Atominiai Astravo spąstai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Atominiai Astravo spąstai

  • Regionai: Rytų
    Data: 2016-09-09
    Autorius: Gytis Žakevičius

    Tapome Astravo atominės elektrinės ir neveiklios Vyriausybės įkaitais

    Astravo atominės elektrinės statybos vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus įgauna vis didesnį pagreitį. Ne per seniausiai pasirodė pirmieji pranešimai, kad į statybų aikštelę yra atgabenti elektrinės reaktoriai ir kita įranga. Brangios įrangos diegimas yra reikšminga statybų gairė, kuri reiškia, jog Baltarusija yra rimtai nusiteikusi pasistatyti atominę elektrinę.

    Energetinė šalių nepriklausomybė

    Kiekviena Europos valstybė, taip pat ir Europos Sąjungos valstybės narės, gali laisvai pasirinkti, kokius energijos išteklius ir šaltinius naudoti. Tai garantuoja vadinamasis „energijos miksas“, kai bet kuri Bendrijos narė savarankiškai sprendžia, į kokius energijos šaltinius investuoti ir kaip diversifikuoti energijos gamybą. Pačios Europos Sąjungos priedermė yra sukurti bendrą energetikos rinką, tačiau ši rinka yra reikalinga labiau tam, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas energijos tiekimas, o kainos konkurencinėje kovoje pasiektų savo optimaliausią būseną. Visgi Europos Sąjunga nesikiša į šalių laisvą apsisprendimą, kokiu būdu gaminti energiją. Geriausias to pavyzdys yra dvi vienos didžiausių ES valstybių narių – tai Vokietija ir Prancūzija. Iš pirmo žvilgsnio jos yra ne tik kaimynės, gamina daug industrinių prekių, bet ir turi didžiulį energijos apetitą. Tačiau šios šalys yra pasirinkusios visiškai skirtingas energijos išgavimo strategijas. Prancūzija ir toliau sėkmingai plėtoja atominę energetiką, Vokietija dar 2000-aisiais griežtai pasisakė prieš atominę energetiką. Tokį šalies požiūrį, kad atominė energetika yra itin nesaugi, tik dar labiau sustiprino atominė avarija Fukušimoje. Japonija – šalis, kuri pasižymi aukštu technologijų lygiu, nesugebėjo suvaldyti vienos iš daugelio ten veikiančių atominių elektrinių ir patyrė milžiniškus ekonomikos, aplinkosaugos, reputacijos nuostolius. Tad šios ir daugelis kitų priežasčių nulėmė Vokietijos apsisprendimą ne tik atsiriboti nuo atominės energetikos, bet ir pereiti prie žaliosios atsinaujinančios energijos gamybos. Vokietijoje apie 30 proc. energijos yra pagaminama vėjo, saulės arba biodujų jėgainėse. Šalis tikisi nuosekliai didinti žaliosios energijos kiekius ir ateityje visiškai atsisakyti konvencinės energijos.

    Baltarusija, nors ir nebūdama ES valstybė narė, tačiau yra laisva ir nepriklausoma pasirinkti energijos gamybos šaltinius ir sritis. Visgi ES energetinės politikos gairės yra nukreiptos į infrastruktūros plėtrą, kad Bendrijos narės galėtų ne tik laisvai prekiauti elektros energija, tačiau ir užtikrintų energijos tiekimo saugumą, o bendra energijos rinka nustatytų konkurencingas elektros kainas vartotojams. Tačiau ne ką mažiau svarbu ES yra standartų laikymasis, darbų kokybės garantavimas bei saugumo taisyklių užtikrinimas.

    Baltarusija taikosi atsisėsti ant dviejų kėdžių

    Paskutinis diktatorius Europoje Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, kaip jau tapo įprasta, sumaniai manevruoja tarp Rusijos ir Europos Sąjungos. Nors pati atominė elektrinė bus Baltarusijos teritorijoje, o kaimyninė šalis naudosis šios elektrinės privalumais, tačiau yra akivaizdu, kad jos užsakovas yra ne A. Lukašenka ir net ne pati Baltarusija. Už Astravo atominės elektrinės kyšo Rusijos ir jos prezidento Vladimiro Putino interesų ausys. Neatsitiktinai Rusija Astravo atominės elektrinės statyboms ir įrangos pirkimui atseikėjo net 10 milijardų dolerių paskolą. Kai Baltarusija iš Rusijos gavo tokio dydžio paskolą, drąsiau pasijuto ir Kinija, kuri Baltarusijai atseikėjo dar apie milijardą dolerių.

    Baltarusijos prezidentas ilgai nesispyriojo dėl tokios dovanos iš Rusijos. Juk yra akivaizdu, kad Baltarusija viena niekaip negalėtų pasistatyti atominės elektrinės, o ir paskolos iš Tarptautinio valiutos fondo ar kitos tarptautinės kredito įstaigos tokio masto projektui taip pat negautų. Nes visi investuotojai puikiai supranta ir vertina Baltarusijos politinę riziką, nemokumo tikimybę ir bendrą projekto atsiperkamumą. Baltarusijos diktatorius taip pat puikiai supranta, kad Astravo atominė elektrinė yra svarbi Rusijos energetinės politikos dalis ir kad didžioji kaimynė yra pasirengusi investuoti į Baltarusiją didelį kiekį rezervų, idant išlaikytų ir stiprintų kuo didesnę energetinę įtaką Rytų Europoje.

    Tokio masto statybos ir finansinės injekcijos ypač teigiamai veikia ir stimuliuoja stagnuojančią Baltarusijos ekonomiką. Ne paslaptis, kad daugelis elektrinės statybos darbų yra įgyvendinami pasitelkus baltarusiško kapitalo vietines bendroves, kurios dėl valstybinių užsakymų pasiekia ne tik didesnes apyvartas, įdarbina daugiau žmonių, bet ir sumoka daugiau mokesčių į Baltarusijos biudžetą.

    Ne paslaptis ir tai, kad Baltarusijos vienas iš pagrindinių siekių yra parduoti savo pagamintą energiją Europos Sąjungai. Tik parduodama Astravo atominėje elektrinėje pagamintą  energiją Europos Sąjungos piliečiams, Baltarusija gali tikėtis grąžinti milžinišką paskolą Rusijai ir Kinijai. Reikėtų prisiminti, kad Europos Sąjunga investuoja didžiules lėšas į energetinės infrastruktūros plėtrą tarp ES valstybių narių. Visgi paraleliai yra stengiamasi didinti saugumo standartus, rizikos suvaldymo priemones ir išbandyti įvairius stresinius scenarijus.

    Baltarusija nuo pat Astravo atominės elektrinės statybų pradžios ignoravo visus saugumo standartus ir neįsileido jokių tarptautinių ekspertų, kurie būtų įvertinę atominės elektrinės saugumą. Buvo pažeista ESPO saugumo konvencija, pažeisti TATENA saugumo principai. Taigi Baltarusija žaidžia žaidimą, kurio negali pralaimėti. Tai yra už svetimus pinigus ir vien dėl Rusijos geopolitinių tikslų stato atominę elektrinę. Iš kitos pusės, statybų kokybė, įtariama, yra itin žema, nesilaikoma jokių saugumo ir rizikos valdymo standartų, o pastačius šią elektrinę yra planuojama per Lietuvą, pasinaudojant ES pastatyta elektros infrastruktūra, tiekti savo atominę energiją į Europos Sąjungos valstybes ir per NordPool elektros biržą generuoti didžiules lėšas pinigų.

    Apatiška A. Butkevičiaus Vyriausybė

    Iš Astravo atominės elektrinės ne per seniausiai atskriejo nemaloni žinia – įrengiant vieną iš reaktorių, sveriantį apie 300 tonų, šis agregatas krito iš kelių metrų aukščio. Kaip teigia Rusijos bendrovė „Rosatom“, kuri ir vykdo statybos darbus, nieko baisaus neatsitiko. Pati bendrovė atliko auditą ir pati save ir visus nuramino, kad nieko rimto neįvyko. Keistai skamba, kai atsitikus tokio masto incidentui nėra pasitelkiami jokie ekspertai iš tarptautinių organizacijų, kurie objektyviai galėtų įvertinti, ar reaktorius buvo pažeistas, ar yra rizika, kad šis reaktorius ateityje nesukels nenumatytų komplikacijų, ir ar galų gale nenulems atominės katastrofos Astrave. Natūralu, kad pati „Rosatom“ nėra suinteresuota nustatyti ir rasti vienokių ar kitokių pažeidimų, nes visi pakeitimai ir sugaištas laikas kainuoja milžiniškus pinigus.

    Šis incidentas geriausiai įrodo tai, kad Astrave nėra laikomasi elementarios darbų saugos, o saugumo kriterijai yra itin žemi ir nesiekia vakarietiškų standartų. Dar blogiau yra tai, kad Baltarusija kartu su Rusija, kaip senais tarybiniais laikais, yra linkusios nuslėpti ir nekalbėti apie įvykusias nelaimes ar įvykius. Dėl to galima daryti išvadą, kad jeigu ateityje įvyks panašios arba didesnės problemos, jokia informacija nebus suteikiama.

    Svarbiausias akcentas yra tai, kad Astravas yra nutolęs vos per 50 kilometrų nuo Vilniaus ir kad AE reaktoriai bus aušinami Neries vandeniu, kuris pasieks Lietuvos teritoriją ir tekės tiek pro Vilnių, tiek pro Kauną ir kitus didesnius Lietuvos miestus ir miestelius. Ar Baltarusija suteiks visą informaciją apie tai, kas pateks į Neries vandenis, lieka neaišku. Visgi pagal dabartinius įvykius galima daryti prielaidą, kad viskas bus slepiama įvairiausiais būdais ir neatskleidžiama iki paskutinės minutės.

    Dar keisčiau atrodo Vyriausybės ir premjero Algirdo Butkevičiaus laikysena šioje situacijoje. Ministras Pirmininkas ne tik kad nesiima jokių veiksmų kovoti prieš Astravo elektrinę, tačiau ir nesugeba užimti jokios aiškios pozicijos šiuo klausimu. Atrodo, kad A. Butkevičiui visiškai nerūpi Lietuvos žmonių ir gamtos saugumas ir galimas radiacinis pavojus iš Astravo.

    Opozicija atlieka Vyriausybės darbą

    Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai inicijavo piliečių parašų prieš Astravo atominės elektrinės statybą rinkimą. Vos per porą mėnesių pavyko surinkti per 65 tūkstančius piliečių parašų, kurie nenori gyventi šalia atominio monstro. Visi surinkti parašai ir pati peticija yra geriausias įrodymas Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui, kad Lietuvos žmonės yra prieš Astravą, kad jiems šis klausimas yra aktualus ir kad iš šios Vyriausybės tikimasi konkrečių žingsnių, nukreiptų prieš atominės elektrinės statybą.

    Surinkti piliečių parašai kartu su įstatymo projektu pateikti Seimui. Taigi dabartinė valdančioji dauguma nebegali toliau dangstytis savo neveiksnumu ir ignoruoti išreikštą žmonių valią. Šis iš visuomenės, t. y. iš apačios, kilęs įstatymo projektas privalės būti įtrauktas į Seimo darbų programą ir svarstomas.

    Šie piliečių parašai ir jų išsakyta labai konkreti pozicija dėl Astravo atominės elektrinės statybų yra itin aiškus Lietuvos žodis tiek pačiai Baltarusijai, tiek ir visai Europos bendrijai. Europos Sąjungai, ypač Europos Komisijai, atsakingai už energetiką, tokia Lietuvos piliečių pozicija kartu reiškia ir būtinybę imtis atitinkamų priemonių įvertinant Astrave vykstančias statybas.

    Gana keistai atrodo pačios Vyriausybės laikysena. Valdančiosios daugumos atstovai suskubo apkaltinti TS-LKD politikuojant ir rengiant akciją, nukreiptą prieš Astravo atominę elektrinę, tik dėl artėjančių rinkimų. Visgi Lietuvos piliečių nuomonės ignoruoti negalima ir visiškai nesvarbu, ar rinkimai ateina, ar ką tik praėjo. Dar keisčiau atrodo tai, kad Vyriausybė, valdžioje išbuvusi beveik 4 metus, taip ir nesugebėjo imtis jokių priemonių prieš Astravo elektrinės statybas. Negana to, ši valdančioji dauguma net nesugebėjo įsiklausyti į visuomenės nuomonę šiuo klausimu.

    Kokių priemonių turėtų imtis Vyriausybė

    Kaip jau buvo rašyta, kiekviena valstybė gali laisvai ir nepriklausomai pasirinkti energetinius išteklius. Todėl tiek Lietuva, tiek ES negali uždrausti Baltarusijai statyti Astravo atominės elektrinės. Tačiau Lietuva kartu su Europos Komisija gali reikalauti iš Baltarusijos, kad ši įgyvendintų visus rizikos valdymo ir saugumo reikalavimus. Yra akivaizdu, kad Baltarusija ir toliau sėkmingai ignoruos visus panašaus pobūdžio prašymus ir reikalavimus. Tačiau tokia Baltarusijos pozicija turėtų iššaukti atitinkamus Lietuvos vyriausybės veiksmus.

    Daugelis energetikos ekspertų laikosi nuomonės, kad sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybų nepavyks. Tačiau yra labai didelė tikimybė, kad pastatyta ši atominė elektrinė niekada taip ir nebus pradėta eksploatuoti. Toks scenarijus yra realus, jeigu baltarusiai neturės kam parduoti pagamintos energijos. Todėl Lietuvos vyriausybė turi Baltarusijai labai aiškiai deklaruoti, kad per Lietuvą į kitas Europos Sąjungos valstybes netekės baltarusiška elektra. Kitas itin svarbus aspektas Baltarusijai yra perteklinės elektros energijos rezervavimas ir akumuliavimas. Baltarusija jau kreipėsi į Lietuvos vyriausybę su prašymu leisti naudoti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, kurioje vandens rezervuarų pagalba galima rezervuoti elektros energiją. Šiuo klausimu A. Butkevičius turėtų užimti labai aiškią poziciją ir principingai pasakyti kaimynams, kad jeigu Jūs statote nesaugią atominę elektrinę ir nepaisote mūsų prašymų, mūsų Kruonio hidroakumuliacine elektrine nesinaudosite. Jeigu Baltarusijai tektų statyti ir hidroakumuliacinę elektrinę, tai dar labiau pabrangintų jos elektros kainą, kuri rinkoje taptų nekonkurencinga, o pats projektas žlugtų, net neišvydęs dienos šviesos. Bet tam reikia, kad A. Butkevičius parodytų politinį stuburą, kurio jis neturi.

    Egzistuoja ir kitos priemonės, kurių turėtų imtis Lietuvos vyriausybė, siekiant sustabdyti atominį monstrą. Tos priemonės gali būti įvardijamos kaip minkštosios (soft). Tai yra visos diplomatinės ir ekonominės priemonės, kurios gali būti pasiūlytos arba pritaikytos Baltarusijai, kad ji atsisakytų turimų ketinimų eksploatuoti atominę elektrinę. Tos priemonės gali būti tiek reikalaujančios ar apribojančios bei turinčios sankcijų charakterį, tiek siūlančios Baltarusijai konkrečią naudą mainais už Astravo atominės elektrinės projekto įšaldymą.

    Matant Lietuvos vyriausybės pasyvumą ir neveiklumą, sunku būtų tikėtis iš jos konkrečių veiksmų. Labai tikėtina, kad A. Butkevičius ir jo komanda ir toliau ignoruos piliečių išreikštą poziciją ir nenorės veltis į diskusijas dėl Astravo atominės elektrinės keliamo pavojaus Lietuvos žmonėms, aplinkai ir gamtai. ■

  • ATGAL
    Šeimos prigimtinių pagrindų įtvirtinimas konstitucijoje – ar reikalinga?
    PIRMYN
    Terorizmo istorija: ar pasimokome iš jos?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.