Audros dėl partijų finansavimo | Apžvalga

Įžvalgos

  • Audros dėl partijų finansavimo

  • Data: 2011-11-24
    Autorius: Gytis ŽAKEVIČIUS

    LR Seime diskutuojamas Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva pateiktas projektas, kaip galėtų atrodyti politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas.

    Prezidentė D. Grybauskaitė susitinka su LR Seimo komitetų, kuriuose svarstomas PPFĮ įstatymas atstovais(Nuotr. Džojos Gundos Barysaitės)

    Esama padėtis

    Vis mažiau Lietuvos piliečių dalyvauja rinkimuose. Bene pagrindinės to priežastys yra apolitiškumas arba nepasitikėjimas politinėmis partijomis. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad partijos glaudžiais ryšiais yra susaistytos su verslo struktūromis ir kad neskaidrus yra partijų finansavimas. Žibalo į ugnį pilstelėjo Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Žydrūnas Plytnikas, kuris pateikė duomenis apie įmones, remiančias politines partijas ir dalyvaujančias viešuosiuose pirkimuose. Nuo 2004 iki 2011 m. Politinės partijos buvo paremtos per 23 mln. Lt. Iš viso partijų finansavime dalyvavo per 3 tūkst. Juridinių asmenų. Iš jų 850 įmonių buvo paskelbtos viešųjų pirkimų laimėtojomis, o tai sudaro apie 11 proc. Visų metinių teikėjų, laiminčių viešuosius pirkimus. Šios įmonės atliko darbų net už 41 proc. Metinės visų viešųjų pirkimų sutarčių vertės. Tačiau ar galima teigti, kaip tai padarė Viešųjų pirkimų vadovas, kad egzistuoja priklausomybė tarp partijų finansavimo ir laimimų viešųjų pirkimų konkursų ir kad įmonės, kurios remia politines kampanijas, tendencingai pasirašo daugiau viešųjų pirkimų sutarčių? Kaip minėta, 2004–2011 m. Iš 3 tūkst. Juridinių asmenų, rėmusių partijas, tik apie 850 laimėjo vienokį ar kitokį viešąjį konkursą. Vadinasi, apie 72 proc. Įmonių, rėmusių partijas, negavo jokios grąžos už savo finansinį lojalumą. Kitas argumentas, kurį Viešųjų pirkimų vadovas pateikė kaip sensaciją, yra tai, kad 2004 m. Aukojusios įmonės gavo apie 34 proc. Visų viešųjų pirkimų vertės, o 2007 m. Net apie 44 proc. Bendros metinės vertės. Viešųjų pirkimų vadovas pateikė savo interpretaciją, kad kylanti tendencija rodo tai, jog stiprėja politikos ir verslo ryšiai. Tačiau į minimą situaciją reikėtų pažvelgti šiek tiek globaliau – juk liūto dalį sudaro tik apie 11 proc. Visų tais metais viešuosiuos pirkimus laimėjusių tiekėjų. Taip jau yra, kad laisvojoje rinkoje sugeba išsilaikyti tik tos įmonės, kurios dirba efektyviai, sugeba plėstis, dirba inovatyviai – t. Y. Naudojasi naujausiomis tendencijomis ir technologijomis, turi patyrusį ir kompetentingą personalą ir t. T. Žinia, nauji rinkos žaidėjai ne visada turi tiek patirties ir techninių galimybių, kad nukonkuruotų esamus rinkos lyderius. Tai nereiškia, kad visuomet stambius viešuosius pirkimus turi laimėti tos pačios įmonės, bet pasaulinėje praktikoje taip dažnai nutinka. Visgi bene pats svarbiausias aspektas yra tai, kad tiek Prezidentė, tiek viešųjų pirkimų vadovas mato tiesioginę interdependenciją, arba ryšį tarp partijas finansuojančių įmonių ir pastarųjų laimimų viešųjų pirkimų. Vis dėlto čia sprendimo būdas galėtų būti ne draudimas įmonėms remti politines partijas, o viešųjų pirkimų skaidrinimas, nesudarant prielaidų įmonėms pasinaudoti savo pažintimis ar kažkaip kitaip veikti viešojo pirkimo rezultatą. Kita vertus, politinių partijų ir politinių kampanijų kontrolės įstatymas reikalauja rimtos peržiūros.

    Esamas įstatymas

    Pagal šiuo metu galiojantį Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą politinės partijos finansiniai šalitiniai yra šie: partijos nario mokestis, valstybės biudžeto asignavimai, Lietuvos vyriausybės patvirtintos programos, lėšos, esančios bankuose palūkanų forma, ir aukos iš fizinių bei juridinių asmenų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad juridiniai asmenys, aukojantys politinėms partijoms, gali būti tik iš Lietuvos, NATO ar Europos Sąjungos valstybių. Pačios aukos dydis, nepriklausomai nuo to, ar aukoja fizinis ar juridinis asmuo, negali viršyti 20 praėjusių kalendorinių metų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Jeigu fizinio asmens auka neviršija 2 proc. Vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio, tuomet gali būti taikoma supaprastinta aukos priėmimo, apskaitos ir paviešinimo tvarka.

    Siūlomos pataisos

    Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir jos patarėjų siūlomos pataisos Politinių partijų finansavimo įstatyme yra nukreiptos prieš politinių partijų ir verslo grupių bendradarbiavimą. Šiomis pataisomis yra siekiama panaikinti galimybę juridniams asmenims aukoti politinėms partijoms ir politinėms kampanijoms. Taip pat yra siekiama per pusę – nuo 20 iki 10 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių – sumažinti leistiną aukos dydį fiziniams asmenims. Tai esą ne tik turėtų padidinti pasitikėjimą politinėmis partijomis, bet ir leistų patikėti, kad politikai gali atstovauti žmonėms, o ne verslo interesams. Kartu toks apkarpytas politinių partijų finansavimo biudžetas neleistų joms pirkti brangiai apmokamos reklamos žiniasklaidoje. Komentuodama Prezidentės teikiamą projektą, Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pritariamai teigė, kad tokios įstatymo pataisos padarytų didelę įtaką rinkimų kampanijoms, nes jos taptų nebe tokios pompastiškos, kai svarbiausias akcentas yra viešieji ryšiai. Po įstatymo reformos tektų dėmesį telkti į programines idėjas ir kompetenciją.

    Danos Augulės piešinys

    Alternatyvūs pasiūlymai

    Vos pasigirdus apie galimas politinių partijų finansavimo permainas, tiksliau uždraudimą juridiniams asmenims finansuoti politines kampanijas, politikai suskubo siūlyti alternatyvius partijų finansavimo šaltinius. Kaip galimas sprendimo būdas kompensuoti uždraustas lėšas iš juridinių asmenų buvo matoma galimybė padidinti dotacijas partijoms iš valstybės biudžeto. Vis dėlto Vyriausybės parengtame ir Seimui pristatytame kitų metų biudžeto projekte numatyta, kad kitąmet politinės partijos per Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) gaus tokią pačią sumą – t. Y. 5,5 mln. Lt, kaip ir praėjusiais metais. Tai reiškia, kad Vyriausybė krizės akivaizdoje nesiruošia, kaip galbūt daug politikų norėtų, didinti dotacijas politinėms partijoms finansuoti.

    Prognozuojama, kad artėjantys Seimo rinkimai visoms partijoms kainuos apie 20–25 mln. Litų. Tad partijoms reikės pasiieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių. Viena iš idėjų yra leisti politinėms partijoms aukoti 0,5 proc. Gyventojų pajamų mokesčio.

    Kaip galėtų atrodyti reformuotas partijų finansavimo įstatymas

    Svarbus faktas yra tai, kad toli gražu ne visos įmonės, remiančios politines partijas, dalyvauja viešuosiuose pirkimuose. Kaip minėjome, net 72 proc. Juridinių asmenų, finansiškai išreiškusių paramą vienai ar kitai politinei partijai, už tai negavo jokios numanomos grąžos per viešosius pirkimus. Tad kodėl turėtų būti uždrausta remti partijas tokiems juridiniams asmenims, kurie nesiekia naudos iš rėmimo, o tik aukoja toms partijoms, kurios, jų įsitikinimu, geriausiai atstovauja jų interesams? Būtų kur kas teisingiau, jeigu Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas draustų remti partijas tik tiem juridiniams asmenims, kurie dalyvauja viešuosiuose pirkimuose. Alternatyvus siūlymas galėtų būti toks, kad tik tam tikri juridiniai asmenys, skirstant juos pagal, tarkim, apyvartos ar pelno dydį, galėtų remti politines partijas. Ne paslaptis, kad pačius didžiausius viešiuosius pirkimus vykdo stambios įmonės, kurios ir pasiima liūto dalį iš viešųjų pirkimų. Todėl buhalterinis apribojimas, kad, tarkim, įmonės, kurios per kalendorinius metus padaro didesnę nei 7 mln. Lt apyvartą, negalėtų remti politinių partijų, būtų puiki išeitis panaikinti ryšį tarp partijų finansavimo ir viešjųjų pirkimų. Žinoma, tokiu būdu stambios įmonės negalėtų remti politinių partijų, tačiau galėtų tikrai savarankiškai dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose.

    Kitas svarbus aspektas, kuris nesusilaukė tinkamo dėmesio iš prezidentūros specialistų ir į kurį pro pirštus žiūri politikai, yra politinių kampanijų išlaidų limitai. Siekiant sumažinti partijų ir verslo bendradarbiavimą, yra svarbu ne tik suvaržyti juridinių asmenų teikiamas finansines aukas, bet ir akylai stebėti ir kontroliuoti, kaip ir kokiais mąstais yra išleidžiamos surinktos lėšos. Vien uždraudus juridiniams asmenims remti politines partijas, neišnyktų kai kurių partijų juodosios buhalterijos. Pagal šiuo metu galiojantį partijų finansavimo įstatymą politinės kampanijos dalyvis gali savo politinei kampanijai išleisti limituotą sumą. Ši suma yra apskaičiuojama taip – paimamas apygardos rinkėjų skaičius, padauginamas iš dviejų ir gauta sandauga suapvalinama dviejų pirmųjų skaičių tikslumu. Jeigu gauta suma yra mažesnė už 20 000, tuomet yra laikoma, kad būtent ne daugiau negu 20 000 Lt bus galima išleisti politinei kampanijai. Jeigu gauta suma yra didenė už dvidešimt tūkst. Litų, tuomet ta suma ir yra laikoma išlaidų limitu. Tačiau tokia išlaidų limitavimo sistema yra labiau nukreipta į viešuosius ryšius ir į rinkėjų verbavimą, negu į pačios partijos užimamas socialines pozicijas toje apygardoje. Visgi pats Partijų finansavimo įstatymas galėtų daugiau dėmesio kreipti ne į tai, kiek toje apygardoje yra rinkėjų, bet į tai, kaip pati partija yra integravusis toje apygardoje – t. Y. Kiek žmonių ja pasitiki ir dalyvauja jos vykdomojoje politikoje. Todėl nustatant politinės kampanijos išlaidų limitą, būtų kur kas racionaliau orientuotis į partijos narių, o ne į rinkėjų skaičių. Nenuskriaudžiant mažųjų partijų, galima įvesti mažiausią išlaidų limitą, kuris būtu dvigubai mažesnis, negu yra dabar – 10 000 Lt.

    Kad ir kokios įstatymo pataisos bus priimtos, svarbiausia, kad jos mažintų verslo įtaką politinėms partijoms. Taip pat yra svarbu, kad priimamos naujos pataisos nekeltų grėsmės išnykti daugeliui politinių partijų. ■

  • ATGAL
    Europos Sąjunga kalbės vienu balsu
    PIRMYN
    Vilnius kaip poezija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.