Audronius Ažubalis: Savo skaitymą vadinu vyno ragavimu | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Audronius Ažubalis: Savo skaitymą vadinu vyno ragavimu

  • Data: 2014-11-10
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Audorius Ažubalis (Monikos Gedrimaitės nuotrauka)

    Po vasaros atostogų, saulėtą rugsėjo popietę susitikau su Seimo nariu bei Šešėlinės Vyriausybės užsienio reikalų ministru Audroniu AŽUBALIU. Politikas noriai sutiko pasidalinti savo mintimis apie perskaitytas knygas bei pasisiūlė parodyti vieną iš savo knygų lentynų, kurioje jis laiko jam svarbius veikalus. Žodžių Seimo narys neieškojo, vieną po kitos traukdamas įvairias knygas, dalinosi pamąstymais bei komentarais, kuo ši ar kita studija jam atrodė svarbi ar verta dėmesio. Mane patį labai nustebino politiko išsaugoti paauglystės sąsiuviniai, kur jis įrašydavo savo perskaitytas knygas bei pasižymėdavo trumpus komentarus. 1972–1984 m. su pertraukomis pildytuose užrašuose galima rasti visko, o perskaitytų knygų pavadinimų skaičius viršija 500. Tad siūlau Jūsų dėmesiui mūsų kiek chaotišką, bet labai atvirą pokalbį.

    Kokią literatūrą šiuo metu skaitote?

    Pastaruoju metu skaitau istorinę literatūrą. Savo skaitymą vadinu „vyno ragavimu“. Šiuo metu „ragauju“ diplomato, gero mano pažįstamo, Vytauto Žalio „Lietuvos diplomatijos istorija: 1925–1940 m.“ I bei II tomus. Tai meistriškai parašytos knygos. Jose atskleidžiamas diplomatinių tarnybų kūrimasis bei jų vaidmuo Lietuvos valstybingumo istorijoje. Tarp kitko, Lietuvos nacionaliniame muziejuje man teko garbė atidaryti specialią parodą, skirtą Lietuvos tarpukario diplomatijai. Šią nuolatinę parodą rengėme kartu su muziejaus direktore Birute Kulnyte. Tai buvo vienas iš istorijos politikos renginių, o ji buvo vienas iš mano veiklos prioritetų, dirbant ministru. Mūsų kaimynai istorijos politiką seniai vartoja kaip ginklą ir net prieš pačius mus. Pavyzdžiui, perrašant ar įteigiant tam tikrą istorinį naratyvą, tu įgyji didelį pranašumą, ne tik kurdamas tą pasakojimą savo tautoje, bet ir skleisdamas jį tarptautiniuose forumuose. Nesu istorikas, bet man įdomi šio regiono bei pasaulio istorija ir aš suprantu jos reikšmę mūsų ateičiai. Pavyzdžiui, F. Braudelio tritomis „Materialinė civilizacija, ekonomika ir kapitalizmas“ apie civilizacijos „kelius ir klystkelius“. Visi tokie dalykai padeda susigaudyti praeityje ir po truputį bandyti konstruoti ateitį.

    Ar domitės mūsų mokslininkų veikla? Galbūt jums yra įstrigusi viena ar kita studija?

    Man įdomūs nestandartiniai ir netikėti požiūriai į istoriją. Mūsų nusistovėjusioje istoriografijoje Targovicos konfederacijos dalyvius priimta laikyti išdavikais, nes jie, esą, su Rusijos pagalba darydavo visokius negerus dalykus Abiejų Tautų Respublikoje. Tačiau niekas labai nekalba apie Lietuvos generalinės konfederacijos pirminius tikslus ir vyskupo Juozapo Kosakovskio idėją „padaryti Lietuvą nepriklausoma atskira tauta“. Galima dalį Targovicos konfederatų (Simoną Kosakovskį, Igną Jokūbą Masalskį) vertinti ir kaip Lietuvos savarankiškumo stiprintojus. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl man Algimanto Bučio knyga „Barbarai vice versa klasikai“ iš tikrųjų yra įdomi ir verčianti permąstyti daug, atrodo, jau nusistovėjusių dalykų, netgi apie stačiatikybės vaidmenį Lietuvoje. Ir čia karaliaus Mindaugo sūnaus Vaišvilko gyvenimo istorija verta naujų viešų mūsų istorikų aptarimų.

    O kaip grožinė literatūra?

    Iš grožinės literatūros turiu tam tikras knygas, kurias nuolat perskaitinėju. Pavyzdžiui, M. Prousto seriją „Prarasto laiko beieškant“ esu perskaitęs ne kartą. Tegul atleidžia man lietuvių vertėjai, bet man jų vertimai – tik šiaip sau, todėl skaitau rusų kalba. Negaliu nepaminėti Ch. Dickenso „Pomirtinių Pikviko klubo užrašų“, kuri yra viena iš geriausių kada nors mano perskaitytų knygų. Taip pat nuolat atsiverčiu V. Šalamovo apsakymus, kur pateikiama visa tiesa apie lagerius, be jokių A. Solženycino pagražinimų. Anksčiau kartas nuo karto vis perskaitydavau K. Almeno „Šienapjūtę“. Gal 1990 m. dar Amerikoje buvau su juo susitikęs ir užsiminiau apie jo romaną, bet jis buvo labai nepatenkintas, nes tuo metu, matyt, kiti jo kūriniai ir darbai jam atrodė žymiai svarbesni už tai. O man jis simbolizuoja tai, ko Lietuva neturėjo – tai aukšto lygio A. Dumas prozos, kuri yra būtina, ugdant bei stiprinant ir tą patį tautos istorinį naratyvą.

    Ar esate perskaitęs tokių knygų, kurios jus privertė suabejoti, iškėlė naujų klausimų, apie kuriuos nebuvote susimąstęs?

    Nepaisant visų kalbų, man F. Dostojevskio „Idiotas“ tikriausiai yra ta knyga, kuri padarė didžiausią įspūdį. Tačiau jei paklaustumėte, kodėl, pats to paaiškinti negalėčiau. Aišku, patiko ir „Broliai Karamazovai“. Teko pamatyti ir daugiau kaip septynių valandų trukmės teatrinį šio kūrinio pastatymą Maskvoje. Apskritai, mano karta buvo pakankamai atskirta nuo vakarietiškos pasaulio kultūros. Mums buvo prieinami išimtinai tik žurnalai rusų kalba (pvz., „Inostrannaja literatura“), kuriuose tik kartais praslysdavo koks nors šiuolaikinis užsienio rašytojo tekstas. Kartais būdavo publikuojami tokie autoriai ir jų kūriniai kaip J. Fowleso „Juodmedžio bokštas“, W. Faulknerio „Sartoriai” bei kiti tekstai, kuriuos sovietai pateikdavo su papildomais komentarais, kaip juos „teisingai“ suprasti. Šiuos rašytojus graibsty­da­vome. Sovietmečiu taip pat man labai svarbi buvo M. Martinaičio, A. A. Jonyno, S. Ge­dos bei taip vadinamų Vilniaus gatvių poetų B. Lozuhino, R. Steponavičiaus, R. Buroko kūryba, kuri skambėdavo „Vaivos“, „Rotondos“ bei „Žuvėdros“ kavinėse. Tai buvo tam tikra priebėga, kurioje galėjai rasti visus tuos užkoduotus dalykus. Iš oficialių rašytojų man visai patiko A. Bieliausko „Kauno romanas“, kad ir kaip jį kritikuotų, tada jis mane privertė susimąstyti apie konformizmo kainą. Atsimenu, mano mama įsigijo seną Miguelio de Cervanteso „Don Kichoto“ leidimą su G. Dore iliustracijomis. Tai buvo fantastinės graviūros, kurios puikiai papildė tuos tekstus, ir net nežinau, kas man padarė didesnį įspūdį – pati istorija ar įsimintinos iliustracijos. Tik tada, kai man buvo gal jau aštuoniolika metų (!) aš perskaičiau K. Grahame’o knygą „Vėjas gluosniuose“. Tai knyga apie žvėrelius, kurie iš principo yra tam tikrų pažiūrų, žmonių tipažų ir jų santykių bei civilizacijų veidrodžiai. Šią knygą po to skaičiau dar ne kartą, o visai neseniai, atsiradus naujam šios knygos leidimui, nupirkau ir padovanojau savo žmonai bei vaikams. Kai leisdavau vasaras pas senelius, sėdėdavau ir skaitydavau Vinco Kudirkos satyras: „Lietuvos tilto prisiminimus“, „Viršininkus“. J. L. Borgeso apsakymai taip pat man labai patiko ir iki pat šiandien dar galiu juos atsiversti ir paskaityti. Tai, man atrodo, kur kas geriau už visus brangius amerikiečių fantastinius filmus, tokia literatūra tikrai „rauna stogą“. Vėliau man didelį įspūdį paliko S. T. Kondroto knyga „Žalčio žvilgsnis“. Nežinau, ar rašymo naujumu, ar visai kitokiu rašymo stiliumi, bet šis romanas man padarė tikrai nemažą įspūdį. Nors lietuvių autorių kūryba mane retai taip užkabina, bet šį kūrinį vėliau perskaičiau ir antrą kartą. Taip pat man labai patinka „japonų Tolstojaus“ Eidzi Josikavos istorinė proza. Ten paprastai rašoma labai „taupiai“, „hemingvėjiškai“. Šiandienos lietuvių literatūra dažnai skęsta daugiažodiškume. Man barokas literatūroje nepatinka.

    Ar yra koks nors knygos personažas, kuris Jums nepraranda aktualumo dar ir šiandien?

    Nors pastaruoju metu tai tapo labai populiaru, bet mane tikrai domina partizano J. Lukšos-Daumanto istorija, papasakota „Partizanuose“. Pirmą kartą ši knyga į mano rankas papuolė dar 1990 m. Sovietiniais laikais mes dažnai diskutuodavome, ypač su tais, kurie priklausė Helsinkio grupei arba buvo jos rėmėjai, ar verta stoti į karą su valstybe-okupante, nes vis tiek praloši. Atsakymas visada būdavo: ką, dabar visą gyvenimą taip ir gyventi? Todėl aš manau, kad Daumantas yra ta persona, kuri yra aktuali šiandien.

    Ar galėtumėte išskirti kokį nors Lietuvos istorinį asmenį, kuris jums atrodo itin svarbus šiandien?

    Neseniai buvau Kijeve ir kalbėjausi su ambasadoriumi Petru Vaitiekūnu apie tai, kad reikėtų atstatyti antkapį Konstantinui Ostrogiškiui (Kijevo Lavroje), kuris buvo Oršos mūšio didvyris. Karo metu antkapis buvo subombarduotas, bet yra išlikę jo nuotraukos. Tam reikėtų visai nedaug, o įprasmintume labai svarbią figūrą mūsų bendram LDK paveldui. Juolab kad šiemet minime 500-ąsias Oršos mūšio metines.

    Lengva būtų pasakyti – J. Basanavičius (artėja 1918 m. atkurtos valstybės šimtmetis, o paminklo Vilniuje jam dar nėra). Galima paminėti karo vadus, tarpukario valstybininkus, kuriems teko kurti valstybę tuščioje vietoje. Man atrodo, kad svarbus Lietuvos herojus yra žinomiausias žmogaus teisių kovotojas, didis disidentas Viktoras Petkus, kuris 25 m. sėdėjo sovietų kalėjimuose ir lageriuose. Jis buvo tas žmogus, kuris su Tomu Venclova bei dar keliais bičiuliais įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę. Manau, jis yra aukščiausios prabos žmogus, bet, kaip visada, savojo laiko didvyrius pamirštame. O galbūt kai kam nesmagu viduje kalbėti apie disidentus, nes automatiškai kyla klausimas, o kur tu tuo metu buvai.

    Vilniaus universitete įgijote žurnalisto išsilavinimą, o vėliau buvote pusmečiui išvykęs patobulinti politikos ir ekonomikos žinių į JAV. Kokios tai buvo studijos, kokios patirties ten įgijote?

    Dalyvavau tarptautiniame žurnalistų konkurse ir buvau atrinktas studijoms Makalesterio koledže, „World press institute“ (Pasaulio spaudos institute) Minesotoje. Tuo metu man labai pasisekė, nes turėjau galimybę klausytis JAV ekonomikos, politikos, kultūros korifėjų, tarp jų ir Česlovo Milošo, paskaitų. Atsimenu, kad mes susipažinome ir po to lankiausi pas jį namuose ir uždavinėjau tokius kvailus klausimus: kas teisesni – lietuviai ar lenkai. Turėjome daugybę diskusijų, išvykų ir susitikimų. Pamenu, mus nuskraidino į Naująjį Orleaną, kur, jų supratimu, tuo metu gubernatoriumi buvo išrinktas pats didžiausias rasistas D. Duke. Mums buvo suteikta unikali galimybė kelias valandas jo pasiklausyti. Kai kurie mano kolegos, grįžę po šių studijų, net parašė knygas.

    1989–1990 m. dirbote Lietuvos sąjūdžio savaitraštyje „Atgimimas“. Kaip pats prisimenate tuos laikus, su kokiais iššūkiais teko susidurti?

    Tai buvo pats geriausias mano, kaip žurnalisto, laikas. Įdomiausia buvo tai, kaip aš ten patekau. Pamenu, kažkokiame laikraštyje žmona rando skelbimą, kad „Atgimimui“ reikia žurnalistų, ir man pasakė, kad turėčiau nueiti. O aš jai atsakiau: palauk, tu įsivaizduoji, kiek čia jų ateis. Na, o kas tuo metu buvau aš? Nors ir dirbau radijuje, bet tikrai jaučiausi neužtikrintai, tačiau visgi nuėjau. Susitikau su redaktoriaus pavaduotoju L. Medeliu, kuris paklausė, ką turiu parašęs. Tada buvau parengęs tekstą „Ar plevėsuos erelis Vyčio Lietuvoje?“. Perskaitęs tą straipsnį, L. Medelis pasakė, kad galiu rašyti, taip ir pradėjau. Atvirai kalbant, tai buvo unikalus dalykas, tai buvo darbas ir kartu gyvenimas redakcijoje. Nežinau, kiek tai patiko mano šeimai, nes redakcijoje praleisdavau tikrai kur kas daugiau laiko nei namuose, bet tai buvo galimybė dalyvauti revoliucijoje, o mūsų tiražai siekė 100 000 egzempliorių. Neseniai buvau žvilgtelėjęs į keletą tuometinių savo straipsnių, kuriuos skaitydamas neretai nusišypsodavau. Ten buvo tiek daug optimistinio naivumo ir net neįsivaizduoju, kaip tiek daug žmonių tai skaitė. Gal visi tada buvome labiau naivūs? Dirbdamas „Atgimime“, buvau pirmas Lietuvos žurnalistas, kuris išvyko į Kalnų Karabachą ir aprašė ten vykusį karą. Taip pat lankiausi antrajame sovietų Aukščiausios tarybos (toliau – AT) suvažiavime Maskvoje, kur teko susitikti su „perestroikos“ kūrėjais ir duobkasiais.

    Esate pirmosios Lietuvoje viešųjų ryšių kompanijos įkūrėjas. Su kokiais sunkumais susidūrėte? Kaip, jūsų akimis, kito politikų kultūra Lietuvoje?

    Jeigu kai kurie politikai išmoko geriau rengtis, valytis nagus, galvą trinktis, tai dar nereiškia, kad  pasikeitė jų kartos moralė. Tie dalykai keičiasi, matyt, žymiai lėčiau. Kai kas nors man sako, kad su naująja karta kas nors savaime pasikeis, aš ir tuo nelabai tikiu. Čia ne kartų klausimas, o auklėjimo ir švietimo. Kalbant apie viešuosius ryšius, pamenu, kai įkūriau „Multum creditum“ įmonę, jūs neįsivaizduojate, kiek ilgai mums reikėjo aiškinti, kad mes nesame tie, kurie iš verslininkų ar politikų neša pinigus žiniasklaidai. Sunku buvo įtvirtinti viešųjų ryšių etikos supratimą visuomenėje. Vėliau „Lietuvos bankas“ tapo mūsų užsakovu, Lietuvoje įvedant litą. Mes pradėjome ruoštis jau prieš pusmetį, parengėme viešųjų ryšių programą ir rezultatas buvo tikrai neblogas. Tuo metu padarėme naujovę – įsteigėme žurnalistams kambarį, kuriame suteikdavome visą naujausią informaciją, būdavo kavos, sumuštinių, ir ši vieta veikdavo net dvylika valandų per dieną. Esu dirbęs ir su a. a. Broniumi Lubiu. Darėme jam ir visai pramoninkų konfederacijai kampaniją „Rinkis prekę lietuvišką“. To nesupratimo ir neaiškumo tikrai pasitaikydavo. Būdavo, kad aš pristatydavau programą, o manęs kokia nors direktorė paklausdavo: „o kiek aš turėsiu reklamos minučių televizijoje, pristatinėdama savo produkciją“. Sakau, kad čia ne apie jūsų produkciją, o apie esminę – patriotinę – kampanijos žinutę: jeigu yra įmanoma, rinkis lietuvišką prekę.

    Kaip susiformuoja Jūsų nuomonė apie įvykius, kaip atsirenkate informaciją, kaip kovojate su propaganda, kurios vis daugėja?

    Per daugelį metų esu išvystęs savo nuojautos instinktą. Prisimenu, kai 1990 m. dirbau atstovu spaudai AT ir Maskva prieš mus leisdavo propagandą. Dabar niekas nepasikeitė. Tik šiandien jau ne Seimas ar Vytautas Landsbergis jų taikiklyje, bet Lietuvos valstybė, Prezidentė ar Lietuvos kariuomenė, kurią bandoma sumenkinti. Iš principo per tuos 25 metus buvo daugybė propagandos, šmeižto ir melo.

    Pastaruoju metu pasigirsta nuomonių, kad prieš propagandą reikia kovoti propaganda. Esu įsitikinęs, kad tai neduotų jokių vaisių. Kas yra propaganda? Tai yra faktų iškraipymas, nenaudingos informacijos nutylėjimas, tai yra melas, o štai viešieji ryšiai yra teisingas akcentų sudėjimas, siekiant sukurti ir išlaikyti abipusį pasitikėjimą su atitinkamomis visuomenės, politinėmis, verslo, socialinėmis grupėmis. Tai yra labai skirtingi dalykai. Štai prieš Lietuvos pirmininkavimą ES man, kaip Užsienio reikalų ministrui, buvo pasiūlyta pasirūpinti vienos ar kitos knygos vertimu į anglų kalbą, kuri reprezentuotų Lietuvos pasaulėjautą ir istoriją. Nors pasiūlyta knyga gal ir nebloga, bet apima tik tam tikrą laikotarpį, todėl pasirinkau kitą kelią: subūriau komandą iš įvairių Lietuvos filosofų ir istorikų, kurie parengė visiškai naują veikalą. Vieni iš jų rašė, kiti tapo redakcinės kolegijos nariais. Visiems darbams vadovavo šiuo metu Lietuvos ambasadoriumi Graikijoje dirbantis Alfonsas Eidintas. Darbo rezultatas – knyga „Lietuvos istorija”, kuri buvo išversta į prancūzų, lenkų, rusų, vokiečių, anglų ir toliau yra verčiama į kitas užsienio kalbas (jau išversta į latvių bei šiuo metu verčiama į japonų kalbą). Manau, tai yra sėkmingo bandymo įtvirtinti mūsų istorijos naratyvą pavyzdys, kuris yra paremtas faktais, skaičiais, yra neiškraipytas. Kovoti su propaganda galima tik tiesa.

  • ATGAL
    Maksimas Ivanovas: Literatūra man yra tam tikras regėjimų iššaukimas
    PIRMYN
    Ant pasaulio stogo
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.