Atliekos – visų mūsų atsakomybė | Apžvalga

Įžvalgos

  • Atliekos - visų mūsų atsakomybė

  • Data: 2013-11-11
    Autorius: Kristina Kručkienė

    Įprastinė metalinė (plieno, alavo) pakuotė suyra maždaug per 50–70 metų. Daug ilgiau gamtoje išlieka šiuolaikiškos aliuminio skardinės su specialia danga, jos dirvožemyje gali išlikti daugiau nei 200 metų. O jei būtų atiduodamos perdirbti, pas vartotoją „sugrįžtų“ jau po 6 savaičių! Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Atliekos –  opi problema visame pasaulyje. Ne išimtis ir Lietuva. Visos valstybės susiduria su augančiu atliekų kiekiu, kurį skatina gyventojų beatodairiškas vartojimas. Atliekos yra visuomenės augimo modelio, paremto vartotojiškumu, pasekmė. Jos niekur nedings, tačiau jų kiekis priklauso nuo to, koks bus požiūris į jas ir kaip jas tvarkysime: ar toliau šalinsime į sąvartynus, ar išmoksime naudoti kaip vertingas žaliavas naujiems produktams gaminti.

    Kodėl šiukšliname?

    Aplinkosaugos gerovės palaikymas prasideda nuo kiekvieno žmogaus. Vykstantys aplinkos pokyčiai verčia vis labiau susimąstyti apie žmogaus veiklos padarinius aplinkai. Ekologinių problemų apkrova vis didėja, visus nemalonius ekologinius procesus lemia nedarnus ūkio vystymas, nesaikingas gamtinių išteklių naudojimas. Daugiausiai rūpesčių pasauliui keliantis vartotojiškumo produktas yra atliekos. Besivystančiose šalyse atliekų kiekis kartu su ekonomika sparčiai auga, o išsivysčiusiose augimas išlieka stabilus. Tačiau net nedidelis procentinis atliekų augimas 1 ar 3 proc.  sukelia eksponentinį atliekų kiekį. Atliekų kiekis didėja augant pramonei ir gerėjant žmonių gyvenimo lygiui. Atliekos lemia sąvartynų ploto didėjimą, neigiamą poveikį dirvožemiui, orui ir gruntiniams vandenims, žmogaus sveikatai. Visa, kas pagaminama, parduodama, suvartojama, anksčiau ar vėliau tampa atliekomis. Dauguma atliekų susidaro dėl žmogaus gyvybinės ir ūkinės veiklos, todėl jis yra pagrindinis atliekų gamintojas ir jų savininkas. Atliekos visai neišnyks, kad ir kaip stengsimės mažinti jų kiekį. Svarbu išmokti valdyti atliekų srautus, tobulinti atliekų tvarkymo būdus, pasitelkiant modernias technologijas, taip pat svarbus aspektas yra visuomenės švietimas, aktyvus dalyvavimas atliekų mažinimo procese. Vienas iš būdų mažinti atliekų kiekį – plėsti atliekų medžiagų rūšiavimo mastą ir perdirbimą, riboti neperdirbtų žaliavų vartojimą. Vienas svarbesnių aplinkos tvarkymo uždavinių yra siekti, kad didžioji dalis gyventojų surenkamų atliekų būtų rūšiuojamos. Daugelyje Europos Sąjungos (toliau – ES) šalių, atliekų rūšiavimas tapęs įprastu reiškiniu ir vyksta ne vienerius metus. Lietuvoje situacija prastesnė nei daugelyje šalių: į šalies sąvartynus patenka vis dar apie 90 proc. surinktų atliekų. Vangiai rūšiuojant mokami didesni mokesčiai už atliekų tvarkymą ir neskatinamas antrinių žaliavų panaudojimas. Nors susikaupusios atliekos yra vertingi ištekliai naujam produktui gaminti.

    Šiukšlių kasmet daugėja?

    Atliekų tvarkymo problemos aktualios visame pasaulyje. Išteklių naudojimas siejamas su atliekų susidarymu. Atliekų susidarymas sietinas su gamtos išteklių naudojimu, Europoje vis auga išteklių vartojimas ir atliekų susidarymas. Jau dabar Europoje sunaudojama išteklių daugiau, nei ji turi. Tiek ES bendrija, tiek atskiros šalys įsipareigojusios sumažinti atliekų susidarymą, tačiau pagal statistinius duomenis tikslas dar nepasiektas. Įvairiose šalyse atliekų srautai skirtingi, labiausiai dėl nevienodos pramonės ir socialinės ekonominės struktūros. Pastaraisiais metais atliekų tvarkymas pagerėjo visose ES narėse: daugiau atliekų perdirbama, mažiau patenka į sąvartynus. Geras atliekų tvarkymas ne tik mažina aplinkos taršą, bet ir sukuria ekonomines galimybes.

    Lietuva ir atliekų tvarkymo sistema

    Pagal atliekų susidarymo specifiką Lietuvoje išskirtos dvi pagrindinės jų tvarkymo sistemos: gamybos atliekų ir savivaldybių atliekų tvarkymo sistemos. Pirmoji apima gamybos proceso metu susidarančias atliekas, kurių tvarkymą turi apibrėžti gamtos išteklių naudojimo arba taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai. Savivaldybių atliekų tvarkymo sistema apima komunalines ir kitas savivaldybių teritorijoje susidariusias atliekas, kurios nepatenka į gamybos atliekų tvarkymo sistemą. Lietuva, tapusi ES nare, įsipareigojo laikytis ES nustatytų Bendrosios atliekų tvarkymo strategijos nuostatų. Atliekų tvarkymo planų sukūrimas padėjo ES užtikrinti pakankamą atliekų perdirbimo infrastruktūrą. Siekiant sumažinti atliekų kiekį, patenkantį į sąvartynus, ES sukurta strategija, kurioje nustatyti pagrindiniai principai: atliekų kaupimo prevencija;  perdirbimas ir pakartotinis naudojimas;  galutinio šalinimo gerinimas ir monitoringas; vežimo reguliavimas.

    Atliekų mažinimo būdai

    Prioritetų reikia laikytis vadovaujantis atliekų kiekio mažinimo būdais. Visų pirma reikėtų įgyvendinti pirmumo prioritetą turintį principą – atliekų vengimą.

    Europos Sąjungos narės, tarp jų ir Lietuva, turi stengtis įgyvendinti ES atliekų tvarkymo direktyvų užduotis. Pagrindinė jų yra atliekų vengimas, atliekų perdirbimo didinimas ir kitų užduočių vykdymas. Iki 2020 m. ES narės turi paruošti pakartotinai naudoti ir perdirbti mažiausiai 50 proc. komunalinių atliekų – popieriaus, plastiko, stiklo, metalo – ir tvarkyti biologiškai skaidžias atliekas, kad sąvartynuose šalinamos komunalinės biologiškai skaidžios atliekos 2020 m. sudarytų ne daugiau kaip 35 proc. 2000 m. biologiškai skaidžių komunalinių atliekų.

    Per kiek laiko suyra mūsų paliekamos šiukšlės?

    Pakelėse ir pamiškėse išmesdami šiukšles daugelis įsivaizduojame, kad anksčiau ar vėliau jos „pranyksta“. Tačiau kaip greitai šis procesas įvyksta? Ilgamečiai mokslininkų tyrimai leidžia vis tiksliau nustatyti įvairių šiukšlių suirimo gamtoje trukmę. Tiesa, atliekų suirimas nemažai priklauso nuo vandens, oro ir saulės spindulių poveikio. Todėl į plastikinį maišą suvyniotos ar užkastos atliekos irs daug lėčiau. Vyniojamo popieriaus suirimo vidutinis laikas – apie mėnesį, nors įvairūs tyrėjai nurodo skirtingą laiką – nuo 2 savaičių iki 3 mėnesių. Apskaičiuota, kad popierinis rankšluostis suyra maždaug per tris savaites, tuo tarpu laikraščiui visiškai „išnykti“ reikia ne mažiau kaip pusantro mėnesio. Daug ilgiau gamtoje irs palikta pieno ar sulčių pakuotė – tai užtruks ne mažiau kaip 5 metus. Ekologai skiria skirtingus jos suirimo procesus. Jei pieno pakuotę sudaro tik „vaškuotas“ storas kartonas, yra didelė tikimybė, kad ji suirs per 2–3 mėnesius. Tačiau pakuočių su vidiniu aliuminio folijos sluoksniu (tetrapakų) taip sparčiai suirs tik išorinis sluoksnis. O  aliuminis dirvožemyje liks ilgus metus.

    Daug ginčų kyla dėl to, per kiek laiko suyra paprastas prekybos centro plastikinis maišelis. Nors dauguma šaltinių nurodo, kad jo nebelieka per 10–20 metų, kai kurie tyrėjai teigia, kad šiukšlių laidojimo vietose, kur jų nepasiekia saulės spinduliai ir medžiagas ardantys mikrobai, plastikinis maišelis gali išsilaikyti net 400 metų. Todėl dalis prekybos centrų pradėjo maišelius gaminti iš biologiškai yrančio polieti-leno arba iš augalų pagaminto poliaktido (PLA), kurį mikrobai sunaikina greičiau.

    Dar ilgiau nesuyra plastikinis butelis, pagamintas iš polietileno tereftalato (PET), į kurį paprastai pilame mineralinį vandenį. Jei toks plastikas palaidojamas sąvartyne, tamsoje, jis suirti gali tik per 400–500 metų. Jei savo gaivųjį gėrimą įpilsite į specialiu sluoksniu padengtą plastikinį puodelį, bet paliksite jį gamtoje, jo visiškai nebeliks greičiausiai tik po 50 metų.

    Ilgai gamtoje lieka ir metalinės skardinės. Įprastinė metalinė (plieno, alavo) pakuotė suyra maždaug per 50–70 metų. Daug ilgiau gamtoje išlieka šiuolaikiškos aliuminio skardinės su specialia danga. Spėjama, kad ji dirvožemyje gali išlikti daugiau nei 200 metų. O jei ji atiduodama perdirbti, pas vartotoją „sugrįžti“ ji gali jau po 6 savaičių!

    Vis dėlto ilgiausiai gamtoje išlieka įprastiniai stiklo buteliai. Turbūt nieko nestebina visiškai nepakitę sode ar sodyboje rasti pokariniai ar net prieškariniai buteliai. Vieni mokslininkai teigia, kad stiklo butelis gali suirti per penkis amžius, kiti nurodo netgi tokią trukmę kaip… 1 mln. metų. Štai kodėl taip svarbu grąžinti perdirbti nenaudojamą stiklo tarą!

    Atliekų deginimo problema: daugiau naudos ar žalos?

    Lietuvoje komunalinių atliekų susidaro apie 1,3 mln. tonų per metus ir kasmet jų daugėja. Pramoninių atliekų susidaro apie 4,4 mln. tonų, dauguma jų yra nepavojingos ir gali būti naudojamos kaip kuras. Šiuo metu Lietuvoje veikia viena atliekų deginimo gamykla Klaipėdoje. Tuo tarpu Europoje sėkmingai veikia daugiau kaip 400 modernių atliekų deginimo gamyklų, kai kurios iš jų – Vakarų Europos miestų centrinėse ar gyvenamosiose zonose, tačiau tai būdinga didesnio urbanizacijos lygio šalims. Daugiausia komunalinių atliekų deginimo gamyklų turi Prancūzija – net 128. Švedija, šiuo metu turinti 29 fabrikus, stato dar 6 gamyklas. Ispanijoje jau veikia 8 fabrikai, 67 komunalinėms atliekoms deginti skirtas gamyklas turi Vokietija, 47 gamyklos yra Italijoje. Airijoje planuojama pastatyti 6, Austrijoje, Olandijoje ir Vengrijoje – po 2, Belgijoje – 1 komunalinių atliekų deginimo fabriką. Pastaruoju metu naujos atliekų deginimo gamyklos atvėrė duris Sankt Peterburge ir Londone.

    Atliekų deginimas visame pasaulyje yra laikomas ekologiškiausia ir pažangiausia komunalinių atliekų utilizavimo technologija, pasižyminčia mažiausiu poveikiu aplinkai. Taip pat šis procesas yra ekologiškesnis už energijos gamybą deginant iškastinį kurą – gamtines dujas, mazutą, akmens anglį. Dalį komunalinių atliekų sudaro biologinės kilmės medžiagos, todėl jų deginimas mažiau nei iškastinis kuras turi įtakos ir pasauliniam klimato pokyčiui. Komunalinės atliekos deginamos aukštoje temperatūroje, todėl nemalonūs kvapai yra termiškai suskaldomi ir į aplinką nepatenka. Susidarantis šlakas ir pelenai gali būti sėkmingai naudojami kelių statyboje. Po sudegimo šlakuose likę metalai gali būti išrinkti ir panaudoti perdirbti.

    Atliekų deginimas ekologiškesnis ne tik už energijos gamybą naudojant iškastinį kurą, bet ir už atliekų laidojimą sąvartynuose. Čia pūvančios komunalinės atliekos ypač teršia aplinką – į atmosferą išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančios metano dujos ir daug kitų kenksmingų medžiagų. Dalis nuodingų, sąvartynuose išsiskiriančių dujų patenka į atmosferą, o dalis lieka žemėje – tik didesnės koncentracijos ir praktiškai be galimybės jas pašalinti.

    Komunalinės atliekos pagal atsinaujinančių energijos šaltinių direktyvą yra pripažįstamos kaip atsinaujinantis energijos šaltinis. Naudoti jas kaip kurą yra teisinga.

    Ar siųsime šiukšles į dangų?

    Lietuvoje sąvartynai vis pilnėja nuo komunalinių atliekų, didėja šiukšlių kalnai ir ateina laikas, kai nebeturėsime kur jų dėti. Šiandien daug diskutuojama apie tai, kad reikėtų statyti daugiau deginimo gamyklų, o iš atliekų deginimo būtų gaunama vienokia ar kitokia nauda. Lietuvoje taip pat yra iniciatyvų ir projektų deginti atliekas, tačiau susiduriama su problema – žmonių pasipriešinimu. Aišku, visa tai juda lėtai, nes reikia didelių investicijų, o atsipirkimo laikas neaiškus, be to, deginamos atliekos turi būti surūšiuotos, o tai jau yra papildomos išlaidos. ■

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Seimo narys, šešėlinės vyriausybės aplinkos ministras Paulius SAUDARGAS:

    Lietuva iki 2014 m. sausio 1 d. Europos Sąjungai yra įsipareigojusi visuose 10 regioninių atliekų sąvartynų pastatyti komunalinių atliekų rūšiavimo linijas. Tam Europos Sąjunga  2010 m. yra skyrusi 450 mln. lt. Tačiau rangos sutartis dėl atliekų rūšiavimo linijų statybos kol kas yra sudarę tik trys regioninių atliekų tvarkymo centrai (Alytaus, Panevėžio ir Telšių), o realūs statybos darbai dar iki šiol nėra pradėti. Likusiuose septyniuose regioninių atliekų tvarkymo centruose nepavyksta pradėti tokių projektų. Egzistuoja reali tikimybė, kad iki 2014 m. gruodžio 31 d. nepavyks įsisavinti ES skirtos finansinės paramos ir nepanaudotos lėšos – maždaug 300 mln. lt – bus nukreiptos vandentvarkai. Visa tai reiškia, jog nebus vykdomi įsipareigojimai ES mažinti komunalinių atliekų, patenkančių į sąvartynus, kiekį, o už tą perviršį (daugiau kaip 22 proc. komunalinių atliekų) Aplinkos ministerija turės mokėti baudas, kurios bus nukreipiamos savivaldybėms. Jau dabar yra žinoma, jog ne visos savivaldybės suspės laiku pasistatyti atliekų rūšiavimo linijas, pvz. Kaune atliekų rūšiavimo linija būtų baigta statyti tik 2015 m., o pagal įsipareigojimus ES, jau bus praleistas terminas ir nebespėta įsisavinti ES paramos lėšų, dėl ko savivaldybei gali tekti sumokėti tūkstantinę baudą už įsipareigojimų nevykdymą.

    Pažymėtina, kad Lietuvoje per metus išmetama apie 1,3 mln. t. komunalinių atliekų, taigi po 400 kg atliekų tenka kiekvienam Lietuvos gyventojui. Pagal statistinius duomenis Europos Sąjungoje yra perdirbama 25 proc. visų atliekų, kai tuo tarpu Lietuvoje – tik 4 proc. Palyginimui galima paminėti, kad Vokietija perdirba 45 proc., Belgija – 40 proc., o Slovėnija – 39 proc. Taigi, pagal perdirbamą atliekų kiekį smarkiai atsiliekame, tokiu atveju ne tik Kauno, bet ir kitos Lietuvos savivaldybės, nesugebėdamos įvykdyti įsipareigojimų ES, susidurs su dideliais finansiniais sunkumais, o norėdamos išvengti baudų, bus priverstos atliekų rūšiavimo linijas statyti skolintomis lėšomis. Akivaizdu, kad tai paskatins didinti atliekų tvarkymo mokestį ir visa skolų našta bus užkrauta mokesčių mokėtojams.

    Kitas ne mažiau svarbus klausimas, kurį artimiausiu metu ketina svarstyti Seimas, tai depozito sistemos įvedimas. Tikimasi, kad išplėtus depozito sistemą, t.y. ją taikant ne tik stiklo, bet ir plastikinei bei metalinei pakuotei, gyventojai labiau rūšiuos atliekas bei padidės perdirbamų pakuočių atliekų kiekis. Be to, šią tarą bus įpareigotos supirkti visos didesnės šalies parduotuvės. Iki šiol depozito sistema buvo taikoma tik pakartotinio naudojimo stikliniams alaus buteliams, kuriems depozito dydis yra 25 ct už butelį, dėl to į sąvartynus nepatekdavo apie 85–90 proc. tokios taros. Tokį pakartotinį panaudojimą pagrindžia ir tai, jog naudojant daugkartines pakuotes verslas gali sutaupyti naujos pakuotės gamybos sąskaita. Tuo tarpu plastikinės ir metalinės pakuotės buvo superkamos tik specialiuose antrinių žaliavų supirkimo punktuose, kur už 1 kg plastikinių pakuočių mokama 0,75 ct, už metalinių – 1,2 lt. Šiuo metu dar neaišku, kokio dydžio depozitas būtų taikomas plastikinei ir metalinei pakuotei. Manytina, kad užstato dydis turėtų būti pakankamai didelis, kad žmonės būtų suinteresuoti kaupti tokias pakuotes ir jas priduoti.

    Išplėtus depozito sistemą visgi galime susidurti ir su tam tikromis problemomis. Visų pirma, prekybininkams reikės įsigyti rūšiavimo dėžių, be to, prireiks ir žmogiškųjų išteklių, tai neabejotinai reikš papildomas išlaidas, kurias bus mėginama kompensuoti. Jei mūsų prekybininkai paseks Europos valstybių pavyzdžiu, kur prekybos centruose yra specialūs supirkimo automatai, kurie vartotojui įmetus tarą, išmoka pinigus, tuomet tokių automatų įrengimas, aptarnavimas vėlgi pareikalaus papildomų išlaidų, kurios gali būti įskaičiuojamos į gėrimų kainą. Būtina pažymėti, kad depozitinė pakuočių atliekų surinkimo sistema konkuruotų su konteinerine sistema. Ši sistema skatintų gyventojus priduoti plastikinę ir metalinę pakuotę prekybos centruose, dėl to tokios atliekos būtų išimtos iš konteinerinės sistemos. Kadangi plastikinės pakuotės atliekos yra vienos iš brangiausių parduodamų perdirbėjams atliekų konteinerinėse atliekose, atliekų tvarkymo įmonės netektų dalies vykdomos veiklos pajamų, dėl ko padidėtų kitų atliekų tvarkymo kaštai. Todėl, siekdamos eliminuoti galimus veiklos nuostolius, įmonės būtų priverstos didinti komunalinių atlietų tvarkymo mokestį gyventojams.

    Nors depozito sistemos išplėtimas turi dvi medalio puses, tačiau visgi tikimasi, kad tai paskatins gyventojus aktyviau rūšiuoti atliekas bei padidins perdirbamų pakuočių atliekų kiekius.

  • ATGAL
    Sveikatos apsauga Lietuvoje. Ko galime išmokti iš Vokietijos?
    PIRMYN
    TS-LKD: norime gerų santykių su Rusija, tačiau nesame naivūs
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.