Baltarusija po rinkimų: ko susirūpinusi Europa? | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Baltarusija po rinkimų: ko susirūpinusi Europa?

  • Data: 2011-02-01
    Autorius: Česlovas IŠKAUSKAS

    Po "pseudorinkimų" Baltarusijos žmonės išėjo į gatves. Deja, taikus protestas buvo numalšintas jėga. 2010 m. gruodžio 19 d., Minskas, Nepriklausomybės aikštė. (Baltarusijos krikščionių demokratų partijos archyvo nuotr.)

    Praėjus daugiau kaip mėnesiui po prezidento rinkimų Baltarusijoje, diskusijos, kokių priemonių reikia imtis prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą, ar apskritai reikia atnaujinti sankcijas ir tęsti izoliaciją, vis labiau kaista. Sausio 15 d. į vadinamąjį „Sniego susitikimą“ Trakuose susirinkę ES šalių ministrai, politologai, politikai taip pat surengė „žvalgybinį“ pokalbį, o Europos Parlamentas rekomendacinio pobūdžio nuostatas Strasbūre priėmė sausio 17-ąją (EP nutarė pasiųsti į Minską specialią delegaciją), galutinį sprendimą Bendrijos užsienio reikalų ministrai turėjo priimti sausio 31-ąją.

     


    Sankcijos gali būti simbolinės

    Nors šis straipsnis buvo rengiamas kiek anksčiau, tačiau jau nuo sausio vidurio režimo atžvilgiu kristalizavosi nuosaikios pozicijos. Daugiausiai buvo manančių, kad nei baltarusiams, nei Europai nenaudinga grįžti į griežtos izoliacijos laikotarpį, kuris tęsėsi iki pat Minsko prieštaravimų su Maskva. Jeigu jau imtis sankcijų prieš diktatūrą, tai reikia diferencijuoti, kam jos taikytinos – aukščiausiems Baltarusijos pareigūnams, nuo kurių priklauso demokratijos raida šalyje, ar visai visuomenei. Pamažu aiškėja, kad dauguma ES šalių pasisako už dialogo tąsą su režimu, suteikiant Minskui „bandomąjį laikotarpį“ iki šiol įkalintiems paleisti, nutraukti opozicijos lyderių ir buvusių kandidatų į prezidento postą persekiojimą, pripažinti rinkimuose užfiksuotus nesklandumus (pavyzdžiui, iki šiol daug ką glumina 23 proc. iš anksto balsavusių rinkėjų).

    Kaip teigia diplomatiniai šaltiniai, kai kurios šalys tvirtina, kad sąrašas asmenų, kuriems gresia kelionių draudimas, gali pailgėti nuo keturių dešimčių iki 100. Bet norint Baltarusijai pritaikyti sankcijas, būtinas visų 27 valstybių narių sutarimas šiuo klausimu. Sankcijoms Baltarusijai prieštarauja Italija. Ispanija ir Portugalija taip pat laikosi nuosaikesnės nuomonės. Apie tai, kad Lietuva, Latvija, Italija blokuoja sankcijas, informacijos teigia turįs „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas. Bet Trakuose Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis pareiškė, kad informacija, jog Lietuva blokuoja sankcijas, yra propaganda, ir teigė, kad už mūsų šalį griežčiau tokiais klausimais pasisakiusios tik Jungtinės Valstijos. Vokietija, Didžioji Britanija, Švedija ir Lenkija taip pat remia naujų sankcijų Baltarusijai įvedimą dėl po prezidento rinkimų kilusių opozicijos protestų malšinimo.

     


    Režimas laikomas už vadelių…

    Priminsime, kad jau penkeri metai, kaip keletas ES šalių, ypač Baltijos valstybės ir Lenkija, atkakliai prieštarauja Baltarusijos prezidento, kurį Jungtinės Valstijos 2005 m. pavadino „paskutiniu Europos diktatoriumi“, reabilitavimui. Kita vertus, jos pasipriešino ES prekybinių sankcijų Baltarusijai įvedimui. 25 ES valstybių vyriausybės 2006 m. balandžio mėnesį, reaguodamos į nesąžiningus Baltarusijos prezidento rinkimus, susitarė įvesti vizų draudimą 31 aukščiausiam šios šalies pareigūnui, įskaitant prezidentą A. Lukašenką. Gegužės mėnesį ES įšaldė visų 31 asmenų sąskaitas. O štai spalio mėnesį ji dar labiau sugriežtino savo poziciją dėl Baltarusijos ir įtraukė dar keturis šios šalies pareigūnus į sąrašą tų, kuriems draudžiama vykti į ES dėl jų veiklos susidorojant su demokratija. Šis ketvertas – tai teisėjai ir prokurorai, dalyvavę daug kritikos sulaukusiame įkalinto Baltarusijos opozicijos aktyvisto Aleksandro Kozulino ir dar keturių opozicionierių teisme.

    Minsko ir Briuselio santykiai šiek tiek šiltėjo nuo 2008 m. rugpjūčio, kai Baltarusija paleido mažiausiai tris politiniais kaliniais laikomus asmenis ir nepripažino separatistinių Gruzijos regionų nepriklausomybės, nors tokio pripažinimo siekė ir iki šiol siekia Rusija. Tuomet ES sutiko šešiems mėnesiams sustabdyti draudimą atvykti į Bendriją Baltarusijos prezidentui A. Lukašenkai ir kitiems šios šalies pareigūnams, išskyrus tuos, kurie susiję su politinių kalinių dingimu. Iš karto po to Baltarusijos prezidentas apsilankė Italijoje. ES užsienio reikalų ministrams Liuksemburge priėmus atitinkamą sprendimą, iki šiol draudimas vykti taikomas tik keturiems pareigūnams, kurie laikomi atsakingais už 1999–2000 m. dingimus Baltarusijoje, taip pat – šios šalies rinkimų komisijos pirmininkei Lidijai Jermošinai. Pats A. Lukašenka tokia „lengvata“ nelinkęs piktnaudžiauti.

     


    „Vidurinio piršto“ sindromas

    Bostone leidžiamas laikraštis „Global Post“ savo straipsnį apie Baltarusiją pavadino taip: „A. Lukašenka Vakarams parodė vidurinį pirštą“. Kitaip sakant, suimdamas daugiau kaip 600 dalyvavusių „bananų naktyje“ ir septynis iš devynių kandidatų į prezidentus, režimo vadovas pademonstravo panieką tam pasitikėjimui, kurį pastaraisiais metais Minskui rodė Vakarai.

    Džiaugdamasis Pyro pergale (Pyro pergalė – tai Epyro karaliaus Pyro ypač daug aukų pareikalavęs laimėjimas, pasiektas 279 m. pr. Kristų prie Auskulo (dabartinė Italija) prieš romėnus), A. Lukašenka sunaikino tai, ką sukūrė demokratiško per daugiau kaip 14 savo valdymo metų. Užsitikrinęs dar vieną, jau ketvirtą penkerių metų kadenciją, 56-rių metų diktatorius drąsiai rizikavo vėl patekti į Vakarų nemalonę.

    Ir ne vien tik gruodžio 19-osios rinkimais bei smurtu prieš opoziciją. Paskutinę Tigro metų dieną jis, tarsi tas astrologinis plėšrūnas, išdraskė ESBO biurą, kuris, beje, buvo atidarytas 2003 m. sausį, Minske. Tai ypač skaudus faktas Lietuvai, kuri nuo sausio 1-osios perėmė pirmininkavimą šiai dar 1975 m. Helsinkyje sukurtai organizacijai.

     


    Pasyvumo priežastis – nafta?

    Tai kodėl gi Europa taip pasyviai reaguoja į padėtį po rinkimų Baltarusijoje? A. Lukašenka sumaniai tyli. Jis neaštrina padėties, nors jo kontroliuojama Baltarusijos „kagėbė“ (tokiu pavadinimu ši tarnyba liko tik kaimyninėje šalyje) paskelbė tyrimo išvadas, esą riaušėmis Minske Vakarai opozicijos rankomis norėjo nuversti teisėtą Baltarusijos prezidentą. Diktatorius aiškiai susigūžė, laukdamas atsakomųjų veiksmų. Jis bando pateisinti pogromus Minske ir tebevykstančius opozicijos persekiojimus, bet neaštrina retorikos, skirtos Vakarams. Matyt, tam įtakos turi keista tyla iš Maskvos, kuri iki šiol tepareiškusi, kad įvykiai Baltarusijoje – jos vidaus reikalas.

    Kaip pažymi austrų „Der Standard“, gali būti, kad A. Lukašenką stabdo tai, jog su Rusija dar nesusitarta dėl naftos kainų. Prieš pat rinkimus Maskva ir Minskas susitarė, kad 2011 m. Baltarusija naftos produktus gaus be muito mokesčių, kuriuos perleis Rusijai. Galutinai susitarti Minskas ketino iki sausio 20-osios, tačiau, kaip rašo laikraštis „Vedomosti“, „dėl pasikeitusių ekonominių rusiškos naftos tiekimo sąlygų“ Minskas nutarė padidinti tranzitinės naftos tarifus. Šis terminas lemia ir politinius Minsko sprendimus, nes naftos atsargų Baltarusijos įmonės turi susikaupusios tik sausiui. Vakarų Europa delsia: daugiau kaip 350 mln. jos gyventojų (t.y. potencialių rinkėjų) yra manipuliuojami tuo pačiu galingu svertu – priklausomybe nuo energijos išteklių tiekimo iš Rytų. Ar ne tai lemia ES apatiją įvykių Baltarusijoje atžvilgiu?

     


    Lietuva –pernelyg atsargi

    Lietuva – ne išimtis. Kad Vilnius su Briuseliu glaudžiai koordinuotų savo veiksmus dėl Baltarusijos, jokios viešos informacijos nėra. Aukšti Lietuvos pareigūnai giriasi padarę griežtus pareiškimus, tačiau jie daugiausiai apsiribojo reiškiamu susirūpinimu, raginimu ir pan. Dėl tokio pasyvumo Baltarusijos opozicija tik dar labiau silpsta ir praranda paramą bei viltį daryti įtaką režimui.

    Kita vertus, atrodo, turėtų pasiteisinti Prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija, kad reikia persvarstyti vizų režimo galimybes paprastiems Baltarusijos piliečiams ir  taip juos atskirti nuo nedemokratinės A. Lukašenkos aplinkos. Nekalbama apie ekonomines sankcijas ar dar didesnę režimo izoliaciją. Vis dar buvo tikimasi, kad nenuspėjamas A. Lukašenka iki sausio 31-osios paleis įkalintuosius ir vėl parodys malonės ženklą Vakarams. Kiek tų ženklų bus ir ar ilgai dar jų lauksime?


    Valdas Adamkus: pirmiausiai – vertybės

    Valdas Adamkus (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Č. Iškauskas: Kaip Jūs vertinate mūsų užsienio politikos pragmatinį kursą, ypač turint galvoje gruodžio 19-osios įvykius Baltarusijoje?

    V. Adamkus: pragmatizmas yra geras dalykas, ir čia jokios abejonės nėra. Tačiau kai iškeli principinį vertybinį matą, jį pateiki prieš materializmą, prieš realistinį pragmatišką požiūrį, tai daugiausiai priklauso nuo tų asmenybių, kurios turi sprendžiamąjį balsą. Sakykime, man principai, dėl kurių mūsų tauta kovojo ir už kuriuos šiandien dauguma žmonių stotų, yra svarbiau negu pragmatizmas. Žinoma, jis reikalingas. Tačiau pragmatišką politiką galima įgyvendinti neatsisakant tų vertybių, kuriomis grindžiame savo gyvenimą. Štai čia ir yra skirtumas. Aišku, kai mes kalbame apie prezidento rinkimus pas kaimynus, tenka tik apgailestauti. Mums reikia turėti gerus santykius su jais, bet kai paminamos po kojomis tos vertybės, dėl kurių mes patys gyvename, tai ar verta kalbėti apie kažkokį pragmatizmą… Negalima atsisakyti vertybių ir principų, kurių pagrindu kūrėme savo valstybę ir kuriais turi būti grindžiama mūsų užsienio politika. Jeigu yra kitaip, aš tuomet nežinau, dėl ko mes turime gyventi. Kalbėkime atvirai: Baltarusijoje yra išlikusi naujausios formos diktatūra, per šiuos rinkimus tai pasitvirtino, ir jeigu ji mums priimtina, jeigu dėl tariamo pragmatizmo užmirštame, kaip demokratiją patys kūrėme, tai man tenka tik apgailestauti. Bet aš tikiu, kad Lietuva tuo keliu niekad nenueis.

    (iš interviu internetinės TV laidai „Savaitės pjūvis“, 2010 m. gruodis)

  • ATGAL
    Kai reikia patarti J. Buzekui...
    PIRMYN
    ES durys veriasi Kroatijai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.