Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą jau turime | Apžvalga

Įžvalgos

  • Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą jau turime

  • Temos: Energetika
    Data: 2011-07-18
    Autorius: Aleksandras GRAŽELIS

    Kęstučio D. Rimkevičiaus nuotr.

    Šių metų gegužės 24 dieną „Valstybės žiniose“ išspausdintas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas pradėjo galioti, atnešdamas pasikeitimų Lietuvos energetikoje. Žiniasklaidoje iki šiol dar vadinama „brangiu žaliu žaislu“ atsinaujinančių išteklių energetika (AIE) įsiveržė tarp kitų energijos rūšių , tapo pripažinta energetikos sritimi, pateikiančia vartotojui iš atsinaujinančių šaltinių gaminamą elektrą, šilumą, degalus, dujas.

    AIE įstatymo ištakos

    1998-aisiais per Rusijos krizę nukritus augalininkystės produkcijos kainoms, Seimo narys Jonas Šimėnas su grupe bendraminčių parengė, o Seimas 2000 metų liepos mėnesį priėmė Biokuro įstatymą (nuo 2004 m. vasario 21 d. – Biokuro, biodegalų ir bioalyvų įstatymas), sudariusį galimybę Lietuvos ūkininkams auginti biodegalams rapsus, kvietrugius ir kitas žemės ūkio kultūras. Lietuvos įstatymas buvo priimtas gerokai anksčiau nei analogiška Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/30/EB dėl skatinimo naudoti biokurą ir kitą atsinaujinantį kurą transporte. Mūsų valstybės įstojimas į Europos Sąjungą 2004 metais galėjo ir privalėjo būti stimulu toliau plėtoti atsinaujinančių išteklių energetikos juridinę bazę, tuo labiau kad 2003–2004 metais Lietuvoje buvo pastatytos pirmosios didelio galingumo vėjo jėgainės, biomasės katilinės. Europos Sąjungos valstybės narės tuo metu dalyvavo vadinamajame „pirmajame atsinaujinančių išteklių energetikos proveržyje“ – jos vykdė įsipareigojimus, tada dar neprivalomus, pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje. Tačiau tuometė socialdemokratų vyriausybė neskyrė tinkamo dėmesio AIE plėtrai, nes buvo pernelyg įsitikinusi , kad Rusijos dujų kainos nekis. Atsinaujinančių išteklių energetika Lietuvoje vystėsi gana chaotiškai – reglamentavimas į teisės aktus buvo įrašomas AIE verslo entuziastų spaudimu, o ne valstybės valdymo institucijų iniciatyva. Lietuvai reikėjo sulaukti, kol į Seimą 2008 metais buvo išrinktas Jonas Šimėnas, kol jis tapo Aplinkos komiteto pirmininku, kol į šio komiteto uždavinius buvo įrašyta pareiga rūpintis AIE skatinimu, kol Seimo valdybos sprendimu buvo sudaryta AIE plėtrai pritariančių specialistų darbo grupė, greičiau nei per metus sukūrusi įstatymą ir 2010 vasario mėnesį jį įregistravusi Seimo posėdžių sekretoriate. Seime įstatymo kelias nebuvo lengvas – priėmimo stadiją pasiekė penktasis jo variantas po metus trukusių daugkartinių svarstymų. Ar priimtas įstatymas yra geras, tai yra, ar jis atitiks visų jo poveikį patiriančių asmenų ir institucijų lūkesčius, parodys laikas.

    Priimtąjį įstatymą rengė savanoriškos veiklos pagrindais dirbę visų atsinaujinančių išteklių energetikos sričių specialistai ir Seimo nariai, ne vieną šimtą pasiūlymų jį tobulinti pateikė teisininkai, gamtosaugininkai, Seimo nariai ir Vyriausybė. Visų nuomonė buvo apsvarstyta, geriausi Lietuvos sąlygoms tinkami sprendimai buvo įrašyti į įstatymą. Įstatymo leidimą lydėjo galingas jam nepritariančių subjektų pasipriešinimas, pasireiškęs demagogiškais išpuoliais Seimo posėdžių salėje ir žiniasklaidoje. Dabar galima su humoru prisiminti išpūstą „141 MW“ skandalą, kai iš degtuko buvo priskaldytas vežimas malkų (biomasės, taip sakant), kuriame sugebėjo dalyvauti net ir „protingas, garbingas ir drąsus“ leidinys, ne vien tik bulvarinė žiniasklaida. Apmaudi ir akivaizdi techninė klaida, įstatymo projekto tekste apie hidroenergetikos plėtrą atsitiktinai vietoj žodžių „iki 141 MW“ įrašius žodžius „ne mažiau kaip 141 MW“, buvo pateikta kaip įstatymo klastojimas, kaip Jono Šimėno asmeninio suinteresuotumo dalykas. Juokingiausia tai, kad nereikalingą triukšmą sukėlę asmenys nesugebėjo logiškai pamąstyti. Visų pirma, kad sukurti didesnę nei 141 MW hidroelektrinių galią įmanoma tik užtvenkiant Nemuną ar Nerį, todėl reikėtų būti absoliučiu neišmanėliu, kad tokį skaičių bandytumei įrašyti į įstatymą, kurį tikrins keli šimtai specialistų. Antra, tai nebuvo įstatymo projekto variantas, skirtas priimti, klaida atsirado svarstant įstatymą, todėl net įtariausias ir budriausias įstatymo sergėtojas galėjo suprasti klaidos kilmę ir ją ištaisyti tame pačiame Seimo posėdyje. Bet taip elgtis Seime neįdomu, daug įdomiau buvo Joną Šimėną už tokią klaidą svarstyti Seimo etikos ir procedūrų komisijoje.

    Antrasis AIE proveržis – direktyva 2009/28/EB

    Rengti ir priimti Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą reikėjo skubėti, nes Europos Sąjunga rengėsi antrajam atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros proveržiui. Minėtoji Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB pasiekė tik dalį planuotų tikslų, nes jos reikalavimų valstybės narės neprivalėjo vykdyti. Ji nepaskatino AIE vystymosi, kokio buvo tikėtasi, ypač Rytų ir Centrinės Europos šalyse, kurios labiau stengėsi ekonomiškai prisivyti Vakarų Europos valstybes, nei keisti energijos gamybos struktūrą, o AIE vystymas jose buvo blokuojamas finansinių ir biurokratinių barjerų. Tapo aišku, kad ES būtina imtis naujų ir ryžtingų priemonių. Europos Komisija 2007 metais pasiūlė teisiškai privalomą tikslą –Europos Sąjungos mastu pasiekti, kad 2020 metais 20 % energijos būtų vartojama iš atsinaujinančių šaltinių. Po dvejus metus trukusių Europos Parlamento, Europos Tarybos ir Europos Komisijos derybų 2009 metų balandžio mėnesį buvo priimta direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją. Valstybių narių įsipareigojimai 2020 metais pasiekti AIE dalies planinį rodiklį bendrajame galutiniame energijos suvartojime labai skirtingi. Pavyzdžiui, Švedija planuoja pasiekti 49 %, Latvija – 40 %, Suomija – 38 %, o Belgija, Čekija, Vengrija, Kipras – tik 13 % (Lietuva – 23 %). Europos Komisija atsižvelgė į kiekvienos valstybės narės galimybes ir jau pasiektą atsinaujinančių išteklių energijos vartojimo lygį. Galimybė pasirinkti nesuteikta tik transporto sektoriuje – biodegalų bei elektromobilių (varomų elektra, pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių) naudojimas transporte turi pasiekti visose valstybėse narėse tą patį lygį – 10 %.

    Šiai direktyvai vykdyti svarbi data buvo 2010 birželio mėnesio 30 diena, nes iki tos dienos valstybės narės privalėjo pateikti Europos Komisijai nacionalinius atsinaujinančių išteklių energijos veiksmų planus (NAIEVP). Lietuva suspėjo tai atlikti laiku, nors AIE įstatymo apsvarstyti ir priimti iki tos dienos nesuspėta, tačiau Lietuvos NAIEVP ir įstatymo projektas buvo suderinti tarpusavyje.

    Martynos Žilionytės nuotr.

    2020 metų tikslų įgyvendinimo priemonės

    Pagrindinis AIE įstatymo uždavinys siejamas su Lietuvos Respublikos įsipareigojimais vykdyti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB. Įstatymu siekiama užtikrinti, kad atsinaujinančių išteklių energijos dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, 2020 metais sudarytų ne mažiau kaip 23 % ir ši dalis toliau būtų didinama, tam panaudojant naujausias ir veiksmingiausias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo technologijas ir skatinant energijos vartojimo efektyvumą. Įstatymo pobūdį ir pagrindines nuostatas apibrėžti palengvino tai, kad direktyva, kaip minėjome, dvejus metus buvo svarstoma ES institucijose. Lietuvos AIE specialistai naujiems uždaviniams rengėsi iš anksto, įvertino valstybės galimybes numatytiems rezultatams pasiekti ir nustatė ilgą – net vienuolikos  metų – laikotarpį.

    Neseniai, kovo mėnesį, išgirdome prieš metus pateikto Lietuvos NAIEVP, taigi netiesiogiai ir AIE įstatymo, vertinimus, kuriuos koordinuojant Europos atsinaujinančios energetikos tarybai (EREC) atliko Fraunhoferio sistemų ir inovacijų tyrimo institutas (Vokietija) ir Vienos technologijos universiteto energijos ekonomikos grupė. Vertinti visų 27 ES valstybių narių NAIEVP. Gerai arba patenkinamai įvertintos tik Austrijos, Vokietijos, Danijos ir Ispanijos planų priemonės. Vertintojai nebuvo patenkinti Lietuvos plane pateiktomis administracinėmis procedūromis, priemonių planavimu, elektros tinklų infrastruktūros būkle ir jų valdymu. Labai tikėtina, tokį vertinimą jie pateikė tik todėl, kad Lietuvos NAIEVP rėmėsi, jų požiūriu, nepakankamai rimtais dokumentais – Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijos įgyvendinimo 2010–2015 metų priemonių planu ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektu. Vertintojai, suprantama, tuo metu dar negalėjo susipažinti su vėliau priimtu įstatymu, kuriame reglamentuota Vyriausybės tvirtinama Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programa, nustatanti valstybės energetikos politikos kryptis atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje dešimčiai metų. Šios programos nuostatos įgyvendinamos vykdant Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros veiklos planą bei Savivaldybių atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų planus. Programos ir planų vykdymą koordinuoja ir jų įgyvendinimo stebėseną atlieka Vyriausybės įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Seimui kiekvienais metais teikiama Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programos ir veiklos plano įgyvendinimo ataskaita.

    Ar pakankamas paramos dydis

    AIE įstatymo straipsniai, dėl kurių daugiausiai buvo ginčijamasi, skirti  atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo būdams ir tvarkai nustatyti. Verslininkai, siekę įstatymu nustatomos didesnės paramos, buvo kaltinami lengvai uždirbamų pinigų troškimu, atsikirsdami šie aiškino, kad esant tokiai numatytai paramai neverta pradėti AIE verslo. Dujų importo šalininkai gąsdino vartotojus išaugsiančiu elektros tarifu. Po ilgų svarstymų Seime pasirinktas ir vartotojams, ir gamintojams priimtiniausias skatinimo būdas – fiksuotas tarifas už elektros energiją, pagamintą elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, o už didesnės galios elektrinių pagamintą elektrą mokant kainų skirtumo tarp fiksuoto tarifo irvidutinės elektros kainos rinkoje priemoką. Fiksuoto tarifo principą taiko dauguma ES valstybių, tokio skatinimo pradininkė nuo 2000 metų yra Vokietija. Visose elektrinėse elektros gamybos skatinimo trukmė 12 metų, tačiau didesnės galios elektrinių savininkams teisę į skatinimą būtina laimėti aukcione, kurios laimėtoju pripažįstamas dalyvis, nurodęs mažiausią pageidaujamą fiksuotą tarifą, nuo kurio jis sutiktų gauti priemoką.

    Tokio skatinimo būdo pasirinkimą galima vertinti teigiamai dėl šių priežasčių – AIE technologijos sparčiai tobulėja, elektros gamybos įrengimai sparčiai pinga, iškastinių šaltinių kilmės energija brangsta, todėl tikėtina, kad po kelerių metų elektra, pagaminta vėjo jėgainėse, taps konkurencinga (Saulės šviesos energijos konkurencingumo tikimasi apie 2020 metus). Fiksuoto tarifo dydžio perskaičiavimas kiekvienais metais leidžia tikėtis, kad bus išlaikytas atsinaujinančių energijos išteklių plėtros įgyvendinimo mažiausiomis sąnaudomis principas ir taip išvengiama pernelyg didelės kapitalo grąžos. Jei nustatytas skatinimo dydis AIE verslininkams nebūtų priimtinas, įstatyme numatyta galimybė peržiūrėti fiksuoto tarifo didžiausius galimus dydžius, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams.

    Įstatyme atsižvelgta į Europos Komisijos atliktus paramų būdų apibendrinimus ir kitų valstybių klaidas skatinant AIE plėtrą. Taikant bet kurią skatinimo priemonę labai svarbu, kad paramos teikimo tvarka būtų iš anksto žinoma ir skaidri. Verslininkams nepriimtina, kai valstybė keičia skatinimo tvarką rėmimo laikotarpiu, kai pastebimos plėtros planavimo klaidos dėl pernelyg didelių AIE kvotų ar per mažų paramos galimybių. Ispanijoje kilo pasipiktinimas vyriausybei paskelbus ketinimus per trejus metus 30 % sumažinti paramą jau veikiančioms saulės šviesos jėgainėms, o už panašų Čekijos valdžios sprendimą užsienio ir vietiniai investuotojai ketina paduoti valstybę į teismą ir laimėti didžiules kompensacijas.

    AIE plėtros skatinimo įtaka vartotojams

    Elektros gamyba iš atsinaujinančių išteklių skatinama iš lėšų, skirtų viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančioms paslaugoms (VIAP) apmokėti. Lėšos kaupiasi vartotojams mokant už suvartotą elektros energiją, nes į kiekvienais metais nustatomo elektros tarifo dydį įskaičiuojamas būsimas VIAP lėšų poreikis. VIAP lėšoms 2011 metais surinkti elektros tarifas padidintas 6,01 ct/kWh. Atsinaujinančių šaltinių elektra, įskaitant jos balansavimą, skatinama tik 0,9 ct/kWh nuo vartotojų tarifo, o likusioji dalis nuo tų 6 centų skiriama elektros energetikos galiai rezervuoti, elektros jungčių į Švediją ir Lenkiją statybai, kogeneracijai paremti.

    Suprantama, didėjant elektros gamybos iš atsinaujinančių išteklių apimčiai, jos skatinimui elektros tarifą reikės didinti. Ar tai bus vartotojui sunkiai pakeliamas išlaidų padidėjimas? Lietuvos energetikos konsultantų asociacija (dr.V. Lukoševičius, D.Jasas) 2010 metais atliko skaičiavimus, kurie parodė, kad 2020 metais, kai elektra iš atsinaujinančių išteklių bus gaminama 500 MW bendros galios vėjo jėgainėse, 224 MW galios biomasės elektrinėse bei 10 MW galios saulės šviesos jėgainėse, elektros tarifas vartotojams padidėtų 3,8 ct/kWh. Tai nėra daug, kasmetinis tolygus prieaugis per 10 metų būtų tik 0,38 ct/kWh. Per praėjusius kelerius metus energetinių išteklių rinkoje įvyko daug neprognozuotų pokyčių, tad gali atsitikti ir taip, kad atsinaujinančių išteklių energetika taps konkurencinga anksčiau, nei to tikimasi. Suprantama, tokiu atveju finansinė parama AIE galėtų būti laipsniškai nutraukiama.

    Dvylika metų, per kuriuos numatoma remti įstatymo reikalavimus atitinkančius gamintojus, prabėgs greitai, o elektra bus gaminama ir toliau. Investicijoms atsipirkus, jie galės rinkai teikti pigesnę elektros energiją ir kartu tam tikru mastu atsilyginti visuomenei už suteiktą paramą.

  • ATGAL
    Sekminės Vepriuose
    PIRMYN
    Atominės energijos link
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.