Balkanų šalių perspektyvos Europos Sąjungoje | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Balkanų šalių perspektyvos Europos Sąjungoje

  • Data: 2013-07-04
    Autorius: Edita Mieldažė

    ES šalių gretos pasipildys dar viena nare. Pačią pirmąją Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai dieną durys bus atvertos vienai iš buvusių Jugoslavijos respublikų – Kroatijai Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Nepaisant Europos Sąjungoje besitęsiančios krizės, ši sąjunga išlieka patrauklia organizacija tiek Rytų Europos, tiek Balkanų šalims. Pasak Londono karališkojo koledžo Kaukazo politikos instituto direktoriaus Deniso Corboy‘aus, „rytinės ES šalys Europos Sąjungą suvokia kaip turtingą ir patyrusią partnerę, kaip švyturį į geresnę ateitį ir strateginę atsvarą“. Tuo tarpu Balkanų šalims Europos Sąjunga yra ne tik geresnės ateities vaizdinys, bet ir tarpusavio santykių normalizavimo variklis. Mat 1992 m. žlugus Jugoslavijos šešių valstybių sąjungai, šalys tarpusavyje kariavo dėl teritorijų, dėl religijos ir dėl lyderių nenoro eiti į dialogą. Praėjus daugiau nei 20 metų, buvusios Jugoslavijos respublikos viena po kitos klebena ES duris, ir vienai iš jų – Kroatijai – šios durys bus atvertos visai netrukus – pačią pirmąją Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai dieną. Taigi panagrinėkime Balkanų šalių perspektyvas įsilieti į ES šeimą.

    Kroatija

    Kroatija yra antroji po Slovėnijos buvusi Jugoslavijos valstybė, tapsianti ES nare. Tai įvyks 2013 m. liepos 1 d. Europos Komisija šių metų kovą pritarė Kroatijos narystei, tad šaliai belieka visai netrukus sulaukti šios istorinės akimirkos. Kroatija, kaip ir daugelis buvusių Jugoslavijos šalių, paskelbusi nepriklausomybę, privalėjo Jugoslavijoje dominavusiems serbams karine jėga įrodyti savo teritorinį vientisumą. Ketverių metų karas buvo brutalus ir pareikalavo daugybės aukų. Ir nors santykiai su Serbija buvo užmegzti iškart po karo, šios šalys dar ilgą laiką aiškinosi santykius Tarptautiniame Teisingumo Teisme ir padedant kitoms šalims. 2010 m. Kroatijos prezidentas Ivas Josipovičius, pirmą kartą apsilankęs Serbijoje, kartu su šios šalies prezidentu Borisu Tadičiumi pabrėžė poreikį be teismo išspręsti abipusius kaltinimus dėl genocido. Abi šalys taip pat pripažino bendrą tikslą – prisijungimą prie Europos Sąjungos.

    Oficialiai Kroatija dėl narystės ES į Briuselį kreipėsi 2003 m., tad visas įsiliejimo į ES procesas šaliai truko beveik dešimtmetį. Prieš metus sausį šalyje vykusiame referendume 66 proc. Kroatijos gyventojų pasisakė už narystę Europos Sąjungoje. Visgi analitikai pažymi, kad pastaruoju metu Kroatijos gyventojų simpatijos ES priblėsusios, ir tai aiškinama labai prasta ekonomine situacija šalyje. Per pastaruosius kelerius metus nedarbo lygis Kroatijoje išaugo 44,3 proc., t.y. iki 21,6 proc. Pagal nedarbo lygį Kroatija nusileidžia tik Graikijai (27,2 proc.) ir Ispanijai (26,7 proc.). Europos Komisijos pavasaryje skelbtoje prognozėje Kroatijos BVP šiais metais, planuojama, nukris 1 proc., o 2014 m. priaugs labai nežymiai – tik 0,2 proc. Didžiausios problemos, stabdančios Kroatijos ekonomiką, yra didėjanti infliacija, valstybės skola ir augantis nedarbo lygis. Tad 2013-ieji Kroatijai nebus lengvi net ir įsiliejus į ES.

    Serbija ir Kosovas

    Abi šios šalys nėra ES narės, tačiau siekia tokiomis narėmis tapti. Serbija Jugoslavijos sąjungos metu buvo dominuojanti respublika, o Kosovas – Jugoslavijos autonominė provincija. Kosovo albanų, kurie šalyje sudaro daugumą, santykiai su kita Kosovo etnine grupe – serbais – ėmė šlyti XX a. 9 dešimtmetį, kai iš Kosovo serbų ėmė sklisti kalbos apie šalyje patiriamą diskriminaciją. Prie šių gandų vėliau prisidėjo „SANU memorandumas“, keleto Serbijos mokslų akademijos narių pasvarstymai, kas bus su Kosovo serbais, jei jų Kosove neliks. Jie teigė: „Serbija neturi likti pasyvi ir laukti, ką pasakys kiti, kaip tai dažnai buvo praeityje“. Šis memorandumas pateko į rankas tuomečiui Serbijos komunistų partijos nariui Slobodanui Miloševičiui, nuo 1990 m. tapusiam Serbijos prezidentu. Jis palaikė memorandumą, todėl ir dėl stiprėjančių serbų nacionalistinių ambicijų jau 1989 m. Serbijos parlamentas panaikino Kosovo provincijos autonomiją, nors tai prieštaravo Jugoslavijos konstitucijai. 1990 m. buvo paleistas Kosovo parlamentas ir iš viešosios tarnybos išguiti beveik visi albanai. Autonomija neteko oficialios kalbos, o Jugoslavijos kariai okupavo visą Kosovo provinciją. Iširus komunistų partijai, situacija Kosove nepasikeitė, tačiau ir karo dar nebuvo. Albanai, išgyvendami baisią ekonominę situaciją, kentė iki 1996 m., kai neištvėrę pradėjo pavienius išpuolius prieš serbų karius. Išpuoliai peraugo į karą, kuris baigėsi 1999 m. Nuo tada iki 2008 m. Kosovo valdymu užsiėmė Jungtinės Tautos. 2008 m. Kosovas vienašališkai paskelbė savo nepriklausomybę, tačiau Serbija šio fakto nepripažino. Ir tik 2013 m. balandžio 22 d. tarp Kosovo ir Serbijos buvo pasirašytas santykių normalizavimo planas, pagal kurį Serbija iki šių metų liepos vidurio įsipareigojo išmontuoti savo saugumo pajėgas, esančias Kosove. ES plėtros komisaras Stefanas Fule pasidžiaugė, kad abi šalys parodė, kad geba „žvelgti į ateitį, o ne likti praeities pančiuose“. Tarp kitko, Serbijos prezidentas Tomislavas Nikolicas šių metų balandį atsiprašė bosnių už Srebrenicos masines žudynes, kurių metu 1995 m. buvo išžudyta beveik 10 tūkst. bosnių vyrų. Tad akivaizdu, kad tokie Serbijos veiksmai byloja apie šalies žūtbūtinį siekį išsivaduoti iš kruvinos savo praeities ir, bent formaliai susitaikiusi su kaimynais, žengti ES link. 2013 m. Europos Komisija rekomendavo ES šalims pradėti formalias stojimo į ES derybas su Serbija ir Kosovu per Viršūnių susitikimą birželį. Visgi Europos Komisija raporte pripažino, kad Kosovas ir Serbija vis dar susiduria su teismų sistemos spragomis, korupcija, organizuotu nusikalstamumu, žiniasklaidos laisvių apribojimu ir mažumų diskriminacija.

    Makedonija

    Kita buvusios Jugoslavijos valstybė Makedonija vis dar laukia oficialių derybų pradžios nuo tada, kai 2005 m. ES jai suteikė kandidatės statusą. Tarptautiniame kontekste šalis vadinama Buvusiąja Jugoslavijos Respublika Makedonija, nes dėl šalies pavadinimo „Makedonija“, kurį sutrumpintai dažnai vartoja ne tik ji viena, vyksta ginčai su kaimyne Graikija. Ši baiminasi, kad Makedonija pasikėsins į Graikijos provinciją tokiu pat pavadinimu. Bijoti Graikija turi dėl ko, mat joje gyvena apie 700 tūkst. makedonų. Maždaug tiek makedonų gyvena ir Bulgarijoje (apie 750 tūkst.). Beje, Bulgarija neseniai pareiškė, kad tikisi iš Makedonijos dvišalės sutarties, kurioje patvirtintų, jog Bulgarijai neturi jokių teritorinių priekaištų. Bulgarijos prezidentas Rossenas Plevnelievas pabrėžė, kad problemą su Makedoniją galima išspręsti per kelias valandas – pasikalbėjus: „Mūsų pozicija yra gero kaimyno, gero Makedonijos draugo, mes visada norėjome, kad ji (Makedonija, – aut. past.) būtų Europos šeimoje. Kadangi esame geri draugai, išspręsime problemą“. Visgi Bulgarijos parlamento narys socialdemokratas Evgenii Kirilovas pažymėjo, kad Makedonija turi problemų ir daugiausia dėl esamo premjero Nikola Gruevski aplinkoje tvyrančios „ekstremaliai nacionalistinės retorikos ir politikos“. Britų atstovas Europos Parlamente Richardas Howittas sutinka su bulgarais, kad nacionalistinės Makedonijos ambicijos gali vėl atidėti šalies planus įsilieti į ES. Europos Sąjungos Taryba tikisi pradėti derybas su Makedonija per birželio 27 d. susitikimą. Visgi analitikai spėja, kad labiau tikėtina, jog derybos su Makedonija dar birželį pradėtos nebus.

    Bosnija ir Hercegovina

    Bosnija ir Hercegovina traktuojama kaip potenciali kandidatė (bet ne oficiali kandidatė) narystei ES nuo 2003 m. Salonikų viršūnių susitikimo. Nuo tada tarp ES ir Bosnijos ir Hercegovinos sudaryta keletas susitarimų: Vizų supaprastinamo ir readmisijos (2008 m.) ir Laikinas prekybos susitarimas (2008 m.). Tačiau ši buvusi Jugoslavijos valstybė iš ES pastaruoju metu sulaukia daugybės priekaištų, ypač dėl mažumų diskriminacijos. ES užsienio reikalų vadovė Catherine Ashton, balandį viešėjusi Balkanų valstybėse, nuogąstavo, kad nuo 2012 m. Bosnija ir Hercegovina nepadarė jokio progreso: „Politinės partijos nesiėmė konkrečių veiksmų deklaruotiniems principams įgyvendinti. Užtat matyti, kad jos susikoncentravusios prie partijos ir etninių interesų“. C. Ashton, reaguodama į Europos žmogaus teisių teismo išaiškinimą dėl žydų ir romų diskriminavimo Bosnijoje ir Hercegovinoje, pareikalavo, kad ši Balkanų šalis taisytų savo konstituciją ir naikintų tokias diskriminacines nuostatas. Tad akivaizdu, kad birželio mėnesio viršūnių susitikime Bosnija ir Hercegovina vargu ar pasistūmės arčiau ES narystės.

  • ATGAL
    Energetinio saugumo problemos Baltijos jūros regione: ar bus pasiektas proveržis Lieetuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu?
    PIRMYN
    Vilniuje Lapkritį spręsis ES Rytų partnerystės lemtis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.