Atsipalaiduok arba kaip išlikti Afrikoje | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Atsipalaiduok arba kaip išlikti Afrikoje

  • Data: 2012-08-01
    Autorius: Akvilė STUNŽĖNAITĖ-Aqua

    Gavusi ilgai lauktą elektroninį laišką, nudžiungu. Jau kvepia kelionių vėjais ir laukia naujas darbas. Susirandu žemėlapyje Ganą, nėra lengva, nes net neįsivaizduoju, kur ji yra. Randu šią šalį prie vandenyno, Vakarų Afrikoje, šalia Togo ir Dramblio Kaulo Kranto. Įdomumo dėlei paieškau informacijos internete, pasiskiepiju, nusiperku vaistų nuo maliarijos visiems metams ir išskrendu.

    Elektra

    Lėktuvas nusileidžia 22 valandą 10 minučių Ganos laiku. Į veidą tiesiog trenkia drėgnas karštis ir labai keistas vaisių, prakaito, keptos mėsos ir ožkų kvapas. Išlipu iš lėktuvo ir nustembu – miestas pilnas švieselių. „Oho, jie turi elektrą, negyvensiu kaip džiunglėse po palme“, – pagalvoju ir prasideda trejus metus trukęs nuotykis Afrikoje. Per anksti apsidžiaugiau šviesa, nes elektra būna ne visada ir kiekvienas su jos dingimu kovoja skirtingai. Ganos sostinė Akra. Čia gyvenimas nuolat verda, tiesa, daugiau dieną, bet ir naktį, tik jis dažnai sutrinka, dingus elektrai. Vietinių parduotuvėlių prekeiviai turi šviestuvus su baterijomis, labiau prakutę (pavyzdžiui, vaistinės savininkai) turi minigeneratorius, kurie kelias valandas gali tiekti elektrą. Prabangių namų gyventojai turi didelius generatorius, o aš pasitenkindavau romantiška žvakių šviesa karštame kaip pirtis kambaryje.

    Elektra dingdavo kartais kelioms minutėms, o kartais kelioms valandoms per dieną. Labiausiai nuo to kenčia ne žmonės, nes jie jau įpratę, bet technika. Ne vienas kompiuteris ar televizorius tiesiog perdegė ir nieko čia nepadarysi, tiesa, sakoma, kad Nigerijoje dar blogiau. Tuo pasiguodę vietiniai gyventojai gyvena toliau, juk kitur dar blogiau, yra kas niekada neturi elektros.

    Mūsų įmonės vadovas – labai taupus žmogus, nusprendė užsidirbti pirmąjį milijoną ir tik po to pirkti generatorių. Dirbi biure ir staiga užgęsta kompiuterio ekranas, ir pasidaro tvanku, nes nebeveikia oro kondicionieriai, telefono linijos sutrinka, darbas vis tiek paralyžiuojamas. Jeigu ir esi netikintis, vis tiek imi melstis, kad elektra greitai atsirastų, nes pagal įmonės vidaus taisykles darbuotojas privalo likti pastate ir sėdėti savo darbo vietoje. Buvimas lauke po palme – tai tinginystė ir nedarbas, o juk tau mokama už tai, kad dirbtum, be to, klientai gali užsukti ir pamatyti dykaduonį. Sėdžiu darbe, o temperatūra pastate kyla žaibišku greičiu, vos per kelias minutes prakaitas ima varvėti ne tik kakta, bet ir nugara. Daugelis darbuotojų ima keikti vadovą, kad toks kvailas ir šykštus, eikvoja darbo laiką ir gadina techniką, juk generatorius kainuotų mažiau negu patiriami nuostoliai. Per kelias savaites išmokstu pergudrauti elektrą, pasiimu knygą ir vykstu susitikti su klientais arba einu ankstyvų ar vėlyvų pietų.

    Teko lankytis kaimelyje, kur yra 86 namai ir jokios elektros. Jausmas nuostabus, nes sutemus matai milijonus žvaigždžių, jokios muzikos, televizoriaus ar triukšmo, tik tu, tyli tamsa ir džiunglės.

    Vėluoji. Arba ką daryti, kai lyja?

    „Neatėjau į darbą, nes lijo…“ Jeigu darbdavys Lietuvoje išgirstų tokį pasiteisinimą, turbūt iškart atsisveikintum su darbo vieta. Ganoje vėluoti normalu, o pasiteisinimų galima išgirsti visokių. Lietaus sezoną kaltas lietus, sausros sezoną – automobilių spūstys ar futbolo rungtynės. Dažnai darbuotojai vėluoja, nes visą naktį meldėsi bažnyčioje, o ryte pramiegojo.

    Lietuvoje visi laukiame šilto pavasarinio lietaus, kuris nuplauna medžius ir gatvių dulkes, tuomet jaučiamės švaresni ir atgiję. Afrikoje lietus labai svarbus, juk po sausros sezono reikia atgaivinti žemę. Rodos, per kelias akimirkas sužaliuoja išdegusi žolė ir medžiai ima žydėti. Žmonės šoka gatvėse lyjant pirmajam sezono lietui ir groja būgnais. Tai smagi šventė, tačiau lietus pridaro daug žalos. Kai lyja, tai lyja labai smarkiai. Lietus užtvindo gatves, nuneša medinius statinius su žmonėmis, paskandina automobilius, kai kuriems gyventojams tenka lipti ant savo namo stogo. Lietui lyjant, geriau neiti į gatvę, nes nematai, kur eini: gali įkristi į kokią vandens apsemtą duobę, gali ant galvos nukristi ir koks medis ar milžiniškas palmės lapas.

    Namie po lietaus bėgame į gatvę ir mėgaujamės gaiva. Ganoje į gatvę geriau neiti, nes ten pilna šiukšlių ir dumblo, todėl nenuostabu, kad lietus sutrikdo visą gyvenimą, kai lyja – nekišk nosies į lauką.

    Dar viena vėlavimo priežastis – automobilių spūstys. Akroje gyvena daugiau nei 5 milijonai gyventojų. Neoficialiais duomenimis,  jų yra daugiau kaip 7 milijonai. Yra tam tikros, europiečiui nesuprantamos kelių eismo taisyklės. Visi užlindinėja, tačiau niekas nepyksta. Signalizuojanti mašina gali reikšti labai daug – „traukis iš kelio“, „atsargiai“, „dėmesio“, „labas“, „tu man patinki“, „pažiūrėkit į mane“, „gal pavežti“, „praleisk“, „ačiū“, „ko nori“, „padėkit“. Turbūt yra dar daugiau reikšmių, tik jų neišsiaiškinau. Posūkių signalai neegzistuoja, nes dauguma automobilių jų tiesiog neturi, todėl naudojamasi rankomis – yra keli skirtingų rūšių rankų mostai, reiškiantys „praleisk“, „ačiū“ arba „ko tu nori“. Teoriškai egzistuoja kelio ženklai, bet praktiškai nelabai jų paisoma. Norint galima iš dviejų juostų pasidaryti šešias ir „pypsinti“ nepatenkintam, stebintis, kodėl dabar niekas nejuda. Patekus į tokią spūstį, tikrai lengva pavėluoti į darbą, o jeigu dar teko į viešąjį transportą (vadinamą „tro tro“) brautis pro langą, kad nereikėtų kovoti dėl galimybės įlipti pro duris, gali ir labai pavėluoti.

    Bjauriausia tai, kad senučiukai sunkvežimiai sulūžta ir sustoja per dvi juostas ten, kur didžiausias eismas. Kartais tenka pavėluoti į darbą net dvi valandas, bet niekas nepyksta, juk turi pasiteisinimą – čia Gana.

    Kaip tave rasti?

    Ganoje nėra gatvių pavadinimų, o jeigu ir yra, niekas apie juos nežino, taigi norėdamas surasti klientą arba aplankyti draugą,  gali išgirsti tokius paaiškinimus: „Ar žinai, kur centrinis bankas? Prie banko suk į kairę, ten bus mėlynas pastatas su rudais vartais, už jo suk į dešinę, šalia bananų pardavėjos pamatysi juodus vartus ir baltą namą. Aš ten gyvenu.“ O ką daryti, jeigu nežinai, kur tas centrinis bankas, arba tą dieną nedirba bananų pardavėja, o gal atsinešė pardavinėti ne bananus, o apelsinus? Turbūt nerasi nei kliento, nei draugo. Po metų, jeigu turi gerą atmintį ir puikiai orientuojiesi aplinkoje, gal rasi objektą, kurio ieškai, nors man visos gatvės ir visi namai, ir visos bananų pardavėjos atrodė vienodai. Teko pasiklysti kitapus gatvės savo namų, nes namai aplink vienodi – sėkmės ieškant, kuris tavo.

    Taksi vairuotojai – irgi ne pagalba, daugelis jų atvykę iš mažų kaimelių, todėl kelią rodyti turi pats, o ir žemėlapis nelabai padės, juk nėra gatvių pavadinimų.

    Viešasis transportas veikia puikiai, jeigu žinai, kaip atpažinti autobuso stotelę, ir supranti, ką rėkia vairuotojo padėjėjas, todėl geriausia važiuoti iš vienos stoties į kitą, nes gali atsidurti visai ne ten, kur planavai, ir sunkiai paaiškinsi draugui, kaip tave rasti.

    Darbo susitikimai

    Nieko tokio, jeigu susitikimas vėluoja dvi valandas. Visai nesvarbu, ar jis oficialus, ar asmeninis, šioje kultūroje niekur neskubama, juk karšta, todėl nieko blogo vėluoti. Dažnai susitikimo pradžioje ir pabaigoje sukalbama malda ir prašoma Dievo pagalbos susitikime arba dėkojama už jau įvykusį susirinkimą.

    Planuoti neįmanoma dėl lėto interneto, spūsčių, neveikiančių telefono linijų arba darbuotojų neefektyvumo. Kritikuoti ir sakyti ne – tarsi tabu, todėl tau daug pažadama, bet mažai padaroma. Ne todėl, kad niekas nenori, bet gal nežino, kaip, nedrįsta paklausti ar prieštarauti. Jaunesni kolegos vengia žiūrėti tau į akis, nes tai nepadoru ir rodo įžūlumą, o aš dažnai manydavau, kad tai melavimo ir išsisukinėjimo ženklas. Akys nuleistos žemyn – tai pagarbos ženklas.

    Geriausia į susitikimus važiuoti nesusitarus – didesnė galimybė, kad pamatysi žmogų, kurio ieškai, ir nesusinervinsi, kad jis vėlavo ar atšaukė susitikimą, juk nebuvo tartasi iš anksto. Kaip sakoma: „Nieko nesitikėk ir neteks nusivilti“. Labai sunku susitarti iš anksto ir būti tikram, kad susitarimas vyks taip, kaip planuota. Neplanuojant daug lengviau gyventi. Eini su minia, plauki su srove ir išmoksti atsipalaiduoti, neplanuoti, nestresuoti, nes vis tiek nebus greičiau. Jokių grafikų, datų, laikų, pavadinimų, atsirado jausmas, kad visas laikas priklauso tau. Atsipalaiduok, kitaip neišliksi Afrikoje.

    Straipsnyje naudojamos Akvilės Stunžėnaitės-AQUA nuotraukos.

  • ATGAL
    „BEEpart“ įkūrėjas A. Ciplijauskas: Kiekviena diena yra eksperimentas
    PIRMYN
    560 kilometrų iki Santiago
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.