B. Ulevičius: „Sėkmės paslaptis yra prisiversti padaryti kiek įmanoma mažesnių pasiryžimų vietoj vieno ar kelių didelių, kurių labai greitai nepajėgsime išpildyti“ | Apžvalga

Pokalbiai

  • B. Ulevičius: „Sėkmės paslaptis yra prisiversti padaryti kiek įmanoma mažesnių pasiryžimų vietoj vieno ar kelių didelių, kurių labai greitai nepajėgsime išpildyti“

  • Data: 2017-12-22
    Autorius: Nerijus Šlepetys

    Baigiantis 2017-iesiems norisi akimirkai stabtelėti ir prisiliesti prie amžinųjų temų: tikėjimo, gyvenimo prasmės, santykio ir buvimo su kitas. Paprastai, bet nuoširdžiai – taip galima būtų apibūdinti susitikimą su Katalikų teologijos fakulteto dekanu, Religijos studijų katedros docentu dr. Benu Ulevičiumi. Mintimis apie asmenines tikėjimo patirtis ir pasirinkimus, apie žmogaus poziciją Dievo atžvilgiu, tikėjimo ir netikėjimo takoskyrą bei būsimą popiežiaus Pranciškaus vizitą į Lietuvą 2018 m. mielai dalijosi pašnekovas. Tikiu, kad skaitytojas atras dalelę to, kas įkvėps naujiems pasiryžimams 2018 metais, o taip pat pažadins kelti mumyse tūnančius klausimus.

    XXI amžiaus žmogus remiasi mokslo pažanga ir autoritetu, gyvenimą planuoja ir dėlioja padedamas išmaniųjų technologijų. Kiek tikėjimo Dievu klausimas yra aktualus dabarties žmogui?

    Tikėjimo klausimas – visada aktualus, nes nebūna visiškai netikinčio žmogaus. Skiriasi tik dalykai, kuriuos tikime, tačiau jei norime turėti kokią nors prasmingą pasaulėžiūrą, natūraliai neišvengiame ir tikėjimo klausimo. Dievu netikintis žmogus taip pat tiki, tačiau jo tikėjimas remiasi ta realybe, kurią galima fiksuoti penkiais pojūčiais. Tokį žmogų visuomet lydės abejonė ir klausimas: „O jei vis dėlto Dievas egzistuoja?“ Tikintis žmogus renkasi tikėti, jog egzistuoja racionalus šios tikrovės pagrindas, kurį vadiname Dievu. Žinoma, ir tikintį žmogų kartais gali lydėti abejonė: „O ką, jeigu Dievo ir nėra…“ Kaip pastebi J. Ratzingeris „Krikščionybės įvade“, tikintysis ir netikintysis yra skirtingai tikintys žmonės, turintys skirtingas abejones. Mums tenka rinktis, kuri pasaulio (ir žmogaus egzistencijos) versija yra tikėtinesnė.

    Tikinčiam Dievą žmogui atrodo, jog materialistinis tikrovės supratimas reikalauja pernelyg daug tikėjimo ir yra per mažai įtikinamas. Todėl mes renkamės verčiau tikėti (į) Dievą (nors mūsų tikėjimas nepaaiškina absoliučiai visko ir lieka nesuprastų dalykų) nei tikėti, jog visa atsirado vien aklo atsitiktinumo būdu, be jokios protingos nematerialios priežasties.

    Dažnai žmogus linkęs teigti: „Aš tikiu, kad yra kažkokia aukštesnė Jėga“. Taip tarsi pasirenkama tam tikra agnostinė pozicija, kurios esmė būtų tokia: jei Dievas ir yra, nieko tikro apie Jį negalime žinoti. Tai yra pozicija be aiškesnio įsipareigojimo arba tikėjimui, arba ateizmui. Kartais net žodis „tikėjimas“ skaidomas kaip „tik-ėjimas“.  Kaip padrąsinti žmogų rinktis tikinčio žmogaus poziciją, kurią pamini J. Ratzingeris, įvardindamas Dievą kaip būties pagrindą?

    Manau, agnostinė pozicija yra pati natūraliausia mąstančiam žmogui. Tikėjimas gimsta, kai agnostinė pozicija virsta į santykį su nepažįstamuoju tikrovės pagrindu – Dievu. O į santykį ji nevirsta dėl įvairių priežasčių: dėl tingumo kelti klausimus negailestingai ir iki galo, dėl pernelyg didelio pasinėrimo į buitinius reikalus ir pan. Žmogui yra natūralu norėti pažinti vis daugiau. Tuo tarpu agnostikas tarsi nuolat stovi prie durų, kurios pusiau praviros, taip niekad pro jas ir neįžengdamas. Sunku suprasti, kodėl kas nors norėtų atsisakyti eksperimentinio Dievo pažinimo būdo, galimybės tiesiog išmėginti santykį su Dievu. Man atrodo, jog žmogus visada turi slaptą troškimą patirti šį viršgamtinį santykį. Tikiu, kad agnostinė pozicija gali greitai atvesti prie susitikimo su Dievu. Ypač, kai agnostiką supurto ribinė situacija, kurioje jis praranda galimybę valdyti savo gyvenimą, agnostinis šaltumas ir rezervuotumas gali išsisklaidyti, virsti į kreipinį, į judėjimą Dievo link.

    Gal galite trumpai įvardinti savo tikėjimo kelionės esminius atspirties taškus? Kokie buvo tie lemtingi momentai, ypač paauglystėje, kuri įvardijama kaip maišto laikotarpis prieš visus ir viską? Kas padėjo apsispręsti kuriant asmeninį santykį su Dievu?

    Paauglystėje buvau įsitraukęs į daugybę pomėgių, kurie Dievo klausimą tiesiog nustelbė. Vos pradėjau kelti Dievo klausimą rimčiau, man tapo visiškai aišku, kad turėtų egzistuoti kažkokia pranokstanti Jėga, kurią vadiname Dievu. Taip pat man visada buvo labai svarbi grožio patirtis, griežiau smuiku ir su muzika siejau savo ateitį. Nuo pat mažens mano gyvenimas buvo pilnas muzikos. Man atrodo, kad tai padarė didelę paslaugą mano sielai. Muzikos ir grožio dėka siela tampa jautresnė visuminiams dalykams, o ne vien tik tam, kas betarpiška ir buitiška. Prisimenu ir kelis kitus tikėjimo proveržius. Vienas iš jų buvo patarnavimo šv. Mišiose patirtis, dar būnant moksleiviu. Anuomet dar nelabai ką supratau apie krikščionybę, bet prisimenu tą ypatingą pajautą, kuri mane apimdavo šv. Mišių metu. Išėjęs iš bažnyčios stengdavausi dar kurį laiką nesėsti į troleibusą ar autobusą, bet tiesiog eiti, kad neišsisklaidytų ta atmosfera, tartum kažkoks šventumo ir šventybės išgyvenimas. Tai buvo tikra „kažko daugiau“ patirtis. Tuo metu močiutė padovanojo prieškario laikais išleistas keturias evangelijas. Jas skaitydamas jaučiau, kad mane labai traukia Jėzaus asmuo ir visa, kas su juo susiję. Taip pat prisimenu, kai gal 12-oje klasėje atradau prieškario laikais spausdintas knygeles, kuriose buvo įrodinėjama, jog mokslas Dievo buvimo nepaneigia, bet atvirkščiai – įrodo Dievo egzistavimo tikėtinumą. Perspausdinau spausdinimo mašinėle kelias dešimtis egzempliorių ir dalinau mokytojams bei klasiokams. Buvo pati sovietmečio pabaiga, jau veikė Sąjūdis, tad dėl to jokių nemalonumų nesusilaukiau. Na, o vėliau, studijuodamas muzikos akademijoje Vilniuje, įsijungiau į rožinio maldos grupelę bei charizminę grupę, santykis su Dievu tapo labai gyvas. Galėjau kreiptis į Dievą „Tu“ ir prasidėjo maldos gyvenimas, dvasinė kelionė.

    Norėtųsi paklausti apie diakonystės šventimus. Žinome, kad Katalikų bažnyčioje dvasininkai negali tuoktis, turėti šeimos, tas pats tinka ir diakonams, kurie ruošiasi tapti kunigais. Bet yra kita kategorija – vedę diakonai. Tačiau ne apie pačios diakonystės instituciją norėčiau klausti, o apie tai, kas paskatino priimti šį sprendimą ir labiau tarnauti Dievui?

    Kai buvau Dievo „pagautas“, kai pamilau Kristų ir jo Bažnyčią, norėjau visą laiką būti ten, kur virė Bažnyčios gyvenimas. Krikščionybė ir Bažnyčia tapo mano kasdienybe: ir tarnyste, ir pomėgiu, ir svarbiausia gyvenimo dalimi. Tačiau šiaip niekada nemėgau įsipareigojimų. Turbūt nenuostabu, nes šiandien daug (ypač mano kartos) vyrų yra praradę gebėjimą pasiryžti kažkam atiduoti savo gyvenimą be šanso atsigręžti atgal. Pavyzdžiui, man didžiausias gyvenime iššūkis buvo ryžtis vesti savo mylimąją.  Jaučiau didelę baimę, buvo labai sunku prisiversti žengti lemiamą žingsnį. Dabar gerai suprantu, kad nesugebėjimas apsispręsti buvo paprasčiausio egoizmo pasekmė. Vis dėlto pastebėjau, kad iš karto po vestuvių baimė išnyko ir niekada negrįžo. Pamaniau, kad piktasis naudojosi baime, kad mane atitrauktų nuo savęs dovanojimo santuokoje. Į diakono tarnystę buvau pakviestas Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus bei rekomenduotas tikėjimo brolių ir seserų. Kurį laiką bijojau pasakyti „taip“, muisčiausi, mėginau išvengti šio naujo įsipareigojimo. Bet tuomet vieną lemiamą akimirką suvokiau, kad mano gyvenime dauguma geriausių dalykų nutinka būtent taip. Kai Dievas atveria galimybę, aš bijau jai atsiduoti, esu linkęs pasilikti savo susikurtoje komforto zonoje, tačiau jei išdrįstu žengti žingsnį ir pasakyti Viešpačiui „taip“, baimė dingsta, jos vietoje atsiranda didelis džiaugsmas ir ramybė. Pamaniau, pakartosiu eksperimentą. Tariau „taip“. Ir iš tiesų – gerai pažįstamas gilusis džiaugsmas aplankė ir kol kas dar nepaliko.

    Tarnaujate kažkurioje parapijoje? Ką tenka daryti?

    Diakonas visuomet yra paskiriamas pagelbėti, atlikti tarnystę konkrečioje parapijoje. Diakonas dažniausiai turi pasaulietinį darbą, kurio dėka išlaiko savo šeimą. Tad diakonas privalo rūpestingai kreipti dėmesį į šeimos poreikius ir pasaulietinio darbo reikalavimus, tuomet, kiek leidžia šeima ir darbas, įdėti širdį į tarnystę Bažnyčioje. Kol rūpinuosi Katalikų teologijos fakultetu bei su žmona auginame mažą dukrelę, liturginei tarnystei – sakramentų teikimui – galiu skirti palyginti nedaug laiko. Porą kartų per mėnesį asistuoju Eucharistijos šventime, pagelbėju prie altoriaus, skelbiu Dievo žodį ir sakau homiliją. Taip pat katekizuoju parapijos tėvus ir pan. Šią tarnystę atlieku Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje.

    Praėjusieji metai buvo Lietuvos tikinčiųjų bendruomenei svarbūs tuo, jog mūsų tauta įgijo naują palaimintąjį – arkivyskupą Teofilių Matulionį. Žvelgiant į palaimintojo kelią, matyti nuolatinės kančios ir pasiaukojimo pripildytas gyvenimas. Ar būnant Kristaus sekėju kančia ir persekiojimai yra neatsiejama žmogiškos egzistencijos dalis?

    Iš tikrųjų mums, sekantiems Kristų, yra nuolat aktualus klausimas, kaip konkrečiai įgyvendinti Evangeliją mūsų laikmečio situacijose. Todėl Bažnyčia atkreipia dėmesį į šventumo modelius, į žmones, kuriems pavyko parodyti Kristaus Dvasią ir padaryti jos veikimą realų savo gyvenime konkrečioje iššūkių kupinoje aplinkoje arba konkrečioje vietoje konkrečiu laiku. Palaimintojo gyvenimo pavyzdžio rodymas yra kvietimas būti drąsiems, o sykiu pavyzdys, kad yra daug būdų veikti pagal mumyse gyvenančią Kristaus prigimtį. Aišku, mes Lietuvoje gana lėtai rūpinamės, kad būtų atpažinti ir pripažinti šventumo pavyzdžiais tie, kuriuos nutuokiame buvus šventais. Tad tikrai nuostabu, kad šiuo atveju buvome palaiminti. Arkivyskupo T. Matulionio kelias buvo kankinystės kelias. Rytuose, taip pat Vakarų visuomenėje krikščionys patiria vis labiau augančią persekiojimų grėsmę, kuri pasireiškia žodžio ir tikėjimo laisvės varžymais arba netgi labai realia grėsme gyvybei. Arkivyskupas T. Matulionis man pirmiausia yra įkvepiantis tvirtumo pavyzdys. Žinome, kad mes esame silpni, negebantys mirti kankinio mirtimi, jei kliaujamės vien savo jėgomis. Šventasis demonstruoja, kad tai įmanoma, jeigu Dievo Dvasia gyvena mumyse. Reikia rūpintis Dvasios apgyvendinimu savyje. Atėjus išmėginimo akimirkai manyje užaugintas Dievo karalystės grūdas turėtų įvykdyti tą kankinystės stebuklą.

    Kita džiugi ir gal kiek netikėta žinia – popiežiaus Pranciškaus vizitas į Lietuvą. Popiežius vyksta su tam tikra žinia. Galbūt galime paspėlioti, kokia žinia galėtų būti Lietuvos tikintiesiems ir visai visuomenei?

    Kai lyginame mūsų kartai pažįstamus popiežius – Joną Paulių II, Benediktą XVI ir Pranciškų, geriau įsižiūrėję pastebime nuoseklų tęstinumą. Populistinė žiniasklaida paprastai kuria stereotipus. Stereotipiškai linkstama Joną Paulių II tapatinti su sovietinio bloko tirpdymu ir postsovietinės katalikybės įtvirtinimu, taip pat su pasipriešinimu sekuliarizmui ir mirties kultūrai, popiežius Benediktas XVI nušviečiamas kaip konservatyvus popiežius, na, o Pranciškus įvardijamas kaip koks Bažnyčios gyvenimo lūžis ir naujiena. Bet iš tikrųjų visa tai, ką popiežius Pranciškus kalba ir ką stebinančio yra pasakęs, prieš tai jau sakė popiežius Benediktas XVI. Tą randame, atidžiau perskaitę įvairius interviu su Benediktu XVI. Kita vertus, Pranciškaus asmenybė ir būdas, kuriuo jis komunikuoja Bažnyčią, mano manymu, yra pastanga žengti dar vieną žingsnį iš vergo mąstymo į Dievo vaikų laisvę. Apaštalas Paulius sako, jog Bažnyčia visuomet yra keliaujanti ir auganti. Auganti taip pat ir savirealizacijos prasme, savo vienybės su Dievu prasme, įsisąmoninanti ir suvokianti, ką reiškia būti Bažnyčia. Vienas iš Bažnyčios augimo bruožų yra tas, kad vaiko mentalitetą keičia suaugusiojo mentalitetas, skaičiuojantį vergo mąstymą keičia Dievo vaikų, kurie Dievo Karalystėje yra tarsi namuose, pajauta. Vienas iš drąsesnių popiežiaus Pranciškaus bandymų yra mėginimas parodyti, kad kuo toliau, tuo mažiau galėsime vadovautis skėtinėmis antraštėmis, taisyklėmis ir sąvokomis. Kuo toliau judame Dievop, tuo labiau ryškėja mūsų kaip žmonių individualumas ir to individualumo žmogus prieš kelis šimtus metų turėjo daug mažiau. Šiandien mes daromės vis skirtingesni. Kuo toliau, tuo labiau mūsų situacijos labai skiriasi ir nepasiduoda kategorizavimui. Viena iš popiežiaus Pranciškaus svarbiausių idėjų yra ta, kad sielovados veikloje turime būti pasiruošę mažiau vadovautis iš anksto paruoštais atsakymais, o turėtume gyvą ryšį su konkrečia situacija. Tai nelengva, kelia labai daug klausimų, į juos atsakyti mes ko gero greit nepajėgsime, bet likti „gatavų“ atsakymų karalijoje mes negalime.

    Artėja šv. Kalėdų ir Naujųjų metų šventės, suprantame, kad reikia dėliotis nematerialius dovanų ir kitus akcentus. Taigi, kalbant apie tobulėjimą, savęs ugdymą, kas Jums pačiam gyvenime geriausiai veikia ir ką galima būtų pasiūlyti?

    Daug priklauso nuo to, ką žmogus veikė iki tų Naujųjų metų. Pasiryžimus daryti tikrai reikia. Sėkmės paslaptis yra prisiversti padaryti kiek įmanoma mažesnių pasiryžimų vietoj vieno ar kelių didelių, kurių labai greitai nepajėgsime išpildyti. Tie maži pasiryžimai galėtų būti galimybė atkreipti dėmesį į kažkokias nedideles gyvenimo sritis, kuriose galiu lavintis šventėjime. Kasdien be didelių išteklių – būdais, kurie nieko nekainuoja. Pavyzdžiui, vietoj didelės piligriminės kelionės arba tris valandas trunkančios maldos kartą per savaitę praktikuoti Viešpaties Angelo maldą kasdien maždaug vidudienio laiku. Arba skirti laiko kasdieniniam evangelijų skaitymui bei, susėdus su šeima kasdien prie vakarienės stalo, pasimelsti, kad ir trumpai. Arba nugalėti kokią nors savo ydą… Vietoje pažadų atlikti didingą pasninką, galima susivaldyti nuo antro saldainio arba antro kavos puodelio. Svarbu, kad pasiryžimai nebūtų vien išoriniai, bet ir tiesiogiai susiję su sielos sveikata. Galima pasiryžti švęsti Eucharistiją ne kartą, bet du ar tris kartus per savaitę, o galbūt ir kasdieną, sustiprinti sąžinės patikrą ir atlikti išpažintį bent porą kartų per Advento laikotarpį. Svarbu ir keisti savo požiūrį į gyvenimą bei sunkumus, pvz., vos nubudus pradėti dieną prisimenant bent vieną dalyką, už kurį galiu šiandien būti dėkingas.

    Ko palinkėtumėte žurnalo „Apžvalga“ skaitytojams artėjančių švenčių proga?

    Linkiu rasti laiko gero leidinio pavartymui, taip pat ir susipažinimui su „Ap­žvalgos“ žurnalu.  Didžiausias deficitas šiandien – gebėjimo būti čia ir dabar: gyventi čia ir dabar, turėti santykį čia ir dabar su savo artimu. Linkiu negyventi į rytdieną, gyventi šią akimirką betarpiškai patiriant, kas mane pasitinka čia ir dabar. Linkiu gebėjimo išvalyti savo ateities įsivaizdavimų palėpę ir išgyventi šiandieninę akimirką su Viešpačiu. ■

    Dėkui už interviu.

    B. Ulevičius (antras iš kairės) su broliais diakonais iš Lietuvos ir Kolumbijos Lurde

  • ATGAL
    Prof. L. Mažylis: Patriotiškumas – visiškai paprasta pareiga
    PIRMYN
    P. V. Subačius: negali vienu metu gyventi Kristaus tikėjimu ir skendėti mele
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.