Auksinis Kazachstano spindesys mirtimi alsuojančiose stepėse | Apžvalga

Įžvalgos

  • Auksinis Kazachstano spindesys mirtimi alsuojančiose stepėse

  • Data: 2015-09-21
    Autorius: Goda Karazijaitė

    Tremitnių kapai Kazachstano stepėse (Ekspedicijos "Karlagas'15" archyvo nuotrauka)

    Liepos 21 dieną iš Vilniaus oro uosto Kazachstano link pakilo aštuonių asmenų grupė. Kompaktiškai sutalpinę visus svarbiausius atributus į nedideles kuprines, ekspedicijos „Karlagas’15“ dalyviai, vadovaujami Seimo nario Pauliaus Saudargo, vyko aplankyti vietų, į kurias prieš savo valią buvo išvežti šimtai tūkstančių nekaltų, tačiau sovietinio teroro „banditais“ ir „liaudies priešais“ apšauktų žmonių. Ekspedicija buvo skirta pagerbti jų atminimą ir parvežti namo dalelę dar išlikusios skaudžios istorijos. Tam, kad grįžę galėtume apie ją pasakoti jaunajai kartai, kuri privalo išsaugoti atmintį ir niekada neužmiršti. Tam, kad istorija nepasikartotų.

    Kelionė į tolimą kraštą truko beveik parą. Sustojome Kijeve, aplankėme Maidaną ir tyliai pagerbėme ten kritusius už demokratiją. Dalis mūsų Kijevo Nepriklausomybės aikštėje lankėsi pirmą kartą, kiti čia stovėjo ir revoliucijos metu, tačiau visi pajuto tą dvasią, tvyrančią prie Dangiškajai šimtinei iš grindinio trinkelių sukurto atminimo tako. Net ir griuvus sovietinei imperijai, tautų kova už laisvę nesibaigė.

    Ankstyvą pirmadienio rytą Astana ekspedicijos dalyvius pasitiko auksu žėrinčiais bokštais, aštuonių juostų keliais, neaprėpiamo dydžio aikštėmis su iškiliais monumentais naujajam Kazachstanui ir jo prezidentui ir šimtais kranų – kylančiais naujais grandioziniais projektais. Naujoji Kazachstano sostinė, nenuneigsi, turi, ką parodyti. Nursultano Nazarbajevo idėja perkelti sostinę iš Almatos į Astaną buvo (ir vis dar tebėra) grandioziškas projektas: su įspūdingiausiais žymių architektų kurtais pastatais, patraukliomis žaliosiomis zonomis vidury stepių  ir… didybės manija. Miestas, dar vadinamas „stepių Dubajumi“, – tai tarsi amžinai tautai priminsiantis šlovingus pirmojo šalies prezidento N. Nazarbajevo laikus paminklas. Deja, bet šie laikai dar nė nesibaigė, bet puošniausi architektūriniai stebuklai jau eižėja, o tauta, turėjusi čia suvažiuoti ir gėrėtis šiuo paminklu, neskuba keltis nei iš senosios sostinės Almatos, nei iš kitų devintos pagal dydį pasaulyje šalies kampelių, palikdama Astaną šį pirmadienio rytą (kaip ir kiekvieną kitą) spindėti nykioj tuštumoj.

    Neužsibūdami N. Nazarbajevo aukso rūmuose, ekspedicijos dalyviai pradėjo savo kelionę po vietas, kurios padės geriau suprasti mūsų tautos skaudžiausius istorijos etapus. Pirmasis tikslas – ALŽIR lageris – keliasdešimt kilometrų nuo Astanos esanti moterų kalėjimo vieta, kur šiandien stovi ne tik  naujas muziejus, bet ir paminklas lietuvių tremtiniams atminti. Muziejuje ekspedicijos dalyviai išgirdo istorijų apie čia kalėjusias moteris, kurios buvo suvežtos kaip „liaudies priešų“ – karininkų, partizanų, valstybės veikėjų ir intelektualų – žmonos, giminaitės. Muziejų iš trijų pusių juosia ilga siena, kurioje iškaltos pavardės čia žuvusių tremtinių, iš kurių keliolika – ir lietuvių. Nuo 1938 m. pradėjusiame veikti lageryje moterys buvo priverstos, visų pirma, statyti pastatus, vėliau čia veikė drabužių kariškiams fabrikas, po to plėtotas žemės ūkis. Skaudžiausia buvo girdėti, kokias kančias patyrė tos, kurias atgabeno čia su vaikais. Vyresnėlius iškart atskirdavo, o kūdikius iki metų amžiaus palikdavo motinoms tol, kol šios žindydavo. Vėliau mažyliai būdavo atimami ir išsiunčiami į globos įstaigas ar įvaikinami, sunaikinant bet kokią jų tapatybę, šeimos ryšius. Turbūt čia atsidūrusioms motinoms negalėjo būti nieko baisiau nei būti atskirtoms nuo savo krašto, artimųjų, vyrų, ir, žinoma, – savo vaikų. Bet pavažiavus dar tolėliau, ekspedicijos dalyvių autobusiukas sustoja šalia žema tvorele apjuosto, stepių žole apaugusio lauko, su prie vartelių lentoje užrašytu pavadinimu: „Mamyčių“ kapinės. Vaikštinėjant ir skaitant išlikusius užrašus ant kryželių, ne vienam ekspedicijos dalyviui teko braukti skruostu riedančią ašarą. Antkapiai bylojo apie kelerių metų, kelių mėnesių ar tik dienų trukmės tremtinių vaikų gyvenimus. Tylos minute pagerbę, ekspedicijos dalyviai, kiekvienas savo tyliuose apmąstymuose užsisklendę, pajudėjo toliau. Ilga kelionė Karagandos link ir pagaliau – proga pamiegoti, susidėlioti mintis apie jau aplankytą ALŽIR lagerį ir „Mamyčių“ kapines bei pasirengti ne mažiau skaudžių mūsų tautos istorijos puslapių atverčiančiai kelionei po Karagandos sritį.

    Karagandos lagerių sistema, vadinta Karlagu, pradėjo veikti dar 1931 m. gruodžio 19 d. Karlage, kurį sudarė 26 lagerių skyriai su 192 lagpunktais. Per visą jų egzistavimą čia kalėjo daugiau kaip vienas milijonas žmonių, iš kurių daugiau nei 20 000 lietuvių. Pirmieji politinių kalinių ešelonai iš Lietuvos į Karlagą atgabenti 1940-aisiais, o didžiausi trėmimai vyko 1945 metais, taigi, prieš 70 metų. Iš čia kalėjusių dažniausiai buvo reikalaujama nykias Kazachstano stepes paversti įvairias augalų kultūras išauginančiomis ir gyvuliams tinkančiomis žemėmis. Šiandien, deja, šių kruvinomis pastangomis pasiektų rezultatų nematyti – čia tebeplyti tuščios, nenaudojamos teritorijos. Tiesa, ir vietų, kuriose kalėjo mūsų tautiečiai, išlikę praktiškai nėra. Pirmasis ir vienas iš keleto atkurtų tremties laikus menančių objektų, kuriuos aplankė ekspedicijos „Karlagas’15“ dalyviai, – Dolinkos gyvenvietėje esantis muziejus. Jis įsikūręs atstatytose buvusio NKVD administracinio pastato patalpose, kur daugelį metų šiltose vietose sėdėjo patys svarbiausi masinių trėmimų į Karlagą vykdytojai. Ištaigingo pastato su parku ir fontanu priešakyje sienos slepia baisios sistemos veikimo istoriją. Bene žiauriausia tos istorijos dalis – tai ilgų metų priverstinio darbo nukankintų, įvairiausiomis ligomis sergančių ar suluošintų siuntimas į kone nežmoniškiausią – Spasko – lagerį. Ekspedicijos dalyviai į vietą, kurioje išlikę komplekso griuvėsiai – virtuvės sienos, išorinė siena, koridorius, įkastas giliau žemėje – ėjo pėsčiomis, palei pat šiandien čia veikiančią karinę bazę. Pratybų šūviai, šiandien girdimi vos už keliasdešimt metrų nuo šios vietos, padėjo geriau suprasti, kokia baugi atmosfera tuomet gaubė Spasko lagerį. Čia visi tremtiniai buvo priversti dirbti sunkiausius darbus – berankiai ant kaklų pakabintuose maišuose nešiojo akmenis, aklieji – pririšti prie matančiųjų. Toli nuo Lietuvos atsidūrusiųjų laisvės troškimą tuokart dusino beribės stepės, o dabar, žengiant mirtimi alsuojančiomis teritorijomis, neįmanoma nejausti čia žuvusiųjų sielvarto. Visai netoliese, vos už kelių kilometrų, kitoje kelio pusėje, plyti akimis neaprėpiamas ir širdį suspaudžiantis laukas. Tai – Spasko kapinės, kuriose tebesiilsi tūkstančiai čia kalėjusių įvairių tautybių tremtinių. Antkapiai čia skirti ne žmonėms, o tautoms. Atrodytų, beribėje teritorijoje vietomis stovi paminklai iš trijų juodų lyg Kazachstano anglis kryžių. Kiekvienos tautos auka čia atsimenama, lietuvių taip pat – vidury kapinių stovi metalinis obeliskas, atminimo lenta, medinis kryžius ir didžiulis granitinis paminklas mūsų tautos tremtiniams atminti. Aptvarkę stepių žole apžėlusius paminklus, ekspedicijos dalyviai keliavo į Karagandos miestą.

    Karagandoje įsikūrusi gana didelė lietuvių bendruomenė, todėl antroji dienos pusė buvo skirta būtent susipažinti su ja. Ekspedicijos dalyviai aplankė Lietuvos garbės konsulatą, kartu su jo darbuotojais apsilankė naujai pastatytoje neogotikinio stiliaus katalikų bažnyčioje, kuri šiandien veikia kaip Karagandos vyskupijos centras. Prie jos išlaikymo nemažai yra prisidėję ir mūsų tautiečiai. Atvažiavus į lietuvių namus „Lituanica“, delegaciją pasitiko jau čia susirinkęs Karagandos lietuvių būrys, pora, apsitaisiusi tautiniais kostiumais, nors ir sunkiai besuprantantys lietuvių kalbą, bet besidžiaugiantys, galėdami prisiminti mūsų tautos svetingumo papročius. Čia esantys lietuvių namai specifiniai savo atributika – kiekvienas namų kampelis išpuoštas begale lietuvybės simbolių: nuo trispalvės iki smulkių buities rakandų. Ekspedicijos dalyviai iki vėlyvo vakarinio traukinio laiką leido su susirinkusiaisiais – kalbino, ėmė interviu, mielai atsakinėjo į rūpimus klausimus apie Lietuvą ir pokyčius joje, nes dauguma vietos bendruomenės narių gimtajame krašte po Nepriklausomybės atkūrimo taip ir neapsilankė.

    Svarbiausia ekspedicijos dalyvių misija Kazachstane jau ėjo į pabaigą. Pagerbti ir tie, kurių kūnai pasiliko kruvinose stepių platybėse, susitikta su vis dar tebegyvenančiais ir čia naujus gyvenimus kuriančiais lietuviais. Nedaug išlikę vietų, kur kalėjo mūsų tautiečiai ir nešė sunkią naštą, laisvos Lietuvos siekio vedini. Pagerbę jų atminimą, ekspedicijos dalyviai paskutines kelionės dienas tradiciškai pasiliko vėliavų iškėlimui, simbolizuojančiam dabartinę mūsų tautos ir valstybės laisvę. Taigi, prieš skrydį namo delegacija užkopė į Tian Šanio kalnyną – vieną iš įspūdingiausių kalnų masyvų pasaulyje bei aplankė lietuvių akims neįprastą savo grožiu Šaryno kanjoną, esantį visai šalia Kinijos sienos. Kazachstane kalėjusių ir nepasidavusių lietuvių auka tądien leido su pasididžiavimu iškelti mūsų istorinę bei valstybinę vėliavas. Be to, mažai žmogaus tepaliestuose gamtos kampeliuose kiekvienas iš ekspedicijos dalyvių turėjo laiko apmąstyti, kiek per pastarąją savaitę pavyko prisiliesti prie skaudžios mūsų tautos istorijos.

    Šiųmetė ekspedicija „Karlagas’15“ čia ir baigėsi – prasidėjusi nuo auksinių Astanos bokštų per mirtimi alsuojančias Karagandos srities stepes ligi senosios sostinės įspūdingų kalnų pašonėje. Pervažiavę Kazachstaną nuo šiaurės iki pietų, ekspedicijos dalyviai pamatė šalį, kurioje ne tik buvo įstrigusios kelios dešimtys tūkstančių lietuvių tremtinių. Šiandien Kazachstanas tebėra įstrigęs kelyje nuo sovietinės link savo tapatybės beieškančios valstybės. Čia vyksta intensyvus kūrimosi, augimo procesas, į kurį, pasak daugelio, veda kone kultinio, pirmojo ir vienintelio šalies prezidento idėjos. Tačiau auksu žiba tik dalies, daugiausia gausių gamtos turtų magnatų, gyvenimas. Likusieji laukia išties modernaus, ne tik infrastruktūra, bet ir identitetu, Kazachstano pakilimo. Tik vargu, ar kada nors auksiniu tuščių miestų spindesiu pavyks užgožti daugiau nei milijono tremtinių krauju suteptas stepes.

  • ATGAL
    Ateities energija – iš niekur?
    PIRMYN
    GULAG’as – nusikalstama sovietinė valstybinė sistema
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.