Atmintinos dienos primena apie istorijos politikos svarbą | Apžvalga

Įžvalgos

  • Atmintinos dienos primena apie istorijos politikos svarbą

  • Temos: Istorija
    Data: 2012-09-21
    Autorius: Vytautas KERŠANSKAS

    „Būti teisiam reiškia žengti žingsnį arčiau mirties. Kas visada teisus, tas tampa juodu obelisku – kapų paminklu.“ Erichas Maria Remarque‘as „Juodasis obeliskas“

    Iškilių ir svarbių Lietuvai datų minėjimas primena ne tik vis labiau į užmarštį grimztančius įvykius, bet ir verčia iš naujo permąstyti, ką pasiekėme per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus. Kaip retas nesutiks, kad Lietuva pasiekė tikrai daug ir turi kuo didžiuotis, taip ir dažnas primins akis badančius skaudulius, o šiandieniame niekaip neužgesinamos krizės kontekste, ypač pabrėš po pasaulį išsivažinėjančią tautą, jos ryšio su gimtąja žeme nykimą.

    Kaip ir tada - prieš 25 metus - prisiminti mūsų kelią į laisvę prie A. Mickevičiaus paminklo rinkosi nemažas būrys žmonių (Andriaus Petrulevičiaus nuotrauka)

    Todėl ir šis straipsnis susideda iš dviejų dalių. Pirmiausiai verta ir būtina prisiminti įvykį, kuris tapo lūžiu, posūkiu į Lietuvos nepriklausomybės siekio greitkelį, – 1987 m. rugpjūčio 23-iosios dienos mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Lygiai taip pat svarbu neužsibūti praeityje ir pamąstyti apie tokių įvykių vertinimą šiandien – ar jie dar svarbūs šiandienos lietuviui? Kaip juos įtvirtinti ir ar iš viso to reikia? Su kokiais sunkumais, vertinant Lietuvos istoriją, susiduriama šiandien? Visi šie klausimai apie istorinius įvykius leidžia pagalvoti ne tik kaip apie sausus faktus, bet ir šiandien gyvą procesą.

    1987 M. RUGPJŪTIS – MILŽINIŠKAS ŽINGSNIS LAISVĖS LINK

    Šiais metais minėjome 1987 m. rugpjūčio 23 dieną prie Vilniuje esančio A. Mickevičiaus paminklo įvykusio susirinkimo, kuris beveik iš karto buvo pramintas pirmuoju viešu protesto mitingu prieš sovietinę imperiją, 25-metį. Tai buvo tikrai herojiškas žygdarbis, nes nė vienas ten ėjęs žmogus, o ypač organizatoriai, nežinojo, kas jų laukia po to. Drauge tai pavyzdys, kaip, nepaisant visko, reikia kovoti už aukščiausią tautos idealą – teisę būti laisviems. Todėl trumpai verta apžvelgti, kaip, kas ir kodėl įvyko ir kokią reikšmę ši diena turi tolesnei kelio į nepriklausomybę eigai.

    Vis dažniau kritikos strėlių paleidžiama į tuos, kurie pabrėžia sovietinio režimo įtaką lietuvių sąmonei. Neva jau praėjo dvidešimt dveji metai ir laikas pradėti kaltinti save, o ne istoriją. Tačiau tema, kaip formuojamas „nevykėlio lietuvio“ įvaizdis, verta atskirų, gilesnių pamąstymų. Iš tiesų sovietinis teroras padarė milžinišką žalą tautos kultūrinei, intelektualinei ir dvasinei būsenai, o sovietinė sistema panaikino elementariausią poreikį mąstyti – juk praktiškai viskas už kiekvieną buvo nuspręsta. Bet kokie bandymai priešintis buvo gražiuoju, o nepaklusus – brutaliai išmušami iš galvos.

    Kalbas minėjime prie A. Mickevičiaus paminklo sakė nepriklausomybės šaukliai. Nuotraukoje prof. Vytautas Landsbergis (Andriaus Petrulevičiaus nuotrauka)

    Lygiai taip pat visą sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo tokių, kurie neleido lietuvybei užgęsti, priešinosi tautos sąmonės pavergimui. Būtent šie žmonės, neprisitaikę prie susiklosčiusių istorinių aplinkybių, ir lėmė tai, kad šiandien esame laisvi. 1987 m. mitingas vadinamas pirmuoju viešu tokių laisvės šauklių pareiškimu, nors, mano nuomone, nepelnytai užmirštamas tragiškasis Romas Kalanta. Būtent jis 1972 m. pavasarį pirmasis išdrįso sušukti: „Laisvę Lietuvai!“ ir paskęsti aukos ugnyje. Po šio įvykio ėję neramumai, praminti Kauno pavasariu, visais penkiolika metų anksčiau parodė, kad lietuviai kovos iki galo, perfrazuojant garsų šūkį – „Mes be Lietuvos nenurimsim!“ Tačiau R. Kalantos auka buvo tik signalas, nes dėl sovietinės sistemos gniaužtų ir tarptautinės situacijos tik 1987 m. išreikštas laisvės siekis nuskambėjo ne kaip idealistinis noras, bet įgyvendintinas siekis.

    Man, sovietmečiu negyvenusiam jaunuoliui, sunku (o greičiau – neįmanoma) suvokti gyvenimą totalitarinėje sistemoje. Todėl nuostaba apima, kaip, likus tik trejiems metams iki mano gimimo, žmonėms galėjo grėsti sunaikinimas. Čia pat, kur šiandien vaikštau laisvai ir nevaržomai. Visgi dėl tiesos jie nebijojo nieko, net teksto pradžioje pacituoto juodojo obelisko.

    Rizikavo ir savo veiksmais neabejojo mitingą organizavę žmonės, kiek anksčiau – 1979 m. – tikraisiais vardais pasirašę ir išplatinę „45-ių pabaltijiečių memorandumą“, pasmerkusį slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto nutarimus, pareikalavusį laisvės pavergtoms tautoms ir tapusį pagrindu tolesnei Lietuvos laisvės lygos veiklai ir aprašomam mitingui. „45-ių pabaltijiečių memorandumas“, dar vadinamas „Baltijos chartija“, iš esmės yra labai įdomus dokumentas. Visų pirma įdomus todėl, kad jis, pasirašytas ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos rezistentų ir Rusijos disidentų ir išsiųstas į įvairias tarptautines organizacijas, tapo pirmuoju protestu, įgavusiu platų tarptautinį atgarsį. Taip pat jame suformuluota teisiškai ir praktiškai fundamentali išvada, kad „nacionalinio suverenumo negalima nei suteikti, nei panaikinti: jį galima pažeisti ir atkurti“. Už memorandumo suredagavimą Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas buvo areštuoti, nuteisti ir įkalinti. J. Sasnauskas savo atsiminimuose rašo: „Turint tokią patirtį, tokį pagrindą, buvo visai logiška, praėjus aštuoneriems metams, jau ne tik viešu raštu, bet ir viešu mitingu pareikšti savo protestą prieš besitęsiančią Lietuvos okupaciją.“

    Šio drąsaus, net šiek tiek savižudiško žingsnio reikėjo tam, kad sujustų visa tauta. Juk mažiau nei po metų masiniais protestais startavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, o 1989-aisias, ko gero, aukščiausias taškas – Baltijos kelias su 2 milijonais pabaltijiečių (buvau nustebęs, kai studijose Prancūzijoje dėstytojas paminėjo šį įvykį, juk esame pratę, kad Vakarų Europa apie mus, o juo labiau mūsų istoriją, nežino beveik nieko)! Tada sekė Laisvė.

    Šeimoje iš kartos į kartą perduodamos tradicijos ir vertybės. LR Seime minint mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo 25-metį - iš kairės: rezistento Antano Terlecko sūnus Gintautas Terleckas, brolis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Terleckas, ir anūkas, Vilniaus licėjaus dvyliktokas (Andriaus Petrulevičiaus nuotrauka)

    Kaip minėjau pradžioje, ypatingos istorinės datos verčia pergalvoti tai, ar pakankamai gerai esame jas įsisąmoninę. Mitingo prie A. Mickevičiaus 25-mečio minėjime kalbėjęs rezistento Antano Terlecko anūkas, taip pat Antanas Terleckas priminė, kad nors jaunimas vadinamas ateitimi, dauguma jo nėra išmokyti esminių Lietuvos istorijos detalių: „Visgi ateičiai patiesti pagrindus reikia jau dabar, o ne laukti, kol Seime ims posėdžiauti jaunosios kartos atstovai, nežinantys, kokia diena yra rugpjūčio 23-ioji.“ Paantrinti išsakytai minčiai puikiai tinka filosofo, profesoriaus Vytauto Radžvilo mintis: „Istorijos nežinantys žmonės yra vaikai. [...] Juk visai gali būti, jog dirbtinis praeities marinimas yra itin efektyvus žmonių atminties kontrolės būdas, atimantis galimybę susivokti dabartyje.“ Kyla klausimas – ką daryti?

    ISTORINĖ ATMINTIS IR ISTORIJOS POLITIKA  – TAUTAI IŠSAUGOTI

    Elementariausiai kalbant, kiekvienas žmogus save supranta ir atpažįsta iš savo gyvenimo istorijos. Turbūt visi esame matę Holivudo filmuose, kai iš komos pabudęs asmuo nebeatsimena nė menkiausios detalės iš ankstesnio savo gyvenimo. Mažų mažiausiai jis atrodo sutrikęs, nes tai, dėl ko jis turi būti tikras ir ką labiausiai pažinoti, t. y. save ,– jam yra tolima. Sutrikęs jis būna dar ir tada, kai per miglą pradeda kažką atminti, tačiau viskas susipynę ir neaišku… o į abi ausis šnibždamos dar ir kelios skirtingos istorijos apie tą patį įvykį. Tas pats galioja ir tautoms.

    Istorija modernioje valstybėje, kuriai sėkmingai veikti reikalingas aktyvus piliečių įsitraukimas ir valstybės idėjos puoselėjimas, tampa būtina sąlyga tautos savivokai – ji pateikia istorinio valstybės ir tautos ilgaamžiškumo vaizdą ir leidžia egzistuoti jų, kaip istorinių subjektų, suvokimui. Šią idėją straipsnyje „Pamiršta istorinė atmintis“ („Tribūna“, nr. 3) puikiai išaiškina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų ketvirtakursis, „Dešiniosios minties centro“ narys Vytautas Sinica. Teigdamas, kad modernioms tautoms istorija turi ne tik įkvėpti dorybių, tačiau ir padėti suvokti tautos ir valstybės, kaip savarankiškų istorijos subjektų, egzistavimą. Jis rašo: „Tauta gyva ir savo praeities suvokimu – ji nusitęsia laike per mirusias ir dar negimusias kartas ir taip įgauna tęstinumo, o kartu ir stiprina besąlygiškos pareigos ją išsaugoti jausmą.“ Todėl tik tai gali išsaugoti tautą, kurios piliečiai įsipareigoja tik pačiai valstybei, o ne kokiai kitai politinės bendruomenės išraiškai.

    Darosi akivaizdu, kad tauta gali gyvuoti tik turėdama aiškų, tvirtą ir nekintantį istorinį pasakojimą. Šiam tikslui pasitelkiama istorijos politika, formuojanti kolektyvinę tautos atmintį. Galima tik spėlioti, kodėl aiškios tautos istorijos linijos nusibrėžimas buvo užmirštas beveik visą nepriklausomybės laikotarpį: galbūt tautą jungė emocinis iškovotos nepriklausomybės ryšys, kita vertus, laisva Lietuva susidūrė su daug „žemiškesnėmis“ problemomis, kurias reikėjo ir reikia spręsti pirma.

    Keturi knygos "Lietuvos istorija", kuria mėginama parodyti nenutrūkstamą Lietuvos istoriją, autoriai: Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Alfonsas Eidintas ir Alfredas Bumblauskas (Monikos Dikčiūtės nuotrauka)

    Lieka pasidžiaugti, kad istorijos politika buvo prisiminta. Didžiausią indėlį  į tai įnešė ir susirūpinimą parodė aiškiai ir garsiai prabilęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis: „Problema yra tai, kad per 20 metų nebuvo nubrėžta aiški, ilgametė ir preciziškai reikli valstybės istorijos politikos linija. [...] Šokinėdavome nuo vienos konferencijos prie kitos, nuo vieno atsimušimo prie kito, nuo vienos reaktyvios politikos vienu klausimu prie kitos, tačiau istorijos politikos kaip tokios iš tikrųjų nebuvo.“ Šių metų rugpjūčio 30 d. buvo pristatyta keturių istorikų parašyta knyga „Lietuvos istorija“ – bandymas suformuoti bendrą Lietuvos istorijos liniją, dėl kurios sutartų net skirtingų istorijos mokyklų atstovai. Taip pat kelių Seimo narių iniciatyva buvo pristatytas Tautos istorinės atminties įstatymas, įtvirtinantis atmintinas valstybei dienas, formuojantis istorinių datų minėjimą ir pan. Taigi, užpildyti beatsirandantį vakuumą istorijos politikoje apsiimta.

    Liko nepaminėtas paskutinis aspektas, keliantis pavojų bendram tautos istorijos suformavimui – išorės jėgų bandymas perrašyti Lietuvos istoriją. Taip, iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip sąmokslo teorija, neverta didesnio dėmesio. Vis dėlto, pažvelgus giliau, nesunku pastebėti, kad tai vyksta. Šį reiškinį visai neblogai trijų straipsnių cikle „Strateginė misija – perrašyti Lietuvos istoriją“ aprašė apžvalgininkas Dovydas Pancerovas. „Kremlius net neslepia, kad siekia susigrąžinti prarastas pozicija Lietuvoje. Ginklu to padaryti bent jau artimiausiu metu neplanuojama [...], todėl pasirinktas kitas kovos būdas – daromas spaudimas lietuvių protams ir jausmams“, – rašoma įžangoje. Iš tiesų klasikinis karas šiandienėje Europoje sunkiai įmanomas, tačiau informacinis iš Rytų kaimyno jaučiamas vis dažniau.

    Informacinis karas apima daugiau, nei bandymas klastoti istoriją: tai ir propagandos skleidimas prieš vidaus politikos procesus, strateginius valstybės projektus, vidaus nesantaikos kurstymas ir pan. Akivaizdžiausia to forma – kibernetinės atakos, pavyzdžiui, 2007-aisiais įvykusi trijų bangų ataka prieš Estijos valstybines institucijas. Istorija klastojama kur kas subtiliau, dažnai pasitelkiant žmones iš vidaus: „atrandami“ nauji neaiškios kilmės šaltiniai, patvirtinantys hipotezę, priešingą dominuojančiam (tikrajam) istoriniam pasakojimui. Užsukama alternatyvi istorinė linija ir ji, padedant  įvairioms jėgoms, išpopuliarinama. Paprastai tariant, melagystė ar gandų lygio faktas paverčiamas rimta alternatyva vyraujančiam pasakojimui, taip iš po kojų atimant pagrindą. Prasideda vidaus ginčai ir nesutarimai dėl vieno ar kito istorinio fakto, o būtent to ir siekiama. Pavyzdžių daug: „savi šaudė į savus“ melagystė apie sausio 13-ąją, Lietuvos laikinosios vyriausybės kolaboravimas su naciais naikinant žydus, Klaipėdos krašto „užgrobimas“ ir t. t. „Individualizuoti istorijos vertinimai sukuria skirtingą istorinę atmintį turinčių gyventojų masę, kurią vargiai galima pavadinti bendruomene, juo labiau politine, kokia yra tauta“, – rašo V. Sinica. Štai ką prarandame neturėdami bendros istorinės atminties.

    Apibendrindami galime savęs paklausti, koks mano vaidmuo valstybėje, ypač kai ji jau dvidešimt dvejus metus nepriklausoma, apsaugota tarptautinės bendruomenės ir daugiau ar mažiau sėkmingai judanti pirmyn. Atsakymą pateikia prof. Vytautas Radžvilas: „Asmens santykis su valstybe, kuris ypač atsiskleidžia kritiniais momentais, gali būti, griežtai kalbant, tik trejopas: patriotiškas, prisitaikėliškas ir išdavikiškas. Pasyvumas, abejingumas, sąmoningumo stoka – štai kiek nedaug reikia, kad tauta prarastų savo valstybę ir ilgainiui galbūt net dingtų nuo žemės paviršiaus.“ Tokios istorinės datos kaip 1987 m. rugpjūčio 23-iosios mitingas pateikia mums neįkainojamus pavyzdžius, koks turi būt asmens santykis su valstybe.

    Todėl ir šiandien, kai tiek valstybės išorėje, tiek viduje regime pavojų keliančius procesus, kai matome priešiškų jėgų bandymus suniekinti mūsų istoriją, pasyvumas ir abejingumas yra netoleruotini. Sąmoningas pilietis, įkvėptas savo tautos istorijos, bet kokia kaina gins tai, už ką galvas padėjo jo protėviai – savo tėvynę. Šiandien pirmiausiai reikia skydo – aiškios ir vienareikšmės istorijos politikos.

  • ATGAL
    Ekspedicija „Kraslagas'12" - istorijos pėdomis
    PIRMYN
    Dr. Laurynas Kasčiūnas: istorinės atminties politika – valstybingumo atrama
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.