Atgimę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Atgimę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: Gerimantas Statinis

    (Gerimanto Statinio nuotrauka)

    Nusileidęs Pilies gatve žemyn, žvelgiu į Valdovų rūmus ir džiaugiuosi – taip gera ant dūšios, kad jie atgimė, tokie gražūs šalia rudeniškai pageltusių-paraudusių medžių. Žvilgsnis nukrypsta į kalną, nejučia savęs klausiu: „O kada gi prisikels Aukštutinė pilis? Ateis ir jos laikas…“

    Vilniaus pilių istoriją galime laikyti Lietuvos istorijos centrine ašimi. Apie tai, kada buvo pastatyta pirmoji Žemutinė pilis ir kiek kartų perstatyti Valdovų rūmai, parašytos net kelios Napaleono Kitkausko knygos. Šio straipsnio tikslas – ne aprašyti turtingą rūmų istoriją, bet prisiminti, kada rūmai buvo nugriauti, kokiomis aplinkybėmis, tarsi Feniksas iš pelenų, jie prisikėlė ir kokia jų paskirtis šiandien.

    Jau XIII a. pabaigoje, į valdžią Lietuvoje atėjus Gediminaičių dinastijos valdovams, Pilies kalno papėdėje pradėti statyti mūro įtvirtinimai. Archeologiniai ir dendrochronologiniai tyrimai parodė, kad tai – ankstyviausi mūro statiniai dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Didžiųjų kunigaikščių Vytenio ir Gedimino valdymo metais šioje vietoje suformuota autonomiška mūro pilis su gynybinėmis sienomis, bokštais, statiniais pilies viduje. Šis gynybinis kompleksas, XIV a. pradžioje apjuostas ir platesnę teritoriją aprėpusiais Žemutinės pilies mūrais, tapo vėlesnės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rezidencijos plėtros vieta. Vytauto Didžiojo ir kitų valdovų laikais gotikinius bruožus turėję statiniai Vilniaus Žemutinėje pilyje nuolatos buvo perstatinėjami. Manoma, kad XV–XVI a. sandūroje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, o vėliau ir Lenkijos karaliui Aleksandrui Jogailaičiui, Žemutinės pilies teritorijoje stūksoję viduramžiški statiniai perstatyti į vėlyvosios gotikos rezidentinius rūmus, kurie Žygimanto Senojo laikais įgijo renesansinių bruožų. Valdovų rūmų plėtra ir naujų korpusų statybos vyko 1544–1548 metais valdovo Žygimanto Augusto iniciatyva. Šiuo laikotarpiu fasadai jau buvo tinkuojami, jie dar papildyti natūralaus akmens karnizais, Renesanso epochai būdingais langų apvadais. Po 1610 m. gaisro Valdovų rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje rekonstrukcija rūpinosi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas Vaza, vėliau – šio sūnus Vladislovas Vaza. Rūmų atnaujinimo darbai buvo veikiami naujojo stiliaus – šiaurietiškojo manierizmo, netrukus peraugusio į ankstyvąjį baroką. Tačiau rūmų pietų ir rytų korpusų išorės ir kiemų fasadų pagrindinė kompozicinė sąranga išliko be didesnių pakitimų.

    XVIII a. antroje pusėje Žemutinės pilies rūmai buvo apleisti: po gaisrų ir karų nebuvo tinkami remontuoti, stovėjo tušti ir neprižiūrimi. Lietuvos gubernatoriui reikalaujant, miesto magistratas 1799 m. spalio 19 d. pasirašė sutartį su Kremenčugo pirkliu Moisiejumi Sluckiu: jam leista rūmus nugriauti 1801 m. Nemaža dalis plytų buvo perduota Lietuvos vyriausiajai mokyklai – universitetui. Iš šių plytų Botanikos sode buvo pastatytos didžiojo šiltnamio sienos ir gilūs pamatai. Tik rūmų rytinio korpuso šiaurinė dalis liko nenugriauta, joje po rekonstrukcijos apsigyveno Abraomas Šliosbergas. Tai rodo, kad vilniečiai patys nebuvo linkę griauti Valdovų rūmų, todėl vykdytojus teko kviestis iš svetur. XIX a. pradžioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolio nebeliko, viskas buvo sulyginta su žeme.

    Dr. Napaleonas Kitkauskas pasakojo, kad 1983 m. Vilniaus miesto valdžia nutarė senamiestyje pastatyti Nacionalinę galeriją. Susikūrė net 24 architektų kolektyvai, kurie konkursui pateikė savo projektus. „Mes su architektu Augiu Guču pateikėme projektą, siūlydami atstatyti Valdovų rūmus ir juose įrengti Nacionalinę galeriją. Tai galbūt ir buvo pirmasis žingsnis, žengtas virtualioje erdvėje. Recenzentai gerai įvertino mūsų darbą, bet buvo pasakyta, kad Vilnius juk – ne Varšuva. Tuo metu ten buvo atstatomi karališkieji rūmai.“ Bėgo metai. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo nuspręsta A. Šliosbergo namą (šiame name pokaryje buvo įkurdinti Respublikiniai pionierių rūmai) pritaikyti Tautų draugystės muziejui, todėl reikėjo atlikti architektūrinius ir archeologinius tyrimus. Jie pradėti 1987 m. Įsitikinta, kad šis pastatas išsaugojo ne tik Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Žemutinėje pilyje rūsius, bet ir rezidencijos pirmojo aukšto sienų fragmentų.

    Buvo Atgimimo metai, todėl Respublikos vadovybė pradėjo įsiklausyti į visuomenės reikalavimus gerinti paminklosaugos darbą. Tad buvo pradėti ne taikomojo pobūdžio, bet moksliniai tyrimai. Vėliau Tautų draugystės muziejaus idėjos buvo atsisakyta ir prasidėjo didelis patriotinis darbas visuose baruose, tiek mokslininkų, tiek visuomenės. Pamenu, pats ne kartą dalyvavau visuomeninės paminklosaugos organizacijos „Talka“ darbuose, valant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje rūsius. Man tuomet prisilietimas prie Valdovų rūmų autentiškų mūrų prilygo patriotinei šventei, kurią galėjome švęsti tik paslapčiomis. Esu girdėjęs, kad visi, ten dalyvavę, buvo patekę į saugumiečių akiratį.  Nuodugnius kompleksinius tyrimus vykdė MA Istorijos institutas, talkinant Paminklų restauravimo institutui. 1993 m. įkurta savarankiška įstaiga – Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“. Tyrimai vyko nuo 1987 iki 2009 metų.

    2000 m. Seime buvo priimtas įstatymas dėl Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties. Kertinis akmuo, atkuriant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją, buvo padėtas 2002 m. gegužę. Didelį tautos pasiryžimą atkurti Valdovų rūmus palaikė tuometinis Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazauskas. „Noriu, kad Lietuva išmoktų gyventi pati, o antras mano gyvenimo tikslas – užbaigti Valdovų rūmus. Ir aš manau, kad tai yra valstybingumo simbolis…“, – tokie žodžiai mus pasitinka, įeinant pro rūmų vartus. Deja, taip greit rūmų statyba nevyko. Prezidentas iškeliavo Anapilin, nesulaukęs rūmų statybų pabaigos. Kada išties jie bus baigti statyti, galbūt 2016–2018 metais? Klausimas politikams. Seimui priėmus anksčiau minėtą įstatymą, vyriausybės nutarimu Kultūros ministerija buvo įgaliota organizuoti ir koordinuoti Valdovų rūmų atkūrimo projektą, o rezidencijos atkūrimo darbų funkcijoms vykdyti įsteigta Valstybinė įmonė „Vilniaus pilių direkcija“.

    Didelio susidomėjimo ir daugybės lankytojų sulaukė Valdovų rūmuose eksponuota Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai/Vytauto Abramausko nuotrauka)

    Paradoksalu, tačiau kuomet prasidėjo atkūrimo darbai, pasipylė kritika, ir ne iš eilinių piliečių, bet iš intelektualų ir politikų. Suku sau galvą, kodėl šitaip atsitiko? Priežasčių yra kelios, pirmiausia, tai dėl nesąmoningumo, antra – dėl nežinojimo, o trečia – dėl nenorėjimo žinoti. Kaip tik rūmai nebuvo vadinami statybų metu: „Kas yra Valdovų rūmai? Jie yra Algirdo Mykolo Brazausko įsiamžinimo Lietuvos istorijoje projektas. Sykiu ir tobula jo požiūrio į Lietuvos istoriją išraiška. Nė vienas žinomas šalies istorikas nepritarė šio muliažo statybai. Bet ar kas nors Lietuvoje įsiklauso į ekspertų nuomonę, kai kalba eina apie galios ir prestižo manifestacijas? Valdovų rūmai yra tobulas sovietinio ir buldozerinio žvilgsnio į istoriją pavyzdys: reikės – išvalysime teritoriją, reikės – pastatysime, ką norime. Šioje vietoje leiskite paklausti: kam fabrikuoti istoriją ten, kur jos yra tiek, jog pakaktų kelioms Europos sostinėms? Kam šalia nuostabaus grožio, didingos, lietuviškąją modernybę ir visą lietuvių modernųjį projektą simbolizuojančios, Lauryno Gucevičiaus suprojektuotos Vilniaus arkikatedros statyti monstrą, tik gadinantį visą architektūrinę erdvę ir užstojantį Gedimino pilį bei Kryžių kalną? Kam šalia pastato, kurio reikšmė ir svarba Vilniui yra ne mažesnė nei Notre Dame de Paris Paryžiui ar Antonio Gaudi projektuotos Sagrada Familia Barselonai, reikėjo statyti šitą, V.V. žodžiais tariant, plytų ir cemento fabriką, kurio statybos sukelta vibracija negalėjo nepakenkti Vilniaus arkikatedrai ? [...] Dėl šito tuštybės, nekompetencijos ir neoromantinių bei nacionalistinių sentimentų mišinio padarytas pats tikriausias nusikaltimas lietuvių kultūrai. [...]Protestuodamas prieš visą šitą absurdą, barbarybę, istorijos klastojimą ir brutalų nusikaltimą prieš lietuvių kultūrą, aš neketinu įžengti į Valdovų rūmus ir dalyvauti politinėse iškilmėse, kurios mūsų šalies vyriausybės ir Seimo neabejotinai bus juose rengiamos.“ („Akiračiai“ 2006 m. Nr.2)

    Beje, šiuos žodžius parašęs žmogus jau lankėsi Valdovų rūmuose ir jis primena šventą Petrą, kuris, dar gaidžiui nepragydus, triskart išsižadėjo Kristaus… Kuomet rašytojo Ernesto Hemingvėjaus paklausė apie didingą Karkasonės pilį Prancūzijoje, ar jis žino, kad tai simuliakras, tik XIX a. imitacija ir ji yra atkurta, jis atsakė: „Na ir kas?“ Šiandien ir Tomas Venclova, prieš tai buvęs aršus Valdovų rūmų atstatymo kritikas, apsilankęs Valdovų rūmuose ir juos pamatęs, sako: „Na ir kas? Tai erdvė, kurioje vyksta aukščiausio lygio kultūrinis gyvenimas, ne imitacija, ir ta vertė pakylėja Valdovų rūmus į aukščiausios, karališkos erdvės sampratą, sąvoką ar kategoriją.“

    Tuo tarpu užsienio ekspertai ir specialistai labai aukštai vertina šį projektą, tiek modernaus inžinerinio sprendimo požiūriu, tiek atkūrimo koncepcijos prasme. Štai prieš kelerius metų Vilniuje apsilankiusius Berlyno karališkosios pilies atkūrėjus nustebino tai, jog maža šalis įgyvendino tokį ambicingą ir techniškai sudėtingą projektą, o Venecijos dožų rūmų direktorius prof. Giandomenico Romanelli taikliai pastebėjo, kad šiuo projektu atkuriama tautos ir valstybės identitetui gyvybiškai svarbi istorinės atminties vieta.

    Pasak Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotojos dr. Jolantos Karpavičienės, šis neįkainojamos mokslinės vertės projektas stokojo platesnės apimties ir sistemiškesnių viešųjų ryšių, galbūt dėl to atsirado panašaus pobūdžio kritika. Viešojoje erdvėje buvo painiojamos sąvokos „atstatymas“ ir „atkūrimas“.

    Istorikai seniai atsisakė minties, kad žmogus gali pažinti istoriją tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų. Istorinės tiesos nėra, galima tik artėti prie jos, istorija gyva tampa tik tuomet, kai dabarties žmogus užduoda klausimą praeičiai – kokia mūsų istorinė tapatybė? Šis projektas nuo pat pradžių buvo sumanytas kaip atkūrimo projektas. Visų pirma ieškota inžinerinio bei techninio sprendimo, kokiu būdu išsaugoti ir eksponuoti unikalų archeologinį paveldą, kuris Vilniaus centre atsivėrė prieš tyrėjų akis, liudydamas mūsų šalies praeitį įvairiais jos raidos aspektais. Antžeminė Valdovų rūmų dalis – tai statinys, kuris lyg gaubtas laikosi ant 20 m gilyn smingančių gelžbetoninių polių ir apglėbia didelį kultūrinio paveldo plotą bei atveria jo gelmę. Kitaip nei kitose Lietuvos vietose, kuriose po archeologinių tyrimų dėl gamtos ir klimatinių sąlygų perkasos paprastai vėl užpilamos žeme, Gedimino kalno papėdėje surasti archeologiniai radiniai eksponuojami autentiškose erdvėse. Tai yra ta vieta, pasak Justino Marcinkevičiaus, kur labai daug Lietuvos…

    Valdovų rūmų fone šiemet vyko Dainų šventės „Čia – mano namai“ teatralizuotas Baltų genčių kostiumų pristatymas (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai/Vytauto Abramausko nuotrauka)

    20 metų buvo nuosekliai ir sistemingai vykdyti archeologiniai tyrinėjimai, žiemą-vasarą, vaizdžiai tariant, iki pat Lietuvos istorijos gelmių. Gausiais archeologiniais radiniais turtingas kultūrinis sluoksnis čia siekia 8 metrų gylį. Dėl aukšto gruntinio vandens ir drėgnos terpės jame gerai išsilaikė organinės kilmės – mediniai, odiniai ir kiti radiniai. Esminis momentas yra tas, kad tas didžiulis archeologinis paveldas ir istorinės žinios – o jas kaupdami, mokslininkai triūsė kelis dešimtmečius ir tęsia tyrimus iki šiol – dabar tampa aktualios, nes atsirado topografinis objektas, kuriame adekvatu kalbėti apie mūro civilizacijos ištakas ir raidą bei apie gotikos, renesanso ir baroko kultūros epochų raišką mūsų šalyje, apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Europos muzikos istoriją, apie operas, kurios čia pastatytos anksčiau negu Paryžiuje ar Londone, apie vakarietiško tipo monarcho rūmų ceremonialo dalykus, apie diplomatijos istoriją, liudijančią, kad Valdovų rūmuose buvo priimami pasiuntiniai, kurių atstovaujamų valstybių amplitudė siekia nuo Vatikano iki Persijos.

    Dabar apsilankiusieji atkurtuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose (2013 m. liepos 6-ąją lankytojams vartus atvėrė pirmoji jų dalis) gali betarpiškai susipažinti su dviem nuolatinėmis ekspozicijomis (atkūrus ir antrąją rūmų dalį, iš viso veiks keturios ekspozicijos). Pirmoji, pristatanti rūmų ir jų teritorijos architektūrinę bei istorinę raidą, įrengta požemiuose ir pirmajame aukšte. Lankytojams siūloma patraukli galimybė archeologiniame rezervate nuosekliai keliauti po didžiųjų kunigaikščių rezidencijos ir Lietuvos istoriją, adekvačiai susipažinti su materialiuoju kultūros paveldu. Stebėdami eksponuojamus autentiškus radinius, kurie buvo surasti archeologinių kasinėjimų metu, žmonės mato, kaip keitėsi Vilniaus centre gyvenusių pirmtakų gyvensena beveik nuo akmens amžiaus iki XVII a. vidurio, kuomet rezidenciją suniokojo maskvėnų kariuomenė. Vėliau, užbaigus antrąją atkuriamų rūmų dalį, ši ekspozicija bus pratęsta – joje bus pristatyta tolesnė rūmų raida nuo jų nuniokojimo iki sugriovimo, nuo idėjos išlikimo ir rezidencijos atkūrimo. Valdovų rūmų antrajame bei trečiajame aukšte įrengtose erdvėse veikia antroji nuolatinė ekspozicija. Remiantis archeologine, istorine medžiaga, Jogailaičių dinastijos ir kitų Europos monarchų rezidencijų analogijomis, atkuriama vizija, kaip galėjo atrodyti rezidencijos gotikiniai, renesansiniai bei ankstyvojo baroko interjerai ir kokias funkcijas šios menės atliko istoriniais laikais.

    Kiekviena Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje surengta paroda praturtinama pažintine, kultūrine ir edukacine programa. Gyvosios parodos ciklo metu vyksta nemokamos viešos paskaitos ir kino filmų peržiūros, rengiami edukaciniai, literatūriniai, muzikiniai projektai, visuomenės susitikimai su istorikais bei kultūros paveldo tyrėjais. Taip išplečiamos parodos informacinės galimybės. Išleidžiami parodų katalogai, kurie turi išliekamąją vertę, juose skelbiami tyrinėtojų straipsniai. Muziejus rengia ir publikuoja mokslines studijas, skelbia istorinius šaltinius.

    Per pirmuosius metus po Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pirmosios dalies atidarymo Valdovų rūmų muziejų aplankė ir jo organizuojamuose edukaciniuose bei kultūros renginiuose dalyvavo virš 300 000 lankytojų. Čia saugoma unikalių Lietuvos paveldo archeologinių eksponatų. Per daugiau nei penkerius veiklos metus muziejaus ekskursijų vadovai surengė 6205 ekskursijas, muziejaus edukatoriai surengė 2934 edukacinius užsiėmimus. Organizuoti 394 kultūriniai renginiai, 61 paroda surengta su Lietuvos ir užsienio partneriais. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai, praturtindami mūsų šalies istoriją, užpildydami nežinomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos spragas, parengė ir išleido 53 knygas. Nors muziejai vertinami pagal kiekybinius statistinius parametrus, tačiau Valdovų rūmų muziejus sukuria dalykus, kurių pagal šiuos parametrus negalima išmatuoti. Tai yra socialinis kapitalas, nes čia ateina žmonės su šeimomis praleisti laiką, tam, kad pažintų savo praeitį. Svarbus dalykas ir pilietinė pridėtinė vertė, patriotiškumo ugdymas. Tai labai svarbi misija. Ne kartą, išėjęs iš rūmų, girdėjau žmones sakant: „Aš didžiuojuosi, jog esu lietuvis, nes aš daug sužinojau apie save, savo kraštą, istoriją, apie čia gyvenusius žmones ir juos pažinęs, aš jaučiu atsakomybę už tai, ką aš čia veikiu šiame gyvenime ir ką aš perduosiu ateities kartoms“. Ta šviesa, kuri užsidega akyse kiekvieno, apsilankiusio Valdovų rūmuose, atkartojama ir mūsų Tautinėje giesmėje: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi…“ Akmuo, kuris statytojų buvo atmestas, tapo kertiniu akmeniu.

  • ATGAL
    Baltojo skersgatvio bendruomenė
    PIRMYN
    Pažaislio vienuolynui – 350 metų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.