir prancūzų kultūros ir kalbos studija. Jas veda savo sričių profesionalai, jos yra nemokamos ir atviros įvairiam jaunimui.

    Kas jus finansuoja, kokius projektus per metus įvykdėte ir kokie planai ateičiai?

    Esame finansuojami Vilniaus miesto savivaldybės ir kartu ieškome papildomo finansavimo – dalyvaujame įvairiuose projektų konkursuose. 2013 m. vykdėme tris projektus: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuotus atvirų jaunimo centrų ir vaikų dienos centrų projektus bei organizavome Vilniaus miesto savivaldybės finansuotą vaikų dienos vasaros stovyklą. Buvome partneriai VšĮ „Verslas ar menas“ socialinėje inciatyvoje „Kvapų pasaulis neregiams“ – centro savanoriai lydėjo silpnaregius arba regėjimo negalią turinčius bendraamžius į kūrybines kvapų dirbtuves. Šiais metais toliau bendradarbiaujame su VšĮ „Verslas ar menas“, ieškome finansavimo kultūriniams-socialiniams projektams. Nuo gegužės mėnesio vykdysime du naujus projektus: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuotą atvirų jaunimo centrų projektą „URBAN – nevartok, būk nepriklausomas, gyvenk“, kur daug dėmesio skirsime miesto kultūrai ir susitikimams su jaunimui patraukliomis miesto kultūros asmenybėmis, ir Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Vilnonė aukštaičių pasaka“ – statysime spektaklį pagal aukštaitišką pasaką, pasakos personažai  sukurti iš vilnos. Projektuose dalyvaus paaugliai ir jaunimas iš paprastų ir socialinės rizikos šeimų bei jaunuoliai, turintys regėjimo negalią.

    Su kokiomis jaunimo rizikos grupėmis dirbate?

    Tai socialiai pažeidžiamas jaunimas iš nepilnų šeimų, taip pat iš šeimų, kuriose tėvai nedirba, girtuokliauja, bei su vaikais, nepritampančiais  mokyklose, kartais  agresyviais ar maištaujančiais. Dauguma centre besilankančių vaikų yra  iš socialiai remtinų šeimų. Mūsų kontaktas su vaikais užsimezgė ir yra sėkmingas dėl ankstesnės patirties, kai dar veikėme kaip klubas ,,Raganiukė“. Kontaktas su vaikais užsimezga ir per draugus, kiti tiesiog ateina į centrą, kad pabūtų su draugų kompanija. Bendraujame ir ateityje ruošiamės bendradarbiauti su Vėliučionių vaikų socializacijos centru, kuriame gyvena paaugliai vaikinai. Su jais kartą per savaitę susitinkame centre (juos specialiai atveža) ir darome atskiras bendravimo įgūdžių lavinimo grupes. Jas veda centro psichologas. Šie paaugliai bendrauja, mokosi būti tarp kitų ir labiau suprasti save. Pasirašėme sutartį ir su Vilniaus apygardos probacijos tarnyba.

    Kokia Vėliučionių centro vaikų reakcija į lankymąsi centre ,,Mes“?

    Šie vaikai noriai važiuoja pas mus, o ir veža tik tuos, kurie nori važiuoti į užsiėmimus, kuriems tai yra įdomu. Turime keletą šių vaikų atsiliepimų. Martynas: ,,Man patinka užsiėmimas, nes galiu išvykti iš Vėliučionių ir pabendrauti su kitais žmonėmis, man patinka pakeisti aplinką ir pasukti smegenėles“. Ernestas: ,,Man patinka šie užsiėmimai, nes čia yra visokių linksmų žaidimų, patinka bendrauti su kitais, dar patiko filmas, kurį žiūrėjome“. Lukas: ,,Aš džiaugiuosi, kad atvažiuoju į šiuos užsiėmimus, mes čia žaidžiame įvairius žaidimus, kalbame apie jausmus, nuotaikas.“

    Organizacijos „Mes“ jaunimas socialinėje iniciatyvoje „Kvapų pasaulis neregiams“, vykusioje Giruliuose (Atvirosios jaunimo organizacijos „Mes“ nuotrauka)

    Pagal ką vertinate centro efektyvumą?

    Tai toks darbas, kurio veiklos efektyvumą sunku išmatuoti, be to, nesame naivuoliai ir nesitikime, kad staiga pakeisime jaunimą. Mes džiaugiamės mažais dalykais. Pavyzdžiui, šiais metais vaikinai sugalvojo, kad nori patys papuošti eglę – ir patys papuošė. Centre yra vienas vaikinukas, kuris piešia grafičius. Nusprendėme duoti jam didelę plokštę, kad jis centro gimtadienio proga nupieštų grafitį. Džiaugiamės, kad jam tai suteikė malonumą ir kartu buvo paskata kitiems, kad jei nori ką nors išties daryti, netylėkit, mes padėsime. Kad ir mažytė, mums svarbi kiekvieno vaiko pažanga.

    Ar turite fiksuotą vaikų skaičių centre?

    Ir taip, ir ne. Atvirų centrų idėja yra ta, kad lankytojai nebūtinai yra registruojami, jie gali ateiti ir išeiti kada panorėję. Kasdien centre lankosi 20‒30 jaunuolių. Kai kurie iš jų lankosi nuolat, bet nuolat ateina ir naujų.

    Kaip manote, kokios yra pagrindinės Lietuvos jaunimo problemos?

    Daug bendraujame su socialiai pažeidžiamu jaunimu, kuris neranda sau vietos mokykloje, lieka nesuprastas ir šeimoje. Tokio jaunimo problemos atsiranda iš aplinkos. Tėvai neturi laiko vaikams arba vaikai patys pasimetę ir nežino, ką daryti gyvenime. Manau, kad reikėtų keisti švietimo sistemą, nes šiuo metu joje visiškai nėra vietos tiems vaikams, kurie nėra labai gabūs arba motyvuoti. Mokykla veikia kaip sistema, kurioje visi vaikai turi išmokti tam tikrą dalyką per tam tikrą laiką, o dar tos perkrautos programos, priverstiniai egzaminai, atsiskaitymai… Ne visi vaikai sugeba ar spėja mokytis pagal tokią sistemą. Svarbu ir tai, kad nėra pakankamai mokyklų su gera reputacija tiems vaikams, kurie nori išmokti amato. Be to, mūsų šalyje vis dar gajūs stereotipai, kad visi vaikai turi būtinai baigti aukštąją, o jeigu jaunuolis nusprendžia pasirinkti profesinę mokyklą, yra iškart nulinčiuojamas kaip nieko nesugebantis ir niekam tikęs. Lietuvoje vis dar nejaučiama amato vertė. Nebūtinai tau gyvenime blogiau seksis, jei tu išmanysi amatą ir tai darysi su džiaugsmu. Mūsų šalyje nėra pakankamai vietos kitokiems vaikams. Juos tarsi bandoma integruoti, tačiau tokia integracija neduoda rezultatų. Įsivaizduokite 30 vaikų klasę! Mokytojas tiesiog fiziškai nepajėgus tokioje klasėje skirti papildomai laiko kitokiam vaikui.

    Kaip minėtas problemas jūsų centras bando spręsti?

    Bandome priimti vaiką tokį, koks jis yra, su visais jo sunkumais. Jei rasime galimybę jam padėti, mes tai ir padarysime. Mes nepakeisime visos Lietuvos sistemos ir nesukursime naujų darbo vietų. Tikime, kad vaikai, lankydami mūsų centrą, ateityje labiau pasitikės savimi ir supras savo galimybes. Siekiame padėti bent mažai daliai vaikų, kad jie būtų saugioje centro aplinkoje, užuot tuo metu šlaistęsi gatvėje. Vien tai, manau, yra žingsnis į priekį.

    Kaip manote, kuo stiprus šiuolaikinis jaunimas?

    Šiuolaikinis jaunimas yra verslus, savarankiškas, iniciatyvus. Jis labiau save pažįsta ir geriau žino, ko nori. Aktyvus jaunimas lengviau susiranda savo vietą po saule, nes yra stipresnis. Šiuolaikinis jaunimas nebijo išvykti į užsienį, ten pagyventi ir ieškoti savęs. Keičiasi situacija, kai, baigęs mokyklą, jaunuolis būtinai turėjo kažkur stoti. Dabar vis daugiau jaunimo nebijo iškart po mokyklos išvažiuoti savanoriauti ir apmąstyti savo ateities. Patirtys, įgytos svetur, praturtina jaunimą.

    Kokios trys sąvokos geriausiai apibūdintų šiuolaikinį jaunimą?

    Mokantis pakovoti už save, aktyvus ir verslus.

    Kuo jūsų vadovaujamas centras „Mes“ yra išskirtinis?

    Pirmiausia, tai stipria ir patyrusia septynių žmonių komanda, kuria labai didžiuojuosi. Antra, įvairiais kultūriniais, meniniais ir kartu socialiniais projektais – bandome kūrybiškai jaunimą keisti bei ugdyti, naudodami įvairias meno formas.

    Ar turite sėkmės istorijų, kuriomis norėtume pasidalinti su skaitytojais?

    Sėkmės istorijos mažytės, susijusios su nutikimais užsiėmimų metu. Pavyzdžiui, kolegė neseniai džiūgavo, kad užsiėmimo metu taip įdomiai su vaikais diskutavo, kad jie taip šauniai atsivėrė ir vienas kitą suprato. Tokios mūsų centro sėkmės istorijos tiesiog rodo, kaip pamažėl judame į priekį ir tuo džiaugiamės.

  • ATGAL
    Stefanija Nosevičiūtė – lietuvių kalbos saugotoja, puoselėtoja, mokytoja
    PIRMYN
    Vilniaus rotušėje apdovanoti gyvybės kultūros puoselėtojai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.