Redakcijos žvilgsnis

  • Audronius Ažubalis: Čia kuriasi naujojo Lietuvio gerąja prasme branduolys

  • Data: 2016-12-22
    Autorius: Goda Karazijaitė

    Naujai išrinktame Lietuvos Respublikos Seime naujosios kadencijos nariai būrėsi ne tik į frakcijas pagal savo politines pažiūras ar priklausymą vienai ar kitai partijai, bet ir į įvairias grupes, vienijančias Seimo narius, nepriklausomai nuo to, kokios politinės partijos atstovai jie bebūtų. Viena iš tokių grupių – naujai susikūrusi Lietuvos šaulių sąjungos draugų grupė Seime. Jos organizatorius, steigėjas ir išrinktas pirmininkas yra Audronius Ažubalis – Tėvynės labui prisiekęs aktyvus šaulys, taip pat Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Specialiai „Ap­žvalgai“ kalbiname Aud­ronių AŽUBALĮ apie šios Seimo narių grupės tikslus, pilietiškos visuomenės kūrimą Lietuvoje ir iššūkius jai, Lietuvos šaulių sąjungos vaidmenį bei tai, ką reiškia būti šauliu, arba, kaip sakė vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjų V. Putvinskis-Pūtvis, tautos kariu.

    Kokie yra pagrindiniai, svarbiausi Lietuvos šaulių sąjungos draugų grupės Seime tikslai, uždaviniai?

    Visų pirma, tikslas yra padėti iš teisinės pusės stiprėti Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS). Neformali grupė, galima sakyti, susiformavo dar praėjusiame Seime, kada vyko debatai dėl teisės šauliams įsigyti ir laikyti savo ilguosius ginklus, t. y. pusiau automatinius ginklus, namuose. Tuo metu, diskusijų, debatų metu atsirado tam tikra neformali palaikytojų, kurie buvo nebūtinai šauliai,  grupė ir tas pataisas pavyko priimti.

    Jau šioje kadencijoje iš Lietuvos šaulių sąjungos vadovybės atėjo iniciatyva, kad reikia pagalvoti apie tokią grupę. Kadangi nuolat stengiuosi būti ne „popierinis“ šaulys, bet aktyvus šaulys visomis prasmėmis, pradėjau organizuoti šią grupę ir joje šiuo metu yra 10 žmonių. Pirmiausia, mes rinkome tuos, kurie dabar yra prisiekę šauliai, bet ateityje, manau, kviesime jungtis visus Seimo narius, kurie prijaučia Lietuvos šaulių sąjungos veiklai. Kartu būsime kaip neformalūs lobistai. Laukia dar daug darbų, iššūkių.

    Pavyzdžiui: priskirtą tarnybinį ginklą šaulys turi teisę laikyti namuose ar ne? Kol kas ne, kol kas viskas laikoma ginklinėse. Tačiau iš savo ir kitų valstybių patirties žinome, kad priešui užėmus ginklų sandėlį, besipriešinantys liks tik žmonės, kupini gerų norų, bet be ginklų. Kitas pavyzdys: šauliai yra nepolitinė organizacija – savanoriška, paramilitarinė, kuriai svarbus patriotizmas, karinis rengimas – kiekvienam pagal gebėjimus. Bet paradoksas yra tas, kad Lietuvos šaulių sąjungos vadą teikia politikas – Krašto apsaugos ministras. Mano asmeniniu įsitikinimu ir nuomone (o šauliai yra įvairių politinių įsitikinimų), vis tik vado kandidatūrą turėtų teikti bent jau Kariuomenės vadas. Įstatyme yra kitaip. Taip pat pagal dabartinį įstatymą Lietuvos šaulių sąjungos vadą Krašto apsaugos ministras, t. y. politikas,  gali atšaukti, nešaukdamas LŠS suvažiavimo, ir panašiai. Tai yra diskusijų objektas, kaip toliau eis Lietuvos šaulių sąjunga. Politikų diskusijos, Seimo narių balsas turi būti girdimas.

    Viskas iš esmės dabar yra kaip prieškary. Tuomet buvo dvi koncepcijos: tėvai-kūrėjai, kaip Vladas Putvinskas, kūrė savanorišką, patriotinę, pilietinę ir savarankišką organizaciją, o kariškiai – valstybės vadovybė – galima sakyti, bandė juos padaryti nedaloma krašto apsaugos sistemos dalimi. Kas, aš manau, nėra sąžininga. Mes turime savanorius, jie yra krašto apsaugos sistemos dalis. Vienas iš tėvų-kūrėjų yra labai gražiai pasakęs: „šaulys – tai ginkluotas pilietis“. Dar 1928 m. generolas Povilas Plechavičius, steigiant Lietuvos šaulių sąjungą, apie šaulius rašė: „šauliai pavojaus atveju galės daug padėti mūsų krašto gynimo reikalu. Jie privalės atlikti svarbesnių tiltų, kelių, geležinkelio stočių, įvairių sandėlių apsaugą ir kitus specialius uždavinius.“ Tai yra užnugario apsauga, o reikalui esant, ir partizaninis karas. Dabartinėje organizacijoje yra įvairių tendencijų. Iš vienos pusės matau dalies norą šaulius padaryti vos ne kariuomenės dalimi, o iš kitos pusės – kitą nuomonę, kad mes turime būti ta sukarinta organizacija – piliečiai su ginklais. Karo atveju turėtume užtikrinti, sudaryti sąlygas kariuomenei koncentruotis į karą, nesirūpinti užnugariu.

    Ar turite susidėlioję grupės darbų planą, aptarę įstatymų projektus, kurių tobulinimo imsitės artimiausiu metu? Kokiu principu ruošiatės įgyvendinti konkrečias veiklas bei anksčiau minėtus tikslus šioje Seimo narių grupėje?

    Pirma, paminėjau kelis dalykus, idėjas, apie kuriuos reikės galvoti. Tačiau mes tikrai negalėsime būti darbo grupė, kuomet sugalvojame ir kaip įstatymų leidėjai veikiame. Aš manau, kad apie tai negali būti nė kalbos. Pirmiausia, mes turime pasiūlymus teikti kolegoms šauliams, turime diskutuoti su jais ir, jeigu gausime jų pritarimą, kaip, pavyzdžiui, buvo dėl teisės ginklus laikyti namuose – iniciatyvos, kuri kilo iš pačių šaulių, tada bandysime Seime atlikti įprastą teisėkūros darbą.

    Pirmasis susitikimas kol kas planuojamas tik po visų švenčių ir, aišku, visų pirma, su Lietuvos šaulių sąjungos vadu, su sąjungos vadovybe: išklausysime juos, pristatysime mūsų grupę. Tai būtų pirmas, galima sakyti, steigiamasis žingsnis, nes dabar tėra formaliai užfiksuota, kad tokia grupė Seime egzistuoja. Be to, visai neseniai vyko Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimas ir ten buvo patvirtinti Lietuvos šaulių sąjungos plėtros strategijos pagrindai, kuriems pasiūlymus dar gali siųsti kiekvienas šaulys. Taigi, reikės aptarti šią strategiją, kuri turėtų būti pristatyta Lietuvos šaulių sąjungos vado. Politikai, priklausantys šiai Lietuvos šaulių sąjungos draugų grupei Seime, yra suvažiavę iš įvairių Lietuvos šaulių sąjungos rinktinių, iš visos Lietuvos. Ne visi iš mūsų buvo išrinkti delegatais Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavime, bet kiekvienam bus įdomu sužinoti, kaip iš tikrųjų viskas yra.

    Ar galime sakyti, kad Lietuvos šaulių sąjungos draugų grupė Seime, siekdama prisidėti ir prie Lietuvos šaulių sąjungos plėtros strategijos įgyvendinimo, tuo pačiu prisidėtų ir prie šauliškos veiklos populiarinimo Lietuvoje?

    Į klausimą galima pažvelgti iš skirtingų pusių. Viena vertus, aš jau esu susitaręs su viena šaulių kuopa, kuri žadėjo mane pasikviesti, kad galėčiau skaityti paskaitas jaunuomenei. Šitokiu būdu man yra garbė garsinti šaulio vardą, atstovauti Lietuvos šaulių sąjungai. Iš kitos pusės, atvirai kalbant, aš nenoriu, kad tapti šauliu taptų madinga. Aš noriu, kad tapimas šauliu, šitas žingsnis būtų priimamas įsisąmoninus, kodėl tu eini ir ką tu darai. Kaip jau minėjau, „popierinių“ šaulių mes turime. Tačiau tai tam tikru požiūriu diskredituoja tas institucijas arba netgi tuos asmenis. O iš kitos pusės, kada tave mato pratybose arba saugant sieną kartu su mūsų pasieniečiais kur nors Baltarusijos-Lietuvos pasienio ruože, tai yra didelė motyvacija jauniems žmonėms, parodant, kad jie ne vieni. Štai kodėl aš manau, kad stoti į Lietuvos šaulių sąjungą turi būti labai apgalvotas sprendimas, žinant, kad ir laisvalaikio mažiau turėsi, kad ir su šeima teks mažiau laiko praleisti. Taigi, aš norėčiau skatinti sąmoningą narystę. Ir, ko gero, tai įmanoma per individualius pokalbius. Agitacijos arba sovietiniai metodai (būdavo tokie plakatai apie užsirašymą į savanorius) nėra reikalingi. Čia labai daug priklauso nuo kiekvieno iš mūsų individualaus požiūrio ir darbo. Aš, pavyzdžiui, dabar turiu du draugus-kandidatus, su kuriais labai rimtai kalbu, aiškinu, kur yra narystės Lietuvos šaulių sąjungoje pliusai, kur minusai. Minusus aš jau minėjau – tai yra, visų pirma, laikas ir finansinės išlaidos. Juk jeigu paskaičiuotume, kiek kainuoja būti šauliu, nėra taip paprasta. Reikia įsigyti normalią aprangą (o praktiškai du komplektus – vieną pratyboms, o kitą išeigai), gerus batus, pratyboms reikalingą airsoft (šratasvydžio, – aut. past.) įrangą. Dargi kiekvieno šaulio garbės reikalas yra įsigyti tikrą ginklą – pistoletą, o to norint reikia baigti tam tikrus kursus, kurie taip pat nemažai kainuoja. Kai sudedi, pasižiūri ir matai, kad žmogus gal ir norėtų, bet, sakyčiau, kai kuriems tai yra pakankamai brangus malonumas.

    Minėdamas vieną iš aktyvios šauliškos veiklos minusų, šiek tiek užsiminėte apie dideles laiko sąnaudas. Kaip Jums pavyksta suderinti ir atsakingą darbą Lietuvos Respublikos Seime, ir laiką su šeima, laisvalaikį, tuo pačiu neatsiliekant nuo šauliškų dalykų – pratybų, mokymų ir panašiai?

    Manau, kad Lietuvos šaulių sąjungos vadovybė per tiek metų pakankamai gerai suprato situaciją, kuomet turi reikalą su užimtais žmonėmis. Čia sueinantys žmonės juk nėra veltėdžiai, dauguma jų labai aktyvūs. Taigi, yra pakankamai lankstūs grafikai, pavyzdžiui Kolektyvinių įgūdžių šaulio kursuose buvo du laikai, dvi dienos, o jei nebaigi visų kursų, juos gali pratęsti kitą sezoną: aš pradėjau pavasarį, o dabar, žiemą, dar einu į užsiėmimus, kuriuose tada negalėjau sudalyvauti. Yra pakankamai lankstūs grafikai, prie kurių, turint noro, galima prisiderinti.

    Kalbant apie šeimą, manau, kad maniškiai yra patenkinti tuo, kad esu šaulys. Mano dukterys jau suaugusios, o žmonai turbūt maloniau matyti, kai vyras grįžta gerai prasimankštinęs ir pilnas teigiamų emocijų, negu kai guli prie televizoriaus arba prie kompiuterio. Fizinis krūvis iš tikrųjų yra labai teigiamas dalykas, kurį skatina Lietuvos šaulių sąjunga.

    Taip pat Bazinio šaulio kurso metu pastebėjau ne tik tai, kad esu vienas iš vyresnių šaulių, kas turbūt akivaizdu, bet pratybų metu visai negirdėjau keiksmažodžių. Kadangi tarnavau sovietų armijoje, tai mane maloniai nustebino. Supratau, kad tai jau nauja karta, nauji žmonės. Girdžiu, kad baruose ar parduotuvėse jaunimas keikiasi, bet tie, kurie čia susirinko, buvo visai kitokie žmonės. Dar įdomu buvo pastebėti, kada instruktoriai sakydavo, kad galima išeiti į kelią, kur smėlis, ir galima rūkyti, na, rūkymo pertrauka, praktiškai niekas neidavo. Tai visai nauja karta arba naujos kartos atstovai. Tai mane labai maloniai nuteikia, kad čia kuriasi naujojo lietuvio gerąja žodžio prasme branduolys.

    Kaip žinome, Lietuvos šaulių sąjunga siūlo ne tik karinį rengimą, įvairiausias pratybas, bet ir mokymus, paskaitas, švietimą. Tai apima labai platų spektrą veiklų. Kaip manote, kas dar be tos įvairiapusės šauliškos veiklos galėtų prisidėti mūsų valstybėje kuriant pilietišką, atsakingą visuomenę, plečiant ir stiprinant Jūsų minimą naująją lietuvių kartą? Galbūt čia dar ko išties trūksta mūsų valstybei?

    Trūksta istorijos politikos. Kai savo laiku dirbau Vyriausybėje, pirmąkart Lietuvos istorijoje Užsienio reikalų ministerijoje vienu iš strateginių uždavinių buvo įrašyta istorijos politika. Galbūt nelabai madinga remtis tuo, ką sako Kremliaus atstovai arba buvę Kremliaus atstovai, bet tai nereiškia, kad jie yra neprotingi. Glebas Pavlovskis, kuris buvo Vladimiro Putino patarėjas, yra pasakęs, kad vienintelė tikra bet kokios politikos forma yra istorijos politika; viskas prasideda nuo apačios; nėra gyvenime naujo puslapio. Ir ypatingai tai ryšku, kai kalbame apie valstybės santykius su kitomis valstybėmis ir santykius su savais piliečiais.

    Duosiu paprastą pavyzdį. Visai neseniai sukako 40 metų nuo Lietuvos Helsinkio grupės įsteigimo. Šioje organizacijoje veikė tikrai disidentai. Skirtingai nuo partizaninio karo periodo, tai buvo visai kitoks periodas, kada žmonės nebijojo pasirašyti. Jeigu partizanai veikė pogrindžio sąlygomis, tai čia jau visai kitas etapas – kada žmonės pasirašydavo. Štai buvo 40-metis ir jokio minėjimo, niekas nieko nedarė. Dar prieš 10 metų turėjau galimybę kartu su kolegomis Seime surengti minėjimą, sukvietėm Tomą Venclovą, disidentę Liudmilą Aleksejevą iš Maskvos ir Viktoras Petkus dar tada buvo gyvas. Atėjo daug tų, kurių dėka pogrindinė spauda ir pasipriešinimas vyko didesne ar mažesne forma. Ir štai dabar visuomenėje niekas neprisiminė. Man parašė seni pažįstami, išreikšdami liūdesį, kad nebuvo jokio minėjimo, sako, iš Ukrainos gavome pasveikinimą… Aš pagalvoju, kad iš tikrųjų kažkas su šitais dalykais pas mus yra blogai.

    O iš kitos pusės galiu paaiškinti, kodėl taip yra. Daug saugiau yra kalbėti apie partizanus, apie tolimą praeitį, apie Saulės mūšį, bet visai nesaugu kalbėti apie sąlyginai neseną praeitį, nes tada tavęs gali paklausti: „O ką tu darei tuomet?“ Tai yra atkurtos Lietuvos silpna vieta mūsų visuomenėje, kada žmonės, kurie buvo ar yra valdžioje, bijo tai prisiminti, jiems nepatogu tai prisiminti, nes ne visi jie kažkur buvo. Bet ne visi jie ir galėjo būti. Kitąkart gal geriau pagerbti tuos išlikusius didvyrius, negu išvis ignoruoti, sakant „ne, čia nieko nebuvo“.

    Aš manau, kad šauliai gali prisidėti būtent prie istorinių datų išsaugojimo, atminimo. Vienas dalykas yra, kai į mokyklas, pavyzdžiui, atvažiuoja šaulys, ir kitas dalykas – kai atvažiuoja koks, kad ir „fainas“ mokslininkas, na, bet tik lektorius. Manau, patys šauliai tai suvokia. Reikėtų Šaulio kalendorių sudaryti, kur būtų ne tik Lietuvos šaulių sąjungai svarbios datos, bet ir valstybei svarbios, ne tik tradicinės, bet ir mažiau populiarios, bet labai svarbios mūsų valstybei.

    Apibendrinant, kaip įvardintumėte, kas Jums iš esmės gyvenime yra buvimas šauliu? Ką Jums reiškia būti šauliu?

    Tikriausiai, pirmiausia tai yra egoistinis tikslas – tai padeda su savimi gyventi santarvėje. Pats supranti, jog tavo galimybės vienoje ar kitoje veikloje yra ribotos. Bet čia tarsi liudijimas, kad tu darai, ką gali. Be visų kitų skambių žodžių, tu jautiesi pilnavertis, nes tu tai darai.■

  • ATGAL
    Laikas sugrįžti
    PIRMYN
    Redaktoriaus žodis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.