Atsiminimai apie Joną Jablonskį | Apžvalga

Įžvalgos

  • Atsiminimai apie Joną Jablonskį

  • Temos: Kultūra
    Data: 2011-07-14
    Autorius: Kalbėjosi Sigita INČIŪRIENĖ

    Prof. G. Čepaitienė pasirašo ant knygos "Atsiminimai apie Joną Jablonskį". (Nuotr. iš G. Čepaitienės asmeninio archyvo)

    Netrukus visuomenei bus pristatyta knyga „Atsiminimai apie Joną Jablonskį“ (knygą sudarė Giedrė Čepaitienė ir Lionė Lapinskienė). Didžiąją publikuojamų atsiminimų dalį sudaro tekstai, skelbti nepriklausomos Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose: „Švietimo darbas“, „Naujoji vaidilutė“, „Romuva“, „Lietuvos mokykla“, „Lietuvos aidas“ ir kt., įvairiuose leidiniuose jau skelbti ir archyvuose rasti kalbininko amžininkų atsiminimai. Juose atsiskleidžia ne tik iki šiol nežinoti J. Jablonskio asmenybės bruožai,  bet ir viso sudėtingo laikotarpio ypatumai.

    Apie knygos atsiradimą pasakoja Šiaulių universiteto profesorė Giedrė Čepaitienė.

    Jau daug metų puoselėjate kalbininko atminimą, esate Jono Jablonskio skaitymų Šiauliuose iniciatorė.

    Dažnai juokiuosi – mudu su Jablonskiu toje pačioje krikštykloje krikštyti, tai mane ir įpareigoja. Į Šiaulius atvažiavau po aspirantūros – šį pavasarį kaip tik sueina 30 metų, kaip gyvenu ir dirbu Šiauliuose. Pradėjusi dėstyti rašomosios kalbos istoriją, turėjau kalbėti ir apie Jablonskį, o jis susijęs su Šiauliais, tai ėmiau daugiau medžiagos rinktis. 1990 m. surengėme pirmuosius Jono Jablonskio skaitymus, nuo to laiko kas penkeri metai organizuojame J. Jablonskio dieną Šiauliuose, Humanitariniame fakultete įsirengėme jo vardo auditoriją. Galiu sakyti, J. Jablonskis manęs iki šiol nepaleidžia. Prieš penkerius metus ryžausi pradėti rinkti medžiagą atsiminimų knygai. Paskutiniais metais dirbome drauge su panevėžiete mokytoja eksperte Lione Lapinskiene. Bendraautorėmis tapome visiškai netikėtai. Ji – buvusi mano magistrantė. Kartą paskambinusi pasakė norinti parengti tokią knygą ir paprašė parašyti jai rekomendaciją. Aš tada pati jau buvau susirinkusi daug medžiagos – kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Bet paaiškėjo, kad rinkome iš skirtingų šaltinių – lyg iš anksto būtume pasidalijusios darbais. Tik džiaugtis gali, kad taip buvo lemta.

     Kaip rinkote medžiagą knygai?

    Peržiūrėjom, ką buvo skelbęs prof. Arnoldas Piročkinas, didžiausias J. Jablonskio kūrybos ir gyvenimo žinovas. Jo monografijose radom citatų iš kai kurių amžininkų atsiminimų, tad bereikėjo susirasti šaltinius. Po to galvota, su kuo didysis kalbininkas galėjo bendrauti, kas galėjo apie jį rašyti. Pavyzdžiui, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio knygoje yra du labai gražūs atsiminimai. Vienas apie tai, kaip Jablonskis žmonos ieškojo per „škaplierną“: jam patarė pasižiūrėti į Konstanciją Sketerytę, nors ji buvo reformatė liuteronė, o Jablonskis – katalikas, dėdės kunigo į mokslus leistas. J. Jablonskis ją pasirinko, ir abu tikrai gražią šeimą augino. Kitas atsiminimas – apie pirmojo „Vilniaus žinių“ numerio išleidimą – parodo ir tarpusavio santykius, ir požiūrį į darbą. Peržiūrėjome daugumą nepriklausomos Lietuvos laikraščių ir žurnalų, pirmiausia tikrinome jubiliejinių metų numerius. Pasidomėjome ir Marijampolės, Šakių, Šiaulių, Panevėžio leidiniais – tose vietose Jablonskis buvo gyvenęs, dirbęs. Deja, vietiniuose leidiniuose nieko neradome.

     Ar iš tų pabirų atsiminimų pavyko sudėlioti vientisą didžiojo kalbininko portretą?

     Iš pradžių manėme, kad atsiminimus suskirstysime pagal J. Jablonskio veiklos sritis, tarkim: mokytojas, redaktorius, Terminologijos komisijos narys. Tačiau surinkta medžiaga diktavo savo, todėl knygoje atsiminimai pateikti pagal atskirus gyvenimo laikotarpius. Bet, manyčiau, dėl to knyga išėjo tik geresnė – tai lyg ir leidžia pamatyti visą jo gyvenimą – ką veikė, su kokiomis problemomis susidūrė, kaip buvo vertinamas atskirais laikotarpiais. Pirmieji atsiminimai yra jaunystės metų – iš Marijampolės gimnazijos, šiek tiek – ir iš Maskvos universiteto. O po to – darbo metai Mintaujoje, Revelyje ir kitur. Nežinau nė vieno kito lietuvio inteligento, kuris XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje būtų šitaip blaškęsis iš vienos vietos į kitą, o juk šeima buvo didelė! Grįžusį iš Revelio Jablonskį ištremia į Pskovą, jis kartu išsiveža tik vyriausią sūnų Konstantiną, o žmona su kitais trimis vaikais pasilieka Lietuvoje. Vėliau jam leidžia apsigyventi Šiauliuose, iš Šiaulių važiuoja į Vilnių, kur pagaliau gauna galimybę vėl dirbti mokykloje. Paskui vyksta į Panevėžį, iš ten važiuoja į Brestą, Gardiną, Veližą, Voronežą – ir visur su šeima. Ir reikia nepamiršti, kad didžiąją gyvenimo dalį J. Jablonskis buvo mokytojas! Tik 1919 m. jis grįžo į Kauną ir iki1930 m. buvo Lietuvos universiteto profesorius. Bet iš Voronežo, kur jį pasikvietė Martynas Yčas, jis parvažiavo jau visiškas ligonis. Jau Voroneže ir skaitinių knygas, ir „Mūsų žodynėlį“ jis diktuodavęs buvusiems savo mokiniams. Buvę studentai prisimena, kad pasirašyti įskaitų knygelėje jam trukdavę apie 10 minučių, nes kiekvieną raidę reikėję rašyti atskirai drebančia ranka, sunkiai išlaikant pieštuką.

     Ką pasakoja tuo metu su Jonu Jablonskiu dirbę žmonės?

     Buvę jo sekretoriai prisimena, kad diktuodavęs labai aiškiai, pasakydavęs paragrafą, pastraipos pradžią, pasakydavęs ir skyrybą. Sakydavęs, kad rašyti reikia ne gražiai, bet aiškiai, kad rašysena būtų perskaitoma. Jeigu esat vartę prieškario gimnazistų albumėlius, tikriausiai pastebėjot, kaip įmantriai tuo metu buvo rašoma, kokios suraitytos, augaliniais ornamentais išpuoštos raidės – tai buvo gražu, madinga. Ir dar vienas dalykas – dalis mokinių, studentų buvo įpratę kai kurias raides rašyti taip, kaip įprasta „kirilicoje“, nes buvo baigę rusų mokyklas. Jablonskiui tai buvo nepriimtina,  ypač kreipdavęs dėmesį į u ir n rašybą.

     Tikriausiai renkant medžiagą jums pačiai buvo labai daug atradimų, staigmenų?

     Be abejo. Tarkim, žinoma, kad Šiauliuose pirmą kartą Lietuvos teritorijoje buvo suvaidinta „Amerika pirtyje“. Pasirodo, sumanymas statyti šią pjesę kilo Jablonskių namuose. Šiauliškiams turbūt bus įdomu, kad Aleksandrijoje vykdavo garsiosios Šiaulių gegužinės, buvo renkami gegužinės karalius ir karalienė. Kartą karalium buvo išrinktas J. Jablonskis, o karaliene – G. Petkevičaitė-Bitė. Beje, V. Kudirka ir G. Petkevičaitė-Bitė buvo Jablonskių dukters Onytės krikšto tėvai, o Onytė yra politiko Vytauto Landsbergio mama. 

    Knygoje yra lyg ir iš bendro konteksto iškrentantis skyrelis „Vasaros Lietuvoje“. Tos vasaros buvos skirtos kalbinei medžiagai rinkti. Tuo metu Jablonskis buvo jau paliegęs – atrodytų, toks žmogus galėjo norėti pailsėti, atsipūsti, bet iš tiesų atsiminimai rodo jį dirbantį, bendraujantį su studentais, moksleiviais, raginantį jaunimą rinktis tokias studijas, kurias baigę galėtų grįžti į Lietuvą, didinti lietuvių inteligentų skaičių.

    Atsiminimuose atsiskleidžia ir įdomus Jablonskio santykis su bažnyčia. Vedęs kito tikėjimo žmoną, sutarė, kad sūnūs bus katalikai, o dukros – pagal motiną – liuteronės. Jis nebuvo uolus bažnyčios lankytojas, kai kas buvo susidarę nuomonę, kad jis apskritai bedievis, panašus į Šliūpą. Iš tiesų taip nebuvo. Knygoje yra atsiminimas apie tai, kaip kunigu norėjusiam tapti Juozui Kubiliui Jablonskis padėjo pasirengti egzaminams į kunigų seminariją – pasikvietė pas save į Revelį, kai kuriuos dalykus pats mokė, kitiems dalykams samdė kitą mokytoją. Kauno kunigų seminarijoje tuo metu dirbo kunigas, kuris Jablonskį pažinojo iš Mintaujos laikų ir laikė bedieviu. Jis niekaip negalėjęs patikėti, kad toks žmogus galėjo kam nors padėti pasirengti stoti į seminariją, manė, kad jis galįs tik atkalbinėti nuo Dievo tarnystės.

     Esame įpratę kalbėti apie Joną Jablonskį kaip kalbos normintoją. Bet jam ne mažiau rūpėjo ir visuomenės problemos.

    Taip, be abejonės, jis ne tik kalbininkas, bet ir visuomenės žmogus, jautęs svarbiausius lietuvių tautos poreikius. Nors šeima buvo didelė, reikėjo išgyventi iš mokytojo atlyginimo, bet Jablonskiai šelpė ir „Varpą“, ir buvusius mokinius. Knygoje kaip tik yra atsiminimas iš Revelio laikų – važiuodami į Peterburgą, buvę jo mokiniai kartais aplankydavę Jablonskį, tai jis po kelis rublius įbrukdavęs ir dar atsiprašydavęs: dovanokit, tik tiek tegaliu. Jis jautė būtinybę telkti lietuvių inteligentus, kaupti „kritinę masę“, kuri galės daryti tautai svarbius sprendimus. Ir iš tiesų 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės aktą pasirašys buvę Jablonskio mokiniai – Antanas Smetona ir Vladas Mironas. Iki šiol neparyškintas Jablonskio vaidmuo 1917 m. gruodyje Voroneže sudarytame vadinamajame „Trijų komitete“, į kurį įėjo Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas ir Kazys Grinius. Neišryškinta ir jo veikla Lietuvos universitete. Iš išlikusių laiškų matyti, kad J. Jablonskiui rūpėjo anaiptol  ne vien kalbos reikalai. Antai švietimo ministrui jis rašo, kad būtina sukurti sistemą, pagal kurią turėtų atsiskaityti su valstybės stipendijomis išvykę studijuoti į užsienį, kad pinigai nebūtų išmesti į balą. O jo rūpestis mokykla?! Ir vadovėlių rengimas, ir mokytojų kursų organizavimas (jie vėliau išaugs į pedagogines mokyklas), ir daugybė straipsnių kalbos švietimo klausimais… Kai žinai, kad tuo metu jis buvo labai pasiligojęs, turėjo svarbių kalbos norminimo užmojų, gali tik stebėtis, kaip rasdavo laiko ir tokiems dalykams.

     Kas liko nepadaryta, galbūt ne viskas tilpo į knygą?

     Būtų buvę gražu į knygą įdėti ir atsisveikinimo su J. Jablonskiu kalbas. Katedroje paties Maironio sakyto pamokslo teksto neradome, bet yra išlikusios kitos kalbos. Laidotuvių procesija stabtelėjo prie Karo muziejaus, ten sakė kalbą generolas Nagevičius. Jau prie kapo duobės kalbėjo prezidentas Antanas Smetona, Vincas Krėvė-Mickevičius, Vincas Čepinskis, Marijampolės mokyklos direktorius, jaunystės dienų draugas profesorius Petras Leonas. Atsisveikinimo kalbose atsispindi to meto žmonių požiūris į J. Jablonskio asmenybę. Bet kadangi knygos apimtis – kone 500 puslapių, šios kalbos netilpo. Ir šiaip daug ką teko kupiūruoti, kad tilptume į mums skirtą spaudos lankų skaičių.

    Deja, nepavyko rasti pakankamai ikonografinės medžiagos. Norėjome rasti nuotraukų, kurios atsiminimų autorius atspindėtų tuo laikotarpiu, kai jie kalba apie J. Jablonskį. Bet tarpukario Lietuvoje darytų nuotraukų išlikę nedaug. Tarkim, radom tik porą buvusio švietimo viceministro Kazimiero Jokanto nuotraukų, ir abi prastokos. Beje, jis – buvęs J. Jablonskio mokinys ir geras draugas, net tarėsi su juo, kai ruošėsi vesti. Nėra visos Jablonskių šeimos nuotraukos. Yra viena nuotrauka, Šiauliuose daryta Broniaus Laucevičiaus (Vargšo), bet joje Jablonskiai nusifotografavo ne su visais vaikais. Šią nuotrauką praėjusį gruodį atrado Šiaulių „Aušros“ muziejus. Ji net nebuvo aprašyta, niekas iki tol nežinojo, kad ji apskritai egzistuoja. Dėkui „Aušros“ muziejui, leidusiam mums ją naudoti.

     Kaip manote, kas bus knygos skaitytojai?

     Įsivaizduoju, kad knyga bus įdomi vyresnio amžiaus žmonėms, ypač tiems, kurie mokėsi iš J. Jablonskio parengto lietuvių kalbos vadovėlio. Tikiuosi, kad ją paskaitys, pavartinės studentai, mokytojai lituanistai. Beje, mokytojai ras gražių tekstų, kuriuos galės panaudoti pamokose ir savarankiškam mokinių darbui, ir diktantams, ir, viliuosi, bent kelių temų fakultatyvams, pvz.: „Jablonskis – bendrinės kalbos kūrėjas“, „Jablonskio asmenybės bruožai“, „Jablonskis – pedagogas“ ir pan.

  • ATGAL
    Protestų kultūra: tarp verslo, vienybės ir idealo
    PIRMYN
    Sekminės Vepriuose
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.